2019 m. lapkricio 21 d., Ketvirtadienis

Žurnalistas irgi žmogus

*print*

Archyvas :: Docentas daktaras Virgilijus Juodakis: Šypsena ir du klaustukai

2015-01-09
 
Docentas daktaras Virgilijus Juodakis

Docentas daktaras Virgilijus Juodakis

 

Virgilijus Juodakis

 Šypsena ir du klaustukai

 

Kai 1970 metais buvau pakviestas dėstyti fotožurnalistikos dalykus Vilniaus universiteto Žurnalistikos katedroje, nuotraukos gamyba buvo ganėtini sudėtingas ir ilgas kelias. Jis buvo toks. Reikėjo išmokti visiškoje tamsoje įsukti fotojuostą į kasetę, sugebėti išmatuoti apšvietimo stiprumą, pagal tai tinkamai suderinti tarpusavyje fotoobjektyvo diafragmą, ekspozicijos trukmę ir fotojuostos jautrumą šviesai. Nufotografavus, vėlgi visiškoje tamsoje reikėjo fotojuostą susukti į ryškinimo bakelį, ryškinti tiek tai minučių, fiksuoti, plauti ir išdžiovinti. Ryškalo sudėtis vėlgi būdavo įvairi. Nuo to priklausė ryškinimo trukmė. Po to sekė nuotraukos spausdinimas didintuvu ir vėl ryškinimas. Bet dabar jau ne tamsoje, o raudona šviesa apšviestoje patalpoje. Reikėjo mokėti pasigaminti ir reikiamus tirpalus. Chemikalus tekdavo sverti gramais ir miligramais. Receptų buvo tiesiog begalė, lyg tyčia galvai susukti. Spaustuvei pateikta nuotrauka turėjo būti atspausdinta ant blizgaus (gliancinio) fotopopieriaus. Taigi ir džiovinti jas reikėjo ant specialių blizgančių paviršių. Taip, deja, buvo. Spaustuvėje nuotrauka pirma pavirsdavo tonine kliše ir tik iš jos vaizdas persikeldavo į laikraščio ar žurnalo puslapį.

Pažintis su fotožurnalistikos pradmenimis buvo įrašyta į pirmakursių tvarkaraštį. O jų buvo tai dvidešimt penki, tai visos trys dešimtys. Lengva suprasti, koks jomarkas prasidėdavo, kai visi krūvon susieidavo ir vienas per kitą bandė tai tą tai kitką išbandyti. Linksmiausia būdavo, kai tokios pratybos vykdavo visiškoje tamsoje.

Visa laimė, kad katedros vadovybė suprato šitokius keblumus ir parūpino man pagalbininką - laboratorijos vedėju dirbti buvo priimtas nuostabus darbštuolis ir aplamai geras žmogus, ką tik diplomą gavęs Jonas Jakimavičius. Jo rūpesčiu laboratorijoje atsirado fotodidintuvai, džiovintuvai, bakeliai, kiuvetės ir kitokie reikalingi rakandai. Sienas apkarstė lentynomis ir spintelėmis visam tam skarbui laikyti.

Jis vikriai rado šneką su universiteto tiekimo skyriumi, su Žurnalistų sąjunga, su Lietuvos kino studija, susirado kur galima gauti reikalingų chemikalų. Net nežinau, iš kur jis gavo du tuzinus įvairiausių, kad ir ne naujų, fotoaparatų, du seifus jiems saugoti. Medicininę spintą pritaikė fotojuostoms džiovinti. Net APSO nuotraukoms džiovinti. Iš kino studijos gaudavo kino juostos ištisomis bobinomis po šimtą ir du šimtus metrų. O fotopopierių įsigudrino iš kažkur parvilkti net ištisais rulonais.

Mūsų fotolaboratorija netruko tapti lyg ir atviru kiemu be durų. Čia nuolat kam nors ko nors reikėjo. Atsirasdavo net tokių, kurie kitas paskaitas praleidinėjo, nes rūpėjo čia kiurksoti.

Nori nenori, teko keisti tvarkaraščius, kad vienu metu ne daugiau dešimties galėtų čia praktikuotis. O ką daryti su tais, kurie  atėjo jau mokėdami fotografuoti? Va tada ir kilo reikalas tokiems įsteigti fotoreporterių specializaciją. Ir dar didesnis reikalas kilo man pačiam susigaudyti kas gi yra ta fotožurnalistika, koks turėtų būti tokios specializacijos mokymo turinys.

