2020 m. liepos 11 d., Šeštadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistas irgi žmogus

*print*

Archyvas :: Pasitinkant Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį. Garbė – ir dabar nepamirštantiems kančių ir vilčių už lietuviškąją Trispalvę

2017-02-18
 
Gediminas Griškevičius

Gediminas Griškevičius

 

Gediminas Griškevičius

 

 

 

            Savo širdimi iškentėtų - Lietuvai išverktų Vilties eilėraščių knygoje „Pasaulis po langu" (2002 m., išleido leidykla „Libra Memelensis") prakilni, sąžininga, jautri Palangos moteris, žinoma pajūrio krašto Sibiro „Akademijos auklėtinė", tremties poetė Stefa Večerskytė-Daukšienė rašė:

                        Zima - leto; zima - leto -

                        Kartoja vis sniegas po kojomis...

                        Visos jėgos kalinio išlietos

                        Už šaukštą avižinės košės.

            Zima - leto; zima - leto.

            Draskom amžino įšalo žemę.

            Slenka vergų kolonos iš lėto,

            O naktį sąnarius gelia.

                        Zima - leto; zima - leto.

                        Be žalių pavasarių, rudens.

                        Tik vėsokos vasaros dienos

                        Saulės spindulių retai nusėtos...

                        Vėl tundros pūgos veidus gels.

                                    (1952, eilėraštis „Šiaurėje")

            Gaila, kad ne visi pasaulinės „politinės pagados" darytojai įsiklauso į šiuos žodžius, - geriau suprastų, kodėl skauda net 50 metų mažo žmogaus siela! Be abejo, ir Palangos, Kelmės, Šiaulių ir kitų miestų, Lietuvos rajonų savivaldybių teritorijose esančias bibliotekas greitu laiku pasieks patį kūrybinį vidurvasarį išgyvenančios, darbščios žurnalistės Živilės Kavaliauskaitės knyga „Trispalvė Irkutsko karštyje. Sibiro reportažai ir atgarsiai". Gerai būtų!

            Kai kam šiais laikais dovanota knyga, - ak!.. įžeidimas. Nėra laiko išminčiai. Populiaresni dabartinių lietuvių (laimei ne visų!) akims žodžiai - „Čekis", „Akcija", „Projektas", „Nuolaida". Daiktų, rūbų, sintetikos perkrova. Bet... Daiktai yra laikini. Amžinas yra visose be išimties parašytose ir išleistose knygose išliekantis tautos, valstybės egzistencinis - istorinis paveldas. Atminties ilgaamžiškumas. Dvasinės vertybės išlaiko valstybes. Knyga yra žmogiškosios kartų estafetės Laike dalis, todėl ir vertybė, kuriai neprilygsta jokio krašto jokia valiuta. Jokia. Beartėjant ant 100-mečio aukštumėlės 2018-ųjų Vasario 16-ąją ypač brangintina šio teksto pradžioje pristatyta naujoji mūsų valstybės istorijos tyrinėtojos žurnalistės Živilės Kavaliauskaitės knyga iš ekspedicijų Sibiro „džiunglėse", kur verkė, liūdėjo, vylėsi, meldėsi ir kantriai, sąžiningai, lietuviškai kruopščiai dirbo, dirbo, dirbo neplanuotą prievartą patyrė tūkstančiai Nemuno šalies tarp Palangos - Zarasų gyventojų, vis žvalgydamiesi „bėgių atgalios, į gimtąją Lietuvą".

            O kai kas, ten, tose Sibiro „džiunglėse", tarp neįžengiamų girių ir „superdidelių" upių pasiliko. Savaip tuos mūsų gerbtinų visų žemiečių metus „Beširdžio ledo" krašto Užgirėse, toli nuo civilizacijos ir moralumo išstudijavo ir „Rašto paveikslais" skaitytojams atskleidžia darbšti ir gerų paraiškų ateičiai teikianti Šiaulių žurnalistė, istorijos magistrė Živilė Kavaliauskaitė. Knygą išleido ketvirčio amžiaus patirtį turinti kultūros tyrinėtojo ir kritiko Stasio Lipskio leidykla „Žuvėdra".

            Niekas nesunku, jei į darbą veržiamasi su meile. Neabejotinai jos lydimi Sibiro reportažai įtaigiai užvaldo skaitančiųjų dėmesį, nes autorė - gerbiama Živilė nėra abejinga tam, ką įveikinėja, vardan ko konkrečiai - lietuviams ir Lietuvos garbingos istorijos atminimui, tautos aukoms pagerbti.

