Žurnalistas taip pat žmogus

Lapkričio 27 dieną „Alytaus naujienų“ senbuvį Jurgį Kochanską sveikinsime 66-ojo gimtadienio proga. Sukaktis ne jubiliejinė, bet dviejų šešetų skaičius – simboliškas, gal kažkiek net ir mistiškas. Daugiau kaip 40 metų žurnalistikoje, beveik trys dešimtmečiai „Alytaus naujienose“, medalis „Už nuopelnus žurnalistikai“ – solidus bagažas, ilgus metus kauptas po žodį, straipsnį, puslapį. Tikimės, kad 33 Jaunimo centro jaunųjų žurnalistų kursų mokinių, sekmadieniais jaukiai kaip namuose įsikuriančių „Alytaus naujienų“ redakcijoje, klausimai 66-ąjį gimtadienį švenčiančiam žodžio meistrui Jurgiui padės mums visiems jį pažinti arčiau ir giliau. Sveikatos ir stiprybės, kolega Jurgi!

Žinoma žurnalistė ir rašytoja Erika Umbrasaitė jau aštuonerius metus gyvena mažame Prancūzijos pietvakarių miestelyje. Lietuvoje Erika buvo žinoma visuomenės veikėja, o ten tapo svetimšale. Tėvynėje Erika išgarsėjo po atviros išpažinties apie ją užklupusią onkologinę ligą knygoje „Vienos krūties istorija”.

Gal net visas tautosakines ir literatūrines pasakas išaugina labai konkretūs gyvenimo faktai, įvykiai, nutikimai, susitikimai, kurie kitąsyk tampa net pranašiškai įžvalgūs. Fantazijos virsta tikrove.

Manau, kad potraukis ir gabumai gludi žmogaus genuose, tik ne visi juos išnaudoja. Mano prigimtyje, be abejo, buvo potraukis žurnalisto profesijai. Vos tik pramokęs skaityti nutverdavau bet kuri laikraštį ar žurnalą ir viską perskaitydavau, nors daug ko nesuprasdavau.

Kai gyvenimo ratą brėžia laiko raštas: 60 klausimų „Alytaus naujienų“ redaktoriui Romui Burbai. Interviu pabaiga.

Beje, kažkas yra pasakęs, kad mūsų tautiečiams yra būdinga kurti mitus, o vėliau... jais patikėti... Kažkada, pirmąsyk paėmęs į rankas, susižavėdamas skaičiau Adolfo Šapokos Lietuvos istoriją. Pirmaisiais atkurtos Lietuvos nepriklausomybės metais toks mūsų istorijos romantinis traktavimas su kaupu pasiteisino. Ypač tokia istorija buvo reikalinga tarpukario Lietuvai. Todėl iš dalies pateisinu ir mitus, kurių pagrindu tokiems Lietuvos valstybės laikotarpiams buvo sukurta mūsų protėvių istorija. O nūnai?

Gegužės 4 dieną jubiliejinį gimtadienį švenčiantis Romas BURBA yra ilgiausiai dirbantis laikraščio vadovas: 25 metai – bendrovės direktorius, beveik 20 metų – redaktorius. Jubiliejinių gimtadienių nemėgstantis redaktorius kiek pasimuistęs sutiko atsakyti į 60 Alytaus jaunimo centro jaunųjų žurnalistų klausimų.

Rašiau į įvairius laikraščius, žurnalus, dirbau kraštotyrinį darbą. Įstojau į Lietuvos žurnalistų draugiją, dabar esu šios draugijos valdybos pirmininkės pavaduotojas.

Sostinėje ir tada prasmingai ir linksmai gyvenome, nors ir buvome prispausti ideologinių varžtų. Skaniai pasijuokdavome iš primesto absurdo. Kad ir iš tokių dalykų. Antai tuo metu parduotuvėse, pavyzdžiui, prie dabartinio Seimo rūmų, kitoje gatvės pusėje, buvusioje parduotuvėje Talinas, galėjai laisvai nusipirkti labai gražių jaučio kanopų... Arba ne pirma jaunyste kvepiančios rūkytos žuvies stauridės...

