2020 m. liepos 11 d., Šeštadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistas irgi žmogus

*print*

Archyvas :: Vilniaus redakcijose: žurnalo darbuotojų žibutės – ligoniukui

2016-08-10
 
Gediminas Griškevičius

Gediminas Griškevičius

  Gediminas Griškevičius

 

 

 

            Ir po 50-ties metų man savi visi tie Vilniaus grindiniai, langai, tebegyvi pro juos besižvalgantys giminiškų bendraminčių veidai, o tenkinant tuštybės dozės visad turintį asmeninį besotį Egokirminėlį, savimi besigėrintį gražių bruožų, kilniadvasį Narcizą, smagu pabūt, kur „siautėjant" jaunystėj, kur laisvė krito iš dangaus ir nebijojom klysti.

            Smagu susitikrint dviejų Vieno vyro gyvenimo etapų kompasus - aštuoniolikmečio ir... tik 68-erių senjoro. Bet man labiausiai rūpi prisiminti tuos mažapinigius Vilniaus redakcijų žmones, tada, vadinamus literatūrinius darbuotojus, kurie parodė teisingas profesines gyvenimo kryptis, kad dvasiškai nenusigyventum, kad ištikimai ir sąžiningai dėliotum savo pėdas iš tiesų klaidžiuose, kebliuose ir, lyg stebuklinėse pasakose, klastinguose, dažnai žaidybinio ar vadinamo gyvenimo labirintuose. Žmogiškumas niekada nemiršta. Gaji žolė, net gėlė sugeba prasikalti net pro asfaltą.  Tada ir optimistai studentai, pasak Palangoje ne vieną sykį sutikto žinomo lietuvių kultūrinės eseistikos patriarcho, „Švyturio" žurnale dirbusio Tomo Sakalausko (1932-2015) jautėmės esą „karaliai be karūnos".

            Saulėtą šių metų gegužės 1-ąją atsargiai įsmukau pro nesaugomus vartus į dabar jau nebeveikiančios Vilniaus miesto I-osios tarybinės ligoninės teritoriją. Ėjau lėtai, prisimindamas kiekvieną aguonos grūdo didumo smulkmeną iš dienų, 1966 balandyje praleistų Neurochirurginiame skyriuje. Čia pasiuntė Studentų poliklinikos chirurgas Astrauskas, nes smarkiai jau ryškiai virš pasmakrio sutinus dešinėje kaklo pusėje ir termometro padalai nekrintant +40 laipsnių, išgulėjus Stuokynės bendrabutyje, lyg kareivinėse toliau be profesionalių gydytojų pagalbos lovoje prakaituoti buvo labai rizikinga. Laimei, tuo metu man labai padėjo pusbrolis, aktorystę Konservatorijoje studijavęs, paskui „Komjaunimo tiesos" redakcijos Informacijos skyriuje su vedėju Arnoldu Čaikovskiu mažame kabinetėlyje dirbęs Alvydas Pocevičius, kilęs iš Girdžių Jurbarko rajone. Jis virė man sriubą, jis lydėjo iš Stuokynės bendrabučio iki daktarų, buvo dieviškai kantrus ir visa mylinčia širdimi draugiškumui atsidavęs vaikinas. Toks jis atmintyje ir liko - 27-erių metų. 1966 metų pavasarį jis pirmą kartą atvedė mane ir pravėrė I-osios tarybinės ligoninės vartus, o 1972 metų birželio 10-ąją to paties Neurochirurginio skyriaus operacinėje, po insulto amžinai užmigo, netikėtai ligoninėje dingus elektrai. Bandė, bandė įjungti I-osios tarybinės ligoninės vietinį - avarinį elektros generatorių, bet... nusviro neurochirurgų Povilo Barkausko ir Vlado Čekuolio (abu irgi jau mirę) rankos, - sykiu visi eidavom į „Žalgirio" stadione visas vykusias futbolo rungtynes.

            „Sunkiausia, Gedka, operuoti žmogų, kuriam jauti švelnius, draugiškus jausmus, taip ir stebi save, kad ranka netyčia nesudrebėtų", - 1976 metų pavasarį atsivėrė Vilniuje Neurochirurginį skyrių įkūręs ir ilgai jam vadovavęs Povilas Barkauskas.

