Užsienio naujienos

Вітаўтас Жэймантас: цяпер і пазаштатнік "Звязды"- tokiu pavadinimu Minske leidžiamame baltarusiškame laikraštyje „Zviazda" pasirodė informacija apie mūsų kolegą Vytautą Žeimantą. Straipsnio pavadinimą parašiau baltarusiškai todėl, kad būtų aiškiau kaip skamba kalba, kuria buvo parašytas Lietuvos Statutas ir V. Žeimanto naujas žurnalistinis amplua - jis korespondentas kaimyninėje užsienio valstybėje.

O kodėl цяпер і - dabar ir? Ogi todėl, kad V. Žeimantas, член Саюза пісьменнікаў Беларусі, вядомы літоўскі журналіст і публіцыст Вітаўтас Жэймантас yra kaimyninės šalies rašytojų sąjungos narys, o dabar bus ir „Zviazdos" laikraščio darbuotojas.

Beje, kolegą V. Žeimantą su Minsko laikraščiu „Zviazda" sieja sena draugystė, prasidėjusi, kai jis dar dirbo „Tiesos" laikraštyje. Seniau lietuviško ir baltarusiško laikraščio redakcijos aktyviai bendradarbiavo, keitėsi žurnalistais ir publikacijomis. V. Žeimantas ruošė baltarusiškam laikraščiui „Naviny Litvy" - Lietuvos naujienas. Pirmosios tokios naujienos Minske pasirodė dar 1982 metais.

Pasiūlymą vėl bendradarbiauti su „Zviazda" kolega gavo būdamas Baltarusijos rašytojų suvažiavime, vykusiame Minske, Valstybinės filharmonijos salėje. V. Žeimantas kalbėjo šiame suvažiavime.

Paprašiau kolegos pasidalyti įspūdžiais iš šios viešnagės. Jis papasakojo, kad tik įvažiavęs į Minską atkreipė dėmesį į statybinių kranų gausumą. Ir jie veikė būriais, kilnodamiesi, tarsi gervės vestuviniame šokyje. Kaimynų sostinėje daug naujų statybų, statomi ištisi gyvenamieji kvartalai. O Vilniuje veikianti statybinį kraną dabar vargu ar pamatysi. Mums ekonominė krizė skėlė tiesiai į kaktą, o baltarusiams, nors ir pridarė sunkumų, tačiau ne tokių tragiškų. Statanti tauta - gyva tauta.

Antra, kas krito kolegai į akis - tai gatvių pavadinimai, kurie dabar visi - tik baltarusių kalba. Pasirodo, tai šalies prezidento įsako pasekmė. Rusų kalba gatvių užrašų neliko net atokiausiame miestelyje. O mes Lietuvoje turime visokių problemų su gatvių užrašais.

Susirinkimą pradėjęs Baltarusijos rašytojų sąjungos pirmininkas Nikolajus Čerginecas jau žinomas Lietuvos skaitytojui. Jo detektyvus „Tardymas tęsiamas" ir „Krabo finalas" į lietuvių kalbą yra išvertęs Algirdas Banevičius. O televizijos žiūrovai turbūt dar prisimena majorą Vetrovą, populiaraus televizijos serialo herojų, į ekraną patekusį iš N. Čergineco nuotykių romanų.

N. Čerginecas savo ataskaitinį pranešimą pradėjo skaityti baltarusių kalba, tuo sukeldamas didelį salės pritarimą. Diskusijose kalbėję rašytojai ir suvažiavime dalyvavę net trijų ministerijų vadovai irgi šnekėjo baltarusiškai. Baltarusių kalbos, baltarusių literatūros problemos buvo ir daugelio kalbėtojų lūpose. Šalyje dabar yra dvi oficialios valstybinės kalbos - baltarusių ir rusų. Tačiau rašytojų susirūpinimas suprantamas, jie nori, kad baltarusių kalba būtų daugiau leidžiama knygų, žurnalų, laikraščių, kad gimtasis žodis pasiektų visas, net tolimiausias bibliotekas, knygynus.
Anot V. Žeimanto, problemos pas kaimynus tokios pačios kaip ir mūsiškės. Rašytojai, kaip ir žurnalistai, norėtų didesnių knygų, laikraščių ir žurnalų tiražų, didesnių honorarų. Jie ieško kelių kaip spausdintu gimtuoju žodžiu sudominti jaunimą, populiarinti bibliotekas, kaip sumažinti interneto įtaką.

