2020 m. liepos 7 d., Antradienis

Žurnalistas irgi žmogus

*print*

Archyvas :: Tai ošia redaktoriaus ąžuolynas

2016-02-17
 
Jonas Švoba kalba redakcijos darbuotojų susirinkime.   Klaudijaus Driskiaus nuotrauka

Jonas Švoba kalba redakcijos darbuotojų susirinkime. Klaudijaus Driskiaus nuotrauka

 

Česlovas Skaržinskas

 

2015-ųjų vasarą, dar tik į 73 metų kalnelį įkopęs, Anapilin iškeliavo buvęs ilgametis „Valstiečių laikraščio" vyriausiasis redaktorius Jonas Švoba. Sunku susitaikyti su mintimi, kad jo nebėra tarp mūsų. Niekada neparašysiu atsisveikinimo žodžių - jis gyvas mano mintyse, širdyje ir kūryboje. Todėl, kad kiekvieną dieną regiu vyriausiąjį redaktorių, dėliojantį naują „Valstiečio" (taip sutrumpintai vadindavome savo laikraštį) numerį, aptariantį Lietuvos įvykius, ypač sunkią padėtį kaime. Atrodo, jis eina į mus su savyje slypinčia magiška kūrybos, tėviška jėga. Vaikšto tiesus ir aukštas, tarsi su protėvių dvasia. Ir, atrodo, niekada iš daugelio mūsų, „Valstiečio" žurnalistų, neišeis.  

 

Ant balto žirgo

 

Talentingas žurnalistas, redaktorius, eruditas. Taip trumpai drūtai galėčiau apibūdinti penkiolika metų „Valstiečių laikraščio" redakcijos vairą tvirtai laikiusį Joną Švobą. Daugeliui mūsų, su juo dirbusių žurnalistų, jis buvo kaip ir tėvas: žilstelėjusia galva, reiklus, kartu ir švelnus, atidus, visais besirūpinantis, kiekvieną darbo dieną nestokojantis švelnios ironijos amžinas optimistas. Kai kam jis atrodė kartais impulsyvus, gal net pernelyg kategoriškas vienu ar kitu atveju. Toks jis jau buvo kaimo šviesos grynuolis, gimęs 1942 m. vasario 28 d. Šiaulių apskrities, Lygumų valsčiaus, Joniškaičių kaime. Jis gimė ir užaugo kaime. Tad J. Švoba labiau pažįstamas ne miesto, o mūsų kaimo žmonėms ne vien todėl, kad daugelį metų vadovavo kaimui skirto laikraščio redakcijai, bet ir dėl savo protėvių, glaudžiai susietų su provincijos gyvenimu. Jo proprosenelis buvo miškininkas, prosenelis - sodininkas, tarnavęs pas garsųjį Šiaulių krašto baroną fon Ropę, iš kurio už gerą tarnybą panaikinus baudžiavą gavo net polivarkėlį Joniškaičiuose. Čia ūkininkavo J. Švobos senelis, vėliau 40 ha ūkį perėmė jo tėvas Juozas. Bet sėkmingą ūkininkavimą nutraukė sovietų okupacija. Pokariu J. Švobos tėvas, smetoninės Lietuvos suformuotų tautinių pažiūrų inteligentas, su šeima nuo tremties buvo priverstas slapstytis Žemaitijoje. Tėvas mokytojavo įvairiose Klaipėdos krašto mokyklose. Pats J. Švoba baigė Luokės vidurinę mokyklą. Kaip man kartą prie kavos puodelio yra prisipažinęs redaktorius, kaimas jam buvo daugiau nei gyvenimas. Tikriausiai prosenelių ir tėvų genai lėmė, kad būsimasis žurnalistas iš pradžių pasirinko agronomo studijas tuometėje Lietuvos žemės ūkio akademijoje, bet, gavęs agronomo diplomą, vis dažniau dairėsi į žurnalistiką. Pradėjo dirbti viename kitame leidinyje. Studijavo žurnalistiką Vilniaus universitete. Beje, J. Švoba jau iki Lietuvos nepriklausomybės apyaušrio viena koja buvo įžengęs į „Valstiečių laikraščio" redakciją: iš pradžių dirbo korespondentu, vėliau tapo Mechanizacijos skyriaus vedėju.

