2020 m. liepos 11 d., Šeštadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistas irgi žmogus

*print*

Archyvas :: Gediminas Griškevičius: jausmų vakuumas? Nenusiminkim: visi žurnalistai reikalingi

2016-06-22
 
Gediminas Griškevičius

Gediminas Griškevičius

 

Gediminas Griškevičius

Palanga

 

 

 

            O gal ir nekvaili tie 200 kvadratinių metrų didumo dvariukų - kotedžų statytojai Palangos prieigose. Stato - turi už ką. Gal ir gausiašeimiai. Man tiek daug nereiktų. Ir ne tik man. Ir broliui, genetinį tėvo giminės smėlį Aukštaitijoje Ukmergėje ankstokai „pasirinkusiam" redaktoriui ir publicistui Kęstučiui G. (1953 - 2014). Aš tik dabar suprantu Kęsto vengimą minios, užsisklendimą, jo natūros vienišumą. Dar vaikštant po gūdokas Šaukėnų girias mokykliniais 1969 metais jis yra šitaip išsitaręs: „Nesuprantu, kodėl kai kam norisi statytis daržinės didumo mūrus? Man, žvejui užtektų ir kelių žingsnių namuko ir „ant vištos kojelės" su langiukais giliai eglyne už Judlės ežeriuko, už Kaminsko, ten būtų ramiausia. Prie šiltos koklių krosnies galėtume ir filosofuot, ir rašyt, jokia pasaulio pliurpalogija, jokie pikti žmonių pasaulio liežuviai netrukdytų. Jokių rietynių, triukšmo. Kaip vaikų poetui Anzelmui Matučiui Alytuj, „Drevinukas" ar „Girinukas". Gal ir girininku būčiau - tarp stirnų, paukščių, uogų, grybų gyventume sveikai ir laimingai. „Gamtos politika" švariausia".

            Taip svajojo tada žvejys brolis Kęstas Šaukėnuose 1969 metais. Beje, šitaip jo austas svajones Dzūkijoje idealiai šauniai įgyvendino kitas šaukėniškis, kuriuo didžiuojamės - iš pavenčių Kalniškių kaime. Gimęs 1945 metais, baigęs Lietuvos žemės škio akademiją, dirbo agronomu, mokytoju, miškininku, geologu, žurnalistu, paskum, mostelėjęs ranka į visą dulkiną, rutininę, vampyrišką „Vilniaus civilizaciją" įsikūrė Dzūkijoje, Liškiavos apylinkėse, šnekasi su gyvosiom „dievų duotybėm", rašo, leidžia ir jaučiasi tikrai ne prasčiau, už neprastos pasaulio valstybės karalių.

            Atokiau neatsistojus, žmogiškasis „Nervaratis" išvargina, išsunkia centrinę nervų sistemą ir... ne vienam „nusėda akumuliatoriai", gerai, kad užtenka TIK „Psichomatinio skyriaus" Klaipėdos Bokšto gatvėje, kur horizontus į išsvajotą Ramybę mintim nužvalginėjo ir ne vienas šio krašto „redakcijonas".

            Kas yra „Emocinio perdegimo sindromas" arba „Emocinis, stresinis kanibalizmas"? panašiai, beje, reiškiasi ir vampyrizmas (be kabučių).

            „Anglišką terminą „burnout" (perdegimas) bendravimo išsekintų žmonių būklei apibūdinti 1974 metais pradėjo taikyti amerikiečių psichologai. Tiesą sakant, nieko nauja jie nesugalvojo - tiesiog pacientai, pasakodami apie savo būseną, taip dažnai vartodavo posakius „jaučiuosi perdegęs", „sieloje - tarsi po gaisro", jog metaforai liko tik suteikti diagnozės statusą.

