2019 m. lapkricio 21 d., Ketvirtadienis

Žurnalistas irgi žmogus

*print*

Archyvas :: Docentas daktaras Virgilijus Juodakis: Fotoreporterių gildija

2015-03-20
 
Docentas daktaras Virgilijus Juodakis

Docentas daktaras Virgilijus Juodakis

 

Virgilijus Juodakis

 

Fotoreporterių gildija

 

 

Daugybę spaudos komplektų teko sklaidyti persklaidyti renkant duomenis apie fotožurnalistikos dalykus ir padėtį mūsų laikraščiuose bei žurnaluose. Natūraliai vis kildavo reikalas pasižymėti kas aptikta naujo ar pasikartojančio. Pasirodė, jog tai ganėtinai kebli problema. Koks tinklelis duomenims žymėtis tiko vieniems leidiniams, visai netiko kitiems. Įdomiausia, kad visiškai netinkama pasirodė besanti bibliotekose naudojama periodinių leidinių ir knygų registracijos sistema. Taigi žingsnis po žingsnio palengvėlė susiklostė visiškai nauja renkamų duomenų registravimo sistema, kurią pavadinau daugiaaspekte. Pagaliau ji pasidarė tinkama ir laikraščiams ir žurnalams tirti. Čia, deja, ne vieta ją iškloti. Pakaks pasakyti, kad ši sistema pagaliau pasidarė tinkama fiksuoti visus reikiamus duomenis tik du kartus persklaidant to meto rajoninio laikraščio mėnesio komplektą. Tam pakako valandos. Po to belikdavo viską suskaičiuoti ir pervesti į skaičių kalbą. O jau tada buvo galima matyti kur kiek ko yra, lyginti, daryti analitines išvadas, kurios ir vadinamos daugiaaspekte fotožurnalistikos analize.

Kompiuterių tada dar neturėjome, viską teko skaičiuoti, kaip sakoma, rankomis.

Daugiaaspektė analizė leido pamatyti matematiškai apibendrintą leidinio fotožurnalistinę išvaizdą, nupiešti jos „kostiumą".  Tai, be abejo, galėjo būti naudinga redakcijai, jos vadovui ar vyriausiam redaktoriui. Bet ji mažai ką naudingo galėjo duoti, tose redakcijose dirbantiems fotografams, fotokorespondentams.

Tai buvo tik mano pusiaukelė, nes norėjau rasti naujų būdų, naujų kelių ir idėjų, kurios duotų galimybę spaudoje dirbantiems fotografuojantiems žurnalistams, kaip sakoma, „save parodyti ir kitus pamatyti" sau, savo darbui tinkamoje aplinkoje. Sakote, tam yra fotoparodos, tam yra fotomenininkų sąjunga? Taip, yra. Betgi laikraščiuose dirbantys fotoreporteriai nepatenka į tas parodas. Ypač, kai sustiprėjo ir suklestėjo fotomenininkų veikla. Bet svarbiausia kitas aspektas - fotoparodose dalyvauja ir rodomos vien fotografijos, o ne fotožurnalistikos dalykai. O juk fotografija ir fotožurnlistika yra skirtingi dalykai. Taigi ir jų kūrybiniai pasigalinėjimai bei pasimokymai, pasitobulinimai turi skirtis.

Spaudoje dirbantys fotografai jaučiasi ganėtinai nuskriausti. Išvydo dienos šviesą jų darbo triūsas laikraščio puslapyje - ir stop. O kas toliau? Kur save parodyti ir kitų pasižiūrėti, pasilyginti, pasimokyti? Nieko nėra. Laukti, kol fotomenas pakvies? Būna, pasitaiko, bet tik koks vienas iš  1000. O juk ir nemažai kainuoja parodoje dalyvauti.  Pakabinai, nukabinai - ir kas toliau?

O man labai norėjau rasti būdą fotožurnalistinės kūrybos varžytuvėms. Kad būtų proga ir pasižvalgyti, ir pasimokyti, lyg ir mokykla būtų. Būtent fotožurnalistikos dalykuose, o ne fotomene.

