Žurnalistas irgi žmogus

Gegužės 4 dieną jubiliejinį gimtadienį švenčiantis Romas BURBA yra ilgiausiai dirbantis laikraščio vadovas: 25 metai – bendrovės direktorius, beveik 20 metų – redaktorius. Jubiliejinių gimtadienių nemėgstantis redaktorius kiek pasimuistęs sutiko atsakyti į 60 Alytaus jaunimo centro jaunųjų žurnalistų klausimų.

Rašiau į įvairius laikraščius, žurnalus, dirbau kraštotyrinį darbą. Įstojau į Lietuvos žurnalistų draugiją, dabar esu šios draugijos valdybos pirmininkės pavaduotojas.

Sostinėje ir tada prasmingai ir linksmai gyvenome, nors ir buvome prispausti ideologinių varžtų. Skaniai pasijuokdavome iš primesto absurdo. Kad ir iš tokių dalykų. Antai tuo metu parduotuvėse, pavyzdžiui, prie dabartinio Seimo rūmų, kitoje gatvės pusėje, buvusioje parduotuvėje Talinas, galėjai laisvai nusipirkti labai gražių jaučio kanopų... Arba ne pirma jaunyste kvepiančios rūkytos žuvies stauridės...

Vilniaus universitete Dvidešimtojo amžiaus 8–9 dešimtmečiais lietuvių kalbą ir literatūrą studijavo Vaidotas Daunys, Gintaras Radvila, Vidas Valaitis, Zita Čepaitė, Monika Vosyliūtė, Romulda Pukalskaitė, Danutė Kalinauskaitė, Stasys Stacevičius, žurnalistiką – Valdas Kukulas. O pedagoginiame institute lietuvių kalbos ir literatūros žinių sėmėsi Edvardas Vaičius, Petras Kalvelis, Nijolė Misiūnaitė, Laima Arnatkevičiūtė ir aš su Liudu Vitkausku (vėliau abu baigėme žurnalistiką Vilniaus universitete).

1963-1968 m. TV Literatūros ir muzikos redakcija, kurioje dirbau, buvo įsikūrusi, ketvirtajame senojo pastato aukšte, maždaug 20 metrų atstumu nuo bokšto. Atmosfera buvo labai slogi. Jausdavaisi esąs pavargęs, imdavo miegas. Jeigu prie veido pridėdavai popieriaus lapą, tai jis tiesiog prilipdavo ir tvirtai laikydavosi....

...išskrido – išplasnojo Žanas Rysevas ir Ilona Raudytė, Romualdas Rima, Meilė Sposmanytė, Lietuvos žurnalistų sąjungos narys ir Anglijoje lietuviškąją spaudą savo tekstais gaivinęs politologas Mindaugas Griškevičius, Irena Valužė, Irena Songailienė, Ieva Songailaitė.

Daiktai yra laikini. Amžinas yra visose be išimties parašytose ir išleistose knygose išliekantis tautos, valstybės egzistencinis – istorinis paveldas. Atminties ilgaamžiškumas. Dvasinės vertybės išlaiko valstybes. Knyga yra žmogiškosios kartų estafetės Laike dalis, todėl ir vertybė, kuriai neprilygsta jokio krašto jokia valiuta. Jokia. Beartėjant ant 100-mečio aukštumėlės 2018-ųjų Vasario 16-ąją ypač brangintina šio teksto pradžioje pristatyta naujoji mūsų valstybės istorijos tyrinėtojos žurnalistės Živilės Kavaliauskaitės knyga iš ekspedicijų Sibiro „džiunglėse“, kur verkė, liūdėjo, vylėsi, meldėsi ir kantriai, sąžiningai, lietuviškai kruopščiai dirbo, dirbo, dirbo neplanuotą prievartą patyrė tūkstančiai Nemuno šalies tarp Palangos – Zarasų gyventojų, vis žvalgydamiesi „bėgių atgalios, į gimtąją Lietuvą“. Jos knygą išleido ketvirčio amžiaus patirtį turinti kultūros tyrinėtojo ir kritiko Stasio Lipskio leidykla „Žuvėdra“.

Iš Trakų rajono Onuškio seniūnijos Pajautų kaimo kilęs žinomas žurnalistas Jonas Laurinavičius – nuoširdus gamtos bičiulis, aplinkosaugos, aplinkotvarkos, miškininkystės klausimais paskelbęs daug straipsnių, fotoreportažų, interviu. Manau, kad mūsų pokalbis su J. Laurinavičiumi bus įdomus ir LŽS svetainės skaitytojams.

