2024 m. balandžio 23 d., Antradienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistas irgi žmogus

*print*

Archyvas :: Česlovas Skaržinskas: sekmadienio vargonai. 1 dalis

2017-04-18
 
Jaunieji literatai

Jaunieji literatai

 Česlovas Skaržinskas

 

Prieš keturiasdešimt metų iš arčiau pamačiau Vilnių. O Viešpatie, koks jis iš pirmo žvilgsnio pasirodė didingas, didelis: tuomečiu Lenino prospektu riedantys troleibusai, miesto centre ir aplink centrą susispietusios kavinės ir restoranai, parduotuvės. Bet labiausiai nenusakomą įspūdį padarė, manding, dangaus ir žmogaus kūrinys - senoji Katedra. Savotiškai nuliūdino sostinės pakraščiai - tuomečiai Autobusų ir Geležinkelio stoties bei Žvėryno ir F. Dzeržinskio kvartalai su purvinais alaus kioskais, šalia besibūriuojančiais girtuokliais ir valkataujančiais šunimis. Toks vaizdas labai priminė apleistą provincijos miestelį.

Daug veidų

Bet koks iš tikrųjų tada buvo ir nūnai yra Vilniaus veidas - neįminiau net ir po daugelio metų. Gal todėl, kad šis senasis miestas turi daug veidų. Gal ir todėl, kad jis pernelyg paslaptingas, prieštaringas savo istorija ir mažai turintis sąsajų su praeities miestelėnais. Taip. Turime unikalų palikimą - Vilniaus senamiestį, bet, kaip teigtų šio miesto tyrėjai Vladas Drėma ir Antanas Rimvydas Čaplinskas, nelikę miestelėnų dinastijos, o paprasčiau tariant, nėra Senamiesčio palikuonių. Karai ir okupacijos sunaikino senuosius Vilniaus gyventojus. Įsivaizduokite po Antrojo pasaulinio karo sugriautą, apmirusį Vilnių. Aprimus, nutolus pabūklų ir tankų kanonadai į vakarus, į vieną seniausių Europos miestų, ima plūsti kviesti ir nekviesti Rytų kraštų gyventojai, kurie anksčiau nieko bendro su mūsų sostine neturėjo. Kitaip tariant, po karo į Vilnių atsikraustė labai daug rytiečių su savo (o mums - svetimais) gyvenimo papročiais. Jie atsinešė savo kultūrą, o baisiausia - ne vienas atvyko be jokios kultūros...

Žinoma, Vilnius po karo atgaivinamas ne tik rytiečių, bet ir nemažos dalies Lietuvos kaimo gyventojų sąskaita. Bet iš karto po karo mūsų kaimiečiai atsargiai žiūrėjo į sostinę - jie buvo ne tik kūnu, bet ir dvasia prisirišę prie savo žemės. Kaimiečių požiūris į Vilnių ir kitus miestus ėmė kisti po prasidėjusios kolektyvizacijos. Jie į Vilnių masiškiau, nors vėliau ir buvo ribojama, ėmė plūsti tik apie 1970-uosius.

Bet dar 1976-aisiais, kai atvykau į Vilnių studijuoti, troleibuse, autobuse ar kitose viešosiose sostinės vietose lietuviškai kalbantys vilniečiai buvo gana retas reiškinys. Žinoma, kone kiekviename troleibuse ar autobuse važiuodavo ir daug lietuvių, bet dažniausiai kažkodėl girdėjosi tik rusų kalba. Apskritai tuo metu Vilniaus gyvenime dominavo rusų kalba ir buvo susiklosčiusi gana keista padėtis. Antai šimtas ir daugiau lietuvių, esant kad ir vienam darbovietės susirinkime rusui ar lenkui, iki užkimimo rėžė kalbas tik rusiškai... Teigsiu: buvo prisitaikėliška gyvenimo nuostata, prievarta kalbėti ne gimtąja kalba. Bet taip teigdamas tik iš dalies būsiu teisus. Pavyzdžiui, mes, Vilniaus studentai, ir sostinės gatvėse, ir aukštosiose savo mokyklose, kavinėse, valgyklose kalbėjome tik lietuviškai. Tik tuomet prakalbėdavome rusiškai, jei mūsų nesuprasdavo gimtąja kalba. Taigi jau tada sostinėje labai laisvai kalbėjome lietuviškai - ir niekas mums pikto negalėjo padaryti. Manding, todėl, kad to ir nenorėjo niekas daryti. Žodžiu, kas norėjo, netroško pataikauti vyresniajam broliui, nevaržomas kalbėjo lietuviškai. Gal buvo ir kitokių atvejų, suvaržymų. Tikriausiai buvo. Bet tai ne visuotinis reiškinys buvo.

