2024 m. kovo 28 d., Ketvirtadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistas irgi žmogus

*print*

Archyvas :: Pasižvalgymai į debesų gėlyne ištirpstančią jūrą Palangoje, nuo naujos „Vigelio kopos“

2019-03-17
 
Gediminas Griškevičius

Gediminas Griškevičius

 

Gediminas Griškevičius,

Palanga

 

Vai, kiek daug jautrių atminimų iš 2002-2005 metų vasarinių darbų Gelbėjimo stotyje atgaivino šių metų vasarį pastebėtoji, visus aplink krūmynus, net mažaūges pušaites praaugusi palangiškių vadinama „Vigelio kopa". Pustė. Pustė visi pasaulio vėjai ir supustė smėlius. Čia prisimenu draugus.

Ši vieta yra nemeluoto „Prasmių kosmoso" centrinė ašis, kompasas, iš kur regimi ne tik geografiniai, bet ir civilizuotosios Lietuvos viešojo gyvenimo taškai bei stiliai.

Čia aš išmokau realiai ir drąsiau, tikriau vaikščioti po Palangą.

Visokių „šustriakų" prisižiūrėjom. Pažinau jūrinio krašto meteorologiją, supratau palangiškių tarpusavio susikalbėjimo kodus ir vasarotojų užgaidas, madas. Visokiom vyriškom patirtim praturtino tos trys šauniausios, labiausiai spindulingos kūrybiška sielos palaima mano gyvenimo vasaros, kur pilna ne tik „Rizikos muzikos" ir „Gelmių, pavojų rizikos", „Viešojo chamizmo", negatyvo, bet ir malonaus žmoniškumo, meilių aistrų vienybės ir susikalbėjimo, kai nori ir reikia - vardan šviesios, sveikos, nepiktos ir ekonomiškai pelningos Palangos, vasaros, vienijančios ne tik lietuviškąją poilsiaujančiąją bendruomenę. Tada būna daug ir politikuojančių žmonių, sprendinių, jų atsivėrimų.

Ir aukštyn,

Ir žemyn, -

Bėga Baltija

Artyn.

Lyg margi

Vaikų žaislai

Supas tolumoj

Laivai.

Jūros mėlyna spalva.

Šatrijos žalia galva...

Supu-supu palengva -

Priartėja Lietuva!

(„Palangos sūpuoklėse", - mano eil., - aut.)

Per paskutiniuosius 12-14 metų, perstačius „Gelbėtojų pilį", išbetonavus kiemą ir aukštokai jį atitvėrus nuo smėlėto kalnapušyno, tokiu būdu sutikę „dirbtinę" kliūtį, jūriniai-kvarciniai smėlio šuorai laipsniškai augino vienalytę kalvelę, nuo kurios dabar ir be anų laikų kariškų žiūronų velnioniškai smagu nužvalgyt net su keturkoje draugute Mirta ne tik Gelbėjimo stoties stogus, bet ir ... Bet ir Baltijos jūros platybes, tanklaivius, „šeriančius" Būtingės naftos terminalo saugyklas, netgi palatvijį, kur už sienos - ir vėl Nida, Papė, Jūrmalciems. Viskas ten panašu.

Upinėje ar „ežerinėje" Lietuvoje to nepamatysi, ką gali vis naujai atrast prie Baltijos. Lietuviškieji „daktarai".

Lakus tas smėlis. Žavus trapumu ir ... Amžinumu.

Anuomet, prasidėjus „Gelbėtojų sezonui", vyriškos jėgos turtingas, gerų atminimų tebelydimas ir šiandien pamainos viršininkas Bronius Rudavičius mums, būriui visokio amžiaus naujų gelbėtojų, pirmiausiai liepdavo pasiimti kastuvus ir atsikasti nuo smėlių stipriai jų užpustytas elingo - patalpų laivams, valtims laikyti ir taisyti - duris. Paskui dar reikėjo pakaitom kastuvais išrausti pusgilius (a‘lą melioracijoje!) griovius naujų ryšių kabelių paklojimui. Kad veiktų „radijušiniai gramafonai" visuose stulpuose, kad girdėtum ne tik viršininko Jono Vigelio „komandas" ar informaciją apie orus, bet ir, reikalui esant, Vilniaus diktorių balsus, svarbią Palangos miesto civilinės saugos specialistų informaciją. Ar nerimastingų klaustukų apie pasiklydusius mažylius.

Taigi, kasi, kasi kopose tą smėlį... Iškasi gan gilokai. Ogi tik šast, nei iš šio, nei iš to - didžiulis smėlio „lūstas" atgal ir viso pusdienio darbas - Nulis. Penki - šeši suprakaitavę gelbėtojai keiksnojam, kasdami urvus iš naujo, ir niekam neberūpi greta takų link „Žuvėdros" nueinančiųjų kojos. Kai pailsėję - visiems viskas rūpi. Juk akys ir liežuviai niekad nebūna impotentai. Ta „Smėlio savaitė" ir „Valties atsinešimas" keturiese smagiai išsunkdavo jėgas.

