Užsienio naujienos

- Ar jūs pažinojote Tadą Tumą?

- Taip, aš su juo kartu tarnavau, po užduočių kartu gyvenome viename name.

- Kada paskutinį kartą su Tadu matėtės?

- Išvakarėse, išlydėjau jį į paskutinę užduotį, apkabinau, kaip kad visada vienas kitą apkabindavome prieš kuriam nors iš mūsų išvykstant į kovinę operaciją, o ryte sužinojau, kad jo nebėra.

- Ar Tadą anksčiau pažinojote?

- Ne, mes iš skirtingų miestų, jis iš Vilniaus, aš iš Jonavos rajono; aš kare jau daugiau, kaip metus, o Tadas atvyko maždaug prieš 3,5 mėnesio; prieš tai jis Lietuvoje tarnavo pasienyje, bet išėjo ir atvažiavo kovoti.

- Kaip galėtum apibūdinti Tadą?

- Buvo labai darbštus ir imlus, norėjo kuo skubiau viską gerai išmokti, susidomėjo dronais ir siekė išmokti juos valdyti; šiaip labai ramus ir darbštus, visada padėdavo man kai vykdavau į užduotį, sakydavo - Raima, gal tau tą padėti, gal aną, bet aš lygiai taip pat ir jam padėdavau.

- Ar tai pirmas žuvęs tavo bendražygis?

- Ne, per metus laiko ne pirmas, ir ne antras, ir ne trečias.

- Ar nebijote irgi žūti?

- Žinoma kad bijau, jeigu nebijotum būtų nenormalu, baimė visada yra, bet ji turi būti sveika ir netrukdyti darbui.

- Kodėl atvykote į Ukrainą?

- Todėl, kad jei nepadėsime Ukrainai tai tas pats priešas ateis pas mus.

- Kokiose vietose kovojote?

- Daugiausia Bachmuto apylinkėse, kaip kad ir Tadas, bet atskleisti tikslios vietos negaliu.

- Jūs vedęs, turite vaikų? Gal galite prisistatyti?

- Taip, esu Raimundas Urvikis, man 38 metai, turiu žmoną ir du vaikus. Vakar grįžau iš užduoties, o sužinojęs apie Tado žūtį vadas suteikė trumpų atostogų ir po pagerbimo ceremonijos vyksiu namo, parvešiu Tado daiktus jo šeimai. Namo vyksiu kartu su Tado pagerbti iš Lietuvos atvykusiais savanoriais.