2020 m. liepos 7 d., Antradienis

Žurnalistas irgi žmogus

*print*

Archyvas :: Gediminas Žadeika: žurnalistas, ne kartą įveikęs giltinę

2016-03-31
 
Daug metų Gediminas Žadeika pas Širvintų kaimo žmones vyko su  motociklu...  Žadeikių šeimos archyvo nuotrauka

Daug metų Gediminas Žadeika pas Širvintų kaimo žmones vyko su motociklu... Žadeikių šeimos archyvo nuotrauka

 

Česlovas Skaržinskas

 

Iki šiolei mes mažai žinome apie žurnalistus, dirbančius provincijoje. O juk jie savo spausdintu žodžiu dažniausiai pirmieji pasibeldžia į kaimų, atskirtų nuo gyvenimo šurmulio, vienkiemių gyventojų širdis. Visais laikais kaime populiariausia buvo vietinė spauda, nes joje sodiečiai turėjo ir turi galimybę skaityti išsamias savo krašto naujienas ir dažnai tiesiogiai bendrauti su rajono laikraščio žurnalistais. Jie gerai pažįstami, mylimi ar nemylimi vietinių gyventojų. Kaime ir dabar dažniau pagarbiai tariamas žurnalisto vardas, tiksliau - tiesiog korespondentais vadinami plunksnos broliai ir sesės. Tačiau nūnai ir apytuščiame, nukraujavusiame dėl emigracijos kaime vis mažiau žmonių skaito vietinį laikraštį. O ir anos kartos žurnalistai vienas po kito iškeliauja į amžinybę. Jų darbas, kūryba buvo ir yra reikšmingi ir kaimiečiams, ir Lietuvos žurnalistikos istorijai. Nevalia užmiršti mūsų provincijos plunksnos bičiulių, nors ir sudėtinga, nelengva rašyti apie savo kolegas. Kad ir labai gerus pažįstamus. Seniai pažinojau širvintiškį žurnalistą Gediminą Žadeiką. Jis, net ir sunkos ligos kamuojamas, nepasidavė - sulaukė savo 80-mečio, mirė 2012 metų vasario 3 d. , palikęs gražius prisiminimus savo skaitytojams. Kad G. Žadeika ir paskutiniaisiais savo gyvenimo metais nedirbo redakcijoje, tačiau plunksnos nepadėjo į šalį.

       

Pranašavo generolo ateitį

 

Gediminas - suvalkietis, kilęs iš Naujosios Ūtos (Prienų r.), pirmaisiais pokario metais pradėjęs žurnalisto darbą Prienuose, tik per atsitiktinumą išvengė mirties. Neįstengė giltinė įveikti plunksnos brolio ir antrąkart - nuo 2002 metų G. Žadeika vieną po kitos atlaikė itin sunkias operacijas, nepalūžo, vis imdavosi plunksnos. Anot žurnalisto veterano, rašymas apie gerus žmones tiesiog padėdavo jam gyventi, išblaškydavo slogias mintis. Ypač jam pakilti padėjo buvęs Širvintų rajono meras Vytas Šimonėlis. Jis paakino žurnalistą planuojamai išleisti knygai Musninkai, Kernavė, Čiobiškis parašyti keletą straipsnių apie šio krašto praeitį ir dabartį. Gediminas parašė du straipsnius apie savo bičiulius, Širvintų krašte gimusius ir augusius rašytoją Viktorą Brazauską ir žurnalistą, publicistą Petrą Naraškevičių. Anot Gedimino, tai jam suteikė papildomų jėgų įveikti giltinę.

