2019 m. rugpjucio 19 d., Pirmadienis

Žurnalistas irgi žmogus

*print*

Archyvas :: Docentas daktaras Virgilijus Juodakis: Pameistrių fotonovelės

2015-03-31
 
Virgilijus Juodakis

Virgilijus Juodakis

 

Virgilijus Juodakis

 

 Pameistrių  fotonovelės

 

Yra toks suktas klausimėlis - kiek galima eiti į mišką? Pasirodo - tik iki vidurio, nes po to jau eini iš miško. Kažkas panašaus ir man nutiko. Ir dar viena išmintis - kiekvienas medis turi savybę auginti šonines šakas.

Na, gerai - susitvarkiau su fotožurnalistniais žanrais. Tai žinoti naudinga redakcijose dirbantiems fotografams ir leidinių vadovams. Daugiaaspektė analizė - naudinga žinoti ir būtinas instrumentas pasitelkti tiriant leidinio fotožurnalistiką. Naudinga man ir vadovams norint tinkamai vairuoti tuos dalykus savame leidinyje. Fotoreporterių gildijos suformuluoti kūrybiniai konkursai? Naudingi pasigalinėti tarpusavyje ir nauju pagrindu komplektuoti parodas, konkursus, katalogus bei leidinius.

Bet visa tai suaugusių praktikai bei dėmesiui. O kas iš viso to galėtų tikti jaunimui? Nuo ko derėtų pradėti mokyti būsimus fotožurnalistus? Ne fotografus, bet būtent fotožurnalistus.

Pirmą žingsnį žvalgybos tikslais padariau Vilniaus Sausio 13-osios vidurinės mokyklos 8c klasėje. Joje mokėsi mano sūnus Aleksandras. Su klasės auklėtoja mokytoja M.Šerkšniene sutarėme pabandyti išleisti klasės žurnaliuką. Apie viską. Nieko nediktavau, nenurodinėjau. Kaip bus, taip tebūnie. 

Entuziazmo pasirodė besant per kraštus. Gavosi aštuonių puslapių klasės moksleivių vasaros atostogų dienoraštis. Taip ir pavadino - „Mūsų klasė. Dienoraštis". Čia tilpo įspūdžiai iš kelionių, žvejybos, Palangos pajūrio, Molėtų observatorijos, talkos Antakalnio kapinėse, fejerverkų nakties Trakuose. Ir nuotraukos iš Kernavės, Arklio muziejaus, Anykščių, keli piešiniai.

50 egzempliorių tiražą atspausdino „geri dėdės iš firmos MINOLTA". Ačiū jiems. Buvo daug džiaugsmo. Audringas aptarimas. Ir didelis klaustukas - o apie ką bus antrasis numeris? Va, čia ir atsirado proga pakalbėti apie fotožurnalistiką. Jai netinka, kai rašinėliai - sau, nuotraukos - sau, piešiniai - sau. Forožurnalistikoje žodis ir vaizdas privalo būti susiję tiek vietos, tiek laiko, tiek temos prasme. O dar svarbiau žurnalistikoje, kad skelbiamos naujienos nebūtų įdomios vien „savam kiemui" ir nepasentų sulig pirma diena.

Po kurio laiko entuziastai sukomplektavo antrą leidinį ir trečią. Pavadino „ŠURMULYS" ir paaiškino, kad tai jau ne klasės, bet Vilniaus sausio 13-osios vidurinės mokyklos leidinys. Jame radosi vietos  pasakojimams apie mokyklą, jos mokytojus, buvusių abiturientų įspūdžiai iš aukštosios mokyklos, įspūdžiai iš savivaldos dienos, naujų mokiniui naudingų knygų anotacijos. Ir nei vienos publikacijos be vienokios ar kitokios fotoiliustracijos. Apie visų mylimą muzikos  mokytoją Vladą Lasecką netgi graži fotoapybraiža gavosi.

