Žurnalistas irgi žmogus

Virgilijus Juodakis

Kretingos odisėja

Faktas 1 - sovietų valdžia 1941 m. iš mano tėvo žemę atėmė per 1 dieną.

Faktas 2 - atgimusios Lietuvos  valdžia tėvo žemę man, sūnui, sugebėjo grąžinti tik per 20 metų. Tai užtruko nuo 1991 iki 1912 m.

Daug kalbų girdime apie pavojus nacionaliniam saugumui. Tik neįvardijame konkretikos.

Aš ne politikas, ne politologas. Aš paprastas žmogelis, aš tik sodininkas mėgėjas. Todėl puikiai žinau, kad trečdalį, pusę ar netgi visą derlių pasaulio soduose ir laukuose gali sunaikinti įvairiausios ligos, puviniai, kenkėjai. Kuo mažiau tvarkos ir priežiūros sode, kuo labiau apsileidęs šeimininkas, tuo daugiau tų kenkėjų ten randasi.

Visa tai pasakytina ir apie nesąžiningai savo pereigas atliekančius valdininkus bei pareigūnus valstybėje. Tai tikri Lietuvos priešai, kurie ugdo mumyse nepasitenkinimą esama tvarka. Tai veltėdžiai, kaip sovietai sakė - nedirbantys, o valgantys. Neretai netgi ganėtinai sočiai. Tai žeidžia. Skaudžiai.  Nes aš jiems algas moku, o jie mano rūpestėlius į šiukšlių dėžes mėto. Toks jų elgesys iš manęs daro Lietuvos priešą. O gal jie to ir siekia?

Valstybė, žinia, sudėtingas agregatas. Kaip ir lėktuvas ar kombainas. Kas nutinka blogai prisukus bent vieną varžtą? Avarija, katastrofa.

Bitutės ir skruzdėlytės savo būstuose geba palaikyti pavyzdinę tvarką. O žmogus, o mes? Blogas vadovas, jeigu jo cechas be tvarkos. Blogas valstybininkas, jeigu jo kieme betvarkė. Valdininkų aplaidumas yra valdiškas smurtas.

Dabar keli paveikslėliai, kad būtų aiškiau apie ką kalba.

Kalendorius skaičiavo jau tryliktus metus, o aš vis negalėjau atgauti tėvo žemės. Visus tuos 13 metų vis susidurdavau su tais kenkėjais. Sovietmečiu tokie buvo vadinami „vragi naroda" (liaudies priešai), jų elgesys - veikla prieš valstybę, o baudžiamajame kodekse buvo specialūs tam skirti straipsniai.

Neapsikentęs tais per 13 metų sutiktais išsvajotos Lietuvos soduose privisusiais vabalais kenkėjais, panūdau ieškoti sąžiningos ir doros pagalbos, kitaip tariant - ieškoti teisybės.

Kilo klausimas - į ką kreiptis? Paprastai, be jokio blato, be jokio kyšio. Pabrėžiu - niekada niekur nesu davęs pakišos. Ir šį kartą nesiruošiau nei duoti, nei siūlyti jokio kyšio. Gal padariau klaidą? Nutariau parašyti laiškelį mano didžiai gerbiamam seimūnui Aloyzui Sakalui. Tuo metu jis buvo Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas. Jis ne kartą žiniasklaidoje skelbėsi, kad jį nuolat lydi noras padėti žmonėms, rasti ir sakyti teisybę. Ir Strasbūre plušėdamas sakėsi, kad jam „rūpi tiesa, blogio ieškojimas ir pastangos padėti žmogui" (TV3 laida „Lietuvos garbė", 2005.01.04, 19 val. 45 min.).

A. Sakalas man buvo sąžininga ir supratinga gražaus sodo bitutė, doras žmogus.

Parašiau jam ir paklausiau (2003.05.28): „AR TEISINGAI BUVO IR YRA TVARKOMA ŠI MANO TĖVŲ ŽEMĖS ATGAVIMO BYLA?". Ir pridėjau visų byloje esančių dokumentų kopijas. Dar laiške paklausiau, ką jis man patartų toliau daryti: pasikarti, eiti atakon su šakėmis rankose, juoktis, pasigerti, bėgti iš Lietuvos, vaikams juodą teisybę aiškinti (turiu jų 4), iš esamos tvarkos šaipytis, tikėti valdžia ir konstitucija? Kokios institucijos galėtų man padėti išsiaiškinti iki galo - ar dar laikytis įsikibus vilties, kad gal atgausiu tėvų žemę?...

Praėjo visas mėnuo (visas mėnuo!) kol gavau atsakymą, jog mano prašymas „...persiųstas nagrinėjimui PAGAL KOMPETENCIJĄ į LR Seimo Kontrolierių įstaigą".