Paskutinį kartą su Gediminu bendravau 2004 metais. Tada ne vienas kalbintas širvintiškis kaip susitarę tvirtino, kad G. Žadeika, čia gyvenantis nuo 1958 metų, vaikščiojanti Širvintų krašto enciklopedija. Pasirodo, ne tik Širvintų. Gediminas kone pusę Lietuvos ir nemenką dalį Latvijos kaip savo penkis pirštus pažįstąs. Iš pradžių dar ir aštuoniolikos neturėdamas jaunuolis korespondento darbą pirmaisiais pokario metais pradėjo Prienuose. Vėliau keletą metų miklino plunksną Žemaitijos ir Ukmergės laikraščių redakcijose. Ir tik daug vėliau atsidūrė Širvintose. Beje, po dvejų metų tarnybos nacionalinėje NKVD suformuotoje lietuviškoje divizijoje. Atplėštas nuo mielo žurnalisto darbo Gediminas Vilniuje ir Rygoje buvo dieną naktį muštruojamas enkavedistų. Apie šį gyvenimo laikotarpį ne itin G. Žadeika norėjo pasakoti. Anot jo, joks čia pasididžiavimas: lietuviai jaunuoliai per prievartą buvo rengiami žmogžudiškai misijai. Laimei, nemetė į mūšį prieš partizanus. Galima sakyti, Gediminas ramiai užbaigė priverstinę tarnybą specialioje, vadinamoje 16-oje lietuviškoje divizijoje. Pernelyg nesididžiavo, iš karto gavęs leitenanto, o daug vėliau Širvintų rajono sovietiniame kariniame komisariate ir kapitono laipsnius. Po pastarojo laipsnio suteikimo sovietiniame komisariate G. Žadeikos asmens kortelėje buvo įrašyta: karo atveju vadovautų divizijos laikraščiui...

Tačiau Gediminas, nuo paauglystės pasinešęs į žurnalistiką, ne apie kariškus antpečius galvojo. Kad baigusiam karinę mokyklą jam ir siūlė pasilikti sovietų divizijoje, pranašaudami net generolo ateitį, jaunuolis nedvejodamas puolė ieškoti darbo laikraščio redakcijoje. Taip Gediminas ir atsidūrė Širvintose. Ir - visam gyvenimui.

 

Tik per stebuklą liko gyvas

 

G. Žadeika, kai susitikdavome, kažkodėl labiausiai linkdavo prisiminti žurnalistinio darbo pradžią Prienuose, kuriuose pirmąkart ir mirčiai į akis pažvelgęs. Pasak Gedimino, po karo Prienų šiluose veikė stiprūs partizanų junginiai. Vienąkart vienkiemyje šovė į laikraščio redaktorių, bet kulka prašvilpė pro šalį. O netrukus tragiškai likimas galėjo baigtis ir pačiam Gediminui. Žurnalistas veteranas prisiminė, kaip Pirmojo pasaulinio karo dalyvio prieniškio gydytojo Sabaliausko šeimoje Naujuosius metus sutiko. Tuo metu G. Žadeika ne tik dirbo atsakinguoju rajono laikraščio sekretoriumi, bet ir mokėsi Prienų „Žiburio" gimnazijoje su gydytojo Prano Sabaliausko sūnumi Antanu ir dukra Onute. Trijulė gražiai draugavo, tad ir Naujuosius nutarė kartu sutikti. Švęsti atėjo dar keli gimnazistai. Ant stalo išsirikiavo ne vienas butelis degtinės ir likerio. Daktaras ką tik naują namą buvo pasistatęs. „Aš kaip tik sėdėjau prie lango. Staiga, kad dės man per galvą, kažkoks didžiulis paketas į vidų tik buldykšt... Žiūriu, pakete tolo šaškės ir apsmilkęs šniūrelis matosi. Viešpatie, išsigandom. Apmirę laukiam sprogimo. Bet praėjo viena, kita minutė - tyla. Nesprogo, matyt, pasenęs buvo sprogdiklis. Kai visi atsipeikėjome, kad kils baisiausias triukšmas... Senis daktaras kad įsius: jūs čia kalti", - apie pirmąją akistatą su mirtimi prisiminė G. Žadeika.

Nė vienas Naujųjų metų sutiktuvėlis nedrįso paliesti nesprogusio paketo. Daktaras iškvietė kareivius iš Prienų įgulos. Ir tie nedrįso paimti paketo. Tai atsirado vienas stribelis, kuris, atsargiai pakišęs delnus po paketu, pakėlė jį ir nunešė prie Nemuno. Ten jį ir susprogdino. Dar ilgai šios Naujųjų metų „linksmybės" nesibaigė. Naujųjų metų sutiktuvėlius ne vieną savaitę rusų saugumiečiai tardė. Gediminas neslėpė, kad ne vienam atmintinos šventės dalyvių ir kojų padus smagiai „papustė"...