Kaip ant delno

Bet, kad ir kaip ten būtų, Vilniuje visada virė įdomus gyvenimas. Nei svetima ideologija, nei išgalvoti būgštavimai pernelyg nesutrukdė gyventi sau priimtiną gyvenimą. Prisimenu: ateiname studentų grupelė ir matome netoli Katedros esančioje kavinėje Literatų svetainė sėdintį jau įšilusį vieną to meto garsiausių poetų Paulių Širvį. Beje, šioje kavinėje ir netoliese, tame pačiame buvusiame Lenino prospekte, esančiame restorane Neringa P. Širvį galėjai dažnai pamatyti. Pats jisai pinigų mažai kada turėjo - jį vaišino pažįstami ir nepažįstami žmonės. Toje pačioje Neringoje dažnai galėjai pamatyti ir kitą tuo metu žinomą rašytoją Antaną Venclovą: ar pietų metu, ar vakarop vis valgantį vieną ir tą patį patiekalą - kiaušinienę... Kodėl rašytojas buvo be galo pamėgęs kiaušinienę? Tik daug vėliau paaiškėjo. Ir ne Vilniuje, o Ukmergės rajone, kuriame 1978 metais mes, tuomečių Vilniaus V. Kapsuko universiteto ir Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto studentai lituanistai, užrašinėjome šio krašto vietovardžius, tautosaką. Buvome suskirstyti į keliolika ekspedicijos grupių. Mūsų grupei vadovavo kalbininkas, vertėjas ir žurnalistas Bronys Savukynas. Nustebino ne tik šio žmogaus erudicija, bet ir meistriškas žymių žmonių (pavyzdžiui, rašytojų Juozo Baltušio ar Antano Venclovos) kalbų pamėgdžiojimas. B. Savukynas taip įtaigiai prabildavo J. Baltušio balsu, kad ne vieną studentą juokas iš koto išversdavo... Būtent tos ekspedicijos metu ir labai įsiminė B. Savukyno lūpomis atkurta A. Venclovos kalba. B. Savukynas papasakojo, kaip ne kartą jis Neringoje valgęs su A. Venclova. Bet vienas toks valgymas, kai A. Venclovai lyg ir atnešė vienu kiaušiniu per daug iškeptos kiaušinienės, B. Savukynui itin įsiminė:

- Žinai, Brony, vieną kiaušinį paimk iš mano lėkštės, ką?

Tada B. Savukynui teko paimti vieną keptą kiaušinį iš rašytojo lėkštės ir už jį sumokėti. Pasirodo, tuo metu kiaušinienė buvo pigiausias patiekalas, todėl A. Venclova jį labiausiai ir mėgęs... Apskritai tuo metu apie rašytojus daugiausia ir girdėjome įvairių kalbų, tiesiog anekdotinių pasakojimų. Antai, kaip pasakojo B. Savukynas, tas pats rašytojas A. Venclova jo pasiteiravo:

- Žinai, Brony, mano sūnus Tomas modernią poeziją rašo, kaip tau atrodo, gerai jis rašo, ką?

