2019 m. gruodžio 11 d., Treciadienis

Žurnalistas irgi žmogus

*print*

Archyvas :: Docentas daktaras Virgilijus Juodakis: Ilgas ežys gatvėje

2015-05-27
 
Docentas daktaras Virgilijus Juodakis

Docentas daktaras Virgilijus Juodakis

 

Virgilijus Juodakis

 

ILGAS EŽYS GATVĖJE

 

 

 

 

 

Mielas sūnau,

džiaugiuosi pradėjęs daryti ką tau pažadėjau.  Kartą pradėjęs, po truputėlį krapštysiu iš smegeninės kas ten dar neišsitrynę. Pradėjęs nuo ankstyvos vaikystės, palengva brisiu per kitus savo gyvasties gabalus ir gabaliukus. Ačiū, kad paraginai šito dalyko pagaliau imtis. Toliau bus Komija, tėtės likimas, pokaris, Telšiai ir Kaunas, konservatorija, KGB ir t.t. Kol pasieksiu grabą, gal ir visai storą pluoštą atsiminimų pripeckiosiu.

 

*   *   *   *

 

Kodėl tik dabar ėmiausi plunksnos? Ogi nemanau, kad ką dar nežinomo galėčiau papasakoti. Buvo nemaža, kas skubėjo papasakoti apie tremtį, apie lagerius, tardymus, vežiojimus per taigą ir sniegynus. Vis maniau suskubsiu, kai kiti išsipasakos. Bet kai supratau, kad mano vaikams ir anūkams visai neįdomu, ką galiu papasakoti iš tų tolimų dienų, supratau, kad dienos sparčiai rieda praeitin ir laikas nors šį bei tą, ką dar prisimenu, ant popieriaus išguldyti.

 Tada Kretingoje myniau septintus savo gyvenimo metukus. Buvo 1940 metai. Tėčiui buvo 40 metų, mamai - 35-ri. bobunytei, kaip ir dera, žymiai daugiau - 70, nes ji buvo tėčio mama. Buvau vienturtis šeimoje, nors tėvai planavo turėti dar du savus ir būtinai pasiimti auginti dar tris vaikus iš našlaičių namų. Taigi tame dideliame tėvų name turėjome augti šešiese, o antrame aukšte jau buvo rengiamas erdvus gydytojo kabinetas, mat pagal tėvų viltį užaugęs turėjau būti gydytojas, tad iš anksto buvo pasirūpinta tinkamomis patalpomis.

Pamenu, kaip gudraudamas skundžiausi bobunytei, kad man esą skauda pilvukas. Mat ji žinojo skanų vaistą, kurio ir gaudavau skausmais apsimetęs. Tai buvo sukraus gabalėlis su užlašintais keliais kažkokio kvapnaus skysčio.

Taipogi pamenu, kaip plačioje lovoje vartaliojausi su tėčiu ir popieriaus lape bandžiau atkartoti kažkokiuose žurnaluose ar laikraščiuos tada populiarius įvairių žmonių šaržus. Pamenu, kad didelės buvo nupieštos tik galvos. O kūnai ir apranga tik vos didesni už ausis.

Taigi tokia buvo situacija, kai vieną gražią dieną žiūrėdamas pro langą pamačiau Klaipėdos pusėn judantį ilgą, visą gavę užėmusį keistai spygliuotą ežį. Kiekvienas žygiuojantis ant peties turėjo pasikabinęs šautuvą su aukštyn styrančiu blizgančiu spygliu ir ant kiekvienos galvos į dangų rodė  keistas iš kepurės išdygęs kiek kitoks spyglys. Suvokiau, kad tai kareiviai žygiuoja, bet nenutuokiau iš kur jie, kas tokie, kodėl ir kur žygiuoja. Žymiai žymiai vėliau suvokiau, kad tai buvo tarybinė kariuomenė, kurią vėliau pavadiname okupantų kariauna. O tos keistos nematytos smailiaspyglės kepurės buvo prieškario metų sovietų armijos uniformos dalis. Patys rusai jas vadino „umootvoditelj", kas lietuviškai reikštų „proto nukreipėjas".