Bet, kaip jis prisimindavo, dažniausiai prie kavos puodelio, neturėdamas komunistinių pažiūrų, tokioje redakcijoje jis greitai tapo nepageidaujamas. Ypač jis užkliūdavo redaktoriaus pavaduotojui. Šis, pavadavęs atostogaujantį redaktorių, ir atleido J. Švobą iš darbo. Būsimasis „Valstiečių laikraščio" redakcijos vadovas buvo net palaidojęs viltį sugrįžti į tuomet itin ideologizuotą, nelabai kaimu kvepiantį leidinį. Nė sapnuoti nesapnavo, kad sugrįš ant balto žirgo... Beje, savo gimtadienio dieną, 1992-aisiais... Žodžiu, likimas jam iškrėtė ir labai malonų pokštą. Taip jis juokaudamas prisiminė savo sugrįžimą į „Valstietį".

Kalbant rimtai, didžiausiomis J. Švobos ir kitų laikraščio akcininkų (Žemdirbių sąjūdžio ir kitų organizacijų) atstovų pastangomis leidinys tapo nepriklausomas nuo valdžios. Laikraštis - kaip savotiškas laivas - kardinaliai pakeitė kryptį: iš kairės staigiai pasuko į dešinę. Ėjo pirmieji Lietuvos nepriklausomybės metai. Ir, regis, kardinalus laikraščio turinio pakeitimas pasiteisino. Staigiai augo jo tiražas. „Valstiečių laikraščio" skaitytojų daugumą (o iš viso buvo apie 100 tūkst. prenumeratorių) sudarė dar smetoninėje Lietuvoje gimę ir užaugę kaimų ir miestelių gyventojai, taip pat Sibiro tremties nasrus, Rusijos kalėjimų gniaužtus patyrę tremtiniai ir politiniai kaliniai. Net jeigu laikraščio skaitytojų daugumą būtų sudarę kairiųjų pažiūrų provincijos gyventojai, neabejoju, kad J. Švoba vis vien būtų kūręs dešiniųjų pažiūrų laikraštį. Toks jis buvo bekompromisis kairiesiems. Nors vėliau jo požiūris į kai kuriuos kairiuosius Lietuvos lyderius kito - jų atžvilgiu darėsi liberalesnis, o ne vieną dešiniųjų pažiūrų veikėją nesismulkindavo ir aštria plunksna išvelėti...

 

Laivo įgula

 

Žinoma, apie pirmuosius J. Švobos žingsnius nepriklausomo laikraščio redakcijoje galiu perpasakoti jo, daug metų čia dirbusių žurnalistų ir techninių darbuotojų prisiminimais. Nors su J. Švoba susipažinau dar Lietuvos nepriklausomybės priešaušryje, garsiajame tuo metu Vilniaus alaus restorane „Tauro ragas", į „Valstietį" dirbti pasiprašiau tik 2002 metų pradžioje.

Tąsyk nedrįsau tiesiai eiti pas vyriausiąjį redaktorių J. Švobą. Iš pradžių pasibeldžiau į jo pavaduotojo Jurgio Pekarskio kabineto duris. Jurgis, su kuriuo buvau daugiau bendravęs nei su jo šefu, pasakė eiti drąsiai pas vyriausiąjį redaktorių. Taip prasidėjo mano darbas „Valstietyje", artimesnė, o vėliau - ir artima pažintis su J. Švoba. Prisipažinsiu: iš pradžių nelengva buvo, didžiulė konkurencija, stumdė rašyti į „karščiausius taškus", visaip bandė mane, gal manimi ir mano sugebėjimais nepasitikėjo vyriausiasis redaktorius? Visokios bjaurios mintys lindo į galvą. Juk iš pradžių į šį laikraštį buvau priimtas dirbti tik pagal autorinę sutartį, t. y. be atlyginimo, tik už honorarą. Pasirodo, kai kurie kolegos mane vyriausiajam redaktoriui pristatė su būtomis ir nebūtomis nuodėmėmis, nors, pavyzdžiui, jau tada daugiau kaip penkerius metus buvau visiškas abstinentas. Tačiau po gero mėnesio, parašęs kelias publikacijas, laikraštyje tapau tikru korespondentu. O po gerų metų - naujojo laikraščio priedo Kaimo bendruomenė redaktoriumi. Dar vėliau - ir vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoju.

