2019 m. lapkricio 21 d., Ketvirtadienis

Žurnalistas irgi žmogus

*print*

Archyvas :: Docentas daktaras Virgilijus Juodakis: Fotožurnalistikos rūbai rūbeliai

2015-02-20
 
Docentas daktaras Virgilijus Juodakis

Docentas daktaras Virgilijus Juodakis

 

Virgilijus Juodakis

 

 Fotožurnalistikos  rūbai  rūbeliai

 

Tekstilės medžiagas pramone vartotojui pateikia ištisais rulonais. Kam kiek reikia, tiek atsikerpa ir iš tos pačios medžiagos siuvasi ar tai švarką, ar sijoną, ar kelnes, suknelę, visą kostiumą, ar kitką, kas kam reikalinga.

Kasdienė fotografijos praktika spaudos leidiniams taipogi pateikia ištisus „rulonus" fotografijų. Iš jų redakcijos „pasisiuva" įvairius sau reikalingus rūbus rūbelius. Pasisiuva, jeigu žino, kaip turi atrodyti kelnės ar liemenė. Tie reikalingi gaminiai iš foto medžiagos rulono ir teksto vadinasi foto žurnalistikos žanrais. Kvailai ir juokingai atrodo, jeigu dėl nežinios supainiojama kas prie ko ir kaip. Pavyzdžiui, prie liemenės prisiuva vieną kelnių klešnę. Karnavalui ar dūzgėms tokie siuviniai gal ir tinka, bet ne kasdienei promenadai. Žanrų definicijas privalo vienodai išmanyti tiek fotografuojantis, tiek rašantis, tiek vadovaujantis redakcijos darbuotojas.

Kitą vertus, žmogus nuo seno moka pasigaminti plytas. Baltas, raudonas, geltonas, šamotines, figūrines, dideles ir mažas, trikampes ir apvalias. Iš tų pačių plytų žmogus pagal reikalą pasistato ir gyvenamą namą, ir bažnyčią, ir malkinę, ir tvartą, ir garažą ir kitką, kas jam reikalinga. Panašiai spaudos leidinių redakcijos iš fotografijų ir teksto „pasistato" reikiamo dydžio ir formos fotožurnalistikos žanrus. Jeigu, žinoma, žino kaip kuris turi atrodyti ir kam kuris labiausiai tinkamas. Žanrų definicijas privalo vienodai suprasti ir kas fotografuoja, ir kas rašo, ir kas redakcijoje vadovauja.

Tradicinėje fotografijoje žinome keturis žanrus: portretą, peizažą, natiurmortą ir žanrinį vaizdelį. Daugiausia ginčų linkęs kelti portretas. Betgi tiek vien galva, tiek iki pusės, tiek visu ūgiu - vis portretas. Sėdi, stovi, rašo, kalba - taipogi  portretas. Netgi aktas, ir tas tėra portretas visu ūgiu, tik be rūbelių. Peizažas yra gamtos vaizdas, miesto, gatvės, laukų atvaizdas.

Visai kitokie fotožurnalistikos žanrai, kur,  jungdami tradicinę fotografiją su vienokiu ar kitokiu verbaliniu tekstu ar komentaru, gauname bent dvi dešimtis specifinių jungių, kurie ir yra ta fotožurnalistikos kūrinio forma pasirinktai informacijai pateikti.

Kai atėjo laikas su fotoreporterių specializacijos studentais susivokti kas tai yra foto žurnalistikos žanrai, ničnieko jokioje literatūroje neradau. Todėl, kaip minėjau, ėmėmės karpyti publikacijas iš laikraščių bei žurnalų ir stengėmės suvokti, kas čia prie ko ir kaip.

Lengviausia buvo į atskirą krūvelę sudėti tas iškarpas, kuriose spaudos fotografija (viena ar kelios) užėmė vietos mažiau negu rašytinė dalis. Tokias fotografijas vadiname foto iliustracijomis,  o žanrine prasme - pagalbiniais žanrais. Juos nusako formulė F(x)<T, kas reiškia, jog nuotraukos užima vietos mažiau negu tekstas. Čia fotografija savaime yra antraeilė ir be didesnių pretenzijų sutinka su savo pagalbine paskirtimi - iliustruoti, papuošti, palydėti žodį. Kai spaudos fotografija gali pati teikti informacinį krūvį, ji logiškai reikalauja ir dominuojančio ploto binarėje publikacijoje. Šis požymis ir yra tas skirtukas, kuris leidžia iš pirmo žvilgsnio atskirti pagalbinius fotožurnalistikos žanrus nuo savarankiškų. Kitas dalykas, suprantama, kiek profesionaliai gebėsime pasinaudoti šia skiriamąja žyme.

