Žurnalistas irgi žmogus

Ištisus dešimtmečius fotografija deda pastangas vadintis menu. Deja, terminų „meninė fotografija", „fotografijos menas" samprata pas mus (ir ne tik pas mus) labai neapibrėžta, daugiareikšmė. Apie vadinamąją meninę fotografiją parašyta tiek daug ir įvairiai, jog iš tiesų pasidaro nebeaišku, kas ji yra. Neduoda aiškios definicijos ir enciklopedijos: „Fotomenas - meninė kūrybos atmaina, kuri pagrįsta fotografijos išraiškos priemonių galimybių panaudojimu".

O kasdienė praktika ir paprastas smalsumas reikalauja paprastos ir aiškios fotografijos meniškumo takoskyros.

Prieškario metais Lietuvos fotografijoje gyvavo tendencija meninėmis vadinti nuotraukas, sukurtas „pagal grožio dėsnius". Mūsų fotografijos garbei reikia pabrėžti, kad  kelias  estetizmo link nereiškė pasitraukimo nuo gyvenimo realybės. Tai buvo tik pastangos papildyti objektą jam trūkstamu grožiu. Tada mes mokėmės įvaldyti fotografijos išraiškos priemonių arsenalą - toninė gradaciją, perspektyvas, blikų efektus, ritmiką, šešėlių bei šviesos žaismą ir t.t.

Užvakar fotografuojančių buvo mažai, vakar - kur kas daugiau, šiandien tas ras užsiėmimas tapo masinis. Vakar padaryti gerą nuotrauką nusisekdavo nedaugeliui, atskiros techninės sėkmės galėjo pretenduoti į „meniškumą". Šiandien foto veikla „pagal grožio dėsniui" iš principo pasiekiama kiekvienam.

Visuomenės foto kultūros lygis smarkiai išaugo, o tai reiškia, kad išaugo ir estetinės sampratos lygis, estetinės veiklos poreikis. Tad ir fotografija gali kasdien pasiūlyti (ir pasiūlo) šimtus pagal techninės ir estetinės gramatikos padarytų nuotraukų. Tokios nuotraukos, be informacinės, turi ir emocinę potenciją. Bet nepamirškim, kad tai, kas estetiška, savaime toli gražu nereiškia ir meniška.

Ginčas dėl fotografijos meniškumo nėra naujas ir naivoka čia būtų pretenduoti į kokio Kolumbo vardą. Bet įsiklausykime, ką apie savo sferą kalba, sakykime, literatai. Pavyzdžiui, M.Martinaitis: „Kažkada pakako nedidelio eiliuoto kūrinio, kad vardas liktų enciklopedijose ir literatūros istorijoje. Tie kūriniai dažnai lėkšti, bet geresnių eiliuotojų tada nebuvo. Šiandien taip eiliuoti gali tūkstančiai - ir tai jau ne literatūra. Eiliavimas šiandien pakankamai devalvavosi. Tai kiekvienam prieinama - kaip aritmetika (lygiai kaip ir fotografija - V.J.). Pati  literatūros atmosfera, bendras kultūros lygis sukuria tokias sąlygas, kad daugelis nesunkiai gali išmokti eiliuoti, muzikuoti ir netgi piešti. Bet tai jau nepriklauso nei poezijai, nei muzikai, nei dailei". Taigi gaunasi, kad šiandien (ir ne tik) yra meninė ir ne meninė poezija, meninė ir ne meninė muzika, meninė ir ne meninė dailė. Ir skulptūra, ir baletas, architektūra, ir ..., ir...., ir. Taigi - ir fotografija. Būti - yra, o štai aiškios ribos tarp jų nėra. Neturime kuo galėtume išmatuoti tą lūžį iš „dar ne" į „jau yra". Todėl čia plačios lankos nuomonei „man patinka". „man dar nepatinka". O tai - subjektyvus požiūris. Tiesai reikalingas objektyvus verdiktas.

Visai panašiai nutinka ir kalbant apie fotožurnalistiką.  Kada „jau fotožurnalistika", o kada „dar ne fotožurnalistika". Kada fotografija, kada spaudos fotografija, kada fotožurnalistika?