Žodžiu, vyriausiasis redaktorius mane, kaip ir kitus redakcijoje dirbusius žurnalistus, pirmiausia vertino pagal atliktą darbą. Sužinojau, kas mane J. Švobai buvo nutapęs juodomis spalvomis. Bet ir tapęs vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoju, o vėliau ir vyriausiuoju redaktoriumi, niekada jiems nekeršijau. Anaiptol. Skatinau dirbti. Pavyzdžiui, J. Švobos atleistą žurnalistą Bernardą Šaknį, vieną iš buvusių mano kritikų, iš naujo priėmiau į darbą. Tačiau niekada nepamiršiu pirmosios pažinties su B. Šakniu „Valstiečių laikraščio" redakcijoje.

Tąsyk su kolegomis rūkiau 15-ojo aukšto laiptinėje (redakcija buvo įsikūrusi Spaudos rūmų 14-ame ir 15-ame aukštuose). B. Šaknys, kad aiškiai girdėtų ir tolėliau rūkantys redakcijos darbuotojai, garsiai manęs pasiteiravo: ar nesu komunistas? Iš pradžių sutrikau, bet greitai jam paaiškinau: niekada nebuvau komunistų partijos narys, KGB bendradarbis, mano nuopelnai labai kuklūs žurnalistikoje, ne tokie, kaip Jūsų, Šakny. O jūs -  nusipelnęs Tarybų Lietuvos mokytojas... Kad paraus kolega Bernardas! Staigiai movė nuo mūsų. Nesusipykome, vėliau net labai gražiai bendravome. Pasirodo, sovietmečiu buvęs draugas, o dabar ponas Bernardas ne tik manęs to teiraudavosi - jis tokiu būdu visus redakcijos naujokus tikrindavo, bijojo, kad į redakciją nepatektų komunistas... Žinoma, B. Šaknys kiekvieno redakcijos naujoko „skaistumu" rūpintis neprivalėjo. Pats imdavosi tokios iniciatyvos...

