2024 m. lapkricio 19 d., Antradienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žiniasklaida Lietuvoje

*print*

Archyvas :: „Santara“: mažas žurnaliukas, gražūs pabirukai

2021-08-31
 
                Rita Aleknaitė-Bieliauskienė

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė

 

Nuo seno mėgstu nedidelio formato, bet visada švelniai tarp pirštų praslystančiais puslapiais, meniškomis fotografijomis, informaciniais ir saikingais literatūriniais tekstais skaitytoją lepinantį žurnalą „Santara".
Pradėsiu nuo pavasario... Numeris (Nr. 181/182) atsiveria Viktorijos Daujotytės mintimi apie Vytautą Mačernį. Nelabai ryški paskutinioji jo nuotrauka (1942 m.). Gal pretenduojanti į meninę - B. Aleknavičiaus motinos silueto Šarnelėje užuomina...
Kalba apie paminklus mane suerzino: nejaugi mūsų karta paliks barbarų įvaizdį? Gal žmonės, kurie protestavo prieš Žaliojo tilto ir kitas skulptūras niekada nebuvo išvykę iš savo kaimo? Ar nematė iškilmingoje pozoje ant postamento skulptoriaus sustingdyto Suomijai nusikaltusio caro Aleksandro, kuris iki šiol civilizuotoje valstybėje primena tą nelemtą laiką? O gal nematė ir žiauriojo Nerono, kitų imperatorių stovylų Romoje? Idėja: su „blogiečių" griovimo misija patraukti (su akmenimis rankose, kaip prie mūsų parlamento) į Romą. Į Romą, Į Romą! Niekadėjams lietuvių tauta (tiesa, papildyta iš kalėjimo paleistųjų) parodys iš kur kojos dygsta! Gerai pasipliekę nustatytų ir tinkamo paminklo Lukiškių aikštėje pretendentą. Tiesa, dar reikia nuversti Petrą Cvirką („a, kas jis toks? Kažką rašė? Aišku, kad prieš valdžią! Nesvarbu kokia buvo...). Įdomu, ar kas nors iš jų skaitė apie Kriukelį, cukrinius avinėlius? Bet miesteliai dabar Cvirkos gatves vadins jo iškoneveiktų dvarininkų, rimbais plakusių protėvius, vardais. Valio!
M. K. Čiurlionio nacionalinei menų mokyklai aštuoni dešimtmečiai. Iš savo mokyklinio suolo ir koncertinės scenos ji išleido dešimtis instrumentalistų, baleto artistų: žinomų pasaulyje, Europoje, prasmingai pedagogais dirbančių Lietuvoje. Šis Antakalnio gatvėje akį traukiantis rūmas - tik paviršinis muzikos organizmo kūnas. Tiesa, frontonas surambėjęs, praradęs praeities pasididžiavimą - per dideles kovas su „cekušnikais" pastatytas etnoso grožybes - koplytstulpius. Į tokią tautos dvasią demonstruojančią avantiūrą prieš penkis dešimtmečiu leidosi mokyklą savo namais vadinęs direktorius - pianistas, vėliau, jau Nepriklausomoje Lietuvoje, kultūros-švietimo ministras Dainius Trinkūnas. Jis gebėjo sutarti su bendrojo lavinimo mokytojais: chemijos, fizikos, matematikos, lietuvių, rusų, užsienio kalbos vaikus jie privalėjo išmokyti pamokų metu. Svarbiausia ir daugiausia laiko privalėjo būti skiriama muzikai. Direktorius svajojo apie ateities vizijų įgalinimą. Jis mokyklai iškovojo M. K. Čiurlionio vardą, suteikė sąlygas S. Sondeckio orkestrui laimėti prestižiškiausią iki šiol Herberto von Karajano konkursą. „Metai M. K. Čiurlionio mokykloje - tai dešimt pačių šviesiausių mano gyvenimo metų. Esu dėkingas likimui...", - rašė D. Trinkūnas. Ar mokykla kokiais nors ženklais atmena šį menų židinio kūrėją?
Sekmadienį dar kartą pasinaudojau nemokama Valdovų rūmų dovana: kaip Kryžiaus kelią vėl apėjau rūmų erdves, pasigrožėjau „Santaroje" pristatyta mecenato Prano Kizniaus dovanota vertinga XIV-XVII a. italų meistrų kolekcija. Eksponuojama garbingoje vietoje - greta Sosto salės. Kiekvieną mecenatą privaloma garsinti, nes mecenatystės tradicijos, sakome, buvo... O dabar, kai Lietuvoje greta skurdaus piliečių sluoksnių vis išnyra milijardieriai... Bet kodėl jie ne mecenatai? Bandau trumpai atsakyti: kultūros stoka jiems neleidžia įžvelgti kultūros vertės ir reikšmės dabarties ir ateities Lietuvai.
Žurnale mums primenamos kuriančių ir Išėjusiųjų pavardės: Vytautas Bubnys, Robertas Keturakis, Petras Bražėnas, Algimantas Aleksandravičius, Romualdas Rakauskas, Romas Sadauskas, Ieva Rudžinskaitė, Gediminas Jankus...
Pristatomos naujos J. Brėdikio ir D. Serapino, E. Ganusausko, T. Ansary, A. Rutherford, A. Dabulskio, G. Kulikausko, D. Katkaus, V. Daujotytės knygos. Iš paskutiniosios autorės pateikto pristatymo mums visiems svarbus sakinys: „Dirbk ir būsi saugesnė. Dirbk, ką gali, ką pajėgi."
Plunksnos nepadeda Arvydas Juozaitis ir Vytenis Andriukaitis. Kai kurių molio palyginimus naudojančių autorių rašinių kontekste jų mintys ypač svarbios. Išskirčiau vieną Andriukaičio sakinį: „Šį gyvenimą nūdienos šmaikštūs „išmanieji" gali vadinti kolaboravimu, tarnavimu komunistams ir kitokiais keiksmažodžiais. Ką darysi, kiekvienas sprendžia pagal savo sugedimą..."
Žurnale nemažai meno gyvenimo informacijos. Tačiau ji greitai sensta. Juolab klasika - vis užgožiama tuščiavidurio popso: adata bakstelėjai ir oras išėjo, neliko nieko nei mintyse, nei širdyje. Tik ritminio būgno ar kokių klavišų bumbsėjimas. Mokslininkai seniai įrodė, kas primatai, primityvios tautos puikiai reaguoja būtent į tokiais elementais grįstą muziką. Nepasiduokime, mes juk TOBULIAUSIA RŪŠIS. Kol kas. Kol dirbtinis intelektas...
 
Rubrika Žiniasklaida Lietuvoje yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projeto dalis. 
 
 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2021-09-29 11:45
 
 

Komentarai (4)

Jūsų el. paštas

Aušrinė Rakauskaitė

2021-09-03 08:42

Pritariu.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Tomas Drukteinis

2021-09-03 08:41

Šalin rankas nuo Petro Cvirkos paminklo!

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Konstancija

2021-08-31 11:24

"Santara" geras žurnalas.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Saulius Jankauskas

2021-08-31 10:22

Dėl Petro Cvirkos paminklo pritariu.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media