Tas ilgas dygliuotas į milžinišką slieką panašus ežys padalino mano atmintį į dvi dalis - į laimingą vaikystę iki jo ir visišką priešingybę po jo.

Iki jo buvo strapaliojimas tėtės sodinamame sode prie namų,  mamos gėlynas po langais su miniatiūriniais pomidoriukais, gudravimai su babūne, kelionės į Kretingos priemiestį kur tėtis turėjo nedidelį ūkelį su durpynu, vijūnų gaudymas tarp akmenų po užtvankos kriokliu Akmenos upėje, Mikimauzas kino ekrane, šuolis nuo Palangos tilto ir išsigandusios tėvų akys kai mane prisitrenkusį atgaivino, daug kitokių vaikiškų mažų nuotykių.

O netrukus po ilgojo dygliuotojo ežio prašliaužimo dar su tamsa pažadintas namuose pamačiau kelis kareivius su plokščiomis žaliomis kepurėmis, kurias virš ausų aplink galvą juosė raudona juosta. Jie su mano tėčiu kalbėjo man nesuprantama, pirmą kartą girdėta svetima kalba. Žymiai vėliau sužinojau, jog tai buvo rusų kalba, mat tėtis, pasirodo, ją mokėjo, nes buvo lankęs mokyklą dar caro laikais. Ypač vienas jų buvo itin geranoriškas, kaip vėliau pasakojo mama, ramiai patarinėjo į maišus dėtis kuo daugiau rūbų, patalynės dalykų, kuo mažiau sunkių rakandų, dūžtančių indų. Dabar manau, kad jis šitaip elgėsi todėl, kad sutiko žmogų, mano tėtį, kalbantį rusiškai. O bobūnėlė kūkčiojo kampe sėdėdama,  aš prie jos glaudžiausi ir smalsiai žvalgiausi, kas čia nakties metu dedasi.

Taip mano šeima buvo susemta kelionei į tremties vietas Rusijos gilumon 1941 metų ankstų birželio 14 dienos rytą.

Dabar, pasiėmęs archyvuose tėvo ir šeimos deportacijos bylas, jose radau, kad tą naktį kruopščiai buvo surašytas aktas, kiek kokių daiktų namuose paliekama ir perduodama saugoti Kretingos grūdų surinkimo punkto įgaliotiniui Donelai. Tame apraše net 71 eilutėje išvardyti arklys, rogės, karvė, malkos,4 lovos, stalas, 4 kėdės, barometras, komoda, bufetas, kavos servizas, 96 lėkštės, liustra, 3 suknelės, 4 pagalvės, sofa, 600 knygų biblioteka, 7 enciklopedijos, 2 chalatai, 10 staltiesių, 2 vyriški paltai, dviratis, 3 kg siūlų, 4 cnt avižų, 1 cnt kviečių, 3 moteriški paltai, 1 pora vyriškų batų, guminiai batai, kaliošai, paklodės, skrybelaitės, marškiniai ir t.t.

Kam visa tai buvo reikalingą, nesuprantu. Vien tik kažkokios menamos tvarkos imitacija.

Dar du įdomesnius momentus žinau iš mamos žodžių. Pasirodo, ji per tėtį atkakliai reikalavo kad būtina nakties metu iškviesti ką nors, kam galėtų perduoti jos žinioje buvusius valdiškus pinigus. Jai galvoje netilpo, kad galėtų juos išsivežti. Ir savo pasiekė. Šeimos tremties byloje radau štai tokį dokumentą.

14.06.1941. PERĖMIMO AKTAS

Aš, Dumčius Stasys, Kretingos apskrities Švietimo ir meno darbuotojų profkomiteto pirmininkas, perėmiau iš Juodakienės, t.y. komiteto kasininkės sekantį:

1.                        Kasos knygą

2.                        Pajamų bylą

3.                        Išlaidų dokumentų bylą

4.                        Įvairius orderius

5.                        Profsąjungos markučių už 1367 Rb

6.                        Grynais pinigais 803,89 Rb

Perėmusio ir perdavusio parašai. Dalykas tas, kad mano mama buvo mokytoja.