1999 m. pasidarė aišku, kad su mokinais galima ruošti ir leisti panašius leidinius. Ir palengvėlė mokyti juos žurnalistikos bei fotožurnalistikos. Bet viena klasė ar netgi mokykla - per mažas kontingentas. Tad kilo mintis skleistis plačiau ir fotoreporterių gildija ėmė ir įsteigė PAMEISTRIŲ CECHĄ. Sumanymą mielai parėmė Europos tarybos Informacijos ir dokumentacijos centro direktorė dr. Marija Prokopčik, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Rimgaudas Eilunavičius, Respublikiniai moksleivių techninės kūrybos rūmai ir Švietimo bei mokslo ministerija.

Kebliausia buvo paskleisti žinią visose mokyklose. Laimei, čia į pagalbą atėjo mokytojams skirto laikraščio „Dialogas" redaktorė Elena Tervidytė. Per „Dialogą", Rūmus ir Ministeriją  pasisekė  visose vidurinėse mokyklose paskleisti žinią, kad atsirado toks Pameistrių cechas ir jis skelbia fotožurnalistinių dalykų konkursus. O kartu ir mokys, kaip ir kas turi būti, į kokių žanrų rūbus turi būti deramai įvilkta. Pats bendriausias konkursų pavadinimas „PAMEISTRIAI STEBI, MATO, RODO GYVENIMĄ". Taip vadinsis ir katalogai. Juos gaus tik dalyviai.

O dalyviai turės ne šiaip sau ką nors garsinti, temas ne iš lubų kabinti, o taikytis atliepti temoms, kurias visų pirma sufleruoja postulatai iš Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos. Jie yra tokie:

Konfliktinėse situacijose vaiko interesai svarbiausi

Valstybės įstatymai privalo ginti vaiko teises

Tėvų pareigos yra vienodos

Vaikas turi teisę bendrauti su abiem tėvais

Niekam neleidžiama žaloti vaiko individualybę

Vaikas turi teisę reikšti savo nuomonę

Aplinkos teršimas kenkia vaikų ateičiai

Suaugusieji neturi teisės blogai elgtis su vaikais

Vaikai su negalia turi teisę gauti išsilavinimą

Vaikai turi teisę būti sotūs ir sveiki

Nė vienas vaikas neturi patirti žiauraus elgesio

Niekam neturi būti atimta teisė į mokslą

 

Ir antrą tiek pridėjau posakių iš liaudies išminties apie padorų elgesį.

Nepabuvęs kareivėliu...

Nesigailėsi anksti kėlęs...

Ką žinai - kišenės neplėšo...

Melo kojos trumpos...

Popierius viską ištveria...

O be mamos aš dar turiu ir mokytoją...

Ne odos spalva svarbu...

Tikrą draugą nelaimėje pažinsi...

 Ne visa auksas, kas auksu žiba...

Šliaužioti gimęs skraidyti negali...

Kelionėje ir gaidys avinu pavirsta...

Ne plauko ilgumas rodo proto gilumą...

***

Kartu čia pat aiškinau, kokie yra fotožurnalistiniai žanrai, kas juos skiria vieną nuo kito. Kas juose būtina, kas nekliudo, jeigu yra.

Turiu prisipažinti, kad paskelbęs, supratau, jog ne prie kiekvieno postulato pats galėčiau ką nors protingo parodyti ir parašyti. O vaikai sugebėjo. Ir neretai labai gražiai parodė ir parašė.

Pavyzdžiui, L.Vilkausko iš Vilniaus žinutė „Pažįstamas": „Buvo trečiadienis. Laukiau lifto. Atsidarė durys ir išdygo išsišiepęs Valerijus Kniševskis. RMTK rūmuose aš pas jį lankiau radijo technikos būrelį. Jau seniai nebelankau, o jis vis man šypsosi".

