2019 m. lapkricio 21 d., Ketvirtadienis

Žurnalistas irgi žmogus

*print*

Archyvas :: Docentas daktaras Virgilijus Juodakis: o kas toliau po žanrų sistemos?

2015-03-03
 
Docentas daktaras Virgilijus Juodakis

Docentas daktaras Virgilijus Juodakis

 

Virgilijus Juodakis

 

Po to, kai apsigyniau disertaciją, bičiuliai nenustojo raginę kuo greičiau disertacijos pagrindu paruošti ir išleisti knygą apie fotografijos istoriją Lietuvoje. To imtis negalėjau dėl dviejų dalykų.

Pirma - buvo sovietmetis, ir apie dalykus iki sovietmečio ką nors skelbti be priedo apie sovietmetį buvo keblu. O to daryti man labai nesinorėjo. Ne dėl simpatiją ar antisimpatijų, bet todėl, kad pasikeitusi visuomeninė aplinka sąlygojo ir visai kitokią fotografijos sklaidą, visai kitokią jos egzistenciją, paskirtį ir siekius. O tuo labiau, kad kartą padaręs kokį darbelį, labai nemėgstu grįžti ir iš naujo knibinėti. Šiandien, kai atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, visuomeninė socialinė aplinka pasidarė dar kitokia, tapo aišku, kad sovietmečio laikotarpį dera aprašyti atskirai, o pastaruosius nepriklausomus dešimtmečius - irgi atskirai. Deja, jau daug metų nuvilnijo praeitin po mano disertacijos, o vis neatsiranda, kad kas imtųsi tų dviejų laikotarpių istorinės apžvalgos. Tiesa, pastaraisiais metais atsirado nemažas būrelis menotyrininkų, kurie mielai imasi fotografijos temų. Tai labai gerai ir miela, tai labai reikalinga. Bet menotyrinis žvilgsnis nėra istorinis žvilgsnis. Jis neapima visumos. Už savo dėmesio ribų jis palieka daugybę fotografijos veiklos sferų. Pagaliau, pati su fotografija susijusi menotyra yra tik dalis bendrosios fotografijos istorijos dalis. Istorinis žvilgsnis tai ir lazerių laboratorijos, ir archeologija, kraštotyra, paminklosauga, gamtos apsauga, statybos ir griovimai, chirurgų operacinės, pramonė, buitinė fotografija, spauda, mėgėjiška veikla, knygų, albumų, atvirukų leidyba,  santvarkos propaganda, archyvistika, muziejai, komercinė bei politinė foto reklama ir t.t.

Antra - nuo disertacijos gynimo iki knygos pasirodymo prabėgo 25 metai. Kol nebuvo išleista disertacijos pagrindu paruošta knyga „Lietuvos fotografijos istorija. 1854 - 1940", aš turėjau ką pasakoti studentams tiek stacionare, tiek neakivaizdiniame skyriuje. Studentai, nori-nenori, buvo priversti lankyti paskaitas ir klausytis, nes pasiskaityti apie tai niekur niekas negalėjo. Sutikite, tai man buvo malonu ir pats prieš save jaučiausi kažkiek nosį užrietęs. Va, žinau ir tiek, o tu pasiklausyk. 

Žinokite, tiesiog tragedija, kai dėstytojas pristinga ką pasakoti studentams paskaitose. Šis momentas, kai jau yra išleistos knygos ir vadovėliai, pasidaro itin aktualus. Tokiais atvejais gelbsti seminarai bei koliokviumai.

Seminaras yra pratybų, kursų rūšis, viena iš papildomo mokymo formų aukštosiose mokyklose. Čia jau ne dėstytojas aiškina kas ir kaip, kodėl, bet studentai pagal užduotas temas privalo pasiskaityti ir auditorijoje pabūti lyg ir dėstytojais aiškindami pasirinktą ar užduotą temą. Kai atsirado internetas, buvo tas laikas, kai rutuliojau fotožurnalistikos žanrus ir dėliojau juos į darnią logišką sistemą. Todėl man buvo paranku užduoti seminaro temą - ką randate internete apie fotožurnalistikos žanrus? Deja, mažai ką laimėjau. Apie atskirus fotožurnalistus, jų darbo stilių ir biografijas studentai žinių internete rasdavo. Bet nieko - apie fotožurnalistikos žanrus. Tai mane, žinoma, nuvildavo. Bet kartu ir patvirtindavo, kad aš kažką naujo sudėliojau.