Kai jūros įdėmiai klausiausi,

Man smėliai „užpudrino" ausį, -

Ak, šitaip jau buvo seniau,

Kai vasaras tris nesenau.

Ten - viskas, o viskas žavu

Tarp vyrų drąsių ir laivų,

Gaivina dabar ne viena

Nesenstanti Jūros daina,

Smagus ilgesys kojas kelia,

Pamačius Žvejų gatvėj ... valtelę.

(„10 ilgesingų eilučių", mano eil., - aut.)

Bet ir jėgų pridėdavo. Nemeluoto linksmumo. Mes, visas būrys gelbėtojų, kasam smėlius kabeliams skirtame griovyje, o jūros spalvų namelyje - pamėgtame savo vasarų darbo poste per langą, - matom! - rankomis plačiais paukščio mostais su vitališka šypsena veide diriguojantį tuometį studentą, dabar menui ir kūrybai atsidavusį tikrą dirigentą Martyną Valančių.

Tie darbeliai smėlynuose mane ir dažną iš mūsų morališkai sustiprino, naujom idėjom praturtino, Fantazijos spalvas, pojūčius atgaivino vientisa Akistata su Palangos erdvynais tarp jūros, smėlynų ir dangaus, kur nori nenori susivieniji su Gamta ir jos pokyčių stebėsena. Nejučia imi plunksną ir rašai naują pasaką vaikams...

Štai todėl ir neužmirštama toji humaniškoji tarnystė ne tik palangiškių pagarbos verto šių vietų genetinio sūnaus, tikro žodžio šeimininko Jono Vigelio „karalystėje", kuriai jis vyriškai sumaniai išvadovavo daugybę metų. Nepaseno jo devizas, kurį jis balsiai pakartojo ir 2004 metų birželį gelbėtojų-plaukikų egzamine „Lino" komplekso baseine ir jam pritarė kiti puikūs vyrai, - ir šviesaus atminimo Bronius Vaitkus, ir Kastytis Pesys.

„Tik nepanikuokim, vaikiai, dėl mažų buitinių smulkmenikių. Nekelkim vienas kitam kraujo spaudimo, o ramybei nuteikim visą „pliažuomenę". Ir „nekelkim bangų", ieškokim sutarimo savo kolektyve. Visai nesvarbu, koks tamstos budėjimo dieną vyraus oras, kaip elgsis jūra, be reikalo nerizikuokit, bet niekada, niekada, - kartoju! - niekada savo darbo postuose neatsukit nugaros net vienam jūroje besimaudančiam ar paprasčiausiai braidančiam žmogui. Kiekvienam, nepaisant amžiaus, mažiausiam vaikui. Stebim. Stebim. Stebim, kaip Horizontą ereliai. Kol į „Centrą", pamainą atbudėję, priduosit savo gelbėjimo liemenes ir kitokią įrangą. Abejingumas yra baisesnis už štormo debesis. Tikiu jumis, tikėkit savim ir vienas kitu", - laikas nuo laiko primindavo Gelbėtojų komandoms palangiškis Jonas Vigelis, vertas ne tik smėlio kopos.

Trys vasaros tarp Palangos gelbėtojų man neabejotinai daug vertingesnės už tris darbo kartus (1969-1975) Kelmės rajono „Komunistinio žodžio" laikraščio redakcijoje, kur dominavo ideologinis, pataikaujantis pragmatizmas ir negatyvi „šešėlinė" viršenybė prieš laisvaminutę be TSKP nario bilieto. Kelmėj kelmas kelmui, būdavo, trukdė.

Tačiau visada gerbiau ir gerbiu „Galutinį rezultatą"... Tai - pajūrio erdvės, kur jau 33 metus kasdien...

Prie švyturio

Sunku išgirsti vyturį.

Žuvėdra,

Šeimininkė vandenų,

Smagi valdas apskraidžiusi,

Sūpuojas ant bangos

Ir džiaugias: „Gyvenu!"

Tik pavydėti

Baltasparnei paukštei

Grakštaus jos šokio

Ir smagių šnekų!

Mažutis vyturys -

Artojo džiaugsmas,

Žuvėdra skuba

Švyturio

Taku.

(G. Griškevičiaus eilėraštis „Švyturio taku" iš 1991 metais Klaipėdos „Eldijos" išleistos knygos „Ką vaikai galvoja")

 

Rubrika Žurnalistas irgi žmogus yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2019-03-26 13:52
 
 

Komentarai (1)

Jūsų el. paštas

Aušra

2019-03-24 14:40

Debesų gėlynas? Puiku.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media