Foto iliustracijos paskirtis - iliustruoti rašinį, papuošti vieną kurį ar iškart kelis, parodyti apie ką yra kalbama verbalinėje dalyje. Šiuo atveju, suprantama, spaudos fotografijai tenka tik pagalbinis vaidmuo. Todėl ir vietos jai skiriama kur kas mažiau nei tekstui. Šį momentą mes galime nusakyti taip: foto iliustracijai galioja taisyklė „Viena ar kelios spaudos fotografijos užima žymiai mažiau vietos negu tekstas". Ir tokio supratimo pakanka kai kalbama apie foto iliustraciją apskritai. Bet vien to nepakanka planuojant foto iliustraciją, nes ji turi porūšius: tiesioginę, asociatyviąją ir laisvąją foto iliustracijas.

TIESIOGINĖ FOTOILIUSTRACIJA. Tai tie atvejai, kai tekstą lydinti viena ar kelios nuotraukos daromos ten, kur renkama medžiaga rašiniui, ten, kur gyvena ir dirba rašinio herojus. O dažnai tai net ne aplinka, kurioje jis gyvena, ne objektas, kurį jis stato ar griauna, o pats herojus - jo portretas. Tekstas, suprantama, viską išpasakoja apie jį, o toks portretas reikalingas tam, kad redakcija galėtų pasiūlyti skaitytojui - pasiskaitei apie žmogų (daiktą, reiškinį, naujieną), o dabar dar pasižiūrėk, kaip jis atrodo. Pasiskaitei apie sėjos darbus, dabar pasižiūrėk dar, kaip atrodo to ūkininko laukai. Būtinai 1(x)SF<T. Gražiausia, kai tiesioginę foto iliustraciją pasidaro pats rašantysis ir galima parašyti „Nuotrauka autoriaus". Bet, deja, taip retai, labai retai galime parašyti.

Specifinė tiesioginės foto iliustracijos atmaina yra vadinamoji vizitinė nuotrauka. Tai mažytis, vos degtukų dėžutės dydžio portretukas, kuris pristato ar rašinio autorių, ar interviu duodantį. Kuo gausiau leidinys naudoja tokias foto vizitines korteles, tuo jis yra mandagesnis.

ASOCIATYVIOJI FOTOILIUSTRACIJA. 1(x)SF<T. Tai atvejai, kai spaudos fotografija nėra tiesiogiai susijusi su rašiniu. Jos tematika yra artima tekstui.  Sakykime, publikuojame rašinį apie medicinos problemas. Tinkama bus nuotrauka - greitoji pagalba skuba, medicinos seselė triūsia, vaistinė ir kt., kas su medicina susiję. Jeigu rašinys apie sodininkystę - tiks ir zylutė, ir obuolį apsižiojęs mažius ir bijūno žiedas.

LAISVOJI FOTOILIUSTRACIJA. (1(x)SF<T) - trečioji  iliustracijos rūšis. Tai tie atvejai, kai ieškome, kuo galėtume papuošti puslapį, kad jis nebūtų „aklas", o ne konkrečiai kurias nors publikacijas. Laisvoji foto iliustracija neturi nei tiesioginio, nei asociatyvaus ryšio su puslapio tekstais. Tokiam tikslui dažniausiai tinka foto konkursams atsiųstos ar šiaip gražūs vaizdeliai, meninės fotografijos, peizažai.

Be čia išvardintų yra dar keletas, kitų smulkesnių, rečiau naudojamų pagalbinių fotožurnalistikos žanrų. Tai foto anonsas, foto rubrika, foto reklama. 

