2024 m. kovo 28 d., Ketvirtadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistas irgi žmogus

*print*

Archyvas :: Toks jau tas visaspalvis mūsų Palangos gyvenimas: čia –„sukarinti“ krūmai, čia – modernūs rūmai

2019-04-03
 
Palanga

Palanga

Gediminas Griškevičius
LŽS narys, 2016 metų „Palangos dienose" apdovanotas Palangos miesto-kurorto vėliava

 


Geriau jau tegul niekad prie jūrių pievų takiukų nemindo jokie kareiviški „branavykai". Gyvųjų akys tenemato sugriovimų, skurdžių, pilkų krūmų vietoj buvusių rūmų. Tiktai - kūrybą. Visame kame. Statybose ir mene. Juk mes dabar - jau net keturių žiedų valdovai.
Kurianti žmonių fantazija tesuvienija žemę, jūrą, dangų ir darbščiųjų širdis, - vertybių, kurioms skiriamos ir stebuklinių pasakų knygos.
Dar visiškai netolima Palangos miesto ir šio jūrinio, vėjingo krašto praeitis, dabartis yra pati geriausia mano įžanginių šio tekstuko žodžių iliustracija.
Nušviesdavęs kiekvieną jaukesnę žinią, pažangesnį Palangos judesį, žingsnį Klaipėdos ir respublikiniuose, taip pat savo miesto laikraščiuose, aš atsakingai liudiju, kad dabar prie stichiškos, bet ritmiškos Baltijos jūros randasi vis daugiau ekonomiškai ar architektūriškai tvarkingo, kuriančio Proto. Regima simpatiška architektūrinė pažanga. Juk tarybmečiu čia buvo draudžiami bet kokie asmeninių sandėliukų, garažiukų, net „šikinykiukų" perstatymai, ir iš viso... Ne žodis „Kurortas" čia iki 1990 metų lyderiavo. 
Mes galim nemėgti kai kurių neiniciatyvių konservatorių, bet jie mažne per du dešimtmečius konkrečiais darbais išsikovojo čia sau didelę pagarbą. Palanga yra viena iš gražiausiai žydinčiųjų gėlių Baltijos baseino valstybių „Vasarviečių gėlyne", o žodį „Šarūnas" su šypsenomis kelis kartus pasikartoja ir vokiečiai, ir net japonai. Dar net iki 2002-ųjų Palanga, deja, buvo „pilkai nusivadėjusi, beaistrė senjora", o jos vadovai pseudo liberaliais balsais, kaip dainininkas Radžis klausė: „Ką daryt?"
Priimtina, kad Klaipėdos-Liepojos paplentę komunalininkai dekoratyviai ir plačiai nušienavo tik 2007 metais, bet ir tai radosi klausiančių skeptikų: „Kam tiek plačiai reikia? Benzino gaila". Neslepiu: nuo pirmojo savo gyvojo penkmečio Čekiškėje, savo tėviškėje, tarp Ariogalos ir Vilkijos, esu dieviškai ir velnioniškai smalsus, visa ko stebėtojas, todėl natūraliai „kankina" ir „Neramių kojų" sindromas. Turiu žinoti, kaip teka Gyvenimo upė. Jeigu jau pamačiau kertant papieviuose krūmynus, tuoj mintyse sukirba klausimas: „Turbūt vyrai ką nors statys? Reikia eit - sužinot... Kokio dydžio, kas įsikurs naujam statiny?"
Taip ir užsisuko tasai žmogiškasis „Klausimų-atsakymų ratas". VISKAS - tarp skaičių „7-17-71".
Taip žiniomis pasaulio ir savo gyvenamųjų vietų pažinimu ir praturtėji. Visad - veiksmas, kur „valsą, net polką šoka Kablelis".
Taško nededu, nes „Taškas" - tikrai ne mano rūpestis. Mane tebekamuoja geismas - „Kuo ilgiau ČIA".
1986 metais pradėjau kuklią Palangos metraštininko tarnystę. Kam tik nerašyta, kur tik nedirbta. „Tarybinė Klaipėda", „Lietuvos žvejys", „Vakarų ekspresas", „Mažoji Lietuva", vėl - „Klaipėda"... Keli „kilogramai" tekstų prašosi į knygą. 
Aną 2019-ųjų dienos priešpietę, kai vėl laimėjo prityrusių kovos politikų komanda, su žmona Vlada Marija su, žinoma, kukliai senstančiomis šypsenomis veiduose perskaičiavome, jog šiemet, gegužės 4-ąją, bus lygiai 35 metai, kai gerbtinos Atminties kurortinių darbų organizatorius, žmones vienyti sugebėjęs, „Lino" žemės ūkio kurortinio susivienijimo kolektyvui sklandžiai vadovavęs Gintautas Plaušinis 1984 metais kuklią Kelmės centrinės ligoninės odos ligų gydytoją, tada ir vyriausiojo gydytojo pavaduotoją, pasveikino su pirmąja darbo diena Palangoje, moderniausiame tada Lietuvoje gydomajame komplekse - baseine su pašildytu jūros vandeniu, pažadėjo čia butą. O 1985 metų spalį nudžiugino žmoną ir šeimą Kelmėje žinia: „Eikit į Vykdomąjį, jums skirtas 4 kambarių butas".
Nei sapnuota, nei svajota apsigyvent čia, ant Baltijos jūros kranto. Atvirkščiai - žvalgėmės galimybių įsikurt arti Vilniaus, netgi Šalčininkuose - „kad tik kur duotų didesnį negu Kelmėje butą", juk paaugo abu vaikai, Margarita ir Mindaugas, atskiro kambariuko norėjosi ir žmonos mamytei. O žmona Vladislava Marija, turinti organizacinių gabumų, dar buvo išrinkta anuometinės miesto tarybos deputate.