Arba V.Telešiaus iš Leipalingio žinutė „Leipalingio įžymybė": „Čia gyventojai dar augina vištas ir vandenį semia iš šulinio. Bet ir iš čia yra kilusių žymių žmonių. Vienas tokių  - A.Misevičius, dabartinis Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojas. 1976 jis baigė mūsų mokyklą, kurioje dabar mokausi ir aš. Jis buvo pirmūnas. Tokiu liko ir universitete. Jis mėgsta savaitgaliais apsilankyti pas tėvus. Tada jis visai nepanašus į bankininką".

Arba ... Arba... Arba... Gaila, kad mano kompiuteris neįkanda nuotraukų. Todėl negaliu pridėti ir parodyti. Jos paprastutės, ir visai neišradingos. Bet kartu su tekstu labai iškalbingos.

Štai I.Janušaitytės iš Tauragės fotoopozicija „Mokykla". Vienoje nuotraukoje susirūpinęs darželinukės mergaičiukės veidelis. Kitoje - tolyn nueinantis senas žmogus su lazdele. Ir tokie keli žodžiai, kuriais mąsto mergaičiukė: "Smagu ir smalsu pradėti lankyti savo gyvenimo mokyklą. Bet visada yra ir savo mokyklą baigiančių..."

Labiausiai mane nustebino, kad moksleiviai daugiausiai   atsiuntė fotonovelių. Maniau, kad tai sunkiausias fotožurnalistinis žanras, nes jis artimiausias literatūrinei kūrybai. Čia reikia ne kokią naujieną pranešti, o mąstyti, filosofuoti, apie gyvenimo peripetijas mintyti. Bet, pasirodė, šis žanras patraukliausias kūrybiniam jaunimui. Pavyzdžiui, 1999 - 2000 metų moksleiviai atsiuntė tokias fotonoveles:

Augis Narmontas (iš Kauno). „Teisingumas". (Nuotraukoje - suklypusi medinė dėžė šiukšlėms). „Prie jūros yra medinė dėžė. Į ją noriu sudėti visas žmonių neteisybes, jų pyktį, blogį, nesantaiką, karus. Kai bus pilna, tą dėžę vėjas užpustys smėliu ir jos niekas neras".

Kristina Brazdeikytė (iš Mažeikių). „Žvilgsnis". (Nuotraukoje - Vaikiščias pro stiklo gabalą žiūri tiesiai į objektyvą). „Jeigu draugas šneka apie tave vien gerai, susimąstyk, ar jis nuoširdus. Gal jis į tavo gerąsias savybes stengiasi žiūrėti pro padidinamąjį stiklą".

Antanas Ambraška (iš Panevėžio). „Žvejyba". (Nuotraukoje - Keli vaikiščiai prie vandens kūdros). „Neturėsi meškerės, neragausi ir žuvies. Gyvenimas - tikra žvejyba.  Meškerė - vaikystė. Tik skaudu, kai suaugę tingi vaikus pamokyti žvejybos paslapčių. Teisingos žvejybos".

Ernestas Valantinavičius (iš Pakruojo). „Vežimėlis". (Nuotraukoje berniukai vienas kitą vėžina karutyje). „Kai važinėjausi vežimėliu, kurį stūmė tėveliai, buvo saugu. Dabar vežimėlį stumia draugas. Linksma. O kaip bus, kai gyvenimo vežimėlį stumsiu pats...".

Sigita Samulytė (iš Kauno). „Laisvė". (Nuotraukoje - kumeliukas laigo pievoje). „Paskui bus visko. Ir pakinktai, ir balnas, gal vežimas, plūgas... Bet tai dar toli... O dabar laisvė, skrydis, beprotiškas nerūpestingumas. Džiaugiuosi tuo, kad esu laisvas. Šita privilegija duota tik jaunystėje...".