Koliokviumas yra dėstytojo pasikalbėjimas su studentais, norint išsiaiškinti ir patikrinti jų sugebėjimą mąstyti. Aš koliokviumo forma naudojausi ganėtinai aktyviai. O aiškinausi su jais klausimus, kurie man pačiam būdavo ne iki galo aiškūs. Arba kildavo nauji klaustukai. Pavyzdžiui, redakcijos darbuotojų sąraše vienur yra fotografas, kitur fotokorespondentas, fotoreporteris arba fotožurnalistas. Ar tai vienas ir tas pats? Ar vienodos jų pareigos,  vienodus ar skirtingus atlyginimus jie turi gauti? Ką kuris privalo gebėti padaryti? O gal tai priklauso nuo leidinio tipo - laikraštis ar žurnalas? Ne taip paprasta buvo sutarti, kad fotožurnalisto titulas tinka tik tiems, kas sugeba pateikti redakcijai visiškai paruoštą  dvinarį ruošinį - fotografijas kartu su jas lydinčiu rašiniu. Toks gali gyventi toli nuo redakcijos, tiek Honkonge ar Londone ir maitinti savo redakciją profesionaliai paruoštomis tinkamomis publikacijomis. Kai  kurios fotografijos vėliau gali tikti kokiai parodai ar konkursui. O didysis tikslas galėtų būti iš kasdienės produkcijos sudarytas albumas ar knyga kuria nors pasirinkta tematika. Pavyzdžiui, šviesios atminties Marius Baranauskas nusižiūrėjo mokinukes dvynes sesutes ir buvo sumanęs lydėti jas fotografuodamas ir rašydamas „per vestuves iki grabo lentos". Tai ne naujiena Europos praktikoje, bet mūsuose tokio sumanymo M.Baranauskas ėmėsi pirmasis. Arba klaipėdietis Bernardas Aleknavičius - pats vienas paruošia ir išleidžia knygas-albumus „Donelaitis ir mes" (1989), „Kelionė. Einu per Lietuvą" (2009), „Vakarė žvaigždė, apie I.Simonaitytę" (1998), „Žemaičių žemės rūpintojėliai" (2008) ir kt. Šiandien panašiu keliu eina Valentinas Juraitis („Karaliaučiaus kraštas"), Klaudijus Driskius („Arti Sartų") ir kt.

Su fotožurnalistu lyg ir viskas aišku pasidarė. O fotoreporteris, fotokorespondentas, fotografas? Bendro vardiklio tada rasti nepasisekė.

Kitas painus klausimas, reikalaujantis bendro sutarimo ir įteisinimo buvo atlygio už darbą, už teikiamą produkciją klausimas. Ar fotokronika ir fotovaizdelis tiek pat verti? O fotožinutė ir fotonovelė? Kadangi fotonovelė pagal savo sandarą yra arčiausiai literatūrinės miniatiūros, didelių ginčų dėl jos piniginės išraiškos nekilo. Tebūnie tai brangiausias mažasis fotožurnalistikos žanras. O kiti? Fotokronika reikalauja momentalios reakcijos ir didžiausios skubos. Tai kas lengviau paruošti - fotokroniką ar fotonovelę?

Dar daugiau debatų kilo bandant nustatyti honorarų tinklelį stambiesiems fotožurnalistikos žanrams.  Kas brangiau ar mažiau turi būti įkainuotas, jeigu vienas fotografuoja, o kitas rašo? Kai vienas autorius, tai problemos nekyla. O kai du? O kuris dėmuo svarbesnis - tekstas ar nuotraukos, kuris „brangesnis"?

Žurnalo „Švyturys" klestėjimo laikais  būdavo amžinos peštynės - kiekvienas iš dviejų autorių įrodinėjo, kad jo dalis labiau svarbi, kiekvienas, kaip sakoma, traukė antklodę ant savęs. Tokios buvo sąlygos. Kai apie 1960-tuosius metus įkėliau koją į šio žurnalo neetatinių bendradarbių gretą, šis konfliktas buvo išspręstas labai paprastu būdu - kiek kuris ploto beužimtų, abiem autoriams honorarą pradėjo išrašinėti po lygiai.  Tiek Ainošiui, tiek Kaipošiui. Taip elgėsi atsižvelgdami į formulę „3 (arba daugiau) spaudos fotografijų užima ne mažiau pusės publikacijos ploto atverstiniame". Priešingu atveju - „užima vietos mažiau" - fotografijos buvo pripažįstamos fotoiliustracijomis. O sprendė kurlink pasukti -  stambiojo žanro link ar tik į iliustracijos vardą - ne koks rašeiva ar skyriaus vedėjas. Sprendė meninis redaktorius Grigorijus Kuniskis (visi jį vadino Griša). Būtent jis maketavo žurnalą ir nuo jo priklausė leidinio išvaizda, bendroji puslapių estetika. O buvo jis labai kūrybingas ir reiklus. Fotografuojantis visada padaro kur kas daugiau nuotraukų negu prireikia numeriui. Bet jam negalima buvo padėti ant stalo visų kontrolinių nuotraukų. Ką, sakė, negali blogesnes išmesti lauk? Negali atrinkti geresnes?. Nekišk man čia visokį šlamštą. Turėjo Griša, kaip sakoma, smarvės. Geros smarvės. Tiesiog intuityviai jis skyrė ir skirtingai maketavo - čia iliustracija, o čia kažkas daugiau. Bet visada galima buvo siūlyti, pasvarstyti, paieškoti geriausio varianto. Taip nejučia jis talkino stambiųjų fotožurnalistinių žanrų vystymuisi. Su juo negalėjo ginčytis netgi mano porininkai, redakcijoje dirbę Rimantas Budrys ir Vytautas Misevičius. Tuo labiau aš.