Reikia pasakyti, kad A. Venclova labai mėgo žodelytį . Jį kone visada nukeldavo į sakinio pabaigą, jeigu norėdavo pašnekovo ko nors paklausti. Kartais jo žodelis net komiškai nuskambėdavo. Bet ėjo sovietų genseko Leonido Brežnevo valdymo stagnacijos laikotarpis - kone visi buvo pamėgę vienaip ar kitaip pajuokauti ar slapta anekdotus kurti. Aišku, dažniausiai - slapta.

Literatų šėlionės

Bet tame sostinės gyvenime ne tik anekdotų klausėmės ar juos patys kūrėme. Kitaip tariant, gyvavo ir rimti dalykai, dėl ko į sostinę iš visos Lietuvos ir suvažiavome. Ne tik šposais, alumi alaus baruose ar studijomis mitome. Tuo metu sostinėje veikė du stiprūs savotiški lituanistikos centrai -Vilniaus universitete ir Vilniaus pedagoginiame institute buvo suburti daug žadantys literatų būreliai.

Antai universitete Dvidešimtojo amžiaus 8-9 dešimtmečiais lietuvių kalbą ir literatūrą studijavo Vaidotas Daunys, Gintaras Radvila, Vidas Valaitis, Zita Čepaitė, Monika Vosyliūtė, Romulda Pukalskaitė, Danutė Kalinauskaitė, Stasys Stacevičius, žurnalistiką - Valdas Kukulas. O pedagoginiame institute lietuvių kalbos ir literatūros žinių sėmėsi Edvardas Vaičius, Petras Kalvelis, Nijolė Misiūnaitė, Laima Arnatkevičiūtė ir aš su Liudu Vitkausku (vėliau abu baigėme žurnalistiką Vilniaus universitete).

Universiteto literatų būreliui vadovavo doc. Elena Bukelienė, o pedagoginio instituto - doc. Kęstutis Nastopka. Dabar gerai nepamenu, kas paskatino artimai bendrauti abiejų aukštųjų mokyklų literatus. Atrodo, K. Nastopka suvedė plunksnos brolius ir seses. Bet ne tai svarbiausia. Tuo metu ir vienoje, ir kitoje aukštojoje mokykloje kiekvieną rudenį buvo rengiami literatų konkursai. Į tokias neužmirštamas šventes kviesdavomės universiteto literatus, jie - mus. Buvo atskirai vertinama poezija ir proza. Į kiekvieną konkurso šventę kviesdavome žymius rašytojus. Antai 1979 metais į pedagoginio instituto literatų konkursą Literatūrinis ruduo-79 buvo atvykę prozininkas Juozas Aputis, poetai Albinas Žukauskas ir Marcelijus Martinaitis. Jie vertino mūsų kūrybą. Be konkursų, rengdavome ir kitus literatūrinius vakarus. Iki šiol pagal poetų sukurtus žodžius tarsi sekmadienio vargonai skamba pedagoginio instituto svečių Vytauto Kernagio ir Alfredo Kukaičio savitas dainavimas, pritariant gitaroms.

Kiek tada buvo pakilių akimirkų! Visi svajojome tapti dideliais rašytojais, jei ne Nobelio, tai bent respublikinę premiją gauti. Vis dėlto vėliau į poezijos aukštumas įkopė Valdas Kukulas, Stasys Stacevičius, Vaidotas Daunys, o prozos - Danutė Kalanavičiūtė ir Edvardas Vaičius. O kiti abiejų aukštųjų mokyklų literatai nuėjo arti žurnalistikos, literatūros mokslo ir kritikos dirvonų. Ir nūnai atrodo, kad tik vakar plaikstėsi jaunystės vėjas sostinės parkuose, gatvėse. Bet ir nūnai, regis, lekiame vieni pas kitus, susitinkame kavinėse, alaus baruose.

