2020 m. liepos 11 d., Šeštadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistas irgi žmogus

*print*

Archyvas :: Kolega Vytautas Leščinskas: Mano kaštonkelis.žurnalistika, knygos…

2016-03-30
 
Iš kairės: Onutė Bleizgienė, Vytautas Leščinskas, Ada Volungevičienė

Iš kairės: Onutė Bleizgienė, Vytautas Leščinskas, Ada Volungevičienė

 

Neseniai, šių metų vasario 18-ąją, turėjau neeilinę progą tarsi susitikti su savo vaikyste ir žalia, kitaip sakant, ankstyvąja,  jaunyste... Viskas prasidėjo nuo to, kad Druskininkų savivaldybės viešosios bibliotekos Leipalingio filialo vedėja Asta Gudaitienė, bene pasitarusi su Leipalingio kraštotyros muziejaus vedėja Laima Žukauskaite, pasiūlė idėją surengti ką tik išleistos mano naujosios knygos, pavadintos „Slaptažodis - AKCENTAS" sutiktuves.

Idėja sudomino. Juk biblioteka dabar įsikūrusi praėjusiais metais atnaujintame, man ypatingų sentimentų keliančiame Leipalingio dvaro sodybos centriniame pastate. Šiame ir kitame dvaro rūme daugiau kaip tris dešimtmečius be pertraukos veikė mokykla - gimnazija, vėliau pervadinta vidurine, kurioje teko mokytis nuo pirmosios klasės iki abitūros.

Prieš pusę šimtmečio...

Taigi knygos sutiktuvės įvyko ir prasidėjo leipalingiškių folkloro ansamblio „Serbenta" skambiomis dainomis. Džiaugiausi, kad dalyvavo buvusi mano klasės vadovė Ada Volungevičienė, daugelį metų vyresniųjų klasių mokiniams dėsčiusi istoriją, ir Onutė Bleizgienė, mane, pirmokėlį, mokiusi rašyti, skaityti, o vėliau, vyresnėse klasėse, dėsčiusi lietuvių kalbą bei literatūrą, sudominusi ne vien lietuvių, o ir įvairia literatūra. Deja, dėl sveikatos negalėjo ateiti į linksmą (ne vien dėl aptariamos knygos turinio, bet ir dėl renginio dalyvių geros nuotaikos) popietę, tik perdavė sveikinimą dar pora mano buvusių mokytojų - Aldona ir Bronislovas Misevičiai... Daug kas pasikeitė per tą daugiau kaip pusės šimtmečio laiko tarpą, kai iš mokyklos teko išeiti, kaip tada buvo mėgstama sakyti, „į gyvenimą". Jau daugelis buvusių mokytojų persikėlė į Anapilį. Ten - ir mano geografijos dėstytojas Algirdas Volungevičius, kuris įkūrė mokykloje pavydėtiną kraštotyros muziejų (2009 m. jo vardu ir pavadintą), taip pat anais metais iš vyresniųjų klasių mokinių subūrė tikrai veiklų turistų būrelį, kuriame dalyvavau ir aš.

... Prisimenu, buvau tada devintokas. Mūsų būrelio vadovas, matyt, nemenkomis pastangomis, nes tai vyko gūdžiu sovietmečiu, surengė žygį Nemunu. Plaukėme didele valtimi nuo Druskininkų iki Krikštonių, kur vyko mokyklų turistų sąskrydis. Mūsų laivo įgula susidarė nevienalytė - ketvertas mergaičių ir bene septynetas berniukų (greičiau gal jau - vaikinukų). Kadangi plaukėme pasroviui, nuolat irkluoti nebūtinai reikėjo, bet norėdami padidinti savo „geldos" greitį, pasikeisdami po du darbavomės irklais nemenkai. Ir vis tiek pirmąją dieną, ilgokai užtrukę ant Liškiavos piliakalnio, nuplaukėme tik iki Merkinės. Beje, toks buvo žygio planas, nes kiekvienoje įdomesnėje vietoje priglusdavome prie kranto, stebėjome, žvalgėmės, knaisiojomės ieškodami archeologinių bei istorinių radinių, aprašinėjome kokį aptiktą įdomų akmenį ar ypatingą medį, o išvydus vieno panemunės kaimo gyventojų dar naudojamą senovinio tipo luotą, jį teko pamėginti nupiešti (buvau paskirtas žygio „dailininku"), nes fotoaparato tada neturėjome... Pernakvoję Merkinėje pagaliau pasiekėme Krikštonis. Ten, aišku, buvo smagu, įvairiai pasirungėme su kitų mokyklų turistais, džiaugėmės, kad pasirodėme esą anaiptol ne iš prasčiausių, mokėjome net pusėtinai orientuotis vietovėje.

Bet labiausiai tada įstrigo į atmintį, o gal į širdį ne šie įspūdžiai, o  vadovo rūpinimasis mumis, jaunaisiais turistais, - kad būtume sotūs, kad mums nieko netrūktų. Jau tada nujaučiau, jog tam žygiui jis išleido ir nemažai pinigų iš savo, mokytojo, nedidelio atlyginimo, o dabar tuo esu įsitikinęs. Bet nė žodeliu apie tai neužsiminė, tik drauge su kitu mus lydėjusiu mokytoju, pavarde Dziedravičius (jo vardas, deja, atmintyje neišliko), mus tėviškai globojo... Taip, Algirdas Volungevičius atrodė reto dvasinio tvirtumo žmogus ir nuo to žygio tapo mums, dalyviams, ypatingas pavyzdys. Tada jau žinojome, kad iš jo tikrai verta mokytis daug ko, ypač tvirtumo ir atkaklumo. Man atrodo, kai ko išmokau. Ne tiek, kiek buvo galima, žinoma. Bet vis dėlto...