Todėl visų pirma reikia sutarti, kas yra fotožurnalistikos produktas. Ką reikia išsikirpti iš leidinio puslapių, kad turėtume dvi krūveles - čia verbaliniai rašiniai, t.y. ne fotožurnalistika, o čia fotožurnalistikos kūriniai. Karpiau daugybę laikraščių. Ir žurnalų. Ir studentai noriai talkino. Visiems buvo įdomu, kas iš viso to gali gautis. Kažkokios užuominos slypėjo „Iliustruotosios Lietuvos" (1926 - 1928 m.) redakcijos postulate „Ko nesugeba pasakyti žodis, tai papildo paveikslas". Užuominas kiek paryškino ir iš kito galo perkaitytas šis redakcijos postulatas: „Ko nesugeba parodyti paveikslas, tai papildo žodis". Palaipsniui su studentais supratome, kad abu posakiai tiesiog sufleruoja naują mintį, kad abu posakius reikia jungti krūvon ir paskelbti visiškai naują savąjį postulatą: „Fotožurnalistikos produktas yra binaris kūrinys, susidedantis iš vaizdo ir žodžio.  Abu dėmenys yra lygiaverčiai". Tai lyg žmogaus plaštaka, kurią sudaro delnas vienoje pusėje ir plaštakos viršus kitoje. Tai panašu į piniginį banknotą ar monetą - tik abi puses turintis piniginis ženklas yra pilnavertis. Jeigu turi tik vieną pusę - absoliutus brokas, jokia kasa, joks bankas tokio nekotiruoja.

Todėl neteisinga kalbant apie fotožurnalistiką aptarinėti arba vien fotografiją, arba vien tekstą. Vien fotoaparatu sukurti fotožurnalistikos žanrą neįmanoma. Fotožurnalistas negali apsieiti be antrojo komponento - žodžio, teksto, komentaro spaudos fotografijai. Vaizdas ir žodis susilieja, kai prie fotografijos pridedamas žodis, arba prie žodžio pridedamas fotografinis vaizdas.

Susikaupusias šūsnis iškarpų reikėjo kažkaip suvaldyti, suskirstyti, pažiūrėti ir susigaudyti kiek ir ko yra šioje krūvose.  Tarsi preferanso kortas dėliojau vis nauju aspektu vertindamas. Nesunkiai išryškėjo du požymiai: 1 -  nuotraukos publikacijoje (iškarpoje) užima mažiau vietos negu tekstas, ir 2 - nuotraukos publikacijoje (iškarpoje) užima daugiau vietos negu tekstas.

Naujų minčių padiktavo studentės Valentinos Daunoravičiūtės (Jakimavičienė) kursinis darbas. Temą ji pati susigalvojo ir rūpestingai dirbo. Objektu pasirinko Universiteto laikraštį ir šio laikraščio skaitytojus. Jos tyrimo mintis buvo tokia. Ar vienodai ilgai skaitytojai atsimena laikraštyje paminėtus pažįstamus žmones, jeigu prie rašinio buvo pridėta ir nuotrauka ? Ir ar ilgai, jeigu buvo vien kas nors parašyta ir jokia nuotrauka nepridėta ? Jos surinkti duomenis vienareikšmiai rodė, kad nuotrauką matę skaitytojai kelis kartus ilgiau ir ryškiau atsimena tuos pažįstamus, kurių nuotraukos buvo pridėtos prie rašinio.

Natūraliai kilo klausimas, o kiek gi vietos spaudos leidiniai skiria nuotraukoms, jeigu jų poveikis yra toks galingas lyginant su pliku žodžiu. Juk kiekvienas leidėjas nori, kad leidinio žurnalistinė produkcija nebūtų vienadienė, kad ji kuo ilgiau būtų veiksni.

Šis aspektas savaime tapo nauju klaustuku žvalgantis po fotožurnalistikos lankas. Nauju kabliuku ieškant atsakymų kitais klausimais.

Bet pasirodė, kad niekas jokių rėmų neturi. Nei mieste, nei rajonuose leidinius maketuojantys asmenys neturi jokio supratimo, kiek ploto jie skiria, kiek derėtų skirti, kiek gali skirti. Jokio supratimo, jokios nuomonės šiuo klausimu neturi ir vyriausieji redaktoriai. Gal nelabai taikliai pasakysiu, bet tai panašu į virtuvę, kurioje barščiai gaminami ne iš to, iš ko reikia, o iš to, kas tuo metu po ranka pasitaikė.