Kai po trisdešimties metų išeidinėjau pensijon, fotografijos technika buvo tiek pasikeitusi, kad nebereikėjo nei fotojuostų ryškinti, nei nuotraukų spausdinti, nei diafragmos, nei išlaikymų fotoaparate nustatinėti. Viską apžiojo į fotoaparatus įmontuota automatika. O pačią foto juostelę pakeitė skaitmeninė technologija.

Mano pažintis su ta nauja technika buvo tokia.

Tai buvo tarsi vakar. Tai buvo tarsi senai. Tai buvo metas, kai Kaune skaisčiai sužibo dvi jaunos mūsų krepšinio žvaigždės. Vieną jų kauniečiai pasiliko sau, o antrąją pastūmėjo link Vilniaus. Čia Šarūnas Marčiulionis buvo įrašytas į Vilniaus universiteto studentų sąrašus ir pasirinko studijuoti žurnalistikos specialybę. O po kurio laiko jis pasiprašė į fotožurnalistikos specializaciją. Taip jis atsirado mano kuruojamoje sferoje. Jam magėjo fotoobjektyvu it plunksna fiksuoti krepšinio pasaulį Lietuvoje ir užsienio kelionėse, nes visa galva ir širdis buvo užimta krepšiniu, na, o žurnalistika tebuvo kaip antraeilis dalykas, kaip atsarginis variantas sportui pašvęstame gyvenime.

Kaip studentas jis buvo visai padorus bernas. Niekada nesiskundė, kad sunku per dvi vietas plušėti. Kad dienos tvarkaraščiai neretai vienas kitą užkloja. Kad sportinės stovyklos, kelionės, varžybos reikalauja daug spėko ir laiko. Visada stengėsi kiek suskubdamas perskaityti kas reikia, atlikti mokomąsias užduotis, nė karto neprašė parašo studijų knygelėje „iš gailesčio".

Kuriais ten metais Tokijuje buvo surengta pasaulinė studentų universiada. Į Tarybų Sąjungos studentų rinktinę buvo pakviestas ir Šarūnas Marčiulionis. Ten jo komanda laimėjo aukso medalius. Ta proga „kažkoks dėdė" atėjęs padalino krepšininkams po vokelį ir pasakė, kad jie gali bet ką pirkti, nes niekas niekur pakeliui į namus jų netikrins, niekas nieko neatims.

Prisiminęs, kad yra fotožurnalistikos specializantas, Šarūnas susirado fotoprekių parduotuvę ir paprašė kokio nors įdomesnio fotoaparato. Norėjo mūsų mokomajai fotolaboratorijai parvežti lauktuvių ką nors įdomaus. Teirautis padėjo komandos vertėjas. Brangaus? Ne. Švediško? Ne. Vienkartinio? Ne. Japoniško? Ne. Ne? Ne. Ne? Ne.

Pagaliau pardavėjas suprato, ko ieško Šarūnas. Pigaus ir naujoviško? Aha. Tada tiks štai šita naujiena. Skaitmeninis. Kartais vadinamas muiline. Visiška naujiena. Labai pigi ir paprasta. Mes ją vadiname „Ypatingai visiškai bukiems". Net fotojuostos nereikia. Bet reikalingas kompiuteris.

Parvežė. Padovanojo. Su ilga instrukcija. Joje kažkodėl kompiuteris pavaizduotas. Tik visa bėda, kad ta ilga instrukcija parašyta japonų rašmenimis.

Su laboratorijos vedėju Jonu Jakimavičiumi ir taip vartėme, ir kitaip - anei bum bum. Objektyvas yra. Vienas mygtukas yra. O kam visa tai - visiškai neaišku. Fotojuosta nei su kasete, nei be jos niekaip netelpa. Jai visai vietos nėra.

... Šiandien dažnas be vargo fotografuoja (ir netgi filmuoja) „mobiliake" įtaisytu skaitmeniniu fotoaparatėliu. Išeitų, kad dažnas šiandien yra „Ypač visiškai bukas". Atsiprašau visų ypatingai bukų. Ne aš taip juos pavadinau. Tokį verdiktą iš Tokijo parvežė Šarūnas.

