2019 m. rugpjucio 19 d., Pirmadienis

Žurnalistas irgi žmogus

*print*

Archyvas :: Docentas daktaras Virgilijus Juodakis: stambiųjų žanrų veidai

2015-02-24
 
Docentas daktaras Virgilijus Juodakis

Docentas daktaras Virgilijus Juodakis

 

 Virgilijus Juodakis

 

Stambiųjų  žanrų  veidai

 

Toli gražu ne iš pirmo karto didžiosios fotožurnalistinės publikacijos susiskirstė į tokias grupes, kurios turėjo aiškius skiriamuosius bruožus viena nuo kitos. Didžiosiomis įvardijome tas, kurios sudarytos iš ne mažiau trijų spaudos fotografijų. Iš čia ir pavadinimas DIDIEJI savarankiški žanrai. Pagal išorės požymius visus juos valdo štai tokia taisyklė - „3 (ir daugiau) SF > T". 

Mažiausiai buvo tokių, kuriose ir nuotraukų autorius ir teksto autorius buvo vienas ir tas pats asmuo. Jos visiškai atitiko vienasmenės autorystės reikalavimą binarinėje fotožurnalistikos kūrybos apibrėžime. Deja, tokių buvo mažuma. Bet buvo. Ir tai rėmė teorinę prielaidą, kad ne vien mažieji, bet ir didieji fotožurnalistikos kūriniai, ne tik galėtų, bet ir privalo būti binariniai.

Kol  neturime gebančių ir rašyti ir fotografuoti, esame priversti tenkintis dviem autoriais, kuriuos, kaip jau sakiau, negalėjau susilaikyti nevadinęs „Du neįgalieji vaizduoja vieną sveiką baleriną".

Tikslių ir aiškių definicijų paieškose man su entuziazmu talkino verbalinės žurnalistikos žanrų žinovas doc. J. Bulota. Su jo pagalba netrukus susiformavo tokie postulatai.

Stambiame žanre negali būti mažiau nei trys spaudos fotografijos ir jos turi užimti jeigu ne daugiau, tai bent jau lygiai vietos su tekstu. Visais atvejais, suprantama, labai svarbu raiškus pavadinimas. Svarbu ir išraiškingas maketas, kad abu komponentai vienas kito negožtų, kad vienas kitam padėtų pasiekti skaitytojo sąmonę ir širdį.

Na, o stambieji žanrai susiklostė tokie.

FOTO REPORTAŽAS.  Atsako į klausimus Kaip? Kur? Kada? Kas? Objektas - įvykis, veiksmas su užuomazga, kulminacija i atomazga. Su pradžia ir pabaiga. Ir būtinai čia turi būti išlaikyta veiksmo, laiko ir vietos vienybė. Kitas reikalas, kad šios kategorijos gali turėti didesnes ar mažesnes ribas. Tai priklauso nuo įvykio prestižo, nuo jo visuomeninio-politinio lygio. Reporteris čia gali darbuotis foto reportažiniu metodu. Jokiu būdu čia negali būti jokios režisūros, jokios intervencijos į veiksmo eigą. Tekstas turi atitikti visus verbalinio reportažo reikalavimus - su asmeniniais įspūdžiais ir pastebėjimais. Bet jokiu būdu jis negali pasakoti to, ką rodo spaudos  fotografijos, jis negali jų nei dubliuoti,  ei aprašinėti. Labai patogi  tokia teksto struktūra: vienas didesnis tekstas apie įvykio esmę, reikšmę, prasmę, plius mažesni tekstukai prie kiekvienos fotografijos. Būtent jie ir įvardija, kas užfiksuota spaudos fotografijose, nurodo, jei reikia, asmenis ir kitus objektus, vietą, įvykio momentą ar paskirą veiksmą. Foto reportažo makete privalo būti kad ir nedidelė adresinė nuotrauka, kuri kaip užrašas ant voko aiškiai nusakytų, kur visa tai vyksta. Kartais pakanka nedidelės charakteringos detalės ir nedidelio formatuok jai. Bet ji turi būti matoma, pabrėžta jei ne formato, tai bent dėkingos aplinkos ar kokio akcento. Kitaip - brokas „su žanro kostiumu".

Beje, reikia pasakyti, kad tikras foto reportažas yra gana retas svečias mūsų periodinėje spaudoje. Ir itin dažnas atvejis, kai tekstas dar labiau neatitinka reportažo reikalavimų negu pačios nuotraukos foto reportažo. Foto reportažas tiesiog negali būti be laiko, vietos ir įvykio įvardijimo. Be šito jis netenka žurnalistinio informatyvumo. Nežinia nei kas, nei kur, nei kodėl. O tai jau ne žurnalistika. Taigi ir ne fotožurnalistika.