Patyrinėjus paaiškėjo, kad kasdieniame laikraščio numeryje normalu yra spaudos fotografijai skirti maždaug 16 proc. (1/6) naudingo ploto. Keturių puslapių šešių skilčių laikraštyje tai sudaro lygiai keturias skiltis. Mažiau - laikraštis neišvaizdus, skurdus, labiau tinkamas silkei susivynioti. Šventiniuose numeriuose spaudos fotografijai labiausiai tinka skirti 25 - 30 proc. naudingo ploto (1/4 - 1/3). Reprezentaciniuose žurnalo tipo leidiniuose spaudos fotografijai skiriama 50 ir netgi 80 proc. ploto. Taip rodė man pasiekiama Europos leidinių praktika. Bet ne mūsiškė. Vis dėl to nors žinoti - verta. Orientacijai į ką lygiuotis. Šia prasme  tyrimo metais (1991 - 1992) visi mūsų laikraščiai buvo žemiau žemiausio lygio. Tiek skaičiuojant pavienius numerius, tiek savaitės ar mėnesio balansus.

Fotožurnalistika yra specifinė sudėtinė bendrosios žurnalistikos dalis. Labiausiai ji matoma periodinėje spaudoje. Tai tokia žurnalistinės veiklos sfera, kuri informaciją pateikia skaitytojui naudodama akcentuotą vaizdą (spaudos fotografija) kartu su tam tikru tekstu-komentaru. Jau sukako daugiau nei šimtas metų kaip ji užgimė ir gyvuoja daugelyje pasaulio laikraščių bei žurnalų. Per tą laiką susiklostė ir išryškėjo tiek pagalbinės, tiek savarankiškos fotožurnalistikos funkcijos. Šiandien jau visiems aišku, kad spaudos fotografija gali ir iliustruoti rašinį, ir akcentuoti pranešimo objektą, ir puošti leidinio puslapius, o svarbiausia - savarankiškai informuoti skaitytoją. Visos šios funkcijos yra svarbios ir puoselėtinos. Ypač informuojančioji ir akcentuojančioji. Skaitytojai kur kas ilgiau ir ryškiau mena publikaciją, jeigu joje buvo ir netikėta spaudos fotografija. Vadinasi, siekdami didesnio įtaigumo ir poveikio, žurnalistai tiesiog privalo palydėti savo rašinius fotografijomis. Dar geriau - fotografijas palydėti trumpais tekstais-komentarais. Va, šitoje „draugystėje" ir gimsta fotožurnalistikos kūriniai. Originalas yra pirmoji publikacija. Ji sudaryta iš dviejų dalių. Todėl kalbant apie fotožurnalistiką, reikia aptarinėti abi dalis in corpore. O iš čia vėl kyla visa eilė klaustukų. Pavyzdžiui, autorystės klausimas - kas publikacijos autorius, jeigu teksto autorius vienas, o nuotraukų - kitas? Kaip dalinti honorarą? Kodėl nuotraukų autoriai įvardijami skirtingais titulais - tai fotografas, tai fotokorespondentas, tai fotoreporteris, tai fotožurnalistas? Kodėl tekstinės dalies autorius dažnai užrašomas didelėmis raidėmis, o vizualinės dalies vos įžiūrimu petitu kur nors pakraštėlyje?

Kalbant apie fotožurnalistiką derėtų sutikti ir sutarti, kad visa fotografija yra KŪRYBINĖ. Iš tiesų taip ir yra. Ir ta, kurią mes linkę tituluoti menine, ir ta, kurios tokia nepripažįstame, nenorime įsileisti į fotografijos parodas.

Pabandykime, sakiau studentams, netradiciškai pamąstyti. Ir mąstėme, ginčijomės, ieškojome naujų jungčių, naujų priklausomybių, naujų vertinimų ir įvertinimų.