Vyriausiasis redaktorius J. Švoba ne kartą B. Šaknį reikalavęs to nedaryti. Kaip jau minėjau, J. Švoba kiekvieną redakcijos žurnalistą vertino pagal neprigulmybės metais, kaip jis mėgdavo sakyti senoviškai, atliekamą darbą. Jis buvo tolerantiškas dar nuo sovietmečio metų redakcijoje dirbančiam nemažam būriui žurnalistų. Puikiai suprato jų padėtį. Juk jie, kaip ir jis pats, ne vienus metus dirbo sovietinėje spaudoje, nes iki Lietuvos Sąjūdžio pradžios kitokių, kaip komunistų partijai, priklausančių leidinių tiesiog nebuvo. Anot J. Švobos, svarbu, kad žurnalistai būtų kūrybiški, dirbtų Lietuvai. Ir 1992-aisiais, laikraščiui tapus nepriklausomam, žurnalistai ėmėsi nuoširdaus darbo, patriotizmas tiesiog sunkėsi iš rašinių. Vis dėlto patriotizmu kolegas lenkė tas pats B. Šaknys... Nepuolėme lenktyniauti... Arėme protingai, kad negautume trūkio... Ramiai. Nuosekliai. Taip, kaip tyliai ir užtikrintai nuo pat pradžių Anupro Dirvelės nuotykius kūrė Rimantas Dovydėnas. Ar taip, kaip nuo pat pradžių „Valstietyje" žurnalistikos vagą gražiai raikė Nijolė Petrošiūtė, Irma Dubovičienė, Vaclovas Armužas, Antanas Stasiukaitis, Kęstutis Greblikas, Arūnas Visockas. Jie kantriai ėjo į savo skaitytoją. Atsargiai ėjo, nes ne visiems skaitytojams būtų buvę suprantami ir priimtini staigūs virsmai. Kas suvokia mūsų kaimo žmogaus mąstyseną, staigiai pas jį nepuls su visomis naujovėmis, revoliucijomis. Į kaimiečio sąmonę prisibelsti įmanoma pamažu. Todėl vyriausiasis redaktorius ilgai svarstė ir dėl mūsų leidinio „Valstiečių laikraštis" pavadinimo keitimo. Senasis pavadinimas neatitiko laiko dvasios - Lietuvoje seniai nebebuvo nei valsčių, nei valstiečių. Vienu metu tarsi ir buvo nuspręsta leidinį „Valstiečių laikraštis" pavadinti „Gimtasis kraštas". Redakcija buvo įsigijusi Sąjūdžio pradžioje labai populiaraus, bet vėliau uždaryto laikraščio „Gimtasis kraštas" leidybos teises. Tačiau galiausiai nuspręsta to nedaryti. Ne visi kaimo skaitytojai (buvo atlikta apklausa dėl laikraščio pavadinimo keitimo) pritarė tokiam redakcijos žingsniui. Dauguma skaitytojų tiesiog buvo suaugę su „Valstiečių laikraštis" pavadinimu. Tad esminis rūpestis buvo ne laikraščio pavadinimas, o jo turinys, kaip gvildenamos kaimo aktualijos. O kaime problemų buvo - nors vežimu vežk. 

J. Švoba skausmingai išgyveno įvairių politikierių vykdomą pragaištingą kaimo politiką, ypač dėl žemės grąžinimo. Redakcija gaudavo šimtus skundų. Vyriausiasis redaktorius buvo nusamdęs teisininką, kuris konsultuodavo skaitytojus dėl žemės grąžinimo. Jam skaudėjo širdį dėl kaime naikinamų kultūros židinių, kaimiečių priešinimo. Iki 2000-ųjų kaimas tiesiog kunkuliavo, jau buvo prasidėjęs masinis jaunimo antplūdis į miestus, Vakarus. Bėgo iš kaimo darbingiausi žmonės, nes mūsų valdžia juos išspyrė. Be gailesčio, tik abejingai stebėdama pragaištingą kaimui procesą.

J. Švoba tai kaskart su širdgėla konstatuodavo redakcijos žurnalistų vadinamuose gamybiniuose pasitarimuose. Dažnokai mums ir ilgoką vyriausiojo redaktoriaus kalbą - tarsi pamokslą - tekdavo išklausyti. Turėjo jis ir oratorinių gebėjimų. Man po 2000-ųjų atėjusiam į „Valstiečio" redakciją iš pradžių buvo neįprasta girdėti ugningą J. Švobos išleisto naujo laikraščio numerio aptarimą ar jo kalbą kitose redakcijos patalpose. Iš pradžių, pamaniau, gal tai savotiška šefo vaidyba, bet greitai įsitikinau, kad tai jis daro labai nuoširdžiai, tvirtai tikėdamas, ką sako. Neslėpsiu, tuose susirinkimuose būdavome ir pabarti, bet J. Švoba visada pagirdavo gerą kiekvieno redakcijos žurnalisto straipsnį. Kiekvieną mėnesį trys ir daugiau geriausių rašinių autorių gaudavo premijas.