Foto reportažas yra puikus žanras. Ir skaitytojas jį mėgsta, ir fotoreporteris mielai jo imasi. Jeigu... jeigu nesiunčiame jo daryti foto reportažo ten. Kur jo padaryti neįmanoma, kur nėra įvykio ir veiksmo. Bet šiuo atveju sarmata ne siunčiamajam, o siunčiantiems.

Foto reportažas „gaminamas" tol, kol vyksta veiksmas, kol trunka įvykis.

FOTO APYBRAIŽA.  Atsako į klausimus Kas?  Ką?  Kaip?  Kodėl?  Objektas - reiškinys, biografija. Biografija toli gražu ne būtinai žmogaus. Juk savas biografijas turi ir gatvė, ir miškas, ir sodžius ir muziejus ar orkestras, kariuomenės padalinys.

Tai antrasis stambus Savarankiškas fotožurnalistikos žanras. Jis dažnesnis lietuviškoje spaudoje (praėjusio amžiaus antroje pusėje) nei foto reportažas. Dažnesnis todėl, kad foto apybraiža nereikalauja laiku atsirasti įvykio vietoje. Ji ne tik leidžia, bet tiesiog reikalauja lėtesnio darbo tempo, reikalauja temos apmąstymo, jos išrutuliojimo. Taip savaime gaunasi, kad atsiranda galimybė pažvelgti į reiškinį ar žmogų iš visų pusių ir be skubos. Tarsi likimo vingius išnarplioti. Žmogaus, kaimo, socialinio reiškinio, krašto biografijos. Jeigu reiškinys, tai, pavyzdžiui, švietimas, gamtos apsauga, muitinių veikla, korupcija, alkoholizmas, sodininkystė ir t.t. Bet reikia sugebėti per visą foto apybraižą nuosekliai kalbėti vaizdais apie pasirinktą objektą.

Ėmęsis foto apybraižos gali dirbti tiek reportažiniu, tiek aranžuotės, tiek laboratoriniu metodu. Čia tinka ir dabar padarytos nuotraukos, ir reprodukcijos iš šeimos albumo ar muziejaus, ir rekonstruotos situacijos iš netolimos praeities ar net fantazija pirmyn. Laikas čia įgauna labai plačius rėmus - gali būti nuo vaikystės iki pensijos. Vieta išplinta iki viso kaimo, miesto, respublikos, kosmoso. Veiksmas tarsi pasislepia už metų tėkmės, bet išlieka žmogaus veikla, jo gyvenimas, reiškinys su priežastimis ir pasekmėmis, jo palaipsnės apraiškos, kaita.

Tekstas foto apybraižoje leidžia plačiai užgriebti temą, bet jis negali nueiti esė takais takeliais. Jis visą laiką turi suktis apie pagrindinį foto apybraižos objektą, išaiškinti jo svarbą, vietą ir vietą gyvenime. Tas, kuris rašo tekstą, privalo turėti tam tikros gyvenimo patirties. Kitaip jis nuslys paviršiumi, o čia reikia atskleisti reiškinio esmę, kai fotografijos vaizdų kalba piešia tam tikrus konkrečius momentus, konkrečias objekto egzistavimo apraiškas.

Gamybines praktikos metu penktakursis žurnalistas kartą parengė foto apybraižą apie jos vertą žmogų ir pasiūlė rajoniniam laikraščiui. Šešios nuotraukos ir tekstas. Ir ką jūs manote - jam ilgai teko įrodinėti, kad yra toks foto apybraižos žanras, kad visiškai normalu kelios nuotraukos apie tą patį žmogų. Teko net kelis kitus laikraščius išsitraukti iš kišenės ir parodyti, kad jis tiesą sakąs, kad kiti taip darą... O kai foto apybraiža vis dėlto išvydo dienos šviesą laikraščio puslapiuose, numerio aptarime visi vienbalsiai pripažino ją geriausia publikacija. Tokios tokelės...

Foto apybraiža „gaminama" tol, kol pilnai atskleidžiama pasirinktos temos esmė.

FOTO PASAKOJIMAS.  Atsako į klausimus KĄ? KUR? matė fotografas. Foto pasakojimo objektas - įspūdžiai iš ekskursijos, dažnai be konkrečiai apibrėžto herojaus. Pirmas įspūdis - kasdienė buities tėkmė, kasdienis darbas ūkyje, gamykloje, mokykloje, gatvėje. Laikas čia paprastai ne tik neakcentuojamas, bet net nenusakomas, įvykio paprastai nėra jokio. O kai nėra įvykio, nėra jokios kulminacijos ar atomazgos. Ir susidaro įspūdis, kad atvedė mus čia pasižvalgyti ir pasigrožėti, be didesnių pretenzijų, be didesnių sumanymų. Pasivaikščiokime, girdi, pasižvalgykime, ką nors pamatysime ir sužinosime.