Pasak G. Žadeikos, jie neatsitiktinai saugumiečių buvo tardomi, nes Prienų „Žiburio" gimnazijoje veikė pasipriešinimo okupaciniam režimui gimnazistų kuopelės. Beje, šios gimnazijos vyresnėje klasėje mokėsi ir Justinas Marcinkevičius, vėliau tapęs garsiu poetu. Anot Gedimino, jis su būsimuoju poetu gražiai draugavęs. Abiejų keliai ne kartą ir Vilniuje susikirtę.

Pirmieji žurnalistinio darbo metai ypatingi G. Žadeikai dar ir todėl, kad rinkti rašiniams medžiagos į rajono kaimus vykdavo ne tik patys apsiginklavę pistoletais, bet ir lydimi ginkluotų stribų. „Su jų palyda vos ne dvejus metus šnekinome atokiausių kaimų žmones, taip dirbome. Pamažu išmokome gerti ir rūkyti..." - karčias pokario pamokas prisiminė žurnalistas. Vos ne kasdien į laikraščio redakciją atkeliaudavo laiškų iš miško, dažniausiai - su grasinimais. Gediminas puikiai prisimynė vieno laiško turinį. Jame cheminiu pieštuku buvo rašoma apie Varėnoje susprogdintą klubą, kuriame prieš tai vykęs kolūkio steigiamasis susirinkimas. Laiško pabaigoje buvo toks prierašas: „Gerb. redakcija, prašome atspausdinti šį straipsnelį laikraštyje „Naujas gyvenimas", o honorarą pasilikite žvakėms, kurios jums bus greitai reikalingos..."

 

Pražūtis - „virti savose sultyse"

 

Daugiau kaip penkiasdešimt metų G. Žadeika gyveno Širvintose. Iš pradžių rajono laikraščio „Lenino vėliava" redakcijoje įsidarbino literatūriniu darbuotoju, vėliau ėjo atsakingojo sekretoriaus bei redaktoriaus pavaduotojo pareigas. Pasak Gedimino, įprasta buvo, kad redaktoriaus pavaduotojas kuruotų autorius, rašančius komunistų partijos gyvenimo temomis. Gediminui pavyko išsisukti nuo tokios pareigos. Mat tuometis Širvintų rajono laikraščio redaktorius Antanas Navalinskas buvo itin geras Gedimino bičiulis. Tad Gediminas, paskirtas eiti redaktoriaus pavaduotojo pareigas, laikraštyje kuravo žemės ūkio veiklą.

Gediminas teigė, kad daugiau kaip keturiasdešimt metų atidavė žurnalistikai. Ir tie metai jam pralėkė kaip viesulas. Žurnalistas veteranas savo ilgame žurnalistiniame gyvenime sutiko puikių žmonių. Juos įamžinęs laikraščiuose. Gediminas turėjo ne tik apybraižininko talentą, bet ir daugelį metų rašė feljetonus. Ne vienas pastarojo žanro rašinys buvo išspausdintas tuomečiame populiariame satyros ir humoro žurnale „Šluota". Visą gyvenimą G. Žadeika mokėsi žurnalistikos įmantrybių, nuolatos ieškojo neatskleistų šio darbo paslapčių. Man giliai įsiminė šie žurnalisto veterano žodžiai: žurnalistas greitai miršta kaip kūrėjas, jei jis pernelyg mėgaujasi savimi „verda savo sultyse". G. Žadeika dažnai vykdavo stažuotis. Dažniausiai - į Vilnių. Širvintiškis itin prisimindavo pirmąją stažuotę „Valstiečių laikraščio" redakcijoje. Taip sutapo, kad Gediminas papuolė šio laikraščio žurnalisto, tuomečio Mechanizacijos skyriaus vedėjo Jono Švobos globon. Tąsyk iš kolegos jis išgirdo tokius žodžius: „Ne jūs iš mūsų privalote mokytis, bet pas jus, į provinciją, turėtume važiuoti mokytis."

Gal net iki žilos senatvės G. Žadeika būtų dirbęs redakcijoje, bet likimas lėmė kitaip. Kamavo liga, jau neturėjo pakankamai jėgų atlaikyti viso redakcijos darbo krūvio. Jis į gyvenimo pabaigą ne kartą žvelgė mirčiai į akis. Iš stipraus, daugiau kaip 80-ties kilogramų sveriančio vyro buvo likę vos tik apie 50. Bet Gediminas stiprios valios, padedant plunksnai kaskart atsigaudavo, atgaudavo turėtą svorį, optimizmą. O labiausiai džiaugėsi, kad vėl kilo įvairių idėjų, vėl noras imtis plunksnos. Anot Gedimino, rašymas labiausiai padeda įveikti negandas.

