Žiniasklaida Lietuvoje

„XXI amžiaus" redaktorius Romas Bacevičius šiemet išleido jau trečiąją knygą apie išskirtinio luomo žmones - kunigus. Kalbėjomės apie ją ir katalikišką spaudą.

Gal pradėkime nuo to, kaip ir kada pajutai subrendęs rašyti knygas. Kaip pasirodė Tavo pirmoji knyga?

Viskas prasidėjo, kai perskaičiau nemažai biografinių knygų -  atsiminimų ar kitų autorių rašytų. Per 30 žurnalisto darbo metų esu kalbinęs daug pašnekovų. Savo darbo pradžioje dažniausiai kalbinau ne „žymius" partijos veikėjus, o provincijos žmones (Šakių, Plungės, Vilkaviškio r.), paprastus kaimo šviesuolius. Dažniausiai jie buvo tikrai įdomūs, darbštūs ir itin verti aprašyti žmonės, man pasakodavę ir tokių dalykų, kurie likdavo „ne spaudai". Tada pagalvodavau, jog kai kurių iš jų, ypač tremtį patyrusių (beje, mano mamos Bendžiūnų šeima - tėvai ir penki vaikai - irgi buvo tremtiniai Krasnojarsko krašte) gyvenimas tikrai vertas knygos. Po studijų metus dirbau Vilkaviškio rajono laikraštyje „Pergalė" (tada redaktoriumi buvo Povilas Jankys), paskui Kaune, keletą metų sukausi tarp „Šilelių" ir „Bangos" televizorių gamintojų (buvau „Bangos" laikraščio, kurį redagavo Virginija Bieliauskaitė, radijo laidų korespondentas) ir štai jau 20 metų dirbu katalikiškame laikraštyje „XXI amžius", kurį ilgiausiai redagavo Edvardas Šiugžda. Čia nemažai mano pašnekovų buvo kunigai, vyskupai, Bažnyčios žmonės, nors pasitaikė ir menininkų, politikų, tremtinių, rezistentų, užsienio lietuvių. Galbūt pirmasis ypač įsiminė Šunskų klebonas kun. Juozas Matulaitis. Apsilankęs pas jį supratau padaręs atradimą - šis kunigas iš vokiečių kalbos išvertė ir dažniausiai savo lėšomis išleido apie 30 religinio turinio knygų, o aš apie tai nieko nežinojau. Regis, apie jį iki manęs niekas nebuvo rašęs. Turėjau vilties su juo dar kartą susitikti ir išsamiau pasikalbėti. Deja, netrukus jis mirė. Tarybinėje spaudoje šmeižtas Sasnavos klebonas mons. Albinas Deltuva į lagerį patekęs „dėl blogos profesijos", tikrai daug ką galėjo papasakoti. Tą dieną, kai pas jį lankiausi, skubėjau, žadėjau kitąkart pasikalbėjęs ilgiau, parašyti tekstą bent per du laikraščio puslapius. Nespėjau... Didelį įspūdį paliko Liudvinavo klebonas kun. Jonas Maksvytis, tarybų valdžios metais sugebėjęs suremontuoti Miroslavo ir Liudvinavo bažnyčias. Bagotosios klebonas kun. Vaclovas Degutis, „tobulinęsis" Sibiro kurortuose, turėjo daug ką įdomaus papasakoti, bet trumpai tesikalbėjome - per dieną buvau susiplanavęs aplankyti tris kunigus. Ketinau kada nors sugrįžti, nespėjau...