Šiam žanrui priklauso ir visos publikacijos apie keliones į artimus ir tolimus kraštus. Nesvarbu, kaip keliavome - šunis pasikinkę, galingais laineriais ar pėstute. Pavyzdžiui, šiaip lengvu žingsniu keliaujame pasižvalgydami po sūrių gamyklos cechus. Arba - tekstas apie Indijos žemę, žmones, kai kuriuos istorijos momentus, žodis kitas apie papročius ar kulinarinius netikėtumus. Tekstas, kaip matome - tipiškas turistus lydinčio gido kraitis. Skaitydami tokį tekstą, mes mielai kartu su autoriumi keliaujame per tą tolimą mums žemę. O nuotraukose, kurių, tarkime, dvylika? Jose - to krašto gamta, papūgos, vaikai, drambliai, ryžių laukai, maža šokėja su kobra. Tai - irgi ne mažiau turininga ekskursija per tą Indijos kraštą. Ko nepasakė žodis, tą parodė nuotraukos.

Panašūs pasivaikščiojimai skaitytojui gali būti įdomūs iš tų vietų, kur eilinis žmogus toli gražu ne kasdien gali pabuvoti. Pavyzdžiui, duonos kepykla, saldainių fabrikas, teatro užkulisiai, mokslininkų laboratorijos ir t.t.

Su doc. J.Bulota nemažai diskutavome - gal yra logikos šį žanrą taip tiesiai ir pavadinti - foto ekskursija? Tuo labiau, jeigu mes, sakykime, surinktume visas foto pasakojimo žanro publikacijas mūsų spaudoje iš kelionių Indijon nuo M. Šalčiaus laikų, susidarytų gražus ekskursijų vadovas po tą tolimą, bet mielą šalį. Panašūs turistiniai albumai susidarytų ir kitokia tematika.

Kodėl foto pasakojimai pas mus ganėtinai dažni, o foto reportažai bei foto apybraižos kur kas rečiau pasirodo? Manau todėl, kad foto pasakojimas yra lengviausiai sukuriamas žanras iš stambiųjų žanrų grupės. Čia nereikia nei laiku vietoje atsirasti, nei galvos sukti kokį reiškinį narpliojant ar gaišti biografijos kruopelytes lesiojant. Jeigu būtų honorarų lentelė pagal žanrus, be jokios abejonės foto pasakojimas turėtų būti žemiausioje eilutėje stambiųjų savarankiškų žanrų grupėje.

Pasiųskime fotografą miškan. Lengviausia jam bus padaryti foto pasakojimą (foto ekskursiją), ką jis tą dieną miške pamatė. Foto apybraižai jau reikės nuotraukomis pasekti ir išsakyti atskiro medžio likimą nuo sėklos iki lentos - per medelyną, miškininkų rankas, miškakirčių brigadą. O foto reportažui prireiktų sulaukti audros, atsirasti miške tuo metu, kai vėtra medžius laužys, o žaibas gaisrą įžiebs.

FOTO RECENZIJA. Atsako į klausimus Ką? Už ką? Kaip? (vertina). Objektas - kieno nors kūryba: dailininko, skulptoriaus, architekto, puodžiaus, fotografo ar teatro kolektyvo, kokios nors parodos rengėjo. Nereta, kad fotografijos foto recenzijoje - vien foto reprodukcijos. Taip yra, kai aptariame tapybos darbus, dizaino kūrinius ir kitką.

Tekstas foto recenzijoje būtinai turi atitikti visus recenzijai keliamus reikalavimus. O recenzija, žinia, yra kritinis ir aiškinamasis naujo literatūros, mokslo, meno, muzikos kūrinio, spektaklio, filmo ar dailės parodos įvertinimas, paprastai skelbiamas spaudoje. Tekstui parašyti, kaip matome, reikalingas tos srities specialistas, žinovas. Todėl tekstus foto recenzijoms redakcijoms turi užsakyti. Nei žurnalisto, nei fotografo kompetencijos čia nepakanka. O fotografas arba reprodukuoja, kas jam teksto autoriaus nurodyta, arba vadovaujasi žinovo ir nusimanančio žmogaus nuorodomis. Pavyzdžiui, reikalingos nuotraukos foto recenzijai apie knygų įrišimo meną arba apie garsaus knygų įrišimo meistro kūrybą. Pats faktas, kad rodome vieną ar kitą kūrinį, pats atrinkimo publikacijai faktas jau yra pakankamai svarus vertinimo argumentas. Ir, žinoma, teigiamas vertinimas. Foto recenzijoje fotografas negali vadovautis vien savo išmanymu ir išdidžiai skelbti „Man patinka. Rašau dešimt", „Man nepatinka". Dar labiau tai aiškėja, kai rengiame, pavyzdžiui, naujo baleto ar spektaklio foto recenziją. Juk čia reikalingi ne bet kurie man patikę spektaklio momentai. Jeigu kiekviena nuotrauka tokioje publikacijoje tiru vertinimo galios, vadinsi, tie momentai, tos nuotraukos turi atspindėti labiausiai nusisekusius momentus, rūbus, mizanscenas, apšvietimo efektus, grimo niuansus ir panašiai.