            Iš pradžių šį sindromą diagnozuodavo visiems, kurie skųsdavosi tipiškais bendravimo sukelto išsekimo požymiais. Pacientai vaizdingai apibūdindavo savo pojūčius - „aplinkiniai mane ėste ėda, siurbia mano energiją, ryja emocijas" - ir skųsdavosi nuovargiu, apatija, galvos skausmu, nemiga.

            Kai kurie psichologijos mėgėjams skirti leidiniai sutrikimą pavadino „emociniu kanibalizmu" ir paskelbė neišvengiamu mūsų epochos blogiu: juk nuo bendravimo, pagrindinio bėdų kaltininko, gyvendamas visuomenėje niekur nepabėgsi. „Degantysis" nustoja savo partnerius ir klientus vertinti kaip gyvus žmones, turinčius savitą vidinį pasaulį. Jis visiškai praranda gebėjimą išklausyti ir užjausti, žmonės jam - medžiaga, su kuria darbo metu tenka atlikti tam tikras manipuliacijas. Pamažu kyla ir stiprėja neapykanta ne tik tiems, su kuriais tenka dirbti, bet ir visiems aplinkiniams. Profesinės veiklos rezultatai pastebimai suprastėja. Atsiranda nemiga, nemotyvuota baimė, sutrinka kraujospūdis, dažnai ir stipriai skauda galvą, pykina, paūmėja lėtinės ligos. Organizmo reakcijų perėjimas iš emocinio lygmens į fizinį - rimto pavojaus ženklas. Tai reiškia, kad būtina kuriam laikui atsitraukti nuo darbo ar bent sumažinti jo intensyvumą.

            Laimė ketvirtoji emocinio perdegimo stadija neužklumpa netikėtai. Vadinasi, žmogus turi laiko susivokti, kas jam darosi, ir neleisti sau sudegti iki pelenų.

            Kodėl emocinį perdegimą sukelia tik bendravimas su žmonėmis? Juk darbininkai, stovintys prie konvejerio, arba įtemptai kelią stebintys vairuotojai taip pat pervargsta, patenka į stresines situacijas. Nuovargis ir emocinis perdegimas nėra tapatūs. Kaip žinoma, egzistuoja penkios profesijų sistemos:

            „žmogus - gamta" (miškininkai, ūkininkai, apželdintojai ir panašiai),

            „žmogus - technika" (mašinistai, mechanikai),

            „žmogus - ženklų sistema" (matematika, kompiuterininkai),

            „žmogus - menas" (menininkai),

            „žmogus - žmogus" (gydytojai, mokytojai, vadybininkai, na ir žurnalistai). Pastarosios sistemos pasiglemžia daugiausia psichinės energijos. Pavyzdžiui, sudėtingą kosminį laivą sudaro apie 2,5 milijono detalių. O žmogus turi apie 50 milijardų vien tik stambių ląstelių. Ir jo elgesys kur kas sunkiau prognozuojamas nei kosminio laivo mechanizmų darbas. Bendraudami su kitais stengiamės numatyti galimas jų reakcijas, tačiau daugeliu atveju tai neįmanoma. Būtent ši aplinkybė ilgainiui ir tampa emocinio perdegimo priežastimi. Greičiau atsigauna tie, kurie dirba mėgstamą darbą. Jiems pakanka kartais pasinerti į vienatvę: savaitgaliui (geriau - visai savaitei) išvažiuoti už miesto ir pabūti visiškoje tyloje. Be to būtina apskaičiuoti savo emocinius resursus, norint nepervargti nuo bendravimo. F.Nietzche yra pasakęs: reikia būti jūra, kad, sugėręs į save visą purvą, išliktum švarus. Ne kiekvienas mūsų - jūra. Kai kas - akvariumas, kai kas - viso labo stiklinė. Reikia pasverti, ką galite sutalpinti savyje, o ko ne, ir stengtis nesiimti jėgas pranokstančių užduočių.