Publikacijas, kuriose viena ar kelios spaudos fotografijos užėmė daugiau vietos negu verbalinė publikacijos dalis buvo sutarta vadinti savarankiškais fotožurnalistikos žanrais. Kodėl sakau - sutarta? Ogi todėl, kad niekas niekur iki tol nebuvo apie tai kalbėjęs, nebuvo rašęs, jokios literatūros apie fotožurnalistikos

žanrų definicijas tada nepasisekė aptikti.

Iškarpos, kurios pakluso formulei SF>T  patogiai sugulė į tris atskiras krūveles - viena, dvi, trys (ir daugiau) spaudos fotografijų užima vietos daugiau negu tekstas. Tokias binares publikacijas buvo sutarta vadinti savarankiškais fotožurnalistikos žanrais. Ir pirmąją grupę (1SF>T) vadinti MAŽAISIAIS, o trečiąją grupę (3 ir daugiau SF>T) vadinti STAMBIAISIAIS savarankiškais fotožurnalistikos žanrais.

Dabar reikėjo ištirti, išnagrinėti, suskirstyti kas ir kaip kiekvienoje padaloje. Tas darbas buvo panašus, na, sakykime, į tokią užduotį. Turime visiškai tamsią kamarą, joje padėta didelė su kapu pilna pintinė obuolių. Apčiuopomis obuoliai lyg ir vienodi. Betgi jie kiekvienas kitos veislės, kitokios spalvos, kitokio skonio, kitokio aromato. Taigi reikėjo atrasti požymius, kad ir visiškoje  tamsoje galėtume tuos obuolius surūšiuoti, sudėlioti į atskiras krūveles ir kiekvieną įvardinti.

Ne iš karto, bet palyginti nesunkiai mažieji žanrai susiskirstė ir pakluso tokioms definicijoms:

Foto kronika (1SF>T). Atsako į klausimus KAS?, KUR? Vakar ar šiandien atsitiko, įvyko. Foto kronika be remarkos „vakar, šiandien" - ne foto kronika. Tai operatyviausias fotožurnalistikos žanras. Todėl dėl laiko stokos leistina apsieiti be pavadinimo ir po trumpo komentaro galima dėti prierašą „Nuotraukoje matote tą ir tą". Visais kitais mažųjų savarankiškų žanrų atvejais toks prierašas yra didžiausias beraštystės pasireiškimas, nes rodo redakcijos nepasitikėjimą skaitytoju. Todėl redakcijos, kurios negerbia skaitytojų, rodydamos, tarkime Stelmužės ąžuolo nuotrauką, būtinai prideda: „Nuotraukoje Stelmužės ąžuolas". Neduok die, skaitytojas gali pamanyti, jog tai eglė ar baobabas. Taigi tik foto kronikoje, kai tenka nepaprastai skubėti, spartos dėlei leistina prirašyti: „Nuotraukoje...".

Fotožinutė (1SF>T). Atsako į klausimus KAS? KUR? KĄ? (padarė, nuveikė). Būtinai turi pavadinimą. Nėra parašo „Nuotraukoje...". Pavadinimas turi būti trumpas, patrauklus, nusakyti esmę. Tekstas trumpas. Be lyrikos išdėstoma, kokia proga padaryta nuotrauka. Apskritai turi susidaryti toks ryšys: pamatęs nuotrauką, nori sužinoti, kas parašyta, o paskaitęs vėlgi pasižiūri nuotrauką ir grįžti prie pavadinimo. Kadangi nėra parašo „Nuotraukoje...", smalsumas verčia skaitytoją susipažinti su visu tekstu. Šitaip pati foto žinutės struktūra lemia tai, kad skaitytojas priima tiek vizualią, tiek verbalinę informaciją, yra priverstas ir žiūrėti, ir skaityti, ir susieti krūvon vaizdinę informaciją su žodine. Profesionalo gudrybė čia tokia: jeigu nesuskumbame į puslapius pateikti foto kroniką, arba to net nesiekiame, ruoškime foto žinutę.

Foto vaizdelis (1SF>T). Pavadinimas. Nėra „Nuotraukoje...". Komentaras kur kas platesnis negu foto žinutėje ir kalba jis ne tiek apie sausą faktą, bet praplečia laiką tiek atgal, į praeitį, tiek ir pirmyn, į ateitį. Foto vaizdeliui reikia įdomesnio ir turiningesnio objekto nei foto žinutei. Trumpiau tariant, kai netelpama į foto žinutės rėmus, pasitelkiama foto vaizdelio forma.