Antras momentas buvo tas, kad mano tėtis atsisakė į kelis maišus sukimštą mantą krautis į kieme laukusį sunkvežimį ir išsiderėjo kad būtų pakviestas koks ten kaimynas, kuris pakinkytų arklį į ratus, mat iš namų nežinion iškeliauti norįs nuosavu transportu. Juoba, kad deportacijai vadovavęs karininkas buvo pasakęs, jog reikia keliauti į už keturių kilometrų esantį miestelį Klibiai. Šeimos tremties byloje yra išlikęs toks dokumentas. Jis be datos ir be jokio parašo. Tai iš anksto padaugintas blankas „PLANAS operatyvinių trijulių darbui iškeldinant antitarybinius socialiai pavojingus ir kriminalinius elementus", kuriame ranka įrašyta, jog iš Kretingos iškeldinami Juodakis Aleksas, Prano s., ir 3 jo šeimos nariai. Maršrutas iki pakrovimo stoties yra Kretinga - Klibiai".

Tuos keturis kilometrus neblogai atsimenu. Mat sėdėjau vežime aukštai ant minkštų maišų kartu su mama ir babūnyte, arkliukas lėtai žingsniavo. Greta pėsti žingsniavo mano tėtis su tuo karininku ir apie kažką šnekučiavosi, o už jų palengvėle šliaužė tas mums vežti skirtas sunkvežimis, jame sėdėjo keli kareiviai su šautuvais. Bet svarbiausia man buvo ne tai. Man svarbiausia buvo, kad pirmukart gyvenime mačiau ko dar nebuvau matęs - iš už žemės krašto, iš už miškelio ir krūmų kilo didelė graži saulė. Tai buvo kažkoks naujas dar nepatirtas šviesus pojūtis... Vežimaitis sustojo prie  pravertos vagono sienos, saulė dingo už kažkokio stogo, atsiradome belangiame vagone su ištisiniais gultais prie pat grindų ir antrais aukščiau. Matomai, man tą rytą trūko miego, nes užmigau ir atsibudau (bent man taip atrodė)  kažkokioje didesnėje stotyje. Čia buvo kur kas daugiau vagonų, daugiau kareivių ir mūsų vagonas jau buvo pilnas man naujų žmonių. Tai buvo Naujoji Vilnia šalia Vilniaus.

Čia nutiko ir šiandien man vis dar nesuprantamas stebuklas. Juk nebuvo tada nei mobiliųjų telefonų, nei kokio greitojo pašto, nei kareiviai prie vagonų leido kam prieiti, pagaliau ne savaitę laiko čia klijavo vagoną prie vagono į ilgą ešeloną. Bet mama pasakojo, kad kažkokiu būdu N.Vilnioje gyvenę tėvo giminaičiai sužinojo, kad esame vagone ir atnešę įsigudrino perduoti mums lašinių paltį ir ar ne tris kepalus juodos naminės duonos. Tai ir buvo pagrindinis valgis ilgoje kelionėje iki Komijos.

O kai laipino mus į vagoną Klibiuose, tėtis su tuo karininku pradžioje buvo įlipęs į tuščią gretimą vagoną. Ten, anot mamos, karininkas parodė tėčiui ir davė skubiai pasiskaityti į du aplankus susegtus dokumentus. Viena byla buvo skirta jam, kita - mums, jo šeimai. Kai jis po kurio laiko buvo įlaipintas į mūsų vagoną, svarbiausia jo atnešta naujiena buvo tokia. Pagrindinis dokumentas, pagrindinis skundas pagal kurį esame išvežami yra parašytas Birutės Abdulskaitės ranka. Tai ta pati Abdulskaitė, kuri tautiniais rūbais pasidabinusi Lietuvos delegacijos sudėtyje važiavo į Maskvą Stalino saulės parvežti, ta pati Abdulskaitė, kuri iš Salantų buvo atkelta Kretingon partinius reikalus tvarkyti. Ta pati Birutė, kuri LKP nare buvo nuo 1933 metų. Ta pati Birutė, kurios mokytoja Salantuose buvo Agota Bražiūnienė. O ši Agota buvo mano mamos bičiulė, kartu mokėsi, kartu tekėjo, kartu pirmagimius sūnelius tėvams padovanojo. Taigi nuo Salantų iki Kretingos ranka paduoti. Tad kryžmai krikšto mamomis būti susitarė. Natūralu, kad susitikusios naujos valdžios sprendimus ne kartą aptarė. Iš jos mano mama ir žinojo, kad ta Birutė didžiai aplaidi mokinė buvusi, iš pamokų bėgo, mokyklos kieme po krūmu lindėdama varnas skaičiavo. Ir staiga tokia asaba buvo paskirta Kretingos "apkomo" kadrų skyriaus vedėja. Buvo keista.