            Emocinio perdegimo požymiai:

            Nesinori nieko matyti, girdėti, su niekuo bendrauti;

            Nuolatinis nuovargis;

            Kamuoja migrena, pykina;

            Nemiga, būsena „aš taip pavargau, kad neturiu jėgų „užmigti". Rytais sunku atsikelti;

            Emocinė tuštuma („išspaustos citrinos" savijauta);

            Padažnėjęs pulsas, išsiplėtę vyzdžiai, išblyškusi oda;

            Irzlumas, nekantrumas;

            Sugebėjimo priimti sprendimus praradimas;

            Nusivylimo pasirinkta veikla jausmas;

            Chroniškų ligų paūmėjimas.

            Chaosą jausmų sferose sukelia paprastas Egoizmas. Tuštybė. „Ak, koks AŠ - tobulas, o jie debilai". Be visa ko, į šią dvasinio konteinerio eilę būtinai įrašyčiau ir terminus „Patyčių kultūra", taip pat „Stresjada". Besaikis, besotis, bet ko - saldaus ar „lašiniško" kramtymas, neuždarant burnos nei šaldytuvo durelių. Mūsų „jautriadūšių pulkuose" būta ir tragizmo. Aš irgi melsvame „Gelbėtojų posto" namelyje nesyk esu sau taręs: „Iki pilnos laimės man asmeniškai daugiau nieko nereikia - jūra, dangus, langas, stalas, baltas lapas, rašiklis... Ramuma. Tik „kūrenkis" savo minteles bandyk sušildyt ledaširdžius. Juk aplinkui šitokia šizofreniška nejautra, abejingumas, godus gniuždymas, lietuviai „aria lietuviais"...

            Kai gyvenome Kelmėje (1971-1985), mūsų namų Komjaunimo gatvėj viešnia buvo inžinierė Tatjana Pavilionis iš Leningrado. Mes su Vlada, žmona, irgi buvojom istorinėje Tavričeskojos gatvėj, plasnojom sykiu ir pro Smolnį, ir Neva plaukiojom, Nevos prospektu ėjom, važinėjom. Šiandien smagu prisiminti. Taigi, inteligentiška rusė moteris Tatjana irgi niekaip negalėjo suprasti lietuvių norų statydintis atskirai nuo visų didžiausius dviaukščius mūrus, augint po penketą kiaulių, melžt trejetą karvių...

            „Čysta buržuazija", - menu, važiuojant iš Kelmės į Rokiškį ties Panevėžiu apibendrino Tatjana Pavilionis, kuklaus rokiškėno vairuotojo Vyto žmona. Taip ir „užviršavo": „Nachier tiek daug žmogui reikia. Matyt iš kolūkių, iš Tarybų valdžios lietuviai pasivagia. Vis mažai. Ruso natūra kita. Šioje vietoje rūpi įterpti žinomo teatralo, išmingo režisieriaus Valentino Masalskio šio pavasario internetinį anekdotą: „Tėveli, - klausia ketvirtokas sūnus. - Aš nesuvokiu, kas toj Lietuvoj dedasi". „Vok, vok, vok vok - ir suvoksi", - atsakė tėvas".

            Šitaip sarkastiškai reaguojama į daiktų, rūbų, beverčių blizgučių kaupimo, „lenktynių maniją", šitaip išnyra ir tikrasis brolio lietuvio charakteris. O ar kitaip sakydavom tarybmečiu: „Nekombinuos - negyvensi. Aš tau - tu man. Yra įstatymas - yra apstatymas. Nežiopsok, bet nepapulk. Laikyk liežuvį už dantų. Papuolei - pats žioplas. Tada visi nugaras atgręš. Viskas galima, bet ateina per „negalima". Tik neišduok kitų ir niekad, niekam, niekur nesigirk". Egzistencinės žmonių „kautynės" už „didelius" ir „labai didelius" - „limoninius" pinigus yra žiaurios, - be atjautos ir negailestingos. Tarybinė atlyginimų lygiava šitiek problemų nesukėlė. Dabar „vienišumo kablys" griebia net jaunuomenę. Neatlaiko XXI amžiaus tempo. Stresų. Prisimenant filmą? „Tas beprotiškas, beprotiškas, beprotiškas pasaulis". Bet šioje vietoje... „Pala, pala, pala, pala, Pa-lan-ga. Ačiū, kad ataušini, nuramini ne vieną perdegėlį brolį lietuvį ir visus vasarotojus - nelietuvius. Tu sušukuoji mintis, suglostai pasimetusius sapnus. Palanga, tu visų sveikatintoja. Čia pabuvę atgauna Harmonijos pulsą ir nebesako „Mano ašaros sūrios man vienam". Vienas jūroje, valtyje vienu irklu ilgai nepasišvaitysi. Kiekvienas iš mūsų esame reikalingi... visiems.