Pripažinus ir įteisinus de jure terminą KŪRYBINĖ, būtina pripažinti ir faktą, kad egzistuoja trys fotografijos vagos, kuriomis ji srūva ir vystosi (ir visada vystysis) tiek platyn, tiek ir gilyn. Tas tris vagas lengva skirti ne pagal kokybės požymius, ne pagal teminį ar žanrinį požymį, ne pagal „meniškumą" ar „ne meniškumą", ne pagal kurias nors funkcijas, o pagal vieną vienintelį požymį - pagal fotografavimo metodiką, t.y. pagal tai, kaip jos daromos, kuriamos.

Tos trys vagos:

1 - dokumentacijos metodas,

2 -  aranžuotės metodas,

3 - laboratorinio perdirbimo metodas.

Iš čia:

I sfera - reportažinė fotografija (FR), kai fotografuojame nesikišdami į gyvenimo ar gamtos eigą;

II sfera - aranžuotoji (vaidybinė, surežisuotoji) fotografija (FA), kai objektus stumdome, deriname kam arčiau ar toliau nuo objektyvo būti, susikuriame norimą foną, dėliojame natiurmortą ar panašiu principu organizuojame reikiamą gyvenimo sceną pagal sumanymo reikmę, sukiojame žmogų kairėn dešinėn taikydamiesi padaryti  kuo geresnį jo portretą;

III sfera - fotografika (FG). Ji padaroma pasitelkus fotochemiją, žirkles, klijus, retušavimą. Tai fotomontažai, koliažai, reklaminiai plakatai. Šis metodas leidžia fantazuoti, supainioti kas buvo su tuo, ko nebuvo ir t.t.

Debatuose su studentais auditorijoje didžiausi šitokios minties priešininkai niekaip nerado nei ketvirtos vagos, nei ketvirtos sferos.

Toliau teko gvildenti klausimą - o ką gi duoda, ką paaiškina šitokia klasifikacija?

Pirma - išlygintų kūrybines varžybas parodose ir konkursuose, nes turėtume skirti ne vieną, bet tris Grand Prix ( po vieną kiekvienoje sferoje), kaip tai daroma kitose kūrybinėse apžiūrose. Pavyzdžiui, kine - vaidybiniams, dokumentiniams ir multiplikaciniams filmams skiriami atskiri prizai. Jau turime ir panašių fotografijos pavyzdžių - į „World Press Photo" parodas priimamos vien tik reportažinės fotografijos (FR), Minske - vien fotografika (FG).

Antra - skirstymas į FR, FA ir FG leistų nesipainiojant pasekti kiekvienos šakos vystymąsi nuo atsiradimo iki mūsų dienų. Tai padėtų išvengti painiavos fotografijos istorijoje,

Trečia - suskirstę tai, ką dabar vadiname menine fotografija, į tris savarankiškas kūrybines sferas, ir mokymo sferas galėtume suskirti diferencijuotai. FR derėtų mokyti ten, kur susiduriame su dokumentu, su faktu, t.y. žurnalistikos ir kino dokumentikos mokyklose. FA - kur mokoma režisūros, t.t. vaidybinio kino ir aktorinio meno padaliniuose, FG - meno mokyklose, kur mokoma grafikos, plakato meno, reklamos.

Arba, norėdami paruošti fotografą universalą, turėtume duoti visų šių žinių ir įgūdžių.

Ir dar, ko gero, svarbiausia - išnyktų prieštaravimai tarp fotografijos praktikos ir meno teorijos. Nebereikėtų svetimais marškiniais vilkėti ir gal dingtų dar tokios dažnos skeptiškos šypsenos, kai prasideda kalba apie fotomenus. Ypač, kai pats autorius nuo pirmos parodėlės kur nors koridoriuje ar ant kavinės sienos pakabinęs kelias savo nuotraukas, jau vadina save fotomenininku. Juk, kaip sakoma, kiekvienas kareivėlis svajoja būti generolu. O ką jam daryti, jeigu ir tada (ir šiandien) neturime jokios instancijos, kuri turėtų teisę, kompetenciją ir galią suteikti fotomenininko statusą. 

Ieškant atsakymų į vis kylančius su fotožurnalistika susijusius klausimus, nepakako vien kalbėti, vien svarstyti, spėlioti. Buvo būtina ir į spaudos leidinių puslapius žiūrėti.