Audrius Vaišvilas (iš Plungės). „Žvakutė". (Nuotraukoje -  už rūko šydo matosi deganti žvakė). „Gyvenimas - žvakutė. Skystas vaškas - tai ašaros. Liepsna - tai meilė. Šių dalykų niekam nepavyksta išvengti. Jie abu viena kitą naikina".

Milda Balvočiūtė (iš Mažeikių). „Pamokos". (Nuotraukoje - močiutė su anūkėlėmis). „Mažylis nori viską išbandyti. Užaugęs mokosi iš savo klaidų. Pasenęs moko jaunesnius gyvenimo klaidų išvengti".

Diana Vilčinskaitė (iš Širvintų). „Svajok". (Nuotraukoje -  krūva senų puodų ant senos viryklės). „Svajones sudėk į puodus. Virdamos jos išgaruos ir sklandys ore. Svajonės aplankys kitus ir suteiks amžiną laisvę... svajoti".

Vytautas Montvila. (iš Kauno). „Vartai į pasaulį". (Nuotraukoje - puošnūs seno dvaro vartai). „Tiesiausias kelias į savo gyvenimo pasakų rūmus eina pro tėvo ir motinos meilės vartus. Vienam jų pasitraukus, tas kelias darosi kreivas...".

Valdis Vaičėnas (iš Rokiškio). „Ženklas". (Nuotraukoje - gatvelė su eismo ženklu). „Ženklas „Vaikai" statomas gatvėse prie mokyklų, darželių, žaidimo aikštelių. O reikėtų jį statyti visur: prieš kiekvieną namą, miestą, butą, valstybės sieną...".

Ir t.t. ir t.t. Galėčiau cituoti ištisus puslapius.

Fotoreporterių gildijos Pameistrių cecho skelbiami konkursai - pamokėlės parodė, kad per pažintį su žanrais gražiai galima organizuoti jaunimo apmokymą fotožurnalistikos dalykams. Pradėti reikia nuo fotonovelių, ir vėliau eiti per mažuosius bei stambiuosius žanrus.

Fotonovelė pasirodė esanti patogus žanras net tarptautiniams konkursams organizuoti. Mat čia reikalingos tik minimalios vertėjų paslaugos. Toks buvo sumanytas kartu su Vokietijos ambasada Vilniuje. Bet žlugo dėl ganėtinai kleistos priežasties. Aš Lietuvoje turėjau galimybę aktyviai komunikuoti su visomis mūsų mokyklomis. O vokiečiai pas save nesurado patogios komunikacijos, mat ten kiekviena federalinė žemė turi lyg ir atskirą savo mini ministeriją. Bendro vieningo adreso lyg ir nėra. Žodžiu - nesusikalbėjome.

Dar buvau sumanęs kalbėtis su Prancūzijos ir Italijos ambasadomis. Paruošiau provizorinius galimų katalogų maketus, kuriuose fotonovelės nuotrauką lydėtų tekstai keliomis kalbomis. Juk jie nedidučiai. Kasmet būtų galima išleisti po netikėtą albumo tipo finalinį leidinį.  Bet...

Likimas žmogų mėto, vėto,

Jis apgaulingas visada,

Tai į padangę kelia staigiai,

Tai duobėn drebia bet kada.

*********

Atėjo laikas į pensiją žygiuoti, sode namas sudegė, širdis pasiprašė ant kardiochirurgų stalo pagulėti... Taip ir nutrūko visi sumanymai. Atgijo tik dabar, kai ne kurie buvę studentai, taip vadinami karo vyrai, prispyrė rašyti prisiminimus ir papasakoti, kaip gyvenimėlį nugyvenau. Tuo dabar ir užpildau profesionalaus pensininko laisvas valandas. O jų nedaug. Niekada nebūčiau patikėjęs, kad pensininkui trūksta laiko... Na, gal ne laiko, o miklumo kojose. Bet taip, deja, yra.

Paskutinį kartą atnaujinta: 2015-03-31 10:47
 
 

Komentarai (1)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media