            Aš prisimenu bendrus darbo metus „Klaipėdos" laikraštyje, budėjimus korektorių kabinete sykiu su nuostabia moterimi, jauna mama su iš Vilkaviškio žalių ir turtingų kraštų kilusia Lina Stakiene. Vieną saulėtą žiemos dieną, 1996 m. vasario 27-ąją žaibu žiebė žinia: „Lina mirė". Dabar archyve radau paskutinį jos tekstą. Ir supratau - „Lina NEMIRĖ". Nemirė, nes paliko daug vertingų rašinių ir minčių, skatinančių gyvenimui, aistrai, meilei ir Viltį, kad ne viskas, oi „NE VISKAS ČIA BLOGA". Taip pat nemirė, nes prisimenamos ir Gražina Bulovaitė (1991 m. padėjusi leisti „Palangą"), Janina Irnastaitė, Stanislava Petraitienė, Virginija Urbonavičienė, Ivona Žiemytė, - be jų talentų Klaipėdos ir Lietuvos žurnalistiniai horizontai būtų daug nykesni! Pagarbiai lenkiu prieš minėtas plunksnos seseris savo lyg ir nekvailą, bet jau podažniai po kepure slepiamą žilstančią galvą, ir „Palangos tilto" skaitytojams, taip pat Palangos svečiams rekomenduoju atidžiau įsigilinti, giliau pastudijuoti mintis iš mus tebeturtinančios talentingos žurnalistės Linos Satkienės straipsnio „Tu esi reikalingas".

            Tebūnie tai vitamininga, paveiki „tabletė" nuo vienišumo ir „pasimetimo" kapitalistėjančiame, o dvasines vertybes dažnai paminančiame Lietuvos valstybės gyventojų, ne visad piliečių gyvenime. Tai - aktuali gairė, artėjant rudenį ir naujiesiems rinkimams į LR Seimą. Reikia sykiu kaupti ne tik valią gyventi ir sveikai išgyventi, prasigyventi šiokių - tokių materialių turtelių, bet ir dvasiškai nenusigyventi, nepamirštant kad „skaniam kąsniui atsiveria VISŲ burnos".

            „Mes stovime prie sugriuvusio tautos namo. Griuvėsiai... Gal tik pamatai - tautos istorija, kalba, šiek tiek savitos kultūros teišlikę. Tai ką gi darysime, broliai?

            Kas nežino paprastos tiesos - ką pasėsi, tą nupjausi. Dabar mes vis dar pjauname, kas buvo pasėta anais - okupacijos ir melo - metais. O tie laisvės daigeliai dar tokie mažučiai, dar tokie gležni, vos vos prasikalę mūsų protuose ir mūsų širdyse. Ar nepadžius jie, pučiant atšiauriam vėjui? Ar išaugs?

            Istoriją, tautą kuria asmenybės. Ką mes išauginsime, ką išugdysime, ką pastatysime, tą ir turėsime.

            Visų pirma, šeima. Ką tu parneši į ją - pyktį, irzlumą, nesėkmes ar meilę, gerumą, rūpestingumą, bendravimo džiaugsmą?