Ši istorija kelia malonią šypseną. Visai kitokius jausmus kelia 1987 metų kovo mėnesį nutikusi tragedija su fotografu Vitu Luckumi. Štai kaip interneto puslapyje apie tai prisimena jo žmona.

„Su bendrakursiais išlaikę paskutinį egzaminą, nutarėm kartu išgerti kavos. Paskambinau Vitui, pasakiau, kad išlaikėme ir einam kavos. O jis sako: „Aš sutvarkiau butą, nupirkau gėrimų, maisto". Kvietė visus į svečius. Viskas buvo nepaprastai gerai ir smagu. Kažkas paprašė Vito parodyti jo neseniai padarytus albumus. Jis gavo daug klausimų, komplimentų, buvo laimingas. Pasakojo apie naują ciklą „Baltame fone", kurį pradėjo vos prieš dvylika dienų.

Vakarop daug kas išėjo. Išėjo ir Bronius (žurnalistikos studentas  Krakauskas). Jo draugai turėjo jį nuvežti į Kauną, bet jis keliomis minutėmis pavėlavo su jais susitikti. Grįžęs pas mus, uždusęs ir nepatenkintas, pasakė, kad matė, kaip mašina pradėjo važiuoti, jis bėgo iš paskos, bet jie nesustojo. Paėmusi nuo stalo kavinuką, nuėjau į virtuvę daryti kavos. Įeina Vitas. Rankos kišenėse. Paima peilį. Galvoju, ką jis pjaustys, juk tarsi viskas supjaustyta.

Nepraėjo ir minutė - girdžiu riksmą. Įbėgu į kambarį ir matau siaubingą vaizdą. Kaip sulėtintame kine. Vitas deda peilį ant stalo, matau moteris išbalusiais veidais. Vitas - kambario viduryje, rankos kišenėse. Ir nepaprasta tyla kambaryje. Paprašiau, kad visi kuo greičiau išeitų iš buto. Susidarė maišatis prie paltų - surinkau juos visus į glėbį, išmečiau į laiptinę.

Skubėjau, žinojau, kad reikia kuo greičiau skambinti į greitąją pagalbą - gal įvyks stebuklas, gal Bronius išgyvens. Paskambinusi į greitąją pagalbą paprašiau, kad atvažiuotų kuo greičiau. Jie paklausė, kas įvyko. Praradau balsą. Vitas stovėjo šalia ir žiūrėjo į mane. Negalėjau pasakyti, kas įvyko. Mano žodžiai būtų kaip nuosprendis. Pasakiau: „Jūs turite atvažiuoti".

Greitoji atvažiavo labai greitai, įėjo dvi moteriškės su  lagaminiukais, ir jų pirmas klausimas buvo: „Eto ubijca?" (Tai žmogžudys?). Nuskambėjo kaip verdiktas. Mane tai labai paveikė, galvoju, Vitą taip pat. Skubėjau - gal dar galėtume suteikti Broniui pagalbą. Sakau: „Reikia kažką greičiau daryti, kad žmogus gyventų". O man  atsako: „Ne, jau jokia pagalba nepadės". Jutau, kaip Vitas lėtai praėjo į miegamąjį kambarį ir uždarė duris. Pagalvojau, kodėl jis ten eina? Durys į miegamąjį prasivėrė... nuo skersvėjo. Įėjau į kambarį. Matau atidarytą langą, tamsų dangų, o kambaryje tvyro kažkokia šalta tuštuma. Nieko neprisimenu, kas įvyko vėliau".

Pro tą atidarytą langą V. Luckus buvo ką tik iššokęs. Taip jis padėjo paskutinį tašką savo gyvenime. Nebepaklausi, ką jis reiškė.

Toks dvigubas tragiškas įvykis ilgai buvo svarstomas ne vien studentų tarpe. Sakoma, kad laikas gydo, kad laikas užmaršties dulkėmis daug ką apkloja, kad laikas geba idealiai atbukinti atmintį, kad laikas viską į reikiamas lentynėles sudėlioja..., kad...

Svarstėme ir mes laboratorijoje. Klausimo esmė buvo tokia - kas svarbiau: žmogaus gyvybė (Broniaus) ar kažkieno kūryba (Vito). Kuris kurį turėtų palaidoti? Kuris turėtų išlikti, kad ir po 100 metų būtų naudingas ir gerbiamas. Ar žinome ką nors panašaus kituose kultūros sluoksniuose? Gal muzikoje, gal literatūroje, gal tapyboje, fizikoje, astronomijoje?