Labai įdomios biografijos žmogus buvo kun. Zigmas Gustainis, karo pabaigoje bėgęs nuo sovietų į Vakarus, bet su broliu suimtas, paimtas į tarybinę armiją, apmokytas ir po dviejų savaičių- tiesiai į frontą, kur viename mūšyje iš 180 karių gyvi liko aštuoni - tarp jų Zigmas su broliu.  Po karo grįžęs į Lietuvą ėjo į kunigus. Kunigas-frontininkas galėjo daugiau nei kiti kunigai. Dirbdamas Semeliškių klebonu, gūdžiais ateizmo 1963-1977 metais, Šv. Roko atlaidams įrengdavo altorių šventoriuje. Kiti kunigai turbūt bijojo valdžios priekaištų, bet jis, kaip frontininkas, nejuto baimės ir niekas dėl to jo nebarė, o žmonės džiaugėsi. Jis galėjo nepaisyti kvailų sovietinės valdžios reikalavimų. Kartą iš jo norėjo paimti mokesčius už krikštus ir kitus patarnavimus, šiems veikėjams pasakė, kad jie neturi teisės to reikalauti, galbūt vystykluose buvo ar šiauduose slapstėsi, kai jis pirmosiose fronto linijose kovojo. Abudu nutilo. Kitais panašiais atvejais irgi atsikirsdavo - kitas to nebūtų galėjęs. Sovietmečiu kunigui Zigmui buvo leista aplankyti Kanadoje gyvenančius brolius bei Argentinoje gyvenančią seserį. Grįžęs jis parašė keletą knygų apie kelionę, senatvėje išleido dar ir poezijos bei teologinių knygų. Gerai, kad visa, ką patyręs, aprašė, o kiek yra tokių, kurie viską paleidžia užmarštin. Ir kai ne pirmąkart mano pašnekovu buvo 90-metį šventęs apaštalinis protonotaras Vincas Jonas Bartuška, labai įdomios biografijos žmogus, per karą patekęs į Austriją, Vokietiją, vėliau - Italiją, o po studijų Romoje - ir į JAV, ten tapęs San Diego kunigų seminarijos vicerektoriumi, Niujorke dėstęs Manheteno kolegijoje, dirbęs Los Andželo lietuvių parapijoje, 1993 metais grįžęs į Lietuvą ir ėjęs Vilkaviškio vyskupo generalvikaro pareigas, savo santaupas - apie 500 tūkst. dolerių - skyręs Vilkaviškio katedrai atstatyti, rėmęs ir kitų bažnyčių atstatymą, pasiūlius Marijampolės Šv. Vincento Pauliečio parapijos (ten jis tada dirbo) klebonui prel. Juozui Pečiukoniui, ėmiausi rašyti pirmąją savo knygą apie apaštalinį protonotarą. Gal kiek jaudinausi, bet, manau, knyga „Nuo Kazliškių iki Kalifornijos" (2008 m.), išėjo visai gera. Antroji ir trečioji knygos rašėsi paprasčiau. Antrosios mano knygos „Žvilgsnis į praeitį" (2010 m.) herojus buvo kan. Pranas Liutvinas, o šiemet išleistos trečiosios „Tarp gyvenimo akistatų" - kunigas Antanas Dilys. Abu tikrai nusipelnę Dievui ir Tėvynei. Tik mažai kur be „XXI amžiaus" apie juos buvo rašyta.

Ką manai apie dažnai kartojamą mintį, kad kunigų luomo žmonės tautiečių nedomina, kad atkreipti dėmesį gali tik skandalingo elgesio televizijos ekranuose vis šmėžuojančios asmenybės?

Kai kam įdomiausia tai, kas su kelintu vyru ar kelinta moterimi gyvena, ar jau ištekėjo ar vedė, kas laukiasi ar kodėl dar nesilaukia, kas pamilo ar jau nebemyli, kelintą kartą išsiskyrė... Tokie šmėžuoja televizorių ekranuose, žurnalų viršeliuose. Kartais tie patys žmonės keliuose leidiniuose puikuojasi. Skaitytojas nesiaiškina, ar tai to paties, ar skirtingo šeimininko leidiniai, svarbu, kad žvaigždės aprašomi -būtina pirkti. Skandalų būna ir su kunigais. Tada jie irgi tinka net pirmuosiuose puslapiuose...