Žinoma, sėkmingą laikraščio redakcijos darbą, kaip ir galingus laivo yrius, lemia ne tik sumanus kapitonas, bet ne mažiau ir įgula. Kasmet J. Švoba į redakciją kvietė naujus gabius žurnalistus. Ne tik pats kviesdavo, bet ir kitų redakcijos darbuotojų rekomenduotus. Antai, mano iniciatyva arba rekomenduoti į redakciją atėjo Albinas Čaplikas, Genutė Paulikaitė, Orestas Lidžius, Aldona Kvedarienė. Žodžiu, vyriausiasis redaktorius įsiklausydavo į kitų nuomonę. Įvairiu metu redakciją svariai papildė iš kitų leidinių ar iš kitur atėję žurnalistai: Julius Baliutavičius, Dainius Sinkevičius, Loreta Jastramskienė, Daiva Červokienė, Arvydas Jockus, Manvydas Vitkūnas, Vida Tavorienė, Meilė Taraškevičienė, Klaudijus Driskius ir kiti minėti žurnalistai. Kartu su redakcijos senbuviais - politikos apžvalgininke Lina Pečeliūniene, N. Petrošiūte, I. Dubovičiene, B. Šakniu, K. Grebliku ir kitais žurnalistais - nebuvo baisu plaukioti po to meto audringą žiniasklaidos jūrą. Ne vienas mano minėtų žurnalistų vėliau sėkmingai pasiekė ir vandenyno vandenis. Maloniai nustebino L. Jastramskienė, kurios romanai gražiai įsiterpė į lietuvių literatūros erdvę. Džiugina savo naujomis knygomis vaikams D. Červokienė. O kas Lietuvoje nežino fotomenininko K. Driskiaus, išleidusio įstabių nuotraukų albumų? Nūnai, jeigu būtų gyvas vyriausiasis redaktorius, džiaugtųsi dėl savo auklėtinių kūrybinės sėkmės.

 

Ir prezidentai, ir šunys...

 

J. Švoba prie gabių žurnalistų buvo subūręs ir būrį atsidavusių savo darbui techninių darbuotojų: dizainerį Vaidotą Survilą, atsakingąjį sekretorių Robertą Sabaliauską, komercijos direktorių Saulių Galkį, reklamos vadybininką Nerijų Markevičių ir daugelį kitų. Tada buvo tiesiog didžiulis - 60-ties ir daugiau redakcijos žmonių kolektyvas. Vyriausiasis redaktorius jais visais rūpinosi kaip tėvas. Domėjosi savo darbuotojų buitimi. Padėdavo materialiai. Pavyzdžiui, mirus redakcijos darbuotojo motinai ar tėvui, vyriausiasis redaktorius savo įsakymu skirdavo tokiai šeimai 2000 litų pašalpą. Bet Lietuvos kaime labiausiai redakciją išgarsino J. Švobos įkurtas „Valstiečių laikraščio" labdaros ir paramos fondas „Kaimo vaikai", šalpos reikalams kasmet skirdavęs net 100 tūkst. litų. Fondui vadovauti ėmėsi atsisakiusi prestižinio mokslininko darbo vyriausiojo redaktoriaus žmona dr. Regina Švobienė. Ši puiki kukli moteris savo idėjomis papildė redakciją.

R. Švobienė buvo įvairių renginių redakcijoje organizatorė. Pas mus į redakciją atvykdavo kviestų ir nekviestų politikų, verslininkų, organizuodavome kaimo bendruomenių, vaikų patriotinėmis temomis konkursus. Redakcijoje lankėsi tuometis Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis, Lietuvos Respublikos prezidentas Valdas Adamkus, įvairių kadencijų ministrai. Bet R. Švobienei gerąja ir nelabai gerąja prasme visam gyvenimui įsiminė susitikimas su V. Landsbergiu. Gal labiau ne pats susitikimas, o jo pasirengimas. R. Švobienė prie kavos puodelio prisiminė: „Likus kelioms valandoms iki susitikimo su V. Landsbergiu apsaugininkai su vilkiniu šunimi atvyko patikrinti redakcijos patalpų. Apžiūrėjo visus kabinetus, neva tikrino, ar nėra užminuoti... R. Švobienės kabinete svečiams buvo vaišėmis padengtas kabinetas. Redaktorienė žinojo, kad kartu su Aukščiausiosios Tarybos pirmininku atvyksta ir jo žmona Gražina Landsbergienė. R. Švobienė viešniai pavaišinti buvo nupirkusi didžiulį tortą. Įėjęs į ponios Reginos kabinetą apsaugininkas su šunimi ėmė apžiūrinėti, ar nėra padėtų minų, o šuo nieko nelaukęs plačiu pražiotu snukiu cap už torto..." Taigi - vaišės buvo sugadintos. Komišką situaciją su V. Landsbergiu, bet jau ne redakcijos patalpose, o dabartiniuose Seimo rūmuose, prisiminė ir J. Švoba. Vyriausiasis redaktorius tąsyk iš Aukščiausiosios Tarybos pirmininko ėmė interviu: „Sėdžiu priešais V. Landsbergį, o už mano nugaros - jo apsaugininkas. Tik parkerį aukščiau nuo stalo pakeliu - vos ne į savo ausis girdžiu apsaugininko kvėpavimą. Kad negaučiau į sprandą, bijojau ir staigiau pajudėti..."- perdėtą tuomečio valstybės vadovo apsaugą ne kartą komentavo J. Švoba.