Tada buvo dar tarybiniai metai. Prieškario spauda buvo uždaryta bibliotekų specfonduose. Studentai neturėjo teisės ten lankytis. Jiems teko verstis vien tarybinio laikotarpio spauda. Iš čia jie ir lesiojo pažintines žinias, kas daugiau, kas mažiau. Taip palaipsniui visi kartu po plytelę, po dalelę dėliojome savosios fotožurnalistikos istoriją, jos kasdienę praktiką. Ir žiūrėjome, kiek mūsų bendrai kuriama teorija atitinka praktiką.

Pokario metais periodinių leidinių skaičius palaipsniui didėjo, nes atsirasdavo ir išnykdavo vis naujo tipo leidinių, kol įsitvirtino ir respublikiniai, ir rajoniniai, ir atskirų gamyklų ar netgi ūkių laikraščiai. Visi jie daugiau ar mažiau pagal išgales praktikavo foto žurnalistikos elementus. Šiuo laikotarpiu atsirado specialių etatų fotožurnalistikai, teisingiau - fotografams. Tokia pat padėtis buvo ir žurnaluose. Iš žurnalų labiausiai prestižiniai foto žurnalistikos prasme ilgą laiką buvo „Švyturys", „Jaunimo gretos", „Nemunas", „Moksleivis", „Tarybine moteris".

Kaip ir visa tarybinių metų žurnalistika, fotožurnalistika pakluso bendriesiems to meto idėjiniams spaudai keliamiems reikalavimams.

Pirmaisiais pokario metais lietuviškoji fotožurnalistika buvo  likusi beveik visiškai b lietuviškų pavardžių, nes dalis fotografų pasitraukė į Vakarus, dalis buvo išgabenta į Rytus, kas buvo čia likęs, bijojo imti į rankas fotoaparatą. Nes kurį laiką buvo netgi draudžiama jį turėti.

Bet palaipsniui tiek mėgėjiškoji, tiek profesionalioji fotografija ėmė atsigauti, po truputį daugėjo mokančių fotografuoti, fotožurnalistika vėl atgijo laikraščių ir žurnalų puslapiuose. Tik viską jai reikėjo iš naujo atrasti, vėl išradinėti jau seniai žinomą dviratį, nes prieškario leidiniai buvo uždaryti bibliotekų specfonduose, jaunimas negalėjo jų pasklaidyti ir pasimokyti. Laikraščiai ir juose dirbę ar talkinę fotografai paprastai žengdavo pirmuosius žingsnius vadovaujami rašančiųjų kolegų, vykdydami tikslius nurodymus - nufotografuok tą, nufotografuok aną. Kūrybingesni palaipsniui su laiku prasibraudavo į žurnalų puslapius, ir tai buvo laikoma proceso lygmens matu. Ypač buvo garbinga pakliūti į „Švyturio" puslapius, nes čia ir pasiūla buvo didelė, ir nuotraukos kokybei buvo keliami dideli reikalavimai - svarbu būdavo ne tai, kas nufotografuota, bet ir kaip pateikta, kiek nuotrauka turi meniškumo, grožio. Naujų fotografų ugdymui ir paieškoms itin didelės svarbos turėjo 1957 - 1960 metais šiame žurnale skelbiami konkursai foto mėgėjams. Po sėkmingo debiuto ir pažinties su redakcija ne vienas fotografuoti pramokęs mėgėjas pasuko profesionaliosios fotožurnalistikos keliu. Taip nutiko ir su manimi.

Pavyzdžiui, 1958 metais „Švyturio" žurnale nuotraukas spausdino 75 autoriai, „Jaunimo gretose" - 28, „Moksleivyje"  - 27, „Tarybinėje moteryje" - 13.

Būtent tais metais prie spaudoje jau įsitvirtinusių fotografų J.Kacenbergo, Ch.Levino, S.Faino, E.Šiško, M.Rebio, I.Fišerio, I.Šeino ir kitų ne lietuvių fotografų, fotožurnalistikos baruose pasirodė ir lietuviškos pavardės. Tai A.Karosas, B.Aleknavičius, M.Baranauskas, A.Barysas V.Stanionis, H.Paluševičius, V.Bražas, A.Marcinkevičius, J.Grikienis, L.Ruikas, Vl.Sparnaitis, L.Vasauskas, V.Krulickas, ir netgi V.Juodakis.