Norint kviesti tokiuose renginiuose dalyvauti, būtinai reikėjo suformuluoti ir aiškius kriterijus, visiems suprantamus apibrėžimus kas tai yra fotožurnalistika, kuo jis skiriasi nuo paprastos fotografijos. Reikėjo rasti būdą, kad, pavyzdžiui, vienu ir tuo pačiu  metu vienoje salėje kabo fotomeno paroda, o greta kitoje - fotožurnalistikos dalykai. Tos dvi parodos negali būti vienodos, jos turi skirtis, nes jų objektai skiriasi. Šitokį dviejų parodų sugretinimą  naudoju tik norėdamas pabrėžti, kad jis iš viso neįmanomas dėl esminių skirtumų, nes vienoje būtų „nuogos" nuotraukos, o antroje - iškarpos iš laikraščių. O tose iškarpose - dvinariai didesni ar mažesni žurnalistiniai kūrinėliai iš nuotraukų ir jas lydinčių tekstų.

Tokios paieškos prasidėjo 1990 metais. Pradžia buvo labai sunki. Kilo keblumų kaip susisiekti su visomis redakcijomis, kaip paaiškinti  sumanymo esmę, kaip  apsispręsti kiek dažnai ir ką siųsti, kaip trumpiausiai ir aiškiai nusakyti sumanymo tikslus. Kokia turėtų būti vertinimų sistema ir postulatai, kokie galimi laimėtojų apdovanojimai ir dar visa eilė.

Visų pirma teko suformuluoti kelis postulatus.

I.  Fotožurnalistikos kūrinys yra dvinaris dalykas, sudarytas iš spaudos fotografijos ir jas lydinčio verbalinio teksto.    Fotožurnalistika reiškiasi spaudos puslapiuose per savo specifinius stambiuosius savarankiškus, mažuosius savarankiškus ir pagalbinius žanrus.

II.   Fotožurnalistikai meniškumas nėra būtinas, tačiau nekliudo, jeigu tokio pasitaiko.

 III.  Pasaulis žmogui yra milžiniška ateljė, kurioje kuriama civilizacija..

IV.  Spaudos fotografija gali pasakyti daugiau nei 1000 žodžių, bet su sąlyga, kad ją lydi keli geri sakiniai.

V.  Aukščiausios prabos fotožurnalistikos kūrinys yra tas, kuris sudarytas iš presfotografijų ir fotografo autorinio teksto.

Kai žmogus dėlioji įvairių dalykų galus su galai, neretai atrandi  ir netikėtų dalykų. Pavyzdžiui, koks likimas laukia nuotraukų kad ir po labiausiai meniškos fotografijos parodos? Ogi ji pereina į laukimo būseną ir laukia kol kada nors kuriam nors spaudos leidiniui jos prireiks. Fotožurnalistine prasme ji pereina į papildomojo kanalo statusą. Tas pats nutinka po publikacijos spaudos leidinio puslapiuose ir su spaudos fotografija - ji taipogi lūkuriuoja, kol kada nors gal tiks kokiai fotoparodai.

Pakeliui dera pastebėti, kad šios dvi grupės ryškai skiriasi savo originalo samprata. Fotožurnalistikoje originalas yra pirmoji publikacija. O fotomene originalo sąvoka iki šiol lieka neaiški - kas yra originalas? Fotonegatyvas ar atspaudas? Jeigu negatyvas, tai kaip jis turi būti eksponuojamas? Jeigu atspaudas, tai galimybė iš negatyvo pridauginti begalę nuotraukų panaikina originalo statusą, nes originalas bet kurioje kūryboje  yra vienetinis daiktas, būtent - pirminis, pirmasis, - o ne  vienas iš daugelio.