Be abejo, būna ir puikių tekstų apie kunigus, manau, juos irgi skaito, tik gaila, dažniausiai rašoma vis apie tuos pačius (tokių reikėtų paieškoti ir toliau nuo Vilniaus). Bėda, kad žurnalistams vadovaujantieji nusprendžia, kas domina tautiečius, o kas ne, nurodinėja, kokie klausimai turi būti pateikiami pašnekovui, kokios jų mintys tinka leidiniui, o kokios -  ne. Kodėl, pavyzdžiui, kokia gražuolė ar žymi sportininkė laikraščiui, žurnalui ar televizijos laidai negali sakyti, kad yra giliai tikinti katalikė, smerkia ikivedybinius lytinius santykius, prezervatyvų naudojimą, abortus?

Tiems, kurių esą nedomina kunigai, siūlyčiau paskaityti dvi knygas. Tai „Praeitis kalba", kurią parašė mons. Zenonas Ignatavičius-Ignonis, Antrojo pasaulinio karo metais rūpinęsis karių sielovada Baltarusijoje bei pasakojantis savo išgyvenimus itin sunkiu laiku ir „Kunigas mirties šokyje", kurioje karo kapelionas kun. Vaclovas Paulauskas atskleidžia puikų pasiaukojimo, artimo meilės, pareigos pavyzdį. Gal tada pasikeistų jų nuomonė?

 O ką manai apie teiginį, kad leidinio skaitomumą, susidomėjimą juo labiausiai užtikrina skandalai ir bulvarinės temos?

Turbūt tokia yra žmogaus prigimtis, jam įdomiausia tai, kas neįprasta, neįtikėtina, skandalinga. Jei žmogus nesuvaldo tokios, sakyčiau, priklausomybės nuo skandalų, vaistų neatrasta, nors bandyti išgyti galima. Ne vienas mūsų skaitytojas pasakojo, kaip įsiūlė „XXI amžių" nuolat apie skandalus ar nusikaltimus skaičiusiam kaimynui, kuris vėliau tos priklausomybės atsisakė. Bet tai ilgas darbas, kurio viena redakcija be savo skaitytojų pagalbos neatliks. Mums daug padeda ir viešai pasakytas kunigų, vyskupų žodis. Štai jei kunigas ar vyskupas per pamokslą randa progą į savo mintis įterpti mintį apie tai, kad reikia skaityti katalikišką spaudą, pristato vieną kitą „XXI amžiaus" publikaciją, tai jei tuo metu prie bažnyčios yra mūsų platintojas, laikraštį pradeda pirkti. Yra buvę, kad net kelis šimtus egzempliorių nupirko. Labiausiai apie „XXI amžių" pasakytais žodžiais gelbėjo vyskupai Juozas Žemaitis ir Jonas Kauneckas. Pats juos apie „XXI amžių" kalbančius esu girdėjęs. Skaitytojai praneša apie kai kuriuos kunigus, vyresnius ir jaunus, nuolat raginančius skaityti katalikišką spaudą. Bet yra ir kitokių. Nors daug rašome apie kunigus, ne tik gyvus, bet ir seniau gyvenusius, ypač mažai žinomus ar primirštus, kurie komunistų valdymo metais buvo nepelnytai niekinami, kalinami, tremiami ar net kankinami, nužudyti, nereikia manyti, kad visi kunigai vertina „XXI amžių". Kai kurie nė žiūrėti nenori. Užtat tokių raštinėse matome tuos leidinius, kurie ieško skandalų vis pliekdami kunigus. Kažin kodėl? Gal tarp skandalistų savęs ieško? Ar tik nebūsime ką nors demaskavę, kad tokie mūsų nemėgsta, nors esame nusiteikę geranoriškai? Nepritarti galima vienam ar kitam tekstui, nesutikti su viena ar kita nuomone, bet juk ir katalikiškame laikraštyje negali drausti skaitytojams reikšti savo mintis, jei jos nėra nedoros, neprieštarauja tikėjimui. Bet visokių žmonių yra. Jei vyresnis kunigas augo aplinkoje, kurioje buvo žinoma katalikiška spauda (juk Nepriklausomos Lietuvos laikais ėjo daug katalikiškų leidinių ir juos kunigai aktyviai platino), tai jis, atkūrus Nepriklausomybę ir atsiradus „Katalikų pasauliui", „XXI amžiui", ėmėsi aktyviai juos platinti parapijoje, nes žinojo, kad tai yra labai svarbu, sielovados dalis. Štai Klaipėdoje dirbęs mons. Jonas Gedvila kas savaitę išplatindavo po kelis šimtus egzempliorių. Kiek esu rašęs apie vyresnius kunigus, bene visi minėjo, kad katalikiška spauda, knygos buvo labai svarbios jų vaikystėje ir jaunystėje, galbūt net nulėmė pasirinktą kelią. O štai sovietmečiu katalikiškų leidinių nebuvo, na, nebent kuris gaudavo pavartyti senų laikų katalikiškų leidinių - „XX amžius", „Mūsų laikraštis", „Lurdas", „Pranciškonų pasaulis", „Žvaigždė", „Misijos" - ar paskaityti kokią nors užslėptą knygą, kurių dažnai turėdavo kunigai. Galbūt kam nors pasitaikė ir „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika", „Rūpintojėlis" ar kiti pogrindiniai leidiniai. Suprantama, nemažai jaunų žmonių, taigi ir kunigų, jau į visą spaudą, knygas, žiūri kaip į atgyveną, prarado poreikį skaityti spausdintą žodį - esą viską galima sužinoti internete. Yra kunigų, kurie nenori „XXI amžiaus" vadinti katalikišku laikraščiu ir jo platinti tik todėl, kad jame rašoma ne vien apie Dievą, Bažnyčią ir kunigus, o ir apie politiką, kultūrą ar kitus dalykus. Jiems atrodo, kad apie kitus dalykus katalikiškas laikraštis rašyti negali. Tą suprasdami dar 2006 metais pradėjome leisti keturių puslapių laikraštį „Katalikas", kuriame rašome tik apie Dievą ir Bažnyčios gyvenimą. Tokiam daugiau kunigų pritaria ir padeda jį platinti. Beje, „Katalikas", platinamas tik per parapijas, jį irgi antri metai redaguoju.