Su šefu prie kavos puodelio iš tokių gyvenimo epizodų skaniai pasijuokdavome. Jausdavau, kada vyriausiasis redaktorius geros nuotaikos, kada - prastos. Jei iš jo lūpų išsprūsdavo žodžiai bolševikas ar mužikas - būdavo aišku, kad netrukus be gailesčio kritikuos vieną ar kitą politikierių ar bus dėl ko nors išvis nepatenkintas. Nepasakyčiau, kad šefo nuotaikos dažnai kisdavo. Bet būdavo tokių akimirkų. Manau, tai gyvenimiška. Jei šefas vienam ar kitam darbuotojui ką nors ir aštresnio pasakydavo, greitai ieškodavo progos tokį įvykį užglaistyti. Mane, pavyzdžiui, po kokio aštresnio žodžio kviesdavosi į pirmojo Spaudos aukšto kavinukę gerti kavos. Reikia prisipažinti, labai mielai norėdavau su šefu eiti gerti kavos. Bet nepatogu buvo visada už jo pinigus vaišintis. Iš pradžių siūliau pinigų, bet vėliau nebandžiau to daryti, nes tokiu atveju vyriausiasis redaktorius galėjo ne tik bolševiku ar mužiku pavadinti... Paprasčiausiai siūlydamas pinigų galėjai jį įžeisti. Jaučiau, kada šefui sunku, nors jis niekada nepasakojo, kad sunkiai serga. Nesiguosdavo, nors žinojau, kad kenčia skausmą. Ateidavo į mano kabinetą pasidalinti politinėmis Lietuvos aktualijomis ar aptarti kokią redakcijos užduotį žurnalistui, įvertinti laikraščio publikaciją. Kartais iš jo akių išskaitydavau ne nerimą, bet kažkokį graudų liūdesį. Gal mąstė, kad nespės padaryti kai kurių didelių darbų. Bala žino...

Permainos

Savotiškas lūžis redakcijos gyvenime įvyko 2007 metais, kai J. Švoba savo kontrolinį akcijų paketą nusprendė parduoti verslininkui Gediminui Žiemeliui - garsaus politiko Vidmanto Žiemelio sūnui. Daugelį „Valstiečio" žurnalistų tokia žinia suglumino, kitaip tariant, jiems buvo netikėta. Bet aš, vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas, ir dar vienas kitas redakcijos darbuotojas daugiau kaip pusmetį žinojome tokius J. Švobos ketinimus. Antai, man vyriausiasis redaktorius ne kartą apie tai prie kavos puodelio buvo užsiminęs. Puikiai jį supratau ir pateisinau. J. Švobos sveikata negerėjo, žmona Regina sunkiai jautėsi po galvos operacijos. O sūnus Gediminas, nors ir puikus žmogus buvo (tuo metu ėjęs vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojo rinkodarai pareigas), perimti redakcijos vairo kaip ir negalėjo (o gal ir nenorėjo), nes buvo baigęs teisę, ne žurnalistiką. Verslininkas G. Žiemelis supirko ir smulkiųjų „Valstiečių laikraščio" akcininkų akcijas. Ir vėliau buvo labai keista klausytis kai kurių buvusių laikraščio akcininkų priekaištų: neva J . Švoba pardavė visą laivą su žmonėmis... Pats stebėjau akcijų pardavimo procesą, tada jokių priekaištų negirdėjau, vienas kitas akcininkas nesutiko tik dėl akcijų kainos. Žinoma, pasidarė liūdna, kad mus palieka J. Švoba. Nerimavome ir dėl naujo šeimininko atėjimo. Buvo sunku susitaikyti su mintimi, kad nebebus jo redakcijoje. Prie J. Švobos buvome pripratę - net jo keistenybių.