Šiomis dienomis gausiai minime Nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtpenkmetį. Daugybė renginių, leidinių, koncertų. Ir parodų. Fotografijos parodų. Pavyzdžiui, tai Zino Kazėno „Kelias į laisvę. Lietuva 1988 - 1991 metais" Karininkų ramovėje (visą parodą autorius padovanojo muziejui), Zenono Nekrošiaus ir Virgilijaus Usinavičiaus „Kelias į laisvę. Lietuva 1988 - 1991metais" Fotomenininkų sąjungos galerijoje, Viliaus Jasinevičiaus „Baltijos kelias į nepriklausomybę. 1988 - 1990" personalinėje interneto svetainėje. Viskas gražu, viskas reikalinga. Viskas įspūdinga. Bet pabandykime spėti, kas iš jų labiausiai bus vertinama, tarkime, po 100 metų? Mano galva labiausiai bus vertinama darbai iš Z. Kazėno parodos. Ne todėl, kad čia labiausiai meniški kadrai, ne todėl, kad čia didžiausio formato nuotraukos. O todėl, kad čia labiausiai žurnalistiniai darbai. Beveik visas nuotraukas lydi didesni ir mažesni palydintieji tekstai, replikos, citatos iš laikraščių publikacijų, iš to meto dokumentų. Po 100 metų istorija ir kraštotyra ne tik čia matys kaip kas atrodė, vyko, darėsi, bet ir sužinos kas, kodėl ir kaip. Žinoma, ras vietos po 100 metų ir kadrai iš „plikų" parodų. Tuo šios dvi kryptys ir skirsis, kad viena rodys ir kalbės, aiškins, o kita tik rodys. Abi geros ir reikalingos. Panašiai kaip radijas ir televizija, nors viena tik kalba, o kita kalba ir rodo.

Čia paminėjau tik kelis aspektus, kurie kvaršino mano galvą ieškant fotožurnalistikos įprasminimo. Ir kelio surengti fotožurnalistikoje dirbantiems kūrybines varžytuves. Juk turi tokias ir mėgėjai piešti, ir iš molio ką lipdyti, ir pašokti ir padainuoti. Ir fotografuoti. Bet neturi spaudoje dirbantys profesionalai, fotokorespondentai, fotoreporteriai, fotožurnalistai.

Pirmas pagalbininkas ir sumanymui pritariantis balsas buvo Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Rimgaudas Eilunavičiaus. Antras pagalbininkas ir pritarėjas - Europos Tarybos informacijos ir dokumentacijos centro direktorė dr. Marija Prokopčik. Kai šie du malonūs veikėjai iš dviejų pusių pritarė mano sumanymui ir parėmė ne vien žodžiais, bet ir pagal išgales šiokiais tokiais finansais būtinoms išlaidoms, sportine kalba sakant, atsirado antrasis kvėpavimas.

Pritarimas, pašto ženklai, vokai - ačiū, viskas vietoje ir labai gerai. Bet kas aš toks, kad kažką bandau organizuoti, kviečiu dalyvauti, kažką žadu, svaičioju, prašau karpyti laikraščius ir siųsti iškarpas ?  Nesolidu.

Gal kas patarė, gal pats susigalvojau, o ėmiau ir įsteigiau Viešėją įstaigą pavadinęs ją „Fotoreporterių gildija". Jos tikslą įvardijau - fotožurnalistikos kūrybinių konkursų rengimas. Tai nutiko 1997 metais. Dabar rėmėjai savo dokumentuose galėjo nurodyti, kad remia ne kažkokį V. Juodakį, o solidžią organizaciją, kuri turi labai rimtus, visą Lietuvą aprėpiančius, įdomius tikslus.

Pritarimas ir pagalba, žinia, buvo  malonus dalykas. Bet kur vėjelis dvelkteli, ten ir šuorai susisuka. Dalykas tas, kad svarios pagalbos sumanymui skyręs Europos tarybos ID, na, neįsakė, ne pareikalavo, o atkakliai, bet mandagiai rekomendavo propaguojant fotožurnalistinius konkursus nepamiršti, kad  vienas svarbiausių dokumentų pasaulyje yra „Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija". Nuo 1995 m. konvencijos nuostatos galiojančios ir Lietuvoje. Konvencijos postulatai, kuriuos organizuojant konkursus derėtų prisiminti ir populiarinti, skamba taip:

1. Teisė disponuoti savo nuosavybe.

2. Kiekvieno žmogaus teisę gyventi saugo įstatymas.

3. Žodžio ir nuomonės laisvė.