Ko gero, svarbu ir tai, kaip žmogus žiūri į kultūrą, kiek jam ši svarbi. Jei rūpi tik kiek iš jos galima uždirbti, su tokiu mums nėra apie ką kalbėti. Kartais žmogus atrodo inteligentas, bet kai sužinai, jog jis nieko neskaito, esą tai laiko gaišinimas, imi abejoti jo išsilavinimu. Tas pat pamačius skaitant bulvarinę spaudą. Pasitaiko, kad ir katalikiškame renginyje sutiktas žmogus sako nieko negirdėjęs apie jau 26 metus einantį „XXI amžių". Tad negaliu paneigti teiginio, kad leidinio skaitomumą, susidomėjimą juo labiausiai užtikrina skandalai ir bulvarinės temos. Jei to nebūtų, ant žurnalų viršelių, laikraščių pirmuosiuose puslapiuose ir televizijos laidų anonsuose išvystume visai kitus herojus. O „XXI amžius" kad ir kiek stengtųsi į pirmąjį puslapį dėti garsių gražių vyrų ir moterų nuotraukas, jei rašo apie juos kaip apie tikinčius žmones, dorus katalikus, vertinančius šeimą, ištikimybę, gyvybės apsaugą, vis tiek nebus toks populiarus.

Kaip įvardintum „XXI amžiaus" misiją, jo ateities viziją?

