2024 m. kovo 28 d., Ketvirtadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistas irgi žmogus

*print*

Archyvas :: Lieporių knyga priminė: „Be blato nesisuka jokie ratai“

2019-03-29
 
Gediminas Griškevičius

Gediminas Griškevičius

Gediminas Griškevičius,
Palanga

 

 

Vėjai nuo Baltijos vis dažniau supučia margiausių prisiminimų iš nueitų, nuvažiuotų gyvenimo kelių, takiukų. Jie praskaidrina ne tik žiemišką nuotaiką. Optimistiškai žvelgiu į širdimi išjaustus visus dešimtmečius, į kiekvieną pasišnekėjimą su žmonėmis, kurių sutikta „tiek ir tiek", keliems „dirgėliškiems" ar „balzakiškiems" romanams. 
Tačiau skaitomą, solidų išliekamosios vertės romaną, kantriausiai rašytą, - visais laikais! - turint ne tik vienuolišką „savęs ir savo ego-malonumų išsižadėjimo kompleksą", talentą, godų potroškį rašyti, nesiskaitant su laiku, su savo depresyviomis bangomis, su piniginės impotencija, ir neabejojant, kad tava knyga originalumu, šviežiom idėjom turtins šiandien gimstantį ir po 20-30 metų. O visiems literatūriniams žanrams dėmesio ir plunksnos vertų siužetų - kasdien, visada ir visur.
Man prie širdies - stebėtojiška, žaisminga, nepikta, ne per daug rimtuoliška, daugiau šypsenas žadinanti, bet ne spekuliuojanti ar net apvaginėjanti žurnalistika. Kai liūdniau - poetauju, kai linksmiau... Atsakyčiau kai kada ypač šmaikščiai aukštaitišką sentenciją „pašaudavusios" uošvienės Petronėlės Kiškienės žodžiais: „Žinai, žente, kai pagalvoju apie „smertį", nors trūk juoku..."
Štai ir metas save su Palangos skaitančiaisiais „parsivest" į 1979-uosius, į kelią Kelmė-Šiauliai, ir vėl prisėst ant Lieporių suoliuko paplentėje, kai man buvo... kai man buvo... Ne, ne, - ne liūdna, kad „su teisybe - toli nenuvažiuosi", o jei rasi savyje jėgų nesikeikti, tave (ir kitus!) vairavimo instruktorius Jonas (gėda ir šiandien už jo chamizmą) iš egzamino specialiai „pravarys" ne tik trečią, bet ir šeštą sykį. O gal. Kaip vieną mokytoją iš Pakruojo - net dvyliktą kartą.
Iš esmės, tik kelių ženklus ir spalvas skiriantis kelių pareigūnas pasimėgaudamas „vaikė" visus mokytuosius. Trečią kartą neišlaikęs vairavimo egzamino aš, artėjant tamsiam lietaus debesiui nuo Rygos, virš Šiaulių, ant suoliuko stotelėje laukdamas autobuso į Kelmę, menu, rimčiausiai sau tariau, nes nutariau: „Gana, Griškevičiau, nevaidink čia ralisto, nesilankstyk prieš tą šiknių, o prisimink, kad esi „šioks toks" žurnalistas. Juk viešasis raštas visų skaitomuose leidiniuose turi magišką jėgą arba: a) herojų rašiniu teigiamai mestelėt, pakylėt arčiau kolektyvinio dangaus; b) herojų-niekšelį feljetonu „pastatyti į vietą", arčiau „rausvaspalvių" velnių, kurie tyčiojasi, menkina kultūringus liaudies atstovus. 
„Plunksna turi du galus. Veik drąsiau, Miminai Kakačiau".
Redakcijų žmonėms tada nereikėjo aiškinti, kur, ką, kaip „sutirštint", kaip, ką, su kuo pasišnekėt, kad pagelbėt į bėdą pakliuvusiam kolegai, išvengiant niekam ramybės nepriduodančių „neurostresų". Kai kuriuos linksmuolius Vilniuje esame ir iš visai tragikomiškų situacijų išsukę. 
Lieporiuose buvusioje pradinėje, ilgainiui aštuonmetėje mokykloje, statytoje 1940 metais, po 1972-ųjų įsikūrė LTSR Valstybinės autoinspekcijos Tarprajoninis vairavimo egzaminų ir registrų centras. Jį 2006 metais, privatizuotą ir labai apleistą nufotografavo žymus Vakarų Lietuvoje pedagogas ir kraštotyrininkas, Šaukėnų turistus globojęs Vytautas Mažeika. Prie širdies pagarbiai glaudžiu ir jį, ir jo rašytą knygą „Lieporių praeitis ir dabartis".