4. Vyrai ir moterys turi teisę tuoktis ir sukurti šeimą.

5. Teisė į asmeninį gyvenimą.

6. Teisė laisvai jungtis į asociacijas.

7. Teisė į laisvę ir asmens neliečiamybę.

8. Teisę į minties, sąžinės ir religijos laisvę.

9. Laisvė keisti gyvenamąją vietą.

10. Niekam neturi būti atimta teisė į mokslą.

11. Teisė į teisingą teismo procesą.

12. Niekas negali būti diskriminuojamas dėl lyties, kalbos, religijos, politinių ar kitokių įsitikinimų, tautybės ar socialinės kilmės.

Atvirai pasakius, man pačiam buvo absoliučiai neaišku kokiais vaizdais ir žodžiais galima būtų atspindėti šiuos postulatus. Bet kur dingsi žmogus. Kaip sakoma - kas pinigus moka, tas ir muziką užsako.

Dar linksmiau pasijutau, kai talkininkai vėlgi mandagiai patarė skelbti konkursą tokia apibendrinančia tema: „Žmogiškasis orumas ir socialinė izoliacija". Briuseliui, suprantama, tokios temos rūpėjo, jos gerai skamba didžiojoje politikoje. Bet kaip jas išgliaudyti mūsų nedideliais trapiais dantukais? Negi taip imsi žmogus ir iš karto prisipažinsi - negaliu, riešutas per daug kietas ? Sarmata.

Suglaudžiau ausis ir „autoritetingai" pareiškiau jau šiaip taip leidžiamo katalogo puslapyje: „Rėmėjai nori pamatyti ir kitiems parodyti, kaip šias teises atspindi mūsų spaudos fotožurnalistika.

„Nebijokime didingo postulatų skambesio. Visa tai yra mūsų kasdieniame gyvenime, visa tai yra jūsų laikraščiuose ir žurnaluose".

Buvo nutarta, kad siųsti konkursui reikia ne nuotraukas, o fotožurnalistinės kūrybos iškarpas, pilnus fotožurnalistinius kūrinius ir kūrinėlius, kuriuos sudaro spaudos fotografijos ir parašyto žodžio vienybė. 

Buvo nustatyta tokia dalyvavimo konkurse tvarka:

1.                     Iškerpame savo publikacijas (arba padarome jų kopijas) kartu su tekstu, pavadinimu, autoriais, pradžia ir pabaiga.

2.                     Kitoje pusėje klijuojame etiketę (Laikraštis, jo adresas, jo data, savo pavardė).

3.                     Išsiunčiame ir laukiame pranešimo, kurios nuotraukos bus reikalingos katalogui.

4.                     Negaišdami siunčiame katalogui užprašytas nuotraukas. Laiku neatsiuntęs praranda laimėtus balus.

5.                     Iškarpas siųsti adresu..................................

Sudėtingas tematikos įvardijimas ir niekur negirdėtas bei nepraktikuojamas operavimas iškarpomis toli gražu ne iš karto buvo suprasti dalykai. Kurį laiką vyravo tikras chaosas. Vieni siuntė vis tik vien iškirptas nuotraukas, kiti - iškart atspausdintus pozityvus, treti iškarpas klijavo ant balto popieriaus lakštų, netgi ant kartono, o vienas įsigudrino ištiso mėnesio laikraščio komplektą atboginti. Girdi - išsikirpkite, kas tiks ar patiks. Ta pats nutiko ir žymiai vėliau, kai įsidrąsinęs su Šiaurės kraštų informacijos centro pagalba pabandžiau surengti bendrą konkursą su Norvegija ir Švedija. Jie taipogi nesuprato nuostatos konkuruoti iškarpų pagalba.