Pagrindinė „XXI amžiaus" misija yra informuoti apie Katalikų Bažnyčios gyvenimą Lietuvoje ir pasaulyje. Bažnyčią suprantame kaip visą bendruomenę su skirtingais žmonėmis, ne vien katalikais, bet ir kitais krikščionimis. Kaip neseniai sakė kun. Ričardas Doveika, Bažnyčia nėra tik Popiežius ir kunigai. Bažnyčia yra kiekvienas pakrikštytas žmogus ir savo aplinkoje, ar jis politikas, ar gydytojas, šlavėjas, viską turi daryti su meile ir atsakomybe. Štai viename interviu „XXI amžiui" neseniai miręs kun. Vaclovas Aliulis MIC yra sakęs: „Džiaugiuosi, kad „XXI amžius" gyvuoja nepaisydamas visų negandų. Labai gėriuosi Bažnyčios gyvenimo pasaulyje apžvalgomis. Džiaugiuosi religinio ir kultūrinio pobūdžio renginių provincijos miestuose ir miesteliuose aprašymais, istoriniais pasakojimais, rinktine poezija. Tai irgi žadina viltį, neleidžia pulti į pesimizmą, kai matome tiek gyvos sveikos veiklos net nuošaliausiuose kampeliuose." Vis dėlto daug žmonių, augusių prieškarinėje Nepriklausomoje Lietuvoje ir skaitydavusių katalikišką spaudą, besidžiaugusių jai atgijus, jau išeina į Amžinybę, taip katalikiškos spaudos poreikis mažėja. Mažėja ir bažnyčios lankytojų, Lietuvoje ir gyventojų lieka vis mažiau. Nekrikščioniškai gyvena absoliuti dauguma žmonių, o jaunimui liudyti Evangeliją sunku dėl aplinkos priešiškumo. Po 26-erių „XXI amžiaus" gyvavimo metų redakcija patiria, kad laikraštis reikalingas tik mažai dalelytei katalikų, kuriems įdomu tai, kas jame rašoma ir to jie niekur kitur neranda. Ar ilgai tokių bus? Kai taip viskas keičiasi, kalbėti apie viziją - pasakoti nesusapnuotą sapną... Kai 1934 m. pradėjo eiti kunigų Juozo Prunskio ir Kazimiero Barausko leistas „XX amžius", jis turėjo savo viziją, apie kurią mąstė ir 1990 m. įkurto „XXI amžiaus" leidėjai. Bet laikas, sąlygos ir aplinkybės keičiasi.

 „XXI amžius" spausdina daug skaitytojų laiškų, žinučių apie įvykius šalies provincijoje. Kaip randate jiems vietos - dauguma leidinių jų jau beveik atsisakė?

Įdomu būtų sužinoti, kodėl atsisakė? Skaitytojai ne kartą teigė, kad kiti leidiniai jų tekstus atsisakė spausdinti ne todėl, kad tema neįdomi ar įvykis, jų mintys neverti dėmesio, o todėl, kad tas leidinys labai brangina vietą - jei spausdins skaitytojo tekstą, pritruks vietos saviems žurnalistams, kurie turi kažkiek teksto parašyti ir išspausdinti, kad gautų tam tikrą autorinį atlyginimą. Buvo atvejų, kai skaitytojams siūlė už laiško spausdinamą susimokėti kaip už reklamą. Tad galbūt ir kiti laikraščiai spausdintų daugiau skaitytojų laiškų, jei turėtų vietos. Bet kol ją riboja pelną duodanti reklama.