Ši kilniaširdžio šiauliečio, ne nūdieniškai taktiško, etiško, išmintingo, žmones gerbiančio ir jų pagarbą pelniusio buvusio Šaukėnų vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotojo Vytauto Mažeikos išleista knyga apie Lieporius man ir pakišo mintį įterpti šį savo „anekdotišką trigrašį". Mano sprendimai ant „Lieporių suoliuko - 1979" buvo idealiai „išprotauti" ir stebuklingai greit „davė" teigiamus rezultatus, patvirtindami: „Kam vargti, jeigu gali nevargti?"
Tada aš, grįžęs į Kelmę, iš namų Komjaunimo gatvėje telefonu „susizvanijau" su „Tiesos" laikraščio ir Lietuvos TSR valstybinio televizijos ir radijo komiteto redakcijų atsakingais darbuotojais, kurie rūpinosi puslapiais ir laidomis iš esmės viena tema: „Keliai. Mašinos. Žmonės." Su jais ir pulkininku V. Vaitasium esame važinėję į reidus Vilnijoje. 
„Atvažiuok į Vilnių, - tepasakė vienas iš žurnalistinių studijų draugų, žaibiškos orientacijos ir nebijantis juokauti rimtėjant, menui, paveikslams neabejingas Bronius Čekanauskas „Tiesos" redakcijoje. - Šampanas - paskui". 
„Reikia, tai reikia. Užsuk. Padėsim. Lauksiu Konarskio gatvėje, apsauginių poste, Komitete", - vyriškai užtikrino ir Vytautas Kvietkauskas. Tada dar buvo jausmingi, žmogui neabejingi „Širvio laikai". Aš padrąsinau save, jie padrąsino mane, ir jau nieks nesakė „Ne"...
Nei Vilniuje, nei Šiauliuose, nei Kelmėje. „Lydekai paliepus, man panorėjus" vairuotojo teisės parėjo be egzamino. 
Nuvažiavau į Vilnių. Maloniai susitarėm, kad... Paskambins Bronius Egzaminų centro viršininkui, kad „Tiesos" laikraščiui yra užplanuotas straipsnių apie „teigiamą jūsų patirtį ir jus aplankys mūsų korespondentas. Kada tai galima?"
Aš net suglumau, pamatęs, kad prieš oficialų „Tiesos" redakcijos darbuotoją uniformuotas pareigūnas jau ne su viena žvaigždute ant pečių jaudinasi labiau nei aš prieš vairavimo instruktorių Joną, kai po lietaus vandens banga mašiniuko ratais egzamino metu perliejau, aptaškiau priešais Pedagoginį institutą stovėjusias dvi moteriškutes. Atsiprašinėjau: „Gerbiamas instruktoriau, atleiskit, kai Kelmėje mane mokė vairavimo menų Arūnas Matkevičius ir Jonas Sėjūnas - nelijo, ir viskas ėjosi sklandžiai".
Lieporių egzaminatorių punkto Jonas pajuto valdžią ir „suurzgė": „Atvažiuosi ketvirtą sykį".
Jis mėgavosi savo įgaliojimais: „Man nulis - ir mokytojai, ir inžinieriai, ir pardavėjos, ir visos kitos davėjos". Švystelėjo chamiškai per petį dokumentus ... „Laisvas". Kam nebūtų pikta? Juk norintis muštis - lazdą visada randa.
Skambutis iš Vilniaus „Tiesos", Broniaus Čekanausko balsas pačius pareigūnus pavertė ... saldžialiežuviais pataikūnais. Tuštybei, pagyroms ir pinigams atsparių - tikrai tik vienetai.
Aš, žinoma, pristatytas telefonu, kaip „atstovas iš „Tiesos", „susirinkau" keliasdešimt faktukų iš poskyrio kasdieniškos veiklos. Po to, lyg tarp kitko, viršininkui atpasakojau ir tai, kad aš pats, čia, Šaukėnuose, bevairuodamas egzamine, ties Pedagoginiu institutu, po lietaus labai netikėtai aptaškiau moteris: „Ką jūs, korespondente, čia - tokia smulkmena, čia, gerbiamas žurnaliste, to-o-o-okia smulkmena. Mes jūsų straipsnius skaitom, skaitom, Kelmės ir Šiaulių, Vilniaus laikraščiuose. Su meile žmogui. Beje, - labai atsiprašau, ar draugas - pirmasis Petras Griškevičius - ne jūsų dėdė? Čia aš - tarp kitko. Nu, „cingu-lingu", kaip sako aukštaičiai, ant kitos kojos, kad kelias nedulkėtų...". Bus tų teisių, draugas Griškevičiau. Smulkmena... Neabejoju, kad jūs vairuosit kaip ralistas". 