Atsiųstas iškarpas vertinimo komisija skirstė į grupes pagal fotožurnalistinius žanrus ir kiekvienoje grupėje darbus vertino atskirai. Pagaliau nusistovėjo logiška tvarka, kai įskaitiniai balai buvo skiriami už temos aktualumą, nuotraukos siužeto netikėtumą, fotografijos meistriškumą, pavadinimo skambumą, teksto patrauklumą ir, žinoma, autorystės vientisumą.

Po kurio laiko, kai sumaištis galvose ir žanrų iškarpose, kaip sakoma, susikratė, FŽ-6.5  (21) kataloge galėjau pateikti tokius samprotavimus.

Kiekvienas didesnis ar mažesnis darbas privalo turėti aiškius tikslus. Jie gali būti didesni ar mažesni, bet turi būti aišku, kodėl daromi. Mūsų FŽ be pertrūkio tęsėsi 1995 - 2000 metais. Tai paskutinis šio tūkstantmečio penkmetis. Gražu. Mes bendromis pastangomis sukūrėme apibendrinantį vaizdą, kolektyvinį portretą, kokia Lietuva matavo tuos paskutinius žingsnius. Taip jau susiklostė, kad tame portrete nėra nei purvinų, nei blizgančių dalykų. Tai Lietuva be banditų, be karalių, be kraujo, be fejerverkų, be žvaigždžių ir be išpūstų balionų. Tai paprastoji, tikroji Lietuva.

Pirmų pirmiausias tikslas buvo rasti būdą kūrybiškai pasigalinėti periodinėje spaudoje dirbantiems fotoreporteriams, fotografams, fotožurnalistams. Regis, tai bus pavykę. Radome tinkamą formą ir apsiėjome be didelių kaštų. Iškarpų siuntimo kelias pasirodė esąs kur kas pigesnis dalykas nei spausdinti dideles nuotraukas ir siųsti jas į parodas. O ten nežinia, pateks parodon ar ne, gausi darbus atgal ar ne.

Per penkerius metus išleistus katalogus sklaidant akivaizdu, kad konkursų dalyviai aiškiai žengia pirmyn kūrybinio išradingumo prasme. Akivaizdu ir tai, kad ten, kur dalyviai katalogų neslepia nuo redakcijos vadovų, fotožurnalistikos dalykai nestovi vietoje.

Prieš kurį laiką kilo mintis rasti antrą ir trečią gyvenimą konkurse dalyvavusiems darbams. Dabar jau galiu prisipažinti, kur nusižiūrėti takeliai ateičiai.

Iš visų katalogų sudaryta storoka „biblija" paduota į Lietuvos vardo tūkstantmečio paminėjimo komitetą prie Prezidentūros dalyvauti leidinių konkurse. Motyvas toks: išleiskime albumą trimis ar net keturiomis kalbomis apie paskutiniuosius senojo tūkstantmečio metus, o po to - apie pirmuosius naujojo tūkstantmečio pirmuosius penkerius metus. Sako, kad vilties galime turėti maždaug 33,33333 procento. Kas sklaidė, visi sakė - pašėlusiai įdomu. Bet ar patiks viešpačiams ir išminčiams nuo kurių priklauso tokio leidinio likimas, bet kurių šiame albume nėra ir nebus?. Pagyvensim - pamatysim. Gal pakaušį krapštysime, gal delnus trinsime.

O kol kas didelis ačiū visiems dalyvavusiems. Gal tylėjusius klaidina tai, kad savo  laikraščio puslapiuose tokių publikacijų, kokias kataloguose rodome?. To nereikėtų bijoti. Dalykas tas, kad niekas neatsiunčia „reikiamo fasono" iškarpų. Čia jau konkurso organizatorių darbas: parodome, kaip galėtų ir turėtų atrodyti fotožurnalistiniai žanrai. Juos padarome iš publikuotų nuotraukų ir iš tekstų paėmę tik minimumą žodžių, kurie atskleidžia dalyko esmę. Gal ateis laikas, kai pačios redakcijos išmoks naudoti visą fotožurnalistikos žanrų arsenalą. Kol kas daugiausia eksploatuojamas vien pagalbinis fotoiliustracijos žanras. Betgi sakoma: „Kiek gali a valgyti tuos pačius koldūnus?".