Dar daugiau - ji vienintelė iš „provincijos" buvo įjungta į tą delegaciją, kuri 1940.VIII.3 d. Maskvoje paprašė priimti Lietuvą į Sovietų Sąjungos sudėtį. Ji vienintelė tarp 20 delegatų buvo pasidabinusi tautiniais rūbais. Prašymas buvo patenkintas. Iki pirmojo masinio trėmimo buvo likę tik 10,5 mėnesio.

O likus vos nepilnai savaitei iki pirmojo trėmimo nakties (1941.VI.14 d. 3 val. ryto 38.000 lietuvių sulaukė nekviestų svečių), ta Birutė Abdulskaitė (ištekėjusi vėliau tapo Slapšiene) žaliu rašalu parašė tokį raštą :

„NKGB Kretingos Apskrities skyriaus viršininkui

Partijos nario LKP Kretingos Apkomo kadrų skyriaus vedėjos B.Abdulskaitės gyv. Daukanto g.

Pareiškimas

Šiuo pareiškiu, kad pil. Juodakis Aleksas sūn. Prano gyv. Kretingoje Klaipėdos g. 4. kaip man yra žinoma apie 5 metus tarnavo policijoje nuovados viršininku. Vėliau jis persikėlė Klaipėdon ir tarnavo saugumo policijoje kokiu tai valdininku.

Kretinga. 1941-VI-9.

Jos parašas ir antspaudas (Lietuvos TSR VSLK)".

 

Tai ir buvo pirmasis dokumentas mano šeimos tremties byloje. Jį ir gavo pasiskaityti mano tėtis vagone Klibiuose. Bet tai, pasirodo, nebuvo pirmasis, o tuo labiau vienintelis, dokumentas, lėmęs tremtį.

Tėtės byloje radau du vokus su įdomiais dalykais. Jie nefigūruoja oficialiuose bylos raštuose, jie niekur necituojami. Bet tardymuose ir apklausose ne kartą jais bus remiamasi ateityje. Tai du slaptųjų agentų pranešimai.

Vienas - slaptojo agento „Samsonovo" (1941.05.29), antras - agento „Jungo (24 val. 1940.07.21). Abu surašyti rusų kalba, vieną priėmė ir žinias užrašė kažkoks kapitonas (parašas neįskaitomas), kitą - vyr. leitenantas (neįskaitomas). „Jungo" pranešimas buvo toks: „Kretingoje savame name gyvena buvęs apskrities policijos viršininkas Juodakis (Edokis), jau išėjęs pensijon, kodėl išėjo į pensiją man nežinoma. Tikriausiai priklauso fašistinei organizacijai, nes jis nebūtų galėjęs būti apskrities viršininku, jeigu nebūtų fašistas. Be namo, kuriame gyvena, dar turi akmeninį namą miesto centre. Už 5 km nuo Kretingos turi 4 ha durpyną, samdo darbininkus, ten turi dar ir nedidelį ūkelį ir banke apie 40.000 litų".