Pakėlė galvą. Riktelėjo pavaldiniui: „Jonai, ar tu esi? Greit surask gerbiamo Griškevičiaus iš Kelmės, Komjaunimo gatvės, Jono Sėjūno užpildytus dokumentus, išrašyk teises, po pusvalandžio reikės. O gerbiamas žurnalistas, manau, neatsisakys su manim dabar, čia už bičiulystę ateityje greitosiomis kilstelt po „pidisoką" armėniško konjakėlio".
Kitaip ir negalėjo būti. Vaišino mus, žurnalistus, kas antro Kelmės rajono kolūkio pirmininkai. „Mūsų darbas, redaktoriau, yra bendravimas su liaudies masėm. Kol tuščios stiklinikės, herojus tyl, nesišnek, neatsiveria. Va, kai „dūšią nuplauni", nespėji užsirašinėt... pilns bloknočiuks", - sykį redakcijos „Komunistinis žodis" gamybiniame susirinkime Kelmėje be užuolankų „šefukui" pasakė Kražių augintinis, draugiškas vaikis Antanas, pridėdamas: „Gaila, kad to nesuprantat nė jūs, nė žmonos. Vaišin visi ir visur, ypač jei „teigiamai" medžiagai faktus renkiesi. Ar žinot, ką kolūkio pirmininkai prisipažįsta: „Juk ne iš savo kišenės „redakcijonus" ir kitokias „komisijas" vaišinam. Yra ir „Balių fondas". Nurašysim. Netepsi - nevažiuosi. Aiškintis ant „Leinarto kilimo" nenorim".
O tada, Lieporiuose, Vairavimo ir egzaminų poskyryje, aš „prisilesiojau" iš viršininko, - vadinkim jį Trumporaičiu, - faktukų „teigiamam interviu", kurį išspausdino „Tiesa". Mes dar persimetėm ir keliais populiariais brežneviškais anekdotais apie „Petką ir Čiapajevą", ir, žinoma, melžėjų „seksiuką", tik nelietėm politikos. Trumporaičiui pavaldus instruktorius Jonas be žodžių, nors gal ir sukandęs dantis, nes pats mėgo sadistiškai už smulkmenas „pravarinėti" po kelis sykius egzaminuojamuosius iš rajonų, už pusvalandžio atnešė mano išsvajotas vairuotojo teises, kurios, menu, Kelmėje labai nudžiugino visus šeimos narius, o „Žigulį-liuks", kol jis iškeliavo iš Palangos į Novgorodą 1996 metais, išvairavau 17 metų. Garažas tebėr.
Štai tokia magiška buvo socialistinė žurnalistika. Etikos sumetimais anų šiauliškių Lieporiuose tikrąsias pavardes nutyliu. O Broniui Čekanauskui „ačiū" ir šiandien: „Be blato nesisuka jokie ratai".
Beje, tame „Karnavaliniame laike" - ne tik vairavimo instruktoriai keliuose ir egzaminuose priekabiai ieškojo žmonių klaidų, kitokių negatyvių bėdų.
... Net prie korektoriaus eilutės
Aš kabinėjuos atkakliai...
Kai dirbam - dirbkim kaip pasiutę,
Kai geriam - gerkim kaip arkliai!
Šitaip eiliuotai, pompastiškai korespondentinę ryškiai ideologizuoto provincialaus miestuko kasdienybę, žinoma, „šeimyniniame-tarnybiniame „Kom. žodžio" redakcijos „spec." žaliajame „Fotoalbumėlyje" 1974 metais Kelmėje apibendrino ilgai - net triskart mano bendradarbiu buvęs šefo pavaduotojas, driežiškai pastabus, kaip visamatantis naujųjų amžių „Dronas". Pasislėpsi tik „Kurmiarausyje" arba ... Palangoje.
Tik žinoma ir tai, jog arkliams net kolūkių ganyklose būdavo neabejotinai laisviau ir lengviau nei rajonų redakcijų žurnalistams. Taškas be kablelio ir tiek. 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2019-03-29 14:56
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media