            O man šis vyras 1966 metais intuityviai nusakė, (o žinomas TBC specialistas V. Siniakas patvirtino) diagnozę: „Įtariu kaklo limfinių liaukų tuberkuliozę. Ne mirtis. Mūsų operacinės nereik. Keliauk į naktinę sanatoriją prie Nėries Birutės gatvėj, stiprėk, studente, o paskui - į Kulautuvos pušynėlius".

            Profesionalus gerbiau ir gerbiu visose srityse ir visais laikais. Dabartinė Lietuvos valdymo struktūrų bėda yra ta, kad daugumoje vietų užvaldę diletantai - tik paviršutiniškai dalyką suprantantys, politikieriams pataikaujantys žmogeliukai, kurie net ministerijose kalba šitaip: „Aš galvosiu taip, kaip jūs pasakysit". Kalbant apie Tarybų Lietuvos žurnalistiką neatmestina sąvoka „Muilo dizainas. Slabai". Ideologijos tarnai. Savą TIKRĄ nuomonę turėjai slėpt. Ilgiau svarstant ir pervartant „Minčių sąsniegius", aptinkame tiek daug sąžiningo idealizmo ir profesionalumo, vidinio padorumo, kad kai kam dabar, pagal V. I. Leniną, reikia „mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis". Tada žmogus ilgėjosi žmogaus. Veržėsi išsišnekėti. Geidė padėti. Atjautė sunkesnę minutę. Negailėjo ne tik šiltų, viltingų žodžių, bet reikalui esant, patikliai paremdavo ir pinigais. O tarp eilučių, net „pseudo valstybinių" raidžių TSR daugumos žmonių redakcijose mintyse pleveno atsidavimas, o ne išdavimas esminiam žodžiui LIETUVA - nemeluotai istorijai, literatūrai, mokslininkų pergalių pasaulyje išgarsinimui ir tautinės literatūros pašlovinimui.

            Kvaili tie, kas mano, jog smuklėje, kavinėje, net „bardake" sėdintis vyras negalvoja apie šventą ir amžiną Blaivumą. Žmogaus siela neprageriama, jeigu nespekuliuoji sąžine. Ideologija, santvarkų priesakai - sau, o sąžininga žurnalistika visur ir visada rado būdų apeiti ideologinių „aparatčikų" žodelį „zastavim" („priversim") ir Cenzūrą („Glavlitą). Sąžininga žurnalistika gal kai kur aptakus, diplomatiškas „Muilo dizainas", arba prisitaikymas bendro „galutinio rezultato" labui juk atvedė lietuvius ir į „Baltijos kelią". Visi mes - mus mylinčių mamų vaikai. O juk motinos ir Tėvynės nepasirinksi. Garbė, neprarandantiems vidinio padorumo, „stuburo" visų laikų Lietuvos žurnalistams. Jie nepalūžo ir Lenino aikštės „Raudonžiemyje".

            Štai ir po 50 metų, šį pavasarį palaimingai slampinėdamas po išnykstančios I-osios tarybinės ligoninės teritoriją, prisiminiau momentą, kai į mano palatą, 1966 metų balandyje, su įspūdinga dangiškos spalvos Vilniaus Žibuoklių puokšte šypsodamasi įėjo gabiai rašanti Marija Gavėnaitė iš tada bene skaitomiausio Lietuvoje, didžiausiu tiražu ėjusio „Tarybinės moters" žurnalo redakcijos: „Gediminai - nuo visų, visų mūsų redakcijos moterų, linkime sveikti - pasveikti ir daug, daug žurnalistikoje nuveikti".

            Pasėdėjo, pasikalbėjom, kaip brolis su seserimi. Marija kvietė toliau rašyti populiariam žurnalui, klausinėjo, gal ko reiktų - vaistų ar maisto ligoninėje?

            Kai mane aplankė kurso draugai Bronius Kašelionis, Antanas Kalanavičius, Petras Dirgėla ir Viktoras Brazauskas aš pasididžiavau: „Vyrai, jūs jau - ne pirmi".

 

Rubrika "Žurnalistas irgi žmogus" yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2016-09-30 11:55
 
 

Komentarai (1)

Jūsų el. paštas

Romualdas

2016-08-31 20:49

Gediminai, kur Jūs, Vilniuje ar Palangoj, atsiliepk. Kuo geriausi linkėjimai iš Šilutės.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media