Beje, tada nebuvo mados nerūkyti patalpose. Tad dažnas pūtė dūmą iš panosės. O Griša nerūkė. Jį dūmas dusino. Vieną dieną neapsikentęs jis nupiešė ir iškabino savo kabinete įspūdingą išsišiepusios riebios kiaulės snukį su cigarete nasruose. Nuo tada rūkoriai iš čia dingo.

Žymiai vėliau, kai galvoje jau susiklostė fotožurnalistikos žanrų sistema, kai artėjo ir priartėjo 1990 metai, kilo noras vėl nerti į  spaudos puslapių praktiką ir pažiūrėti, kaip fotožurnalistika funkcionuoja praktikoje, apie ką ir kaip ji kalba skaitytojui. Tam prireikė rasti, teisingiau sakant - susikurti kokią nors fotožurnalistikos dalykų registracijos sistemą, kad būtų galima duomenis suvesti į matematizuotas lenteles, o ne vien pasikliauti nuogu įspūdžiu arba operuoti sąvokomis „man patinka", „manau", „atrodo", „regis", „daugiau, mažiau" ir t.t. Prireikė nemažai laiko ir pastangų, kol susiklostė daugiaaspektei analizei tinkama registracijos ir paieškų sistema.

Daugiausiai problemų buvo su tų spaudos fotografijos apskaita, kurios fiksavo ir rodė skaitytojui ne vieną, o kelis aspektus. Pavyzdžiui, „Vakarinėse naujienose" buvo tokia nuotrauka: iš JAV atostogų grįžęs Š. Marčiulionis mūsų mokyklos sporto salėje pasakoja moksleiviams krepšininkams apie profesionalo kasdienybę Amerikoje, šį tą pademonstruoja su kamuoliu ir visa tai filmuoja iš Anglijos atvykę televizijos žurnalistai. Kaip tokią spaudos fotografiją fiksuoti duomenų rinkimo bazėje? Kurion eilutėn dėti - „Šarūnas?, krepšinis?, svečiai iš užsienio?, televizija? atostogos?".

Pradėjus plačiau žvalgytis, suvedus aptiktus duomenis į lenteles, rezultatai kartais didžiai stebino, nes rodė logikos stoką. Pavyzdžiui, vienas žemdirbiams skirtas laikraštis tiek džiaugėsi bažnyčios palaisvėjimu, kad daugiau nei pusėje savos spaudos fotografijų rodė pamaldas, procesijas, atlaidus ir t.t., o ne žemdirbystės dalykus.

Susiruošęs į mokslinę konferenciją Maskvos universitete, suvedžiau duomenis, kaip Lietuvą rodo „Pravda", „Izvestija" ir „Komsomolskaja pravda". Suvedus krūvon ketvirčio duomenis, aiškiai pasimatė, kad Lietuvoje nėra nei mokslo, nei pramonės, nei kultūros, o vien tik kažkokie hitlerjungenai žygiuoja (tai buvo mūsų skautai), užtat Kirgizijoje klesti bujoja visa tai, ko Lietuvoje nė su žiburiu nerasi. Jau tada, prieš mūsų nepriklausomybės atkūrimą, buvo vedama tokia psichologinė ataka. Konferencijoje tuos surinktus duomenis išdėsčiau ir bandžiau įrodyti, kad centriniams laikraščiams derėtų vienodai skirti dėmesio visoms Sąjungos respublikoms. Taip, kaip daro gera gaspadinė vienodai maitindama aplink košės dubenį sutūpusius šeimos narius. Pamenu, kad dalis publikos iš manęs gardžiai pasišaipė.

Kaip tik tomis dienomis Lietuvos ir išeivijos atstovai Švedijos saloje pasirašė Gotlando komunikatą. Tai buvo dokumentas, kuriame teigiama, kad „viso pasaulio lietuvių gyvybinis tikslas yra nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas". Po dienos, berods „Pravdoje", buvo paskelbtas komunikato vertimas į rusų kalbą ir po tekstu - pasirašiusiųjų parašų faksimilės. Aš, žinoma, nežinojau tada, kad komunikato autoriai buvo išvertę jį tik į prancūzų, vokiečių, švedų ir anglų kalbas. Į rusų kalbą jis nebuvo išverstas. O čia staiga jis pateikiamas kaip originalas su visais parašais. Taigi, sakiau eiliniame konferencijos posėdyje, čia aiškus falsifikatas, aiškus fotomontažas, taip negalėjo būti. Taip negalima daryti padorioje spaudoje. Derėjo duoti originalo lietuvių kalba faksimilę ir tik tada aiškinti, kas čia per dokumentas ir kas jame rašoma. Niekas manęs nesuprato, bet ir niekuo neapkaltino.

