Archyvas :: Zooparko veterinarė liūdi dėl žuvusių darbuotojų ir gyvūnų
E.Butrimo nuotraukoje: a) „Feldmano ekoparko“ direktoriaus pavaduotoja, veterinarė S.Višnevecka liūdi dėl žuvusių pavaldinių ir gyvūnų
„Aš neįstengiu Rusijos kareivių vadinti kitaip, nei išsigimėliais, nes jie iš neturėjimo ką veikti ar iš pykčio, kad sužlugo puolimo planai, šaudė į zooparko darbuotojus ir gyvūnus" - taip savo pasakojimą pradėjo „Feldmano ekoparko" direktoriaus pavaduotoja Svitlana Višnevecka.
Privataus verslininko įkurtas ir išlaikomas zoologijos sodas garsėjo visoje Ukrainoje, nes buvo vienintelis, į kurį įėjimas nekainavo, ir į kurį kursavo nemokami autobusai. Kilus karui zooparke tačiau liko dirbti tik 15 iš 200 darbuotojų, nes kiti išsigandę išsilakstė.
Mat nuo parko iki Rusijos sienos yra vos 25 km, tad jau pirmą karo dieną parkas atsidūrė pilkojoje zonoje - iš vienos pusės okupantai, o iš kitos kovotojai, ginantys įėjimą į Charkovo miestą. „Iš penkiolikos pasilikusių darbuotojų šeši žuvo; mačiau keturių pavaldinių agonijas, ir to vaizdo niekada nepamiršiu bei neatleisiu žudikams" - kalbėjo moteris.
„Verkiau ne tik dėl žuvusių pavaldinių, bet ir dėl dėl šalčio, bado, streso bei sužeidimų mirusių gyvūnų, nes daugelį prižiūrėjau nuo pat jų gimimo ir vadinau savo vaikais" - liūdėjo veterinarė. Iš viso tuo metu žuvo virš trejų šimtų gyvūnų, tačiau beveik penkis tūkstančius pavyko išgelbėti skubiai pervežant į kitus zooparkus.
„Afrikietiškos papūgos visą dieną prieš karo pradžią isteriškai klykė, nei veterinarai, nei prižiūrėtojai taip ir nesupratom kodėl, gal nujautė nelaimę; pasigirdus mūšiams gyvūnus iš voljerų suvarėme į namelius, kad mažiau girdėtų sprogimus ir saugotume nuo skeveldrų; jie visvien labai stresavo, ėmė elgtis nenuspėjamai, per sprogimus kai kurie sustingdavo prisiploję ant žemės tarsi negyvi, o kiti blaškėsi, ieškojo kur slėptis; kai šalia užvirdavo dideli mūšiai, ukrainiečiai kariai mūsų nepraleisdavo, sakydavo visi žūsim; kartais nepraleisdavo 2 ir net 3 dienas, tad gyvūnams pridėdavom daug maisto; blogiausia buvo, jog nebeveikė šildymo sistema, tad juos apklojome rūbais, o pietų gyvūnus stengėmės nors valandai sušildyti pajungdami generatorių; to neužteko, kai kurie mirė; didžiausią stresą išgyveno į mus panašios žmogbeždžionės - šimpanzės ir orangutangai, kurių dalis net nustojo valgyti, galvojome, kad taip siekia numirti; lankytojų numylėtos šimpanzės Vera ir Liuba mirė nuo infarkto iš išgąsčio; sunkiausia buvo su asilais - jie užsispyrė neiti iš namelio, ir nepastumsi, gavom nešti; plėšriuosius gyvūnus į mašinas nešėme užmigdę; nusprendėme gelbėti ir patį seniausią liutą, 18 metų Banzai, nors jis buvo be dantų ir skeveldros sužeistas į šlaunį, o po pusmečio kitame zoo mirė iš senatvės; gepardus išvežėme paskutiniu momentu - po valandos bomba pataikė į jų voljerą, o Amūro tigrą išvedant jo namelis jau degė; lūšis liks visam gyvenimui raiša, nes skeveldra negrįžtamai pažeidė jos leteną; labiausiai didžiuojuosi, kad sugebėjau išvesti iš narvo orangutango patelę su vaiku; orangutangai yra labai stiprūs, suaugusio patino jėga prilygsta septyniems vyrams, tad prie jų artinasi tik šėrėjas, o kiti vien užmigdžius; tada migdomųjų nebeturėjom, o šėrėjo nebuvo; į narvą niekada nebuvau ėjusi, bet tada pasiryžau - pradariau vartus, atsiklaupiau ant kelių ir sakau, mamyte Ponočka, gelbėkim tavo vaikelį, duok ranką ir eikim į mašiną; įvyko stebuklas - patelė apkabino su viena ranka trejų metų (orangutangai subręsta maždaug 12, o gyvena 40-50 metų) sūnelį, o kitą ranką ištiesė man, ir taip perėjome į transportavimo mašiną; stebuklą pademonstravo ir liūtas, kai šį neseniai parvežėme iš kito zooparko į savajį ir įleidome į senajį voljerą, tai iš džiaugsmo per grotas man ėmė laižyti rankas, kuo visi negalėjome atsistebėti" - pokalbį užbaigė S.Višnevecka.
Komentarai (0)