Užsienio naujienos

Bendraudamas su šia drąsia ir stipria nedidelio kaimelio moterimi, neseniai palaidojusia Avdejevkoje žuvusį sūnų, supratau, kokiu būdu Ukrainoje užauga kariai didvyriai, sugebantys apginanti šalį nuo Kremliaus slibino.

Lenai Kravčenkai 43 metai, po skyrybų ji viena Vilhivkos kaime augino tris sūnus - 12, 14 ir 24 metų, vertėsi nelengvai - dirbo gretimo kaimo mokyklos valytoja ir laikė aštuonias karves, kad turguje parduotas pienas ir varškė palengvintų būtį ir padėtų išmokslinti vaikus.

Pirmagimis Dima vaikystėje patyrė alkoholiko tėvo agresiją, o po gimdytojų skyrybų perėmė visus vyriškus darbus ir tapo labai atsakingu bei rūpestingu mamai ir broliams. Įstojęs Charkove į licėjų

vaikinas iš karto ir įsidarbino, kad paremtų šeimą.

Baigęs technikumą vaikinas nuėjo atlikti karinę tarnybą, po kurios nutarė armijoje pasilikti ilgiau. Mama spėja, kad Dima kariuomenėje atrado save, nes nuo vaikystės buvo drąsus ir neverkšlenantis, o didžiausias jo laisvalaikio pomėgis buvo kompiuteriniai karo žvalgybos žaidimai.

Rusijai prieš metus užpuolus Ukrainą į kovą su priešu įsijungė ne tik Dima, bet ir bebaimė jo mama. Pirmą karo dieną Lena abu jaunėlius savo sūnus nuvežė į gretimą Cirkūnų kaimą, kad iš ten juos sesuo išgabentų į šalies gilumą pas dėdę.

Pati Lena, pasilikusi gyventi Cirkūnuose sesers name, esančiame kalvos viršuje, nusprendė Ukrainos žvalgybai pranešinėti apie priešo kariuomenės judėjimą bei išsidėstymą. Moteris neturėjo supratimo, kaip tai padaryti, todėl paskambino informaciniu telefonu 911, ir paprašė kad sujungtų su kariškiais.

Tokiu būdu Lena buvo nukreipta pas žvalgybininkus ir šiems kartu su vienu giminaičiu ėmė pranešinėti ką mato nuo kalno. Žinios buvo svarbios, mat Charkovo priešams nepavykus užimti būtent Cirkūnuose nusistovėjo fronto linija. Rusų kariai suprato, kad kažkas išduoda jų pozicijas, ir kartą įsiveržė pas Leną ir atrėmę automatą į nugarą ieškojo telefono ir vertė prisipažinti, kad yra šnipė. Moteris telefoną ne tik paslėpė, bet ir ištrynė susirašinėjimą su Dima, nes supratę, kad ji kario mama, okupantai būtų sušaudę.

Apie priešo išsidėstymą Lena atraportavo ir po to, kai pėščiomis 22 km nuėjo į Vilhivką pašerti ir į mišką iš tvarto išleisti aštuonias savo karves, kad šios iš bado nešeriamos nenudvėstų.

Dima iš pradžių buvo tankistu, tačiau įrodęs žvalgybinius sugebėjimus buvo pervestas į puolamajį diversinį būrį. Vaikinas rugsėjyje Bachmute buvo rimtai sužeistas, tačiau, kiek pasitaisęs, vėl įsijungė į kovą. Keturias dienas prieš žūtį Dima buvo suvarpytas smulkiomis stiklo šukėmis, kai bomba sprogo šalia jų mašinos. Iš ligoninės tačiau buvo skubiai išrašytas, nes reikėjo užleisti vietą sunkiau sužeistiems gynėjams, o jo operavimas buvo atidėtas.

Gryžusio į dalinį bendražygiai į naują puolimo operaciją Dimos nepaėmė, liepė ilsėtis, tačiau netrukus vaikinas gavo nurodymą prisijungti prie kito dalinio ir buvo pasiųstas atlaikyti priešo puolimą viename fronto ruože. Tą ruožą šalia Avdejevkos priešai visgi užėmė, nes panaudojo draudžiamas bombas, kurios tam tikru atstumu viską tiesiog sudegina.

Tokia buvo žiauri ir Dimos bei kartu kovojusių kitų penkių karių lemtis. Laidoti parvežto sūnaus kūno Lenai nebuvo leista pamatyti, atpažinimo procedūrą atliko pusbrolis.

„Paskutinį kartą telefonu su sūnumi kalbėjau, kai jį paguldė į ligoninę skeveldrų išėmimui; jisai mane ramino, kad viskas yra gerai, kad sužeidimai smulkūs; po to Dima dar kelis kartus susiskambino su savo mergina, su kuria planavo vestuves; bijodama, kad brolio žūtis netraumuotų jaunesnių sūnų psichikos, stengiuosi nedemonstruoti širdgėlos ir neverkti, tačiau paryčiais nubudusi dažnai raudu, tik tyliai, kad neprižadinčiau vaikų; privalau būti stipri, privalau juos išleisti į aukštuosius mokslus; Dima man visiems laikams bus didvyris, aš juo didžiuojuosi; tačiau mano motiniška širdis visada jo ilgėsis, ir visada keiks Rusiją už tai, ką padarė šaliai ir mano sūnui".