„Lino" generalinis direktorius Gintautas Plaušinis ir su juo dirbę komandos nariai išliko atmintyje kaip garbingi duotojo žodžio šeimininkai. Tad kaipgi gali netikėt... žmonėmis? Jie mūsų šeimos nenuvylė. Mes čia, Palangoje, ir šiandien laimingi. O gerumu, žinia, pasitikėjimo vertais žodžiais ir „liūtui ūsus išpeši".
Būsiu dabar atviras: kai pasklido žinia, jog mums, laukusiems pusantrų metų šeimos nariams Kelmėje, neišsipildžius kai kurių „pranašų" lūkesčiams, nori-nenori teks važiuot gyvent į Palangos miestelį, į keturių kambarių butą Saulėtekio take, kai ši žinia nuvilnijo per visokių „cūdų" pilnas apylinkes, už Švilpiškės kalno esančiuose Šaukėnuose, Užventėje kai kas neslėptinai kalbėjo: „Nu, ir sekasi žmonėms, Griškevičiams - ir pasakiška Palanga ne pasakoje - gerai". Tarp kitko, 1962 metais Šaukėnuose parašiau rašinį „Ateities miestas" „Lietuvos pionieriuje". Dabar žinau: tai buvo ir tebėra Palanga.
Kaip sakoma, faktai kalba už save, ir mes nieko negalim lig šios dienos padėt pavydesniems pesimistams. Kiekvienam - sava laimė, sava valanda. Tereikia apsišarvuoti Kantrybe ir kantriai eit Tikslo link: nuo 8 valandų ryto iki 13 valandos perpiet nuo Būtingės ramiu žingsniu, ramiai apmąstant gyvenimą ir jame sutinkamus savaveidžius nueini klampokais Latvijos smėlynais net iki žavaus savo žalumu ir paukščiais draustinio. 
„Ak, žolingi tie šešėliai, ant ko usnys nesužėlė!"
Kuo Kelmė susargdino - Palanga išgydė.
Kai su Kelmės gaisrininkų draugijos „Gaziku" 1985 metų spalį atsikraustėme į Antano Gulbino pažangiai vadovautosios „Palangos statybos" meistrų statytą kotedžinį namą Saulėtekio take, šviežiais dažais kvepiantį erdvų, nuo kaimynų III aukšte „nepriklausomą" (dabar - renovuotą!) butą. Į miestuką, tikrai tada mažesnį net už rajono centriuką - Kelmę, Kretingą, Telšius, Kuršėnus ar net Užventį! - palei siaurą buvusį Kretingos vieškelį ties Vilimiške, Valteriške augo persenę topoliai, kurių įkyrūs pūkai nuklodavo visus takiukus. Nebuvo „dobilalapio" viaduko. Nebuvo aplinkkelio link Šventosios, Liepojos. Buvo Palangikės pakraščiuose kolektyviniai „Pavėsio" sklypeliai buvusiose trąšiose, krūmynais apaugusiose puspelkėse. Daug karinių lokatorių. Reikėjo iš visokių priklausomybių išlaisvėjusią buvusią sukarintą Palangą tarp Nemirsetos-Šventosios kurti iš naujo. Civilizuojamės. Kur buvo krūmai - šiandien stovi rūmai. Jau stovi.
Tebesaugau albume nuotrauką, kur juostelę ant naujo promenadinio tilto į jūrą perkerpa tada dar naujokas politinėse skraidyklėse, iš Skrydžių valdymo centro atėjęs Palangos meras Pranas Žeimys. Teisus buvo aviatorius-menininkas Vladimiras Palcynas: „Aš labai džiaugiuosi. Pranas Žeimys savo mąstymu gimęs politinei virtuvei".
Palangoje valios reikia ištverti tamsiąją lapkričio-vasario laikotarpio rutiną. Juokauju - „Palanga yra Tremtis vasaros langais".
Bet ne tokia žavinga ir rudens-žiemos kasdienybė Vilniuje ar Kaune, ar Kelmėje, Kretingoje. Prastireni ir tiek. Akys pačios šiltesnių langų žvalgosi.
Tačiau gerbkime savo „Galutinį rezultatą". Čia yra tai, ką Lietuva turi gražiausio, spalvingiausio, erdviausio, nenuobodžiausio savųjų sukurta. Kuriama. Taip šioje džiaugsmavietėje ir užsibuvome pusketvirto dešimtmečio. Šios dieviškos vietos vasariškai sužadina fantaziją, pakylėja kuriančiąsias plunksneles skrydžiui. Smagu, jog mūsų gyvenamajam Krantui neabejingas net ir poeto-žurnalisto Vytauto Žeimanto „vadeliojamas" internetinis šviesraštis.
Palangoje yra net Saulės daug daugiau nei kitur - Vėjas Vakarų atpūtęs, klausinėja: „Wie viel Uhr?" („Kiek valandų?" - vok.).
Netgi temstant ji dar šviečia,
Jūra blizgina ilgai
Ir bangelėm perbėgt kviečia
Spinduliukai - kaip žvalgai.
Palangos valtelėj plaukia
Šimtai, tūkstančiai žmonių,
Paukštis jau nuo tilto šaukia:
„Pasibūk tarp giminių!"
Palangos valtelėj plaukiam 
Saulės žydinčiu ratu,
Jūros vasaros sulaukus -
Pasakėlėj - aš ir tu.
(Eilėraštis „Palangos valtelėj plaukiam...", Gediminas Griškevičius)
Kas teisingiausia, tai tikrai - „Saulė šičia ponavoja, Džiaugsmas saulėtai parjoja. Jūra laukė, bangos kvietė Palangos spalvom gėrėtis".

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2019-06-28 13:07
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media