V. Žeimantas suvažiavime kalbėjo apie lietuvių ir baltarusių literatūrinius ryšius, kurie nuo seno buvo stiprūs. Juolab, garsiausi baltarusių klasikai Janka Kupala, Jakubas Kolosas, Maksimas Tankas ir kiti savo literatūrinę veiklą pradėjo Vilniuje.

Kalbėjo ir apie sunkumus, atsirandančius verčiant iš baltarusių į lietuvių kalbą ar atvirkščiai. Juk iki šiol nei mes, nei kaimynai neturi Lietuvių - baltarusių ir Baltarusių - lietuvių žodynų. O versti iš kaimynų kūrybos yra ką. Pirmuosius savo vertimus iš baltarusių rašytojų Lidzijos Arabei ir Georgijaus Marčiuko kūrybos V. Žeimantas jau padarė. Jis dėkojo „Lietuvos Aidui", kad juos paskelbė. Dabar ant kolegos darbo stalo jaunos kūrėjos Volgos Karatkevič knyga.

Apie prastą situaciją vertėjų, dirbančių su lietuvių ir baltarusių kalbomis, kalba ir toks faktas: Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga dabar vykdo meninio vertimo konkursą „Noriu versti" 2011. Kviečia dalyvauti visus, dar neišvertusius nė vienos grožinės ir humanitarinės literatūros knygos. Beje, čia tinkame ir mes - žurnalistai. Konkurso tikslai - suteikti galimybę svajojantiems apie literatūros vertėjo profesiją išmėginti jėgas ir sužinoti apie savo sugebėjimus; ieškoti naujų talentų, skatinti diskusijas apie meninį vertimą, ugdyti vertimo kokybės sampratą.

Dalyviai gali rinktis net 23 kalbų tekstus, artimų ir tolimų Lietuvos kaimynų, net senosios graikų, hebrajų, islandų, kinų, korėjiečių ir panašiai. Tačiau artimiausių kaimynų - baltarusių - kalbos tarp jų nėra. Norėjęs dalyvauti minėtame konkurse V. Žeimantas sužinojo, kad organizatoriai ne prieš baltarusių kalbą, o jos neįtraukė, nes... nėra ekspertų, galinčių vertinti vertimo kokybę. Štai iki ko nusiritome...

Suvažiavimui V. Žeimantas pasiūlė imtis iniciatyvos ir mūsų ministerijų ar universitetų lygyje susitarti ir pasikeisti keliais gabiais, literatūrinių gabumų turinčiais studentais. Tada po kelių metų mes turėsime lietuvių, gerai žinančių baltarusių kalbą ir atvirkščiai.

Kolegos kalba suvažiavime susilaukė plataus atgarsio. Ją visą išspausdino baltarusiškas savaitraštis „Litaratura i mastactvo" - "Literatūra ir menas". Jį šnekino kelios televizijos laidos. Vieną iš jo interviu per kanalą "Belorusija" mačiau ir Vilniuje.

Suvažiavime geru žodžiu buvo minimas ir Vilnius, kuriame vis daugiau atsiranda memorialinių lentų, skirtų baltarusių šviesuoliams, rašytojams, žurnalistams. Jau įamžintas Pranciškaus Skorinos, Jankos Kupalos, Maksimo Hareckio, Natalijos Arsenjevos, kitų atminimas. Yra lenta, skirta garsiam „Naša niva" laikraščiui.

V. Žeimantas sumanė naują iniciatyvą: neseniai Vilniuje iškilo garsaus ukrainiečio Taraso Ševčenkos paminklas, dabar galėtų vilniečiai paminklu pagerbti ir garsųjį baltarusių kūrėją Janką Kupalą, kuris Vilniuje ilgai gyveno, čia išleido pirmąsias savo knygas, redagavo baltarusių laikraštį „Naša niva", pelnytai dabar vadinamą baltarusių tautinio atgimimo švyturiu.

Baltarusiai, anot V. Žeimanto, labai domėjosi ir lietuvių kūryba. Kai sužinojo, kad jis baigia knygą apie baltarusių švietėjus, dirbusius Lietuvoje, net dvi Minsko leidyklos pasiūlė ją išleisti baltarusių kalba. "Su kaimynais reikia draugauti", - pabrėžė ne tik Lietuvos, bet ir Baltarusijos rašytojas bei žurnalistas V. Žeimantas.

O aš dar pagalvojau, kad vieniems senjorystė yra tik dūsavimai ir prisiminimai apie nuveiktus darbus, o panašiems į V. Žeimantą - begalė būsimų darbų virtinė...