FOTO APŽVALGA. Kol kas pas mus nei dabar, nei sovietmečiu beveik nepraktikuotas žanras, tinkamas bet kurios tematikos spaudai. Tai bet kur paskelbtų fotografijų atkartojimas, apžvalga savame laikraštyje, kai tos publikacijos garsina mūsų  miestą, rajoną, ar respubliką. Pavyzdžiui, puiki apžvalga būtų parodžius respublikos skaitytojams, kaip užsienio žurnalai pristato politiką Vytautą Landsbergį ar krepšininką Joną Valančiūną.

                    X  X  X

Stambieji žanrai, kaip matome, turi ganėtinai ryškių skiriamųjų bruožų, kurie leidžia ir taip pasakyti: foto reportažui reikia foto reporterio, foto apybraižai - foto stebėtojo, foto pasakojimui pakanka paprasto fotografo, o foto recenzijai ar foto apžvalgai - reprodukcijos meistro. Bet, žinoma, ne nuo fotografo kvalifikacijos priklauso žanras, o nuo to, kokia tema pasirenkama telkiantis stambųjį žanrą.

Sakote - nieko panašaus nė seniai lietuviškoje spaudoje nesate matę? Daug ko šiandien nebesimato. Bet matėsi. Ir prieš karą, ir po karo. Kol turėjome rimtą spaudą. Ir be jokios abejonės vėl reikės, kai atsipeikės ir nusiplaus geltoną spalvą. Vėl reikės fotožurnalistikos, o ne vien fotografijos iliustracijoms ir akims paganyti į plačius sėdmenis, gilias iškirptes, sočiai pritepliotas akis.

Pagaliau, patikėkite, didelis malonumas žinoti, mokėti ir sugebėti redakcijoms pateikti pilnavertį gaminį, o ne pusfabrikatį. Kitaip tariant, pasiūlyti gatavai paruoštą fotožurnalistinį dalyką, o ne saują vien foto iliustracijoms tinkamų nuotraukų.

Taip palaipsniui susiklostė ir tam tikra tvarka išsirikiavo fotožurnalistikos žanrai su viena ir ne mažiau trimis spaudos fotografijomis. Bet vis nuošalėje likdavo krūvelė publikacijų su dviem spaudos fotografijomis. Jos niekaip netiko nei vienon nei kiton grupėn. Ir vienaip bandžiau jas vertinti, ir kitaip apibrėžti, bet vis nieko doro nesigavo. O tokių publikacijų buvo, ir ne taip jau mažai. Kelintą kartą jas analizuojant pagaliau šovė tokia mintis. Jeigu tokios egzistuoja spaudos praktikoje, tai, matomai, joms reikalinga aiški ir tiksli definicija, kad skirtųsi nuo pirmų dviejų grupių. Ir tokią definiciją pasisekė suformuluoti. Pasisekė tik atsisakius nuo teminių dimensijų žanro apibrėžime. Taip gimė dar vienas aiškiai ir suprantamai nusakomas fotožurnalistikos žanras. Dabar išsirikiavo logiška nuosekli eilutė su viena, dviem ir trimis (bei daugiau nei trimis) spaudo fotografijomis.

FOTOOPOZICIJA. Tai vienintelis galimas fotožurnalistikos žanras su dviem spaudos fotografijomis. Tos dvi nuotraukos privalo būti parinktos maksimalaus kontrasto principu: pliusas - minusas, juoda - balta, šilta - šalta, senas - jaunas, storas - plonas, buvo - yra, gera - bloga, kilnu - niekšiška, aukštas - žemas ir t.t. Šitaip traktuojamas žanras pasidaro labai imlus ir įdomus minčiai. Teksto komentaras čia gali būti minimalus, kaip ir fotopažintyje, gali būti ir kiek platesnis. O raiškus pavadinimas niekada nekenkia kad ir nedideliam kūrinėliui.

 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2015-02-24 12:19
 
 

Komentarai (2)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media