Ačiū. Apsidžiaugiau. Padėjo bent vienas žmogus. Bus eiga, gausiu tikrai kompetentingą atsakymą, nes reikalas pateko į kompetentingos Seimo kontrolierės Zitos Zamžickienės rankas.

Tiesa, buvo gana keista ir nesuprantama, kodėl skersai gatvę nusiųsti prašymą prireikė viso mėnesio? Sraigė, ir ta per vieną dieną tokį atstumą būtų kelis kartus sušliaužiojusi.

Viltingai laukiau 6 mėnesius. Tyla. Dingo pradingo? Ėmiau ieškoti. Parašiau kelis laiškus - padėkite surasti mano popierius.

Pagaliau gavau atsakymą. Iš kontrolierių ir A. Sakalo. Tik jame nebuvo nei pusės žodelio atsakymo į mano klausimą. Klausiau - ar teisingai?... o man atsakė valdininkų mundurą gelbėjančia abrakadabra. Klausiau apie buroką, o man atsakė apie arklio kanopą. Tokį atsakymą aš jau seniai buvau gavęs iš Kretingos, toli iki laiško A. Sakalui rašymo. Užtat buvo aiškiai duota suprasti, kad aš turėčiau atsiprašyti už ... sutrukdymą.

Žinoma, neatsiprašiau. Už ką aš turėčiau atsiprašyti? Negi už tai, kad per mėnesį šiaip taip įvaliojęs nuspirti mano prašymą skersai gatvės, net nepasidomėjo, ką iš ten man atsakė? Net neperskaitė, nors atsakymas jam taipogi buvo atsiųstas. Būtų perskaitęs, būtų pasibaisėjęs, ką išdarinėja mūsų ombudsmenai. Atsakymus rašo varnas per langą skaičiuodami. Argi tai tiesos ieškojimas? Užtat man tada „KOMPETENTINGĄ ATSAKYMĄ" atsiuntusi Seimo kontrolierė netrukus buvo pakelta į vyriausios specialistės rangą. Ir A. Sakalas pakilo karjeros laiptais. Ir dar ne vienas, kas per tuos 13 metų savo aplaidžiu darbu ir sukčiavimais stengėsi iš manęs padaryti antilietuvininką, esančios „tvarkos" priešą. O gal  ne aš, o jie buvo realus pavojus mūsų nacionaliniam saugumui? Tokias kiaulpienes ir varpučius savo sode aš raunu su šaknimis ir metu į komposto duobę, kad supūtų.

Negi netgi šviesios galvos seimūnas A. Sakalas nesuvokia, kad valdininkų aplaidumas yra valdiškas smurtas...

"Kompetentinga" ponia Zita pradėjo susirašinėjimo maratoną su Kretingos ir Klaipėdos žemėtvarkininkais. Laiškelis ten, šūsnis lapelių iš ten. Laiškelis ten, pluoštas tų pačių lapų iš ten. Dabar seimo kontrolierių archyve guli byla su 13 niekam nereikalingų dublikatų. Tų dublikatų kopijos buvo siunčiamos man kaip „Kompetentingas atsakymas" į mano klausimėlį „Ar teisingai buvo ir yra tvarkomi mano pateikti dokumentai".

O kad mano žemė pavogta, kitam neteisėtai atiduota - nepamatė. Kad kai kurie dokumentai iš mano bylos yra dingę - nepamatė. Kad ne mano ranka kai kurie rašyti - nepamatė. Kad daugybė matininkės R. Butkuvienės pažymų, projektų, skaičiavimų be antspaudų, be parašų - nepamatė. Kad vietoje pavogto švarko man siūlo suplyšusią kojinę - nepamatė. Kad mane mulkino atmatuodami gabaliuką miško ten, kur nevalia - nepamatė. Kad...Kad...Kad...

Neapsikentęs tokiais aplaidžiais „kompetentingais" atsakymais, parašiau skundą Seimo kontrolierių vadui, kad kontrolierė p. Z. Zamžickienė mano klausimėlį ignoruoja ir vilkina tiesos paieškas, neatsako į mano paprastą klausimą. Atsakymą gavau 2005-06-21 d. rašytu laišku (rašto Nr. 4D-2005/05-9693D-2576). Įdomiausia, kad atsakymą į mano skundą pasirašė ne tas, kam jis buvo adresuotas, ne jos viršininkas, o ... pati Z. Zamžickienė (!). Toks įžūlumas net sovietmečiu buvo smerkiamas. Paskutinis sakinys tame laiške buvo toks: „...skundą nagrinėti atsisakau". Ir pasirašė: „Pagarbiai, Zita Zamžickienė". Tiesa, prieš tai įrašė patarimą: „...dėl patikrinimo „ar teisingai buvo ir yra tvarkoma Jūsų tėvo žemės atgavimo byla" Jūs galite kreiptis į Nacionalinės žemės tarnybos Žemės reformos kontrolės skyrių".