Foto vaizdelis labai dėkingas žanras, deja, jis gana didelis deficitas mūsų spaudoje. Kaip vykusį pavyzdį galiu nurodyti kupiškėno Juliaus Aleknos „Laimingo kelio, traukiny". Čia kalbama apie „Šimonių žemėje, kur grybų ir uogų iki valiai", užaugusį žmogų, kuris gyvenimą paskyrė geležinkelio eismui saugoti. Ir štai Vladas Riauba - jau veteranas... O keleiviai, traukinių mašinistai Vlado Riaubos net nemato, nors jau šešiolika metų jis  palydi: „Laimingo kelio,  traukiny..." ir žengia kelis žingsnius pavymui... Tokį jį ir mato nuotraukoje skaitytojas.

Foto sveikinimas (1SF>T).  Skambus pavadinimas, taipogi nėra „Nuotraukoje...". Tai nuotraukos ir teksto lydinys, kuriuo siekiama paskelbti, kad toks ir toks jau sulaukė tiek ir tiek metų, ir jis gerbtinas už tai ir tai. Foto sveikinimai paprastai pradedami nuo 50 metų jubiliejų. Tokius sveikinimus gali skelbti redakcijos, organizacijos, visuomenė. Bet galimi ir ne tokie oficialūs. Galimi sveikinimai vestuvių proga, sužadėtuvių, pirmagimio susilaukus, anūkėlio ir t.t. O kodėl šitaip nepasveikinus, tarkime, nacionalinės premijos gavimo ar aukso medalio sporte, moksle proga? Tekstas čia gali būti iškilmingo tono, gal netgi jambu, o gal hegzametru sueiliuotas.

Foto novelė (1SF>T). Tai vienintelis atvejis iš mažųjų fotožurnalistikos žanrų grupės,  kuris neturi  nei tikslaus adreso, nei tiksliai įvardyto objekto. Todėl nuotraukoje gali būti žmogus apskritai, gyvenimo gabaliukas apskritai, akmuo kažkur, kažkoks medis, peizažas... Nei tikslios vietos, nei laiko, nei veiksmo. Taip -  spaudos fotografijoje. O tekste? Koks jis turi būti?

Foto novelės tekstas - nedidelis, lakoniško stiliaus, trumpas filosofinis gamtos, buities, pasaulio apmąstymas. Kalba turtinga, vaizdinga. Netgi poetizuota. Čia mąstoma apie amžinąsias vertybes, žmogaus vitališkumą, būties tiesas ir problemas.  Gale būdingas staigus minties posūkis, kuris grąžina prie nuotraukos turinio, nors iš pradžių buvome toli nuo jo. Ką dabar nauju žvilgsniu pamatome fotografijoje, vėl skraidina mūsų mintis tolyn.

Foto novelė labai tinkama savaitgalio numeriams.

Norintiems apturėti malonią pažintį su foto novele, patariu susirasti bibliotekoje R.Rakausko foto novelių knygutę „Vilties šviesa". R.Rakauskas - vienintelis mūsuose foto novelės žanro meistras. Štai du pavyzdžiai iš šios knygos.

Nuotraukoje matome - saulės spindulys iš miško tamsos išplėšia tvirtą, tiesų, dailų eglės kamieną, sutrūnijusio kelmo liekanas ir vos iš žemės prasikalusį ąžuolo daigelį. Greta skaitome:

„Kraupia sirena skinasi sau kelią greitosios pagalbos mašina. --- Kas nors miršta... - lėtai ištaria vienas iš laukiančių autobuso ir pasėja nerimą.

- O gal kas nors pradeda gyvenimą, - atsiliepia kitas".

Viskas. Foto novelė pavadinta „Viltis".

Kitoje, pavadintoje „Auksinė žuvelė", matome mergaičiukę su žuvyte rankoje, o už jos tinklą traukiančio žvejo siluetą.

„Sugavo senelis auksinę žuvelę. O ji žmogaus balsu...