            „Tai - filosofinis mąstymas apie žmonių likimus, lemties vingius ir būties labirintus. Pasakojimai, kuriuose yra visko" skaidraus graudulio, švelnaus humoro ir begalinės vilties", - taikliai pastebėjo knygos „prievarčiuose" žinomas Lietuvoje idealistas rašytojas, poetiniu talentu apdovanotas, Vytautas Kirkutis, kuris 2005 metais sykiu su gerbiamu Stasiu Lipskiu sudarė ir išleido talpią „Kuršėnų enciklopediją". Jie abu Kuršėnų miesto Garbės piliečiai. Šiems žmonėms gyvybiškai svarbi, lyg užkoduota literatūrinio „kraujo grupėse" yra visuomeninė paskirtis - pasišvęsti tam, kad išliktų už kalbą, už tautiškumą, už kūrybą kovojusių ir tebekovojančių, būsimas kartas stiprinančių lietuvių atmintis. Visur. Ir „Ten, kur Venta", „Te, kur Kražantė", ir „Ten, kur Baltija".

            Patikėkim: tai yra sunkiau, negu „riebaus" margaraščio akmenio kuprinėj parnešimas nuo jūros į Palangos gėlyną. Tačiau tuoj palengvėja, greit suklūsti, savęs paklausęs: „O ar „sibiriakams" iš Nemuno žemės buvo lengviau? Jie į priekį tebeveda ne tik Živilę Kavaliauskaitę ar kitus „dvasinės archeologijos" tyrėjus ir reikšmingesnių akcentų įamžintojus. Garbė jiems. Jie į gyvenimo areną sugrąžina ir tuos, kuriuos kai kas bandė užkloti „Užmaršties skaromis".

            1972 metų rudenį trikotažo fabriko „Audimas" Kelmės mezgino ceche Mažūnuose aš arčiau pažinau inžinierių-elektriką, nepartinį, todėl jau sovietmečiu patriotiškai savą Vainutį Urbonavičių, - jį kelmiškai pagarbiai vadino „kaip reta mandagiu, inteligentišku, apsiskaičiusiu susipratusiu lietuviu". Vainius gerai žinojo nemeluotą Lietuvos istoriją, buvo apkeliavęs visas LDK teritorijoje esančias pilis nuo Gedimino - Trakų pilių Lietuvoje iki tų, kur yra Baltarusijoje (Gudijoje), Ukrainoje, jau tada prausėsi Juodojoje jūroje, kurioje žirgus girdė Palangos Birutės sūnus Vytautas Didysis. Kai statėme Kelmėje kooperatinius garažus, vyrai nuo Vainiaus akių nenuleisdavo - žiniomis, išprusimu jis buvo pranašesnis... ogi, gal už pusę Kelmės parapijos gyventojų, įskaitant, partkomą ir redakcijos „drumstapročius".

            Živilės Kavaliauskaitės knygoje išspausdinta ir išsami apybraiža su taip pat išsamia „foto-ekspozicija" „Knygų išminties sušildyti". Ji - apie Zimos tremtinį, poetą, agronomą Henriką Urbonavičių su garbingiausiai lietuvio gyvenimo egzaminus išlaikančio sūnaus, neeilinio intelekto vyro, Kelmėje su žmona, istorijos mokytoja Irena darnoje gyvenančio sūnaus Vainučio Urbonavičiaus istoriniais komentarais. O gretimai knygoje - ir „Bučkis" palangiškiams, apybraiža apie irgi Zimoje vargusią kaiminystėje su Urbonavičiais dabar žinomą poetę, Nacionalinės premijos laureatę Ramutę Skučaitę, kurios tėvai Elena Viktorija ir Jonas Skučai mokytojavę Palangoje.

            Štai todėl ir rašomos, ir leidžiamos gyvenimo pažinimui būtinos vertingos knygos. Tereikia... dėkoti. Knųgų vertė prilygsta bankinei valiutai, net pranoksta ją - savo ilgaamžiškumu, nes taip atsimename buvusiame Laike gyvenusius žmones, knygomis juos pagerbiame ir aukštiname jų skausmus, išgyvenimus ir vertinguosius darbus, iš kurių gyvenimo mokomės ir šiandien.

 

Rubrika Žurnalistas irgi žmogus yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.

Paskutinį kartą atnaujinta: 2017-03-30 09:43
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media