Gražu, tiesa? Juk tos Nacionalinės žemės tarnybos  viršininko kėdėje tuo metu jau sėdėjo buvęs Kretingos rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjas Kazys Maksvytis. Būtent su jo žinia dalis mano tėvo žemės buvo atmatuota kažkokiam traktorininkui, o šis vikriai padovanojo ją kretingiškiam Egidijui Gendvilui (berods, verslininkas). Ir būtent K. Maksvyčio parašas puikuojasi ant naujos sodybos statybos plano: „Pastaba: pakeisti sodybai parinktos teritorijos paskirtį". 1998.07.16. K. Maksvyčio parašas. O kuo remiantis - nėra.

Kai  ne kartą lankiausi jo kabinete, K. Maksvytis man vis aiškino, kad vėl kažkas pasikeitė, tai raudona, tai geltona, tai dar kažkaip nuspalvinta ta vieta žemėlapiuose, kur mano tėvo žemė, todėl jos grąžinti dabar negalima. O E. Gendvilui padovanoti buvo galima? O kodėl ne man?

Kartą atvykęs pamačiau, kad E. Gendvilas jau pradėjo dideles statybas. Žinoma, vėl nuskubėjau į kombinatoriaus kabinetą ir pasipiktinęs kiek pakėliau balsą. Jis ramiausiai pasiūlė iškviesti man policiją, nes aš, ieškodamas tėvų žemės, trukdąs jam dirbti. Supratau, kad čia esama tam tikrų ryšių, kuriuos ne man įveikti. Policijos išvengiau, bet ir žemės reikalas iš vietos nepajudėjo. Buvo 1999.05.06 d., kai vos nepatekau policijon. Iki mano gimtadienio buvo likusi lygiai savaitė. Tai būtų dovanėlė...

Neilgai trukus p. K. Maksvytis pasiūlė man ieškotis žemės kur nors kitur arba imti mišku netoli esančiame Pryšmančių miškelyje.

Sutikau imti mišku. Pasirašiau. 1,5 km biržės su talka iškirtau. Bet miško negavau. Pasirodo, negalima taip, atkirto aukščiau sėdėję žemėtvarkos specialistai. Ir ne tas miškas, kur būtų galima. Argi siūlydamas p. K. Maksvytis šito  nežinojo?

Pasakiau, kad per teismus eisiu, bet neimsiu kažkur rajone akmenyno ar kokio ten šabakštyno. O mano tėvo žemė jau po gabaliuką išdalinta kitiems žmonėms. Pasirodo - man miško negalima, nors iš kairės ir dešinės man numatyto sklypo kitiems galima.

Pagąsdinau teismu.

Laiškais paklausiau „Ar Jums patinka tokia tvarka?" Seimo, Vyriausybės ir Prezidentūros vadovus.

Tuo pačiu laiku pasiprašiau į redaktoriaus Rimvydo Paleckio TV laidą „Prašau žodžio" ir išliejau nuoskaudas. Kombinatorius K. Maksvytis tik žiopčiojo, nes nesugebėjo atsakyti į taiklius demaskuojančius redaktoriaus klausimus ir teko prisipažinti, kad neteisėtas buvo siūlymas man vietoje ariamos žemės imti mišką, o tame miške taip pat neteisėtai man buvo siūlomas gabalas ir dar neteisėtu ekvivalentu.

Nuo tada po kiekvienu savo pareiškimu, laišku ar skundu  pradėjau dėti Post Skriptum: „P.S. Jokio kyšio ligi šiol niekam nesu davęs, nesiūlau dabar ir nesiūlysiu niekada". Po tokio P.S. atsakymai ateidavo labai greitai.

Nežinau, kas padėjo, bet reikalai pajudėjo. Tiesa, vietoje K. Maksvyčio Kretingos žemėtvarkos viršininku jau dirbo kitas žmogus - Dalius Vitkus. Jis policijos man nesiūlė. Pavaldiniams pasiūlė sąžiningai darbuotis. Aš gavau pasiūlymą dar kiek pakentėti ir palaukti, kol pasiseks vienur atimti, kitur pastumti, pasukti, trečioje vietoje permatuoti, dar kitur suderinti, aptarti, sutarti. Matininkė atsiklausė, ar sutiksiu, kad ne vienoje vietoje bus tie 6 hektarai. Čia pat vietoje, bet 6 ar 5 maži gabaliukai. Sutikau. Palaukiau. Atgavau. Ir pardaviau.

Pinigėlius padalinau keturiems vaikams ir namo statybai sode. Žiurkės ar pelės pragriaužė elektros laidus, kilo gražus gaisras, nes namas buvo medinis. Žodžiu - sudegiau. Gavosi didelis šnipštas iš tos visos Kretingiškės odisėjos.