Tekstai apie įvykius provincijoje vyrauja „XXI amžiuje" (turime net priedą „Abipus Nemuno"). Dažnas sako, kad kaimas prasigėręs ir jame nieko gero nėra. Taip vertinti gali tik panišką neapykantą kaimui jaučiantis žmogus. Gal jis, kažkada važiuodamas per kaimą, buvo sustojęs prie parduotuvės ir nuo ten „sargaujančios" kompanijos gavo į galvą? Bet iš tada nereikėtų daryti išvados apie visus. Jei norėsime rasti blogų dalykų, rasime jų kaime ir mieste, jei norėsime parodyti gerų - irgi rasime kaime ir mieste. Bet jei norime susipažinti su realybe, dalyvaukim renginiuose, pasišnekėkim su žmonėmis, apsilankykim kviečiami ir nelauktai, pabūkim ilgiau, tada pamatysime tikresnį vaizdą. Provincijoje vyksta daug įdomių renginių, kurie nenusileidžia išreklamuojamiems didmiesčiuose. Nekalbu apie eilines kasmetines miestelių ar kaimų tradicines šventes, bet apie retesnes, kai kokia nors proga pagerbiami Lietuvai nusipelnę iš to krašto kilę žmonės, jiems atidengiami paminklai, pristatomos knygos, vyksta konferencijos - tikrai malonu tokiuose dalyvauti. Kai patys nenuvykstam, publikuojam skaitytojų tekstus. Dažnai grįžęs iš tokio įspūdingo renginio stebiuosi, kodėl nieko apie jį nepamatau jokiose žiniose, o ir spauda tyli. Tikriausiai todėl, kad niekas ten neprisigėrė, nieko nesumušė ar neužmušė. Koks visgi svarbus tas agresyvus asmuo, jei vien dėl jo kelių sekundžių veiksmo pakinta televizijos žinių laidos ar laikraščio puslapis ir koks nereikšmingas tampa kelis mėnesius kurtas skulptoriaus, sukūrusio paminklą žymiam, savo gyvenimą paskyrusiam Lietuvai žmogui, darbas. Pirmojo veidas dar ilgai šmėžuoja televizijų ekrane ar laikraščiuose, o apie kitą, ilgai kūrusį, galbūt išgirsime, kai jis mirs. Beje, priminsiu, kad dauguma šviesių tautos asmenybių buvo kilę iš kaimo.

Pakalbėkime apie katalikiškos spaudos situaciją. Kaip ji išgyvena?

Katalikiška spauda gyvuoja sunkiai. Ją vienija bendrystės jausmas, kuris galbūt nugali konkurencijos baimę. Nemažai bendraujame tarpusavyje, įvairius renginius katalikiškos žiniasklaidos leidėjams organizuoja fondas „Bažnyčios kronika". Nesibaiminame keistis vieni kitų tekstais, „XXI amžių" anonsuoja „Marijos radijas".

Per 26-erius gyvavimo metus daugiausiai paramos esame gavę iš Lietuvių katalikų religinės šalpos. Pastaraisiais metais jau solidesnę paramą suteikė ir Spaudos, televizijos ir radijo rėmimo fondas. Bet neįsivaizduoju, kad galėtume kaip kažkada dukart per savaitę leisti laikraštį ir turėti kelis korespondentus. Teko atleisti visus žurnalistus (liko tik svarbiausią Popiežiaus veiklą aprašantis apžvalgininkas), pagrindiniai laikraščio autoriai yra jo skaitytojai. Ką jie parašo, tą ir turime. Tik nesmagu, kad sumažėjus laikraščio apimčiai jų tekstai turi palaukti eilėje ir vėluoja.

2015 m., kai dėl niekšiškai pasielgusių žmonių negavome nė cento Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo paramos, išsilaikėme. Tiesa, buvo dvigubai plonesnių numerių, ketinome ir periodiškumą sumažinti. Laikraštyje paskelbę apie sunkią savo padėtį, gavome paramos iš skaitytojų, vieni aukojo dešimtimis, kiti - šimtais litų, o vėliau ir eurų. Tai buvo ypač sunkūs metai. Nežinau, ar ilgai tokią „dietą" būtume ištvėrę. Gerai, kad šiemet jau gavome šiokią tokią paramą iš abiejų fondų.

Gal turite kokią nors savo išskirtinę tradiciją?

 „XXI amžiaus" žmonės, kas penkerius metus švęsdami laikraščio gimtadienį, neleidžia pinigų vaišėms, o išvykta į kelionę. Žemaitijoje ir Aukštaitijoje aplankėme daug bažnyčių, įvairių svarbių vietų.

Žurnalistika ir žurnalistai išgyvena sudėtingą etapą. Kaip jį vertinate, kaip jaučiatės dirbdami šį darbą?