Daugeliui Lietuvos žmonių Henrikas Vaitiekūnas pažįstamas iš televizijos ekrano. Jį vadina televizijos žurnalistu. Kaip jis pats teigia, televizijai atidavė, o aš sakyčiau, paaukojo 30 metų. Tie žmonės teisūs, vadindami H. Vaitiekūną televizininku. Tačiau nemažai žmonių poną Henriką pažįsta ir kaip itin gabų spaudos atstovą. Juk jo žurnalistinio darbo biografija prasidėjo būtent spaudoje: Komjaunimo tiesos, Valstiečių laikraščio, provincijos laikraščių redakcijose.

Bet man labiausiai rūpi prisiminti tuos mažapinigius Vilniaus redakcijų žmones, tada, vadinamus literatūrinius darbuotojus, kurie parodė teisingas profesines gyvenimo kryptis, kad dvasiškai nenusigyventum, kad ištikimai ir sąžiningai dėliotum savo pėdas iš tiesų klaidžiuose, kebliuose ir, lyg stebuklinėse pasakose, klastinguose, dažnai žaidybinio ar vadinamo gyvenimo labirintuose.

O gal ir nekvaili tie 200 kvadratinių metrų didumo dvariukų – kotedžų statytojai Palangos prieigose. Stato – turi už ką. Gal ir gausiašeimiai. Man tiek daug nereiktų. Ir ne tik man. Ir broliui, genetinį tėvo giminės smėlį Aukštaitijoje Ukmergėje ankstokai „pasirinkusiam“ redaktoriui ir publicistui Kęstučiui G. (1953 – 2014). Aš tik dabar suprantu Kęsto vengimą minios, užsisklendimą, jo natūros vienišumą.

Nevalia užmiršti mūsų provincijos plunksnos bičiulių, nors ir sudėtinga, nelengva rašyti apie savo kolegas. Kad ir labai gerus pažįstamus. Seniai pažinojau širvintiškį žurnalistą Gediminą Žadeiką. Jis, net ir sunkos ligos kamuojamas, nepasidavė – sulaukė savo 80-mečio, mirė 2012 metų vasario 3 d. , palikęs gražius prisiminimus savo skaitytojams. Kad G. Žadeika ir paskutiniaisiais savo gyvenimo metais nedirbo redakcijoje, tačiau plunksnos nepadėjo į šalį.

Neseniai, šių metų vasario 18-ąją, turėjau neeilinę progą tarsi susitikti su savo vaikyste ir žalia, kitaip sakant, ankstyvąja, jaunyste... Viskas prasidėjo nuo to, kad Druskininkų savivaldybės viešosios bibliotekos Leipalingio filialo vedėja Asta Gudaitienė, bene pasitarusi su Leipalingio kraštotyros muziejaus vedėja Laima Žukauskaite, pasiūlė idėją surengti ką tik išleistos mano naujosios knygos, pavadintos „Slaptažodis – AKCENTAS“ sutiktuves.

Gydytoja, žurnalistė, rašytoja, šešių knygų apie sveikatą autorė, Filomena Taunytė (1925 – 2013) neretai būdavo prieštaringai vertinama dėl savo griežtų ir tiesmukų pasisakymų, tačiau visada mokanti sudominti žiūrovus ir klausytojus "Kėdainių garso" skaitytojams pažėrė patarimų apie sveikatą. Šį buvusios ilgametės ir aktyvios LŽS Senjorų klubo narės interviu mums atsiuntė kolega Juozas Elekšis.

2015-ųjų vasarą, dar tik į 73 metų kalnelį įkopęs, Anapilin iškeliavo buvęs ilgametis „Valstiečių laikraščio“ vyriausiasis redaktorius Jonas Švoba. Sunku susitaikyti su mintimi, kad jo nebėra tarp mūsų. Niekada neparašysiu atsisveikinimo žodžių – jis gyvas mano mintyse, širdyje ir kūryboje. Todėl, kad kiekvieną dieną regiu vyriausiąjį redaktorių, dėliojantį naują „Valstiečio“ (taip sutrumpintai vadindavome savo laikraštį) numerį, aptariantį Lietuvos įvykius, ypač sunkią padėtį kaime. Atrodo, jis eina į mus su savyje slypinčia magiška kūrybos, tėviška jėga. Vaikšto tiesus ir aukštas, tarsi su protėvių dvasia. Ir, atrodo, niekada iš daugelio mūsų, „Valstiečio“ žurnalistų, neišeis.