            Tavo kolektyvas. Ką tu sėji jame? Nepasitenkinimą, apkalbas, pavydą ar konstruktyvius pasiūlymus, atsidavimą, norą, kad būtų geriau, tobuliau?

            Ką tu vertini labiau - garbę, orumą, teisingumą ar piniginę? Už kiek save parduodi? Kiek save įvertini? Girdžiu replikas - visi dabar tokie, visi naudos tik sau ieško, visi parsiduoda - tik kainos skirtingos. Pinigai viešpatauja. O jei ne jie, tai skurdas. Klampynė, purvas...

            Taip, klampynė. Taip, purvas - korupcija, nusikaltimai, apgavystės... Žinoma, iš kur mes išėjome? Ar ne melas buvo mūsų tėvas, o apgaulė - motina anais sovietiniais laikais? Kas buvo mūsų viešpats - ar ne ant pjedestalo užkeltas stabas, žinomas Lenino vardu? Iš ten mes einame. Dar neišeiname, dar tiktai einame. Laisvėjimo procesas pirmiausia turi vykti mūsų mąstyme.

            Sakai, dabar vagys visai suįžūlėjo. O seniau kitaip buvo? Užpudruota votis dabar tik atsivėrė. Anksčiau vogė visi - nuo fermos darbininko iki aukščiausio rango valdininko. Tik kiekvienas pagal savo galimybes - kas iš fermos pusmaišį miltų, kas visą kapitalą. Tik nevadino to vogimu - „sukombinavo", išsinešė iš darbo... Vagių šalis, visi susitepę - todėl vienas kito net apkaltinti negalėjo, visi tylėjo.

            Sakau - visi ir iš karto atsiprašau tavęs, jei priklausai tiems vienetams, kurie gali ranką prie širdies pridėję pasakyti: aš nieko per visą gyvenimą nepavogiau, nieko „nesukombinavau" - Dievas man teisėjas.

            Iš „ten" mes einame. Su savo kompleksais, vergo mąstymu, sužeistom sielom. Tiek laukėm, tikėjomės... Tokia ta laisvė graži atrodė. Bet išnyko it miražas. Ar tu prisimeni, kaip dainavai „Baltijos kely", kaip degė tavo širdis laisvės troškimu? Liko tik pelenai? Netikiu. Susidūrei su aštria tikrove, nusivylei. Graži rožė gali skaudžiai įdurti, jei nemokėsi jos paimti. Nesakyk, kad tavo širdis sudegė. Ji sužeista. Ji šaukia iš nevilties, ji ieško kelio ir atramos. Gilios žaizdos neišgyja per vieną dieną, ir vergas, tapęs laisvas, ne iš karto moka laisvėje gyventi.

            Laikas gydo žaizdas ir gydo žmones. Bet tame laike esi reikalingas. Tu - žmogus asmenybė. Nesakyk: ką aš vienas galiu? Tu esi mokytojas, gydytojas, valdininkas, kunigas, policininkas, žurnalistas... Tu gali daug - ten, kur esi, ten, kur stovi. Pažiūrėk į istoriją - kiek asmenybių. Sakysi - jie buvo įrankiai kažkieno rankose. Net jeigu taip - trošk būti įrankiu Tiesos ir Gėrio rankose. Tu daug gali. Atsikelk ir ištiesink nusvirusius pečius. Yra mūsų tautoje žmonių, kurie dirba, kurie kuria, kurie tiki Lietuvos ateitimi. Tik tokių žmonių dėka Lietuva išliko per amžius. Tu gali būti vienas iš jų. Gal nepastebėtas, gal neįvertintas, bet gulantis tvirta plyta prisikeliančios Tautos name. Eik... ir tepadeda Tau Dievas".

            Pasikartokim šiuos - šventus saulėtos sielos lietuvaitės žurnalistės Linos žodžius: „Nesakyk, kad tavo širdis sudegė".

 

 

Rubrika Žurnalistas irgi žmogus yra Spoaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.

 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2016-06-30 13:42
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media