 Ne, lėlių man nereikia. Suknelės vasarai norėčiau. Taip, taip.  Bet ne... labiausiai tėvo reikėtų, kad mama paslapčiom neverktų, o manęs berniukai nepravardžiuotų... Bet tos geradarės žvejai vis neištraukia...".

Kad būtų lengviau suvokti foto novelės specifiką, į rankas paėmę R.Rakausko knygutę, bet kur ją atverskite ir nežiūrėdami delnu uždenkite kairįjį puslapį. Perskaitę tekstą dešiniajame, pabandykite atspėti, kokia maždaug turėtų būti nuotrauka, kurią uždengėte delnu. Patikinu - labai retai pasiseks atspėti. Tai rodo, kad ne tekstas čia inspiruoja nuotrauką, bet būtent ji duoda impulsą tekstui, plačiai ir vingriai minties eigai. Kita vertus, tik turėdami rankose gerą, su menine žyme fotografiją, galime pajusti būsiant foto novelę.

Meniškumas žurnalistikai, žinia, nėra būtinas, bet nėra ir svetimas, nekliudo. Meniškumas bene ryškiausiai ir atsiskleidžia foto novelėje. Tai artimiausias literatūrai fotožurnalistikos žanras.

Foto pažintis (1SF>T). Pavadinimą čia pavaduoja tęstinė rubrika, pavyzdžiui, „Mūsų svečiai", „Miesto tiltai", „Lietuvos parlamentarai", „Mūsų gatvės",  „Lietuvos miesteliai", „Gaktos paminklai" ir t.t. Iš to aišku, kad šio žanro nevalia vartoti atsitiktinai, tik retsykiais. Konceptualiai turime būti apsisprendę - kiekvieną savaitę ar, pvz., kiekvieną antradienį dedame fotopažintį, ir tęsti šitai reikia mažiausiai mėnesį, o gal ir pusmetį ar visus metus. Na, o pats verbalinis komentaras, kaip mes įpratę sakyti - tekstas, čia privalo būti maksimaliai kompaktiškas, be didesnių išvedžiojimų. Jį gali papildyti kelios turiningos detalės. Faktiškai užtenka objektą įvardyti vardininko linksniu („Žirmūnų tiltas", „Žvėryno tiltas", "Tiltas per Vilnelę", „Tiltas į Vingio parką" ir t.t.).

Štai tokią pasisekė sukurti ir pagrįsti  mažųjų foto žurnalistikos žanrų klasifikaciją. Mažiausiai aiškus momentas šioje klasifikacijoje buvo autorystės klausimas. Dalykas tas, kad fotografuojantieji vengė imtis plunksnos, o rašantieji iš tolo kratėsi fotoaparato. Ne tik kratėsi, bet ir nemokėjo fotografuoti. O pagal šią klasifikaciją ir priimtą fotožurnalistikos produkto binarinį apibrėžimą autorius turėtų būti vienas ir tas pats žurnalistas. Autorystės sudvejinimas, kai vienas fotografuoja, o kitas rašo, ištisai karaliavo praėjusio amžiaus antroje pusėje (iki  Lietuvos atgimimo), kai man prireikė ir pabandžiau suklasifikuoti fotožurnalistikos žanrus, pasiūlyti aiškias ir lengvai suprantamas definicijas.

Dvigubai autorystei pašiepti man nuolat kildavo toks palyginimas - vienas be dešinės kojos, kitas be kairės, bet abu pečius surėmę scenoje bando vaidinti patrauklų balerūną.

Taip buvo. Taip ir dabar tebėra. Deja. Tikrai fotožurnalistikai to visiškai nereikia.

Taigi, susitvarkius su mažaisiais fotožurnalistikos žanrais, beliko imtis stambiųjų savarankiškų žanrų. Čia laukė ne mažiau klaustukų ir problemų. O visiškai neaiškus buvo klausimas, kas tai per paukštis yra publikacijos, kai 2 (ir būtinai tik dvi) SF>T. Bet apie tai, kitą kartą.

 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2015-03-20 12:22
 
 

Komentarai (1)

Jūsų el. paštas

Va

2015-02-21 09:42

Dabar fotografuoja ir vaikai su savo išmaniaisiais

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media