Gana vieningai sutarėme - žmogaus gyvybė svarbesnė negu kieno nors, kad ir geniali kūryba. Vadinasi, V. Luckus turi kapituliuoti  prieš B.Krakausko gyvybę. V. Luckus pats save išbraukė iš kultūros paveldo. O kad jis ir pats sau atėmė gyvybę, tai neišperka skriaudos ir žiauraus nusikaltimo.

Didžiai gerbiami kolegos, visi, kurie skaitysite šiuos mano prisiminimus, būkite geri - padėkite man susigaudyti, teisus aš ar klystu protestuodamas prieš V. Luckaus reanimaciją.

...Dešimt metų buvo tylu, ramu. Atrodė, kad lako dulkės pamažėle dengia tą dvigubą tragediją. Bet štai lygiai po dešimties metų (1997) fotomeno entuziastai ir naujosios kartos menotyrininkai surengė pomirtinę V. Luckaus kūrybos parodą. O po jos prasidėjo: „...talentingas kūrėjas", „...neeilinio talento žmogus", „...jo vardas įrašytas tarp klasikų", „...visada minimas šalia pagrindinių lietuvių fotografijos meistrų", „ ...vertas įrašyti į pasaulinių fotografų gretas", „...legendinis žmogus", „...lietuviškos fotografijos princas", „...konceptualios fotografijos pradininkas Lietuvoje", „...paroda nacionalinėje dailės galerijoje", „Vito savižudybė", „Fotografų enciklopedija (Šveicarija)", „Šiauliuose įsteigtas V.Luckaus fotografijos centras, kuris inicijuos XX a. moderniosios fotografijos tyrimus", „Vitas turėjo kažkokią ypatingą lemtį", „...labai ilgai užtrukome bandydami suvokti ir įprasminti savitą neeilinio žmogaus pasaulėraišką", „...dokumentinis filmas apie V.Luckų", „Dvitome monografija" ir t.t. Ir nė žodžio, kad tas garbingo dėmesio vertas fotografijos novatorius prieš suicidą atėmė gyvybę savo namų svečiui.

Ar čia viskas tvarkoje su mūsų atmintimi ir elgesio etika? Kai apie tai užsiminiau garbingiausiam mūsuose fotomenininkui Antanui Sutkui, išgirdau tokį atsakymą: „Nepamirškime nekaltumo prezumpcijos - asmuo laikomas nekaltu tol, kol teismas (ir tik teismas) nenustato kitaip".

O koks čia galimas teismas? Ką teisti, už ką? Čia lieka tik narpliotis tarp elgesio, etikos, moralės, laisvės normų bei principų.

Gerbiamieji kolegos, visi kas skaitysite šias mano mintis, padėkite man susigaudyti šioje painiavoje. Paklauskite savęs, paklauskite kaimynų, savo skaitytojų, klausytojų, pažįstamų. Ar yra čia etikos problema - netinkamai padarytas sprendimas ar atliktas veiksmas, pažeidžiantis etikos normas.

Yra ir daugiau painių dalykų mūsų fotografijos padangėje. Laisvės, o tuo pačiu ir kūrybos laisvės sąvokos definicijoje sakoma, joga tai yra subjekto galimybė nevaržomai elgtis bei veikti. Fotografui tai reiškia, kad gali fotografuoti ką nori ir kiek nori. Pačiam subjektui lieka apsispręsti ir suprasti, kodėl ėmeisi vienos ar kitos temos, ką su ja veiksi, kur rodysi ar pritaikysi. Tarkime, turime gabų, darbštų fotomenininką Rimaldą Vikšraitį. Daug siužetų jis vysto, plėtoja, gilinasi į pasirinktą temą. Tarp kitų jis bene dvidešimt metų fotografavo seriją „Pavargusio kaimo grimasos". Tai nuskurdusio ir prasigėrusio mūsų kaimo vaizdai. Šiurpūs vaizdai ir vaizdeliai. Na, bet patinka tokia tema žmogui, tai jis ir fotografuoja. Vienok kyla klausimas, o kam to reikia?