Po dešimties metų prie šių minėtuose žurnaluose prisidėjo A.Ališauskas, K.Daugėla, J.Vaicekauskas, R,Rakauskas, B.Orentaitė, A.Dilys, L.Grubinskas, A.Žižiūnas.

Kadangi čia kalba apie foto žurnalistikos dalykus, tai ir vardinu būtent su fotožurnalistika susijusius žmones. O šiaip reikia žinoti, kad, kad pokario metais ir prieš atgimimą pas mus reiškėsi daugybė gabių fotografų, bet ne visi jie pasirinko fotožurnalisto kelią. Daug jų pasuko fotomenininko keliu. Tai A.Sutkus, A.Kunčius, R.Požerskis, A.Macijauskas, V.Butyrinas, R.Dichavičius, S.Žvirgždas ir kt.

Dar po dešimtmečio į foto žurnalsitiką atėjo - V.Ulozevičius, V.Kasperavičius, K.Driskius, V.Valužis, L.Valatkienė, S.Laukys, A.Sabaliauskas, A.Palionis, R.Jurgaitis, V.Juraitis, V.Usinavičius, L.Skirpstas, K.Jankauskas, V.Puteikis ir kiti. Visi jie buvo Vilniaus universiteto Žurnalistikos katedros auklėtiniai, baigę fotoreporterio specializaciją, buvusią iki 1991 metų. Jie visi žinojo, kas yra foto žurnalistikos žanrai, kokia jų specifika, kada ir kokiai temai tinkami, ką per ką geriausiai galima išreikšti. Mokymosi eigoje ne vieną ruošinį publikacijai pilnai pagal visas taisykles esame paruošę. Bet šioje vietoje ne kartą mus užklupdavo netikėtumas.

Dalykas tas, kad tarp fotografo ir leidinio puslapio prie tavo ruošinio ne kartą nagus prikiša neretai ne vienas redaktorius. Vienam pavadinimas per ilgas, kitam - per trumpas, dar kitam dvi nuotraukos nereikalingos, trečiam - tekste kažkas ne taip. O juk nuotrauką apkarpyti ar sumažinti kur kas lengviau nei tekstą paredaguoti. Nors pats fotografuoti nė iš tolo nemoka. Ir gaunasi, kad paduodi dailiai pasiūtą švarką, o skaitytojas puslapyje randa jį su puse rankovės, be dviejų sagų,  dviem apykaklėmis ir be jokios kišenės...

Dar kvailiau kartą pasielgė vienas moksleiviams skirtas žurnalas. Priėmęs publikacijai tris moksleivių parengtas foto noveles, jis vizualines jų dalis įdėjo antrame viršelyje, verbalines dalis - trečiame, o pavadinimus patalpino kažkur viduryje žurnalo. Kadangi foto noveles lydėjo nedidelės autorių portretinės nuotraukėlės, tai joms vietą atrado ketvirtame viršelyje. Nei juoktis, nei verkti.

Pasirodo, didžiausia nelaimė ta, kad redakcijų vadai nežino kas yra fotožurnalistika. Fotografiją jie žino, o fotožurnalistikos žanrų nežino. Iš čia ir painiavos. Iš čia ir menkesnis leidinio patrauklumas ir įtaigumas.

Visas tas mintis su studentais gvildenome iki 1991 metų.

Patys 1991 metai fotožurnalistikos plėtrai buvo labai nepalankūs, nes nuotraukas parūpinti spaudai yra kur kas kebliau ir atsieina brangiau nei vien tekstą parašyti. Todėl teko konstatuoti, kad spaudos fotografijų skaičius mūsų spaudoje nepaprastai sumažėjo, jų formatai susmulkėjo, jų geografija tarsi Šagrenės oda susitraukė ir susikoncentravo beveik vien Vilniuje ar rajono centre, kur buvo leidžiamas laikraštis. Tai, žinoma buvo liūdnos išvados. Bet taip buvo.