2021 m. rugsejo 18 d., Šeštadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žiniasklaida Lietuvoje

*print*

Archyvas :: Česlovas Iškauskas: Iš žurnalistinių kelionių. Su vaizdo kamera (2)

2021-07-10
 
 Prieš interviu su LR ambasadoriumi prie Šventojo Sosto K. Lozoraičiu, 1992 m.

Prieš interviu su LR ambasadoriumi prie Šventojo Sosto K. Lozoraičiu, 1992 m.

Iš žurnalistinių kelionių. Su vaizdo kamera (2) 

 

Česlovas Iškauskas


(Tęsinys. Pradžia 07 05 d.)


Skandinaviškas išbandymas (II)
Italija su vaizdo kamera - išties išskirtinis kūrybinis iššūkis. Su L. Pangonyte bendravome ilgai, iki pat atsisveikinimo su LRT 1993-ųjų balandį, kai su V. Preidyte surengėme spaudos konferenciją Aukščiausiojoje Taryboje ir išdėstėme visas išvarymo iš Konarskio g. aplinkybes. Didelio rezonanso mes ir nesitikėjome, nes LDDP valdžioje buvo tarsi jai neįtikusių kadrų valymo buldozeris, ir nukentėjome ne mes vieni.
Bet grįžkime prie kelionių.
Suomiška kūrybinė „pirtis"
1992-1996 m. pirmasis Suomijos ambasadorius Lietuvai po diplomatinių santykių atkūrimo buvo Taisto Tolvanenas. Šie metai ne tik Lietuvai ir lietuviams, bet ir čia dirbantiems diplomatams buvo ypač svarbūs. Ambasadoriaus T. Tolvaneno nuveiktų darbų sąrašas yra didžiulis. Vienas jų - sukurta patikima duomenų bazė, kuria naudojasi jo pasekėjai, tarp jų ir dabartinis ambasadorius Harri Maki-Reinikka.
79-rių jau sulaukęs ambasadorius Taisto Tolvanenas iki šiol nenutraukia ryšių su Lietuva. Be kitos veiklos, jis verčia A.Baranausko „Anykščių šilelį" į suomių kalbą. Suomijoje lietuvių literatūra nėra gerai žinoma, vadinasi, Taisto Tolvanenas gali būti laikomas kultūrai nusipelnęs asmuo, rašoma M.K.Čiurlionio fondo svetainėje. Būtent šis fondas 2013 m. diplomatui skyrė Šviesuolio apdovanojimą. Beje, be kitų kūrinių 2010 m. jis parašė knygą apie Rusijos lyderius D. Medvedevą ir V. Putiną („Medvedev ja Putinin varjo", Helsinki, 2010).
Kodėl rašau apie šį ramų, tolerantišką vyrą ir puikų diplomatą? Vos tik atėjęs į Suomijos atstovybę Lietuvoje jis užmezgė glaudžius santykius su žiniasklaida. Į jo darbo lauką patekau ir aš, prisipažinsiu - tuo metu nestokojantis dėmesio žurnalistas LRT. Ypač gerbdamas Kovo 11-osios pasirinkimą, T.Tolvanenas pasiūlė aplankyti Suomiją, susipažinti su jos kultūra, žymiomis vietomis ir tai pristatyti Lietuvos žmonėms. Jis garantavo visišką aprūpinimą kelionės metu. Ir štai mes tryse - režisierė Svetlana Brazienė, operatorius Stasys ir aš - iš Talino keltu, kuris buvo pilnas Estijoje įkaušusių suomių, persikeliame į Helsinkį. Suomijos URM mums priskiria rusakalbę kuratorę, kuri mūsų kūrybinę grupę lydi visos kelionės metu.
Na, Suomijos sostinė mūsų nenustebino. Žinojome, kad 1812 m. Rusijai okupavus Suomiją, sostinė buvo perkelta į Turku, arčiau Sankt Peterburgo, iš kurio carui buvo lengviau vadovauti. Jo įtakoje Suomija buvo 105 metus, iki pat 1917 m. revoliucijos, todėl Helsinkyje ir šiandien stiprus rusų dėmuo. Taip pat žinojome apie didvyrišką suomių pasipriešinimą Žiemos kare, apie generolo Manerheimo gynybinę liniją ir t.t. Mūsų interviu, reportažuose, susitikimuose atsispindėjo ši permaininga Suomijos istorija.
Bet tikra kelionės „razina" buvo netikėtai surengta išvyka į Alandų salas. Visą naktį plaukėme ištaigingu daugiaaukščiu jūrų keltu į administracinį provincijos centrą Marianhamną. Iki šiol čia lankėsi nedaug lietuvių, o kūrybinės TV grupės net nebuvo.
Įdomu tai, kad Alandai yra prie pat Švedijos, tačiau priklauso Suomijai. Kai Švedija 1809 m. pralaimėjo Rusijai, visa Suomija ir Alandų salos pateko caro žinion. Alandų salos buvo strategiškai svarbios Švedijai, nes iš jų patrankų šūviais yra pasiekiama Švedijos sostinė Stokholmas. Būtent tai buvo pagrindinis motyvas, paskatinęs Švediją įsijungti į Krymo karą (1853-1856) kaip Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos sąjungininkę prieš Rusiją, rašo Wikipedia.