Pagaliau, kodėl rašantieji jums diktuoja ir iš jūsų pasidaro sau „aptarnaujantį personalą"?. Kodėl jūs patys negalite pakovoti už savo kūrybą ir pasakyti tiesiai šviesiai - ne taip, o taip turi būti. Tiesa, tai įrodyti lengviau, kai mes patys surandame ir pasiūlome fotogenišką temą. Lengviau tiems, kas pats reikiamą nedidelį tekstuką geba sukurpti.

Pamenu, 1995 metais, kai tik  tik pradėjome rengti FŽ konkursus, daug vilčių turėjome, kad juose aktyviai dalyvaus didžiųjų laikraščių bei žurnalų fotoreporteriai. Buvo rimtų abejonių, ar jie nesutryps ir nepalaidos kolegų iš mažesnių laikraščių. Todėl buvo nutarta kūrybines fotožurnalistų varžytuves rengti trijose klasėse: žurnalai, didieji dienraščiai ir regioninė periodika.

Nežinia, ar nosį rietė, ar menkaverčiais jautėsi, ar laiko neturėjo iškarpoms parinkti - didieji laikraščiai ir žurnalai „liko už borto". Ne vien pirmais, bet ir visais kitais konkursiniais metais. Dabar, kai savaime nusistovėjo  aiški FŽ konkursų tematika - socialiniai motyvai iš paprastų žmonių gyvenimo - pasidarė aišku, kad jie nosies nerietė, ir laiko turėjo. Bet neturėjo ką į konkursą siųsti. Dalykas tas, kad jiems netenka fotografuoti paprasto eilinio žmogaus gyvenimo. O aukštuomenė, banditai, karaliai, sukčiai, ministrai, prostitutės, pramogų verslo žvaigždės, kraujas ir šampanas, aukštieji baliai ir mados, fejerverkai ir purvas FŽ konkursų nedomina. Taigi nutiko taip, kaip nutiko: konkursuose dalyvavo vien regioninės spaudos atstovai. Jie nuoširdžiai ir gerai rodė tikrąją sveiką Lietuvą - be debesų ir požemių. Jie kasdien rodo paprastą žmogų su jo godomis ir kasdieniais rūpesčiais bei džiaugsmais. Rodo jo akis, rankas ir aplinką. Į kiekvieną turą jie atsiųsdavo 700 - 900 iškarpų. Taigi buvo kas vartyti, vertinti, rinkti.

Palaipsniui išaiškėjo, kad FŽ konkursai laiko prasme pasidarė panašūs į daugiadienes lenktynes, nes tęsiasi ištisus metus ir kas ketvirtį lyderiai keičiasi. O pagal žanrų sudėtinių komponentų vertinimus - jie panašūs į sportinę daugiakovę.

Antai vienais metais konkurse iš 43 dalyvių susiklostė toks TOP-10:

  • 1. Greta Viečienė („Sidabrė", Joniškis)
  • 2. Stasys Šeštauskas („Banga", Gargždai)
  • 3. Jonas Junevičius („Anykšta", Anykščiai)
  • 4. Audronė Driskiuvienė („Utenis", Utena)
  • 5. Faustas Augustinas („Dainavos žodis", Alytus)
  • 6. Vytautas Ruškys („Šiaulių kraštas", Šiauliai)
  • 7. Giedrius Baranauskas („Šiaulių kraštas", Šiauliai)
  • 8. Algimantas Boratinskas („Vilnis", Molėtai)
  • 9. Vladas Gaudiešius („Žemaitis", Plungė

10. Zita Stankevičienė („Alytaus naujienos", Alytus)

 

Atskiruose turuose (kas metų ketvirtis) lyderiavo tai G. Viečienė, S. Šeštauskas, A. Driskiuvienė, tai F. Augustinas, G. Baranauskas, Z. Stankevičienė. O metų trukmės maratoną laimėjo anykštėnas Jonas Junevičius. Ir laikantis lyčių lygybės - uteniškė Audronė Driskiuvienė.