Kol tas „grimasas" rodė čia vietoje, šiurpino tik savus žiūrovus. Ir, žinia, kėlė gailestį, žadino užuojautą. O kaip tai skambės, jeigu po užsienio parodas šis ciklas bus vežiojamas? Ką jis liudys apie mūsų mielą Lietuvą? Kaip reprezentuos jos grožį? O jeigu atsiras dar ir kitas fotomenininkas, kuriam patiks fotografuoti, sakykime, pakaruoklius, dar kitam patiks nusmuktkelniai, dar kitam - vemiantys jaunikaičiai, autoįvykiuose sužaloti, prostitutės, narkomanai, prozektoriumo kasdienybė, sunkios negalios susukti vaikai, skenduoliai, musė ant didelės baltos sienos, ant sofos nudrėbtas švarkas, iš viso vien plika siena, savi ir svetimi nuogi sudribę užpakaliai  ir t.t.  Ir jeigu, neduok dieve, kas nors iš viso to sukomplektuos parodas užsieniui parodyti - štai kokie mes, lietuviai... Visa, kas čia išvardyta, nėra vien nuoga fantazija. Visa tai iš tiesų egzistuoja mūsų Lietuvoje. Tai mūsų žaizdos. Mūsų nelaimė. Mūsų gėda. Bet labai abejoju, ar tai kūrybingo fotografo dėmesio verti objektai.

Taip, turime kūrybos laisvę, galime fotografuoti ką norime. Bet privalome turėti ir sąžinę, kuri mus stabdytų ties tam tikromis ribomis. Menotyrininkai sugeba ir sugebės bet kurį posūkį ir naują žvilgsnį paaiškinti įmantriais postmodernizmo, postfaktum, abrakadabros, nuobodulio ar dar kitokiais terminais. Vieni fotografuoja, kiti įvardija, pakrikštija naujienas. Abu labu turi teisę nevaržomi elgtis bei veikti. Lygiai kaip tėvai turi teisę parinkti naujagimiui vardą. Visai neseniai vieni tėvai savo pirmagimiui parinko vardą...Liuciperis.

Plačiajame pasaulyje kai kurių profesijų atstovų susivienijimai turi savo profesinius etikos kodeksus. Jų pagrindą sudaro moralė. O moralė yra žmonių elgesį reguliuojančios normos ir principai. Spaudoje dirbantys fotografai turi bendrąjį žurnalistų moralės kodeksą. Likę fotoobjektyvo meistrai kodekso neturi. Todėl egzistuoja galimybė prašauti pro šalį. Ypač, kai taip norosi apturėti savo personalinę parodą ne tik Lietuvoje, bet ir kuriame nors užsienyje. Ir, žinoma, pasivadinti fotomenininku. Pagundos didelės. Nieko nuostabaus, kad nukenčia atsakomybė už pasekmes.

Mane tai jaudina. O jus? O fotografuojančius?

Paskutinį kartą atnaujinta: 2015-02-24 12:19
 
 

Komentarai (7)

Jūsų el. paštas

Kartu užaugusi su Broniumi

2016-01-19 01:54

Luckaus nepažinojau, tačiau jis mano gyvenimui padarė neišdildomą neužmirštamą skausmą, kurios jokios laiko dulkės negali nuraminti...

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

taip

2015-11-11 15:39

sutinku su autoriumi.Kokios dar gali būti diskusijos?Tyčinė žmogžudystė yra amžina žymė,išvedanti kūrėją už viešo meno ribų.Kriminalinių tarpe irgi daug talentų.Ir Maceina talentas,bet sėdi,atperka .Šurmulį dėl Luckaus kelia Žickytė,nes tai jos filmo rinkodara.Etika ir visuom.vertybės galutinai kriminalizuotos.Ubijcų triumfas.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Iš Lukiškių

2015-02-17 09:46

Reikia skirti meną nuo kriminalo. Ir kalejime sėdintis žmogžudys gali sukurti šedevrą.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Kostas

2015-01-19 11:53

Luckus fotografijoje tai tikrai nėra didiausias stulpas.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Taip

2015-01-19 10:46

Luckus - talentas, per vėlai užgesęs.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Kisjuoda

2015-01-12 15:44

Įsiskaityk, gerbiamasai, atidžiau. Argi apie Luckų čia kalbama?

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Klausimas

2015-01-12 14:42

Ar ne per griežtai apie Luckų?

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media