Kai 1993 metais nuvilnijo Lietuvos prezidento rinkimų aistros, pasidarė smalsu pažiūrėti, kaip mūsų laikraščiai dalyvavo rinkiminėje kampanijoje. Suvedus duomenis paaiškėjo, kad  bene visi laikraščiai turėjo savo „numylėtinį" ir tik vienintelis „Lietuvos rytas" per spaudos fotografiją skyrė vienodą dėmesį abiem pretendentams į prezidento postą. Kiek buvo paskelbta nuotraukų su A.Brazausku, lygiai tiek buvo ir su S.Lozoraičiu. Dalis nuotraukų rodė abu pretendentus kartu. Nežinau, ar taip nutiko atsitiktinai, ar dažnis buvo koreguojamas. Bet buvo kaip buvo. Tai buvo sąžininga.

Taip po kruopelytę aiškėjo, kad ne viskas „šioje karalystėje klostosi gerai". Nejučia kilo noras prikišti nagus prie tvarkos įvedimo šioje karalystėje. Na, jeigu ne pačiam tai daryti, tai bent padėti kitiems, patarti, pasiūlyti gerus aiškius takus vietoje kreivų takelių. O tai buvo metai, kai buvo leista steigti visokias individualias įmones personalinei veiklai. Tokią susikurti buvo labai lengva. Keli rubliai į banką, skersai gatvės užeiti į porą kabinetų gauti parašus, ir vakarop jau turi personalinę įmonę. Taip ir padariau. Pavadinau „Žurtyra", atsieit - žurnalistiniai tyrimai. Tikėjausi, kad ne viena rimta, save gerbianti redakcija panorės į savo fotožurnalistikos lauką pažiūrėti iš šalies, sutvarkyti  šitą barą kuo tvarkingiau, kuo naudingiau. Kad nebūtų „kaip dievulis davė". Mano galvoje švietėsi vėlgi ištisa sistema, kuri apimtų fotožurnalistikos žanrus, pareigybes, tematikas, honorarų tinklelius, savaitines temų išklotines, akcentus makete ir t.t. Bet nieko panašaus nenutiko. Niekam mano "Žurtyros" gerų norų neprireikė.

Netiesą sakau - kai kam prireikė. O nutiko taip, kad mano sukurta daugiaaspekte fotožurnalistikos analize kai kas rimtai susidomėjo.  Netikėtai, kaip sakoma, prie alaus bokalo, man pradėjo siūlyti - užsakome tau tą daugiaaspektę analizę tai viename, tai kitame spaudos leidinyje pagal mus dominančią temą. Padarai - sočiai sumokame solidžią sumą. O tu mums gražini pusę ar du trečdalius. Liks ir tau. Nesvarbu, kad nieko doro tavo tyrimas neatskleis. Juk moksliniame tyrime galimi trys rezultatai: pliusas, minusas ir nulis. Nulinis taipogi yra rezultatas. Jis mums tinka. Mūsų nedomina, ką ten prirašysi, ką atrasi ar neatrasi. Vis vien išmesime. Svarbu, kad buhalterija turėtų ką veikti.  

Kai suvokiau, kur čia sukama, visai rimtai išsigandau. Užuot leidęsis į tolimesnes derybas, puoliau uždaryti, likviduoti tą savo „Žurtyrą". Bet ne taip paprasta buvo tai padaryti. Kokių tik popierių neprireikė. Ir benzino ataskaitų, nors mašinos neturi, ir ko kiek per muitinę atsivežei, kiek išvežei, kur antspaudą naudojai, kiek buhalteriui ir valytojai mokėjai, kur popieriaus sunaudojai, ar visus asfalto mokesčius sumokėjai ir t.t. be galo be krašto. Man beliko tik vaikščioti ratu renkant tuos popieriukus ir pristigus kantrybės klausti - o ar batų numerio nereikia?

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2015-03-03 18:46
 
 

Komentarai (3)

Jūsų el. paštas

GA

2015-03-17 11:50

Fotografija išsigimsta. Gaila.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

III

2015-03-10 08:29

Vadovėlis - gerai. dabar fotografai tik savo sultyse verda.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Juozas

2015-03-05 09:54

Gerb. docentas galėtų parašyti fotografijos vadovėlį.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media