Gal pirma apie televiziją. Štai neseniai iš vieno įtakingu paskelbto žurnalisto išgirdau, kad televizija - ne žurnalistika, o viena iš pramogų, laisvalaikio praleidimo būdas, šou. Nerasčiau stiprių argumentų tam prieštarauti, jeigu matyčiau tik socialine dokumentika įvardintas ir labai prie televizoriaus sėdinčių žmonių mėgstamas laidas. Bėda, kad rimtų dalykų rodoma pernelyg mažai. Arba tie nesibaigiantys serialai. Jie prie televizorių prikausto ir močiutes, kurios šiaip eitų į kasdienes šv. Mišias. Kodėl tokios laidos, kaip „Sekmadienio mintys" yra nepastebimos, net anonsuoti jas vengia? Vis klausiu kolegų, kaip vertinti laidas, kuriose rodoma tik apie žvejybą (kiek apie ją leidžiama žurnalų!), medžioklę ar automobilius? Manau, kad žurnalistika būtų kitokia, labiau nepriklausoma, jei leidinių akcininkai būtų tik žurnalistai (kai kuriuose rajonuose taip yra, tačiau ten yra kitokių bėdų), tada jie stengtųsi dėl kokybės, o ne įtikti darbdaviui, norinčiam kuo didesnio pelno ar su kuo nors suvesti sąskaitas. Ir patys žurnalistai, turėdami laikraščio akcijų, gali „parsiduoti" - tą parodė mano gimtojo Šakių r. laikraščio „Valsčius" pavyzdys. Galiu tik pasidžiaugti, kad „Valsčiaus" darbuotojai nepasidavė, leidžia naują „Laikraštį Valsčius". O kiti nepasiduos? Kas iš to, kad draudžiama visuomenės informavimo priemonių cenzūra, o valstybinės institucijos bei privačios struktūros negali kištis į žiniasklaidos veiklą, jei ta privati struktūra yra žiniasklaidos priemonė. Dar šviežias „Valsčiaus" pavyzdys parodė, kad teisus visada bus tas, kas gali pirkti ir parduoti. Ir jam visai nesvarbu, kad juo mažai kas tiki, svarbu, kad tie ubagai žurnaliūgos netrukdo daryti tai, ką yra sumanęs. Turime situaciją, kai Lietuvoje galbūt koks vagis ar sukčius, nenuteistas korumpuotų teisėjų, perima jam trukdantį laikraštį, ir per žurnalistus (nes kitur darbo greitai neras) ima girtis, koks jis geras ir labdaringas esąs, kaip stengiasi dėl žmonių, o iš tiesų tęsia savo nešvarius darbelius. Ką tada sakyti apie žiniasklaidos misiją informuoti, šviesti, ugdyti? Kažin kiek švietimo ir ugdymo socialinės dokumentikos laidose? Gerai, jei jose atsiranda žmoniškumo, analizės, ieškoma neigiamų reiškinių priežasčių. Sakoma, kad žiniasklaida yra ketvirtoji valdžia, kontroliuojanti kitas tris - įstatymus leidžiančiąją, vykdomąją ir teismus. Bet vis pastebiu žurnalistų, pataikaujančių joms. Keisčiausia, kai ima pataikauti visuomeninis transliuotojas, cenzūruojantis savo klausytojus ir žiūrovus, atsirenkantis, ką galima kalbinti, kuria tema galima sakyti nuomonę, o kuria geriau patylėti. Supranti, kad taip daro ne vien savo nuožiūra, bet kitų valdžių įsakymu. Dėl to dažnai pasiguodžia ir mūsų skaitytojai. Kartais tokias „draudžiamas" mintis mielai išspausdiname. Gal ir dėl šios priežasties tapome nepastebimi per spaudos apžvalgas?