„Samsonovo" pranešimas kalba apie tai, kas su kuo bendrauja, apie ką kalbasi. Įdomu, kad gale yra prierašas: „Kitas slaptas susitikimas paskirtas 1941.06.10 d. 22 val. vakare prie skardžio". Dirbta, užrašinėta naktimis, tai rodo, kad veikta buvo slapta, laikantis konspiracijos. Kodėl? Taip buvo vykdomas A.Sniečkaus (Valstybės saugumo departamento direktoriaus ir LKP vadovo) 1940.VII.7 d. patvirtintas planas, kuris numatė iki liepos 10 d. parengti suimtinų asmenų sąrašus. Todėl kai 1941.VI.4 d. NKVD išleido „Instrukciją dėl prieštarybinio elemento išvežimo tvarkos iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos", lygiai po 10 dienų 3 val. nakties ji buvo pradėta vykdyti.

Tą pačią dieną, kai buvo išleista ši instrukcija, kažkokie vyresnysis leitenantas Čirkovskij ir majoras Bočarov, pažymėję  grifu‚ „visiškai slaptai" Kretingoje parašė  pažymą rusų kalba (spravka) apie tai, kad Juodakis Aleksas s. Prano buvo pasienio policijos viršininku, jo šeima susideda iš žmonos (mokytoja), močiutės (motina) ir sūnaus (7 metų). Tarybų valdžios atžvilgiu nusiteikęs priešiškai.

Po penkių dienų (1941.VI.9 d., tą pačią, kai buvo parašytas B.Abdulskaitės skundas), valstybės saugumo seržantas Galuško pasirašė nutarimą areštuoti mano tėtį ir atlikti kratą. Kažkas žaliu rašalu pasirašė, jog sutinka su tokiu nutarimu. Žalias rašalas rodo, kad visa tai buvo rašoma vienu metu prie vieno stalo.

Po to sekė dar vienas nutarimas (be datos), jog tas seržantas Galuško nutaria, kad areštuotojo Juodakio šeima yra socialiai pavojinga, todėl jis nutaria „...jo 3-jų asmenų šeimą ištremti už Lietuvos TSR ribų". Kažkas šį jo sprendimą patvirtino vėlgi žaliu rašalu. Štai ir visa jurisprudencija. Jokio teismo, jokio  tardymo, jokio įrodymo, jokio juridinio pagrindimo. Tik slapukų pranešimai ir žalias rašalas.

Toliau šeimos tremties byloje yra du 1941 m. birželio 14 d. pažymėti popieriai - protokolas ir raportas. Protokolas liudija, kad buvo atlikta krata, raportas - kad šią dieną operatyvinė grupė iškeldino iš Kretingos Juodakius Aleksandrą s. Prano, Emiliją Antonovną, sūnų Virgilijų ir motiną Kazimierą. Kratos metu nieko nepaimta, jokių įvykių nebuvė. Abu pasirašė operatyvinės grupės vyresnysis kapitonas Zobov. Tikriausiai tai tas kariškis su kuriuo mano tėtis kalbėjosi žingsniuodamas tą ankstų rytą į Klibių geležinkelio stotelę šalia Kretingos. Gal jis ir su giminėmis padėjo susisiekti kai ešelonas stovėjo Naujojoje Vilnioje? Gal.

Čia paskutinį kartą mačiau savo tėtį. Mano atmintyje yra išlikęs toks vaizdas. Jam liepė išlipti, o mūsų neišleido. Jis tolsta palei vagonus, vis atsisukęs pamojuoja ranka mums. Jam iš abiejų šonų žengia du kareiviai su šautuvais ir dangun styrančiais blizgančiais durtuvais. Vėliau mama man sakė, jog buvo paaiškinta, kad nehigieniška viename vagone važiuoti moterims ir vyramas. Kai mus nuveš kur reikia, vėl būsime kartu suvesti. Bet jis atsidūrė Krasnojarsko Rešotų lageryje, o mes - Komijoje. |

 

 

 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2015-05-27 12:52
 
 

Komentarai (2)

Jūsų el. paštas

G.R.

2015-06-13 08:36

O kas atsakys už kančias?

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Aldona

2015-06-06 07:58

Taip.Sunkus buvo gyvenimas.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media