 

Gedimino pėdomis

           

Apskritai širvintiškis žurnalistas G. Žadeika - tragiško likimo žmogus. Iki gyvenimo pabaigos jam taip ir nepavyko sužinoti, kur palaidotas tėvas, buvęs prieš karą Naujosios Ūtos pašto viršininkas Kazys Žadeika. Pasirodo, 1945 metais jis, atskirtas nuo šeimos, buvo ištremtas į Krasnojarsko kraštą. Tame krašte po dvejų metų miręs. Artimieji Lietuvoje gavę laišką, kad jis miręs nuo vidurių šiltinės...

Važiuodamas į Širvintas, kiekvieną kartą stengdavausi susitikti su kolega Gediminu. Lengva buvo bendrauti su nuoširdžiu, įdomiu, patikimu žmogumi. Ir iki šiol negaliu susitaikyti su mintimi, kad daugiau jo nesutiksiu. Tą netektį šiek kiek palengvino 2016 metais susitikimas su Gedimino artimaisiais - žmona Genovaite ir sūnumi Gediminu. Žurnalisto žmona prisiminė savo pirmąją pažintį su būsimu vyru Vilniaus karininkų namuose, Pamėnkalnio gatvėje. Ji tuo metu mokėsi vienoje sostinės darbo mokyklų. Žodžiu, ji vieną vakarą su moksleivėmis draugėmis ir atklydo į karininkų namuose organizuojamus šokius. Ten ji ne tik susipažino su karininku Gediminu, bet ir netrukus sukūrė šeimą. Beje, Genovaitė per pirmuosius vedybinio gyvenimo metus nė nemanė palikti sostinę, važiuoti dirbti ir gyventi į provinciją. Vėliau viskas pasikeitė. Nenumatytą Žadeikių šeimos gyvenimo posūkį lėmė vyro Gedimino apsisprendimas. Žurnalistą labiau traukė nedidelio provincijos miesto gyvenimas, nors jis turėjo geras galimybes pasilikti ir Vilniuje. Iš ponios Genovaitės pasakojimo supratau, kad ji kaip ir neprieštaravusi Gediminui palikti sostinę. Todėl, kad ir ji pati buvo kaimo vaikas, užaugusi beveik 60-ties hektarų ūkininko prie pat Pasvalio šeimoje. Genovaitės tėvas Povilas Garastas turėjo ne tik daug žemės, bet ir prieš karą įsigijęs net javų kuliamąją, su šeimyna gyveno dviejuose dideliuose namuose. Todėl po karo sovietų valdžios Garastų šeima buvo įrašyta ir tremiamų Lietuvos gyventojų sąrašus. Nespėjo Garastų šeimos išvežti, nes jie, palikę visą turtą, spruko į Kauną, vėliau - į Raudonę, slapstėsi kitose Lietuvos vietose. Jie neturėjo nuolatinės gyvenamosios vietos net iki 1953-iųjų pradžios, Stalino mirties. Beje, ponia Genovaitė didžiuojasi, kad yra garsaus Lietuvos krepšinio trenerio, Lietuvos krepšinio federacijos garbės prezidento Vlado Garasto pusseserė. Apskritai didžiuojasi, kad kilusi iš garsios Pasvalio Garastų giminės. Beje, iš G. Žadeikienės pasakojimo supratau, kad ji didžiuojasi ir savo vyru žurnalistu Gediminu Žadeika, nors ir nelengvas tas gyvenimas jai buvo su meno žmogumi. Savo tėvu didžiuojasi ir fotografas sūnus Gediminas, 1978 metų Lietuvos automobilių žiedinių lenktynių čempionas. Tikriausiai tėvo žurnalistinį darbą nuoširdžiai vertina ir pedagogė dukra Rasa, gyvenanti ir dirbanti Kinijoje.

 

 

Rubrika "Žurnalistas irgi žmogus" yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.

 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2016-06-30 13:42
 
 

Komentarai (1)

Jūsų el. paštas

Buvęs bendradarbis

2016-04-13 14:34

Gediminas buvo nuoširdus, mokantis bendrauti, gabus žurnalistas- savitas Širvintų krašto metraštininkas.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media