Didžiulis galvosūkis buvo o kuo gi apdovanoti šiuos du laureatus?. Nei krištolinių taurių, nei medalių, nei piniginių prizų neturiu nė kvapo. Vien pasakyti ačiū aiškiai per menka, gali įžeisti. Netikėtai galvon šovė mintis padovanoti jiems juos pačius. Surinkau po penkiasdešimt kiekvieno laureato fotožurnalistinių kūrinėlių ir atspausdinau kiekvienam po autorinį „Rinktinį katalogą iš 1995 - 2000 metų FŽ konkursų". Katalogo viršelyje paskelbiau, jog tai yra ir prizas ir laureato diplomas, kuris „Visai Lietuvos žemei balsingai skelbia, kad skirtas už kilnų Baltojo metraštininko triūsą savo paviete antrojo tūkstantmečio pabaigoje ir kūrybinius pasiekimus 1995 - 2000 metų FŽ konkursuose „Fotoreporterių gildija mato, stebi, rodo Lietuvą".

Palaipsniui keitėsi ir konkurso obalsiai. Po sunkiai sugromuluojamos temos „Žmogiškais orumas ir socialinė izoliacija" buvo „Fotoreporteriai mato, stebi, rodo Lietuvą", kol galiausiai nusistovėjo labiausiai suprantamos trys metinio konkurso sudėtinės dalys - „Mūsų moterų pasaulis", „Mūsų vyrų pasaulis" ir „Mūsų vaikų pasaulis". Šitoks trigubas įvardijimas buvo aiškus ir dalyviams, ir rėmėjams ir vertintojams.

Pabaigai negaliu susilaikyti bent žodžiu nesupažindinęs su keliomis miniatiūromis.

Jonas Junevičius. „Motorizuota mūsų daktarė". „Vos spėjo Anykščių daktarė „pasibalnoti" nediduką motorolerį, visas miestas prakalbo apie motorizuotą močiutę. O buvo taip. Jaunystėje mėgo dviratį. Dabar panoro prisiminti. Bet vaikai iš Prancūzijos atvežė motorolerį. Pabandė - ir patiko. „Kiekvienam valia pasirinkti, kas patinka. Aš pasirinkau motorolerį" - sako mūsų motorizuota daktarė". („Anykšta", 1999.05.15). Nuotraukoje - su motoroleriu.

Greta Viečienė. „Meilė šeimininkui". „Vlado Zigmanto 70 arų sodyba pilna gėlių klombų, įdomių akmenų. Čia sutelpa visi: ir aklas katinas, ir sena ožka, ir du arkliai, ir keturi šunys karšinčiai. Tamsiakarčiu bėriu buvo susigundę vagys. Policija jį surado. Bet paprašė Vladą kokį ženklą nurodyti. Žmogus nusiėmė kepurę, pasilenkė ir arklys ėmė laižyti jo galvą". („Sidabrė", 1999.06.05). Nuotraukoje - kiekvienam aišku kas.

Audronė Driskiuvienė. „Visi po du". „Utenos kultūros rūmuose surengta Dvynukų šventė. Joje dalyvavo dvidešimt šešios dvynukų poros. Jaunosioms šventės dalyvėms Rūtai ir Gintarei Slavinskaitėms dar tik po dvejus metelius, o sesės Stefanija Riaubienė ir Ona Juškinė jau džiaugiasi aukštyn besistiebiančių anūkių klegesiu". („Utenis", 1997.04.26.). Nuotraukoje - visi in corpore.

Nuoširdžiai dėkoju visiems šių konkursų dalyviams. Ačiū, kad kantriai padėjote ieškoti, klysti, pykti, džiaugtis ir atrasti. Gaila, kad ši nauja veikla nutrūko. Yra, kaip sakoma, kaip yra.

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2015-03-20 12:21
 
 

Komentarai (1)

Jūsų el. paštas

Tadas

2015-03-23 10:23

Iš tiesų gaila, kad nuliko.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media