***

Ir ėjęs „Valstiečių laikraščio" vyriausiojo redaktoriaus pareigas dažnai su J. Švoba bendraudavau. Man jis tarsi ir nebuvo nutolęs nuo redakcijos. Palikęs sūnui Gediminui Vilniuje butą, jis likusias gyvenimo dienas praleido žmonos tėviškėje (Širvintų rajone) gražiame name, šalia sodybos savo rankomis pasodinto 3 hektarų ąžuolyno. Nūnai medžiai nėra aukšti, bet vis garsiau ošia. Tarsi sau, savo šeimai ir mums paminklą pastatė. Ir visada bus liūdna prisiminti paskutinį jo telefono skambutį 2014 metų, antrąją Kalėdų dieną: „Sveikinu tave, Česlovai, ir tavo šeimą su šventomis Kalėdomis, linkiu tau daug sėkmės. Tu - dar jaunas. Ačiū tau. Česlovai, buvai padorus žmogus... Atgyvenau septyniasdešimt trejus metus. Užtenka. Sudie!" Nespėjau jam padėkoti, nepajėgiau tarti žodžio... Po pusmečio sulaukiau Reginos Švobienės skambučio: „Jonas mirė..."

 

 

 

Rubrika "Žurnalistas irgi žmogus" yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.

 

 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2016-04-09 11:22
 
 

Komentarai (5)

Jūsų el. paštas

Buvusi "valstietė"

2016-03-07 18:01

Gražiai ir nuoširdžiai apie mūsų redaktorių parašyta.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Lina

2016-02-20 08:09

Ne tik verta publikuoti panašius rašinius,bet ir reikia. Privalome rašyti tiesą. Nutylėjimas - irgi baisus melas. Kai tylime - tie patys anų ir šių dienų intrigantai bei pataikūnai toliau drumsčia mūsų sąmonę, valdo valstybę, siekia tvarkyti mūsų gyvenimus...
P.S. Apskritai keista skaityti šventojo išvedžiojimus. Atidžiai perskaičiau Česlovo straipsnį - jis nejuodina, nemenkina žmonių. Žodžiu, reikia perskaityti, kas parašyta.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Česlovas S.

2016-02-19 21:31

Šventajam (ar šventajai)
Tikrai nesu šventasis. Apie tai esu rašęs ir rašysiu. Ir nebijau parašyti savo vardo ir pavardės. O Jūs tikriausiai bijote? Parašykite. Diskutuosime.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Šventasis

2016-02-19 15:10

Skaitau pono Česlovo prisiminimus ir stebiuosi, koks jis geras, šviesus, baltas, teisingas ir kaip kai kurie žmonės yra blogi, juodi, su kažkokiomis nuodėmėmis. Gal ponas Skaržinskas tapo Dievu, kad pradėjo kitus žmones teisti ir niekinti? Ogi ir jis pats - ne šventasis. Buvo jo gyvenimo kely visokių griekelių- gal reikėtų ir juos prisiminti savo atsiminimuose? Kažin ar verta publikuoti panašius rašinius, kuriuose bandoma klijuoti ant žmonių etiketes, prisiminti sovietmetį, komunistus, spaudos leidinių privatizavimus ir panašius dalykus. Gal geriau žvelkime į dabartį ir ateitį, nebe viešinkime, kas kada ką pasakė, kas ką parašė ir t.t.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

V.Kasjuoda

2016-02-18 16:14

Bravo, bravo, bravo. labai įdomu ir reikalinga.
Kas sekantis? Kas dar giliau užkabinsite?

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media