Tarsi grįžus iš praeities...

Atėjo į tą įsimintiną (bent jau man) popietę ir dabartinė mokyklos direktorė Asta Černiauskienė su būriu vyresniųjų klasių mokinių, kurie atrodė labiau subrendę ir išprusę, negu buvome mes, jų, bendraamžiai, daugiau kaip prieš pusę amžiaus. Bet, pagalvojau, taip ir turi būti - dabartinė jaunoji karta turi kur kas geresnių galimybių lavintis, nes nei moksleivių, nei pedagogų nevaržo  svetimos valdžios primesta politinė cenzūra, jie - laisvi... Aišku, užkliudė širdį direktorės pasakyti žodžiai, esą, mes, ankstesnių kartų Leipalingio mokyklos auklėtiniai, - tarsi mokyklos aukso fondas, kiekvienas su sava patirtimi, vienokiais ar kitokiais nuveiktais darbais. Neslėpsiu, malonu buvo pasijusti to Aukso Fondo  dalimi...

Džiaugiausi, kad atvyko mano bendraamžis, žurnalisto bei kraštotyrininko (jį pelnytai galima vadinti ir istoriku) Juozo Kuckailio, prieš porą metų, deja, išėjusio Amžinybėn, jaunesnysis brolis Kęstutis Kuckailis. Kadangi abu mokėmės Leipalingio mokykloje, abiems teko pažinti tarnybos sovietų kariuomenėje kasdienybę (jam, karininkui, tą „košę" reikėjo kabinti gerokai ilgiau, vėliau dešimt metų dar spėjo atitarnauti Lietuvai ir išėjo į atsargą turėdamas pulkininko laipsnį!), tad galėjome viešai pasidalyti įspūdžiais, pastebėjimais, tuo labiau, kai ir knygos tema - apie lietuvių jaunuolių tarnybą sovietų kariuomenėje). Mums atrodė, jog šis tas iš mūsų patirties, gali būti naudinga jauniesiems klausytojams, iš kurių galbūt ne vienam teks atlikti tarnybą savo krašto kariuomenėje...

Kas gi nutinka žmogui?..

Bet štai renginio vedėja Asta Gudaitienė knygos autoriui pateikia lyg ir paprastą, o iš tiesų keblų klausimą: kas gi nutinka žmogui, kad jis tampa rašytoju?

Klausimas privertė mikliai perkratyti, galima sakyti, išversti visą minčių gūžtą. Net pats save nebyliai paklausiau: iš tiesų, kokia ta mano pradžių pradžia? Teko nusikelti į atmintyje neišdildomai įstrigusį vieną gyvenimo epizodą.

Buvau tada antrokėlis, susidraugavau su bendraklasiu Antanėliu, su kuriuo po pamokų kasdien traukdavau namo iš Leipalingio dvaro gyvavimo laikų gerai išlikusiu nors ir labai trumpu, bet plačiu vieškeliu, kurį žmonės vadino Kaštonkeliu. Tiesa, jo išliko tik dalis, kurios pabaigoje, o mano gimtojo Savanorių kaimo pradžioje, nuo anų laikų tebežaliavo trejetas kaštonų, kaip tada atrodė, labai didelių medžių. Tą rudenį pasitaikė geras kaštonų derlius, jie krito žemėn, o mes rinkome ir vienas kitam pasakojome visokias išgalvotas istorijas. Antanėlio papasakotos atrodė įdomios man, maniškės - jam... Puikiai žinojome, kad paistome nebūtus dalykus, bet nė vienam iš mūsų net neateidavo į galvą pasišaipyti, mestelėti draugui anuometinių vaikų pamėgtą frazę, tarsi kokią formulę: „Durniau, ką čia meluoji?!." Tik po daugybės metų supratau, kad tie mūsų išsigalvojimai buvo pirmoji kūryba ir Antanėlis, ko gera, taip pat galėjo tapti rašytoju. Deja, kitą pavasarį jis žuvo - neatsargiai bėgantį per plentą parbloškė sunkvežimis... Taigi kūrybinių gebėjimų pradmenys, mano galva, formuojasi jau vaikystėje, būsimajam kūrėjui apie tai dar visai nenutuokiant...

Tie trys kaštonai sunyko, gal prieš porą metų mačiau vieną dar gyvą, bet paliegusį. Tad nepaprastai nudžiugau, kai mūsų literatūrinėje popietėje dalyvavęs Leipalingio seniūnijos vadovas Antanas Krancevičius pasakė, jog vietoj sunykusių medžių jau pasodinta jaunų kaštoniukų. Būtų puiku, jei seniūno ir visų leipalingiškių bei Savanorių kaimo gyventojų pastangomis jie sužaliuotų išilgai viso Kaštonkelio. Tiesa, dabar kaštonus labai puola kenkėjai. Bet gal pavyktų juos išsaugoti, gal pasidabintų   puikiais medžiais tas mano... teisingiau, mano ir Antanėlio Kaštonkelis?.. Tikriausiai neteks pamatyti pasodintuosius subrandinant vaisius (sėklas), kuriais taip mėgsta žaisti vaikai, nes šie medžiai pradeda derėti tik nuo penkioliktųjų gyvenimo metų  (prisimenu, iš gražuolių kaštoniukų gamindavomės visokias mažytes figūrėles, net dirbdavomės švilpukus!..), o dylančio gyvenimo laikrodžio nepriversi eiti ilgai. Bet pasvajoti - neužginta.

 

Rubrika "Žurnalistas irgi žmogus" yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis

Paskutinį kartą atnaujinta: 2016-07-01 13:29
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media