Vis dėl to Švedija pasiekė, kad 1856 m. balandžio 18 d. pasirašyta Paryžiaus taikos sutartimi būtų numatyta sustabdyti bet kokių naujų Rusijos įtvirtinimų statymą Alandų salose. Šios sutarties reikalavimų buvo laikomasi, nors 1908 m. ir buvo bandyta nesėkmingai pakeisti demilitarizuotų salų statusą. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui 1914 m. Rusija salose dar spėjo įkurti povandeninių laivų bazę, skirtą rusų ir britų povandeniniams laivams.
Po 1917 m. jos ne kartą reiškė atsiskyrimo nuo Suomijos idėjas, tačiau 1922 m. saloms pripažinta provincijos savivalda, čia renkamas atskiras parlamentas, kuris turi savo atstovų Suomijos parlamente. Čia nuo seno liko aštrios kalbinės problemos. Todėl 1919 m. Alandų salų gyventojai surengė plebiscitą, kuriame 96 proc. salų gyventojų pasisakė už susijungimą su Švedija. Suomijos-Švedijos ginčas dėl Alandų salų buvo perduotas spręsti Tautų Sąjungos Tarybai, kuri 1921 m. Suomijai pripažino suvereno teises į Alandų salas, tačiau kartu nustatė ypatingą jų statusą bei autonomiją Suomijos Respublikos sudėtyje.
Štai šis istorinių peripetijų kamuolys domino ir mūsų kūrybinę grupę. Parengėme nemažai pokalbių, oficialių asmenų, istorikų, šiaip žmonių iš gatvės interviu. Iš malonių lankytinų vietų - didžiulis Jūrų (marinistikos) muziejus salos sostinėje Marianhamne, kuriame šiuo metu tėra 11 tūkst. gyventojų, nedidukas senamiestis, besileidžianti jūron saulė, stebint saulėlydį nuo uolėtų Alandų įlankos krantų.
Dalį šių vaizdo įrašų buitinėse kasetėse esu išsaugojęs iki šiol. Per 30 metų nuo šios puikios kelionės daug įspūdžių jau išbluko, bet mums, dar neseniai atkūrusiems nepriklausomybę ir įsiliejusiems į vakarietišką, tiksliau - skandinaviškąją tikrovę, kelionė padarė neišdildomą įspūdį.
Po to dar keletą kartų pabuvojau Suomijoje ir Švedijoje. Pamenu, berods, 1995 m. su oficialia politikų grupe buvau pakviestas stebėti europarlamentarų rinkimų Švedijoje, kai vienas pirmųjų padariau interviu su tuometiniu Nuosaikiųjų partijos pirmininku, jau buvusiu premjeru, diplomatu Karlu Bildtu, kuris iki šių dienų išliko nuoširdžiu lietuvių draugu.
Upsalos iššūkis
Dar vėliau sulaukiau netikėto Kauno akademinių sluoksnių atstovo pasiūlymo: Švedijos Upsalos universitete vyksiančioje konferencijos perskaityti pranešimą apie ekologinių problemų atspindį Lietuvos žiniasklaidoje. Suprantama, anglų kalba, kurios įgūdžiai, atvirai sakant, nebuvo dideli. Vertimų biuras išvertė, parengiau skaidres. Į sostinę iš Arlandos oro uosto taksi mane nuvežė į Švediją vykstantis kolega, „Verslo žinių" redaktorius Rolandas Barysas.
Upsalos universitetas seniausias Skandinavijoje, įkurtas 1477 m. ir nutolęs apie 64 km nuo Stokholmo. Pilna salė profesorių, mokslo žmonių iš visos Europos. Stoviu, skaitau, prakaituoju. Gerai, kad po pranešimo iš salės klausimų neišgirdau...
Taigi, vieną savo pareigą atlikau. Kita - filmuoti Upsalą, jos seną universitetą, senamiesčio gatveles, žmones, įžymybes. Reportažas paprastas, bet supažindinantis TV žiūrovus su senoviniu Švedijos miestu, menančiu glaudžius ryšius su Lietuva. Juk čia, miesto katedroje, 1594 m. Švedijos karaliumi buvo vainikuotas Lietuvos-Lenkijos valdovas Zigmantas Vaza, Vazų dinastijos ATR pradininkas. Čia ilsisi ir jo motina Kotryna, kurios garbei katedros koplyčia vadinama Jogailaičių vardu, o sarkofagą puošia Lietuvos ir Švedijos herbai.
Nepamenu, ar šias sąsajas savo vaizdo reportaže akcentavau. Bet prie jų pridėjau dar ir filmuotus kadrus puikiame senoviniame Stokholme... Juos parodžiau TV3 televizijoje, kuri jau buvo atsisveikinusi su jos įkūrėja Liucija Baškauskaite ir kurioje mane keletai metų kaip bendradarbį priglaudė naujoji direktorė Vilma Marciulevičiūtė.
(Bus daugiau)

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2021-07-10 12:24
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media