Vilniaus universitete Dvidešimtojo amžiaus 8–9 dešimtmečiais lietuvių kalbą ir literatūrą studijavo Vaidotas Daunys, Gintaras Radvila, Vidas Valaitis, Zita Čepaitė, Monika Vosyliūtė, Romulda Pukalskaitė, Danutė Kalinauskaitė, Stasys Stacevičius, žurnalistiką – Valdas Kukulas. O pedagoginiame institute lietuvių kalbos ir literatūros žinių sėmėsi Edvardas Vaičius, Petras Kalvelis, Nijolė Misiūnaitė, Laima Arnatkevičiūtė ir aš su Liudu Vitkausku (vėliau abu baigėme žurnalistiką Vilniaus universitete).

1963-1968 m. TV Literatūros ir muzikos redakcija, kurioje dirbau, buvo įsikūrusi, ketvirtajame senojo pastato aukšte, maždaug 20 metrų atstumu nuo bokšto. Atmosfera buvo labai slogi. Jausdavaisi esąs pavargęs, imdavo miegas. Jeigu prie veido pridėdavai popieriaus lapą, tai jis tiesiog prilipdavo ir tvirtai laikydavosi....

...išskrido – išplasnojo Žanas Rysevas ir Ilona Raudytė, Romualdas Rima, Meilė Sposmanytė, Lietuvos žurnalistų sąjungos narys ir Anglijoje lietuviškąją spaudą savo tekstais gaivinęs politologas Mindaugas Griškevičius, Irena Valužė, Irena Songailienė, Ieva Songailaitė.

Daiktai yra laikini. Amžinas yra visose be išimties parašytose ir išleistose knygose išliekantis tautos, valstybės egzistencinis – istorinis paveldas. Atminties ilgaamžiškumas. Dvasinės vertybės išlaiko valstybes. Knyga yra žmogiškosios kartų estafetės Laike dalis, todėl ir vertybė, kuriai neprilygsta jokio krašto jokia valiuta. Jokia. Beartėjant ant 100-mečio aukštumėlės 2018-ųjų Vasario 16-ąją ypač brangintina šio teksto pradžioje pristatyta naujoji mūsų valstybės istorijos tyrinėtojos žurnalistės Živilės Kavaliauskaitės knyga iš ekspedicijų Sibiro „džiunglėse“, kur verkė, liūdėjo, vylėsi, meldėsi ir kantriai, sąžiningai, lietuviškai kruopščiai dirbo, dirbo, dirbo neplanuotą prievartą patyrė tūkstančiai Nemuno šalies tarp Palangos – Zarasų gyventojų, vis žvalgydamiesi „bėgių atgalios, į gimtąją Lietuvą“. Jos knygą išleido ketvirčio amžiaus patirtį turinti kultūros tyrinėtojo ir kritiko Stasio Lipskio leidykla „Žuvėdra“.

Iš Trakų rajono Onuškio seniūnijos Pajautų kaimo kilęs žinomas žurnalistas Jonas Laurinavičius – nuoširdus gamtos bičiulis, aplinkosaugos, aplinkotvarkos, miškininkystės klausimais paskelbęs daug straipsnių, fotoreportažų, interviu. Manau, kad mūsų pokalbis su J. Laurinavičiumi bus įdomus ir LŽS svetainės skaitytojams.

Daugeliui Lietuvos žmonių Henrikas Vaitiekūnas pažįstamas iš televizijos ekrano. Jį vadina televizijos žurnalistu. Kaip jis pats teigia, televizijai atidavė, o aš sakyčiau, paaukojo 30 metų. Tie žmonės teisūs, vadindami H. Vaitiekūną televizininku. Tačiau nemažai žmonių poną Henriką pažįsta ir kaip itin gabų spaudos atstovą. Juk jo žurnalistinio darbo biografija prasidėjo būtent spaudoje: Komjaunimo tiesos, Valstiečių laikraščio, provincijos laikraščių redakcijose.