Bet labiausiai neišdils iš atminties 1979-ųjų literatų konkursas universitete. Po oficialiosios dalies universiteto rūmuose, Senamiestyje, Valdas Kukulas ir Monika Vosyliūtė pasiūlė abiejų aukštųjų mokyklų literatams pratęsti literatūros šventę Saulėtekyje, studentų bendrabutyje, kuriame gyveno. Iš Senamiesčio ir patraukėme ten. Pakeliui pigesnio vyno nemažai butelių nusipirkome. Atrodo, nedideliame kambaryje sutilpo apie 12 mūsų kūnų. Jau po poros valandų gerokai įšilome - po eilėraščių, apsakymų skaitymo ir netyčia dainą užtraukėme. Dabar neprisimenu, kokią. Aišku, lietuvių liaudies. Atsimenu, kad pirmasis ją sodriu, tarsi operos solisto balsu užtraukė Valdas Kukulas. Kaipmat prisijungėme ir visi, kurie buvo sugužėję į mažą bendrabučio kambarėlį. Taip smagiai užtraukėme, kad iš karto nepastebėjome ir tarpduryje stovinčio bendrabučio komendanto. Pirmoji iš mūsų atsitokėjusi Monika puolė jaunam komendantui aiškinti, kad svečiuose labai didelės būsimos literatūros žvaigždės iš universiteto ir pedagoginio instituto susirinkusios, kad svečiai, t. y. mes, literatai, iš pedagoginio, vėlų metą nepasieksime savo bendrabučio Žvėryne, todėl pasilikę Saulėtekyje. Ji tiesiog maldavo komendantą neišvaikyti mūsų. Žiū, Monika - tipiška šviesiaplaukė lietuvaitė, tarsi atėjusi iš K. Rusecko paveikslo pjovėja, įsidrąsina apkabinti komendantą. Tas dar vieną akimirką - griežtą veidą stengiasi rodyti, kitą - jau su šypsenėle pažvelgė. Kol galiausiai, matyt, po šiltesnės Monikos glamonės atlyžta:

- Gerai, palieku jus čia, bet jei vėl išgirsiu triukšmą ar dainuojant, nebesusitarsime...

Žinoma, kad ir gerokai įkaušę, šiaip taip susilaikėme nuo dainų. Bet iki paryčių liejosi kalbos. Ir kuo toliau - vis labiau mažėjo klausytojų... Kalbėjome iki tol, kol miegas iš kojų ėmė versti. Sukome galvą, kaip mažame kambarėlyje bent valandai kitai visiems sugulti, pailsėti. Atrodo, vėl šaunioji Monika rado išeitį - ji laikraščiais išklojo grindis... Juk iš kur galėjome tiek patalynės paimti. Bandome visi atsigulti ant nugaros, bet niekaip netelpame ant grindų. Pagaliau sutilpome, apsivertę ant dešiniojo šono. Sutarėme, kad po kurio laiko pagal komandą versimės ant kairiojo šono. Nepamenu, kas komandavo verstis. Ar patys vertėmės, ar kas mus vartė - neprisimenu. Tik pamenu, kad atsikėlėme neišsimiegoję, pikti kaip sarginiai šunys... Tik Monika visiems šypsojosi. Atrodė tik ji išsimiegojusi... Biesas ją galėjo suprasti. Juk velniškai graži moteris, o dar poetė... Ne kitokie ir mes buvome. Vieni iš kitų tik pasišaipyti mėgdavome, bet švelniai, neužgauliai.

Abiejų aukštųjų mokyklų literatų draugystė viena ar kita forma tęsiasi iki šiol. Gaila, kad tarp gyvųjų nebėra poetų Valdo Kukulo, Vaidoto Daunio, Stasio Stacevičiaus, Vido Valaičio, kitų mūsų bičiulių. Ir nūnai jų poezija tarsi vargonai Katedroje sodriai, liūdnai skamba. Tarsi Leopoldo Digrio vargonais atliekamą rekviem girdėčiau. Iki šiol atrodo, kad visi esame kartu susirinkę: ar universitete, ar pedagoginiame institute.

 

Rubrika Žurnalistas irgi žmogus yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2017-06-27 11:09
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media