O jaučiamės kaip karitiečiai ir misionieriai (kai kurie skaitytojai ir bičiuliai net sveikinasi: „Sveiki, misionieriai!"). Nuolat ateina skaitytojų, kurie sako negalį gyventi be mūsų laikraščio, bet neturi už ką jo nusipirkti, todėl prašo padovanoti senesnių numerių. Taigi esame išskirtiniai ir sunkiai surandame vietą tarp kitų žiniasklaidos priemonių. Mus mažai kas pastebi, nenori pristatyti net LRT, nors gal prieš 20 metų radijo spaudos apžvalgose minėdavo. Nepaaiškina priežasčių, matyt, sąžiningi žmonės pasitaikė - nenori meluoti ir tikrų priežasčių sakyti. Mini tuos leidinius, kurių pilni spaudos kioskai ir parduotuvės. Be abejo, reikia juos apžvelgti, nes žmonės turi žinoti, ką šie rašo. O jei laikraštį pardavinėja tik parduotuvėse prie bažnyčių ar net bažnyčiose, kam jį apžvelgti? Tokie yra vargšai, elgetos, jiems ne vieta radijuje...

Kaip suprantate kunigų ir katalikiškos spaudos misiją visuomenėje?

Rašydamas vieną tekstą neseniai turėjau pažvelgti į „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką", vėl prisiminiau savo vaikystę ir jaunystę, kai drąsesniems kunigams, kritikavusiems sovietinę sistemą, kovojusiems už žmogaus, tikinčiųjų teises „Tiesa" ar kiti rašydavo: „Kodėl kunigai kišasi į viešą gyvenimą!? Jų vieta bažnyčioje, jie neturi teisės kalbėti". Panašiai ir dabar, tik kalbančiųjų kol kas neteisia. Bet juk kunigai turi teisę viešai išsakyti savo poziciją, kalbėti apie vertybinius dalykus, kuriuos Bažnyčia privalo ginti. Jeigu jie nekovotų už šiuos, Bažnyčia apskritai prarastų prasmę. Jie turėtų dar drąsiau kalbėti, o ne vėl būti varomi į bažnyčią sakyti pamokslų ir nesikišti į politiką! Bažnyčia turi savo politiką, moralę, nuostatas, turi juos ir ginti viešajame gyvenime, ką ir daro. O katalikiška žiniasklaida turi visa tai atspindėti. Kai Seimo nariai, kurie savo priesaiką baigė „Tepadeda man Dievas" ir save sieja su Bažnyčia balsuoja dėl embrionų apsaugos nuo žudymo, mes irgi turime tikrinti, ar jie nemeluoja. Man patiko, kad LRT istorijos projekte „Nacionalinė ekspedicija „Nemunu per Lietuvą" šiemet įpinta žymiai daugiau krikščioniškosios kultūros užuominų, tebegyvuojančių tikėjimo tradicijų. Po apsilankymo bažnyčios rūsiuose keletas vyresnių ekspedicijos dalyvių pademonstravo, kad dar moka maldele palinkėti Radvilų giminės mirusiesiems amžinojo atilsio. Tai visai neblogai!

O žurnalistų misiją visuomenėje?

Rašyti taip, kad vėliau nebijotum sutikti aprašytą ar tekste paminėtą žmogų. Bet jų darbas neatneš sočios senatvės. Čia prisimenu popiežių Pranciškų: „Dažnai esu kalbėjęs apie apkalbas kaip apie terorizmą, apie tai, kaip įmanoma nužudyti žmogų liežuviu. Tai ypač galioja žurnalistams, nes jų balsas gali pasiekti visus, o tai - labai galingas ginklas." Pasak jo, kritikuoti ne tik galima, bet reikia, panašiai kaip smerkti blogį. „Mylėkite tiesą, siekite kuo arčiau priartėti prie įvykių tiesos ir niekuomet nerašykite ir nesakykite to, ką sąžinėje žinote esant netiesa", - sakė Šventasis Tėvas.  Manyčiau, kad skubotumas ir sensacijų vaikymasis atneša daug žalos mūsų profesijos žmonėms.

Dėkoju Tau už pokalbį.

Džiaugiuosi pasakęs nors dalį to, ką norėjau.

Kalbėjosi Daiva ČERVOKIENĖ

Rubrika Žiniasklaida Lietuvoje yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.