2020 m. liepos 11 d., Šeštadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistas irgi žmogus

*print*

Archyvas :: Docentas daktaras Virgilijus Juodakis: Ekskursija (penktoji prisiminimų dalis)

2014-09-11
 
Docentas daktaras Virgilijus Juodakis

Docentas daktaras Virgilijus Juodakis

 

Virgilijus Juodakis

                     EKSKURSIJA

 

Ekskursijų būna įvairių - poilsinių, pramoginių ir kitokių. Mano ekskursija buvo pažintinė. Tokios šiandien nė už didelį pinigą nerasi. Ekskursijos turi pradžią ir pabaigą. Manoji prasidėjo Vilniuje, nuvinguriavo beveik iki Uralo ir baigėsi vėl Lietuvoje, tik Kaune.

Po Aukščiausiojo teismo sprendimo (1957.05.06) mane nugabeno tiesiai į Lukiškių kalėjimą. Įspūdingas pastatas. Ypač kažkodėl įsiminė didžiulė kelių aukštų keturkampė „svetainė" ir tarp aukštų ištempti metaliniai tinklai. Supratau - kliūtys sumaniusiems šokti žemyn. Dar pamenu kaip plaukus nukirpo, paliepė išsimaudyti. O štai kameros -  nei kuriame aukšte, nei kokio dydžio - neprisimenu. Tik žinau, kad kartu su manimi čia buvo dar keturi jaunuoliai. Sakėsi esą iš Vilniaus universiteto. Jie manęs mažai ko klausinėjo, tik tarpusavyje visą laiką ginčijosi Lietuvos istorijos klausimais. Šokinėjo nuo dabarties iki Mindaugo laikų ir atgal. Čia miegojau dvi ar tris naktis.

Po Lukiškių - ankstus rytas Vilniaus geležinkelio stotyje. Apsupę saugojo keli sargybiniai su šautuvais ir du ar trys pikti šunys. Mūsų buvo maždaug apie tuziną. Visi plikai nukirpti, tik vienas nekirptas. Lukiškių kirpykloje buvau girdėjęs, kad rusų šventikams ir mūsų kunigams nei plaukų nei barzdų nekerpa. Jausmas buvo labai nekoks. Saugo lyg didžiausius nusikaltėlius. Betgi niekam nepasiguosi, kad toks nesijauti. Stovėjome kiek į kairę nuo keleivių perono. Aplinkui - nė gyvos dvasios. Visvien nejauku.

Kažkodėl maniau, kad mus susodins į gyvulinį vagoną, kaip kad tremtin prieš karą vežė. Bet kai iš lėto atšliaužė ir ties mumis sustojo traukinys, visi vagonai buvo vien keleiviniai. Jokio gyvulinio. Visi žaliai dažyti, visi vienodi. Į vieną jų mus sulaipino kiekvieną pavarde pašaukdami į atskirus aplankus žiūrėdami.

Paskutiniai du buvome mudu su tuo nenukirptuoju. Kupe mes atsidūrėme tik dviese, nes daugiau kalinių nebuvo. Pasirodė, jog tai būta kunigo. Nei vardo, nei pavardės neatsimenu. Tik menu, kad sakėsi jau antrą kartą važiuojantis, nes antrą kartą esąs nuteistas dešimčiai metų.  Už tai, jog rašė mokslinius straipsnius, kuriais įrodinėjo, kad religinės ir komunizmo doro elgesio dogmos esančios vienos ir tos pačios. Nevok, nemeluok, nesvetimoteriauk, nežudyk, nepavyduliauk  ir t.t.

.  Viduje vagonas buvo suskirstytas į kupe. Iš esmės tai buvo keleivinis vagonas. Tik nebuvo sienos į koridorių. Vietoje jos buvo kryžmai suvirintos grotos iš storų metalinių virbų. Ir durys buvo tokios pačios. Kad sargybiniai viską galėtų matyti. Mano bendrakeleivis paaiškino, jog tokie vagonai vadinami Stolypino vagonais. Jie pritaikyti būtent kaliniams vežti. Iš lauko niekuo nesiskiria nuo kitų. Tik langai baltai-pilkai uždažyti, kad nieko nesimatytų. O viduje - kitaip. Kiekvienoje kupe abipus šonuose gultai trimis aukštais. Būdavę, kad po dvidešint kalinių į tokią kupe sugrūsdavo. Po penkis apačioje sėdėdavę, po tris antrame aukšte ir dar po du trečiame, kur paprasti keleiviai čemodanus ar kokius nešulius dedasi. Vandens atneša, į tualetą reikia prašytis, kad nuvestų vagono gale.

Kol traukinys nuriedėjo iki Maskvos, iš mano bendrakeleivio išgirdau daugybę patarimų, kaip dera elgtis lageriuose, kokios ten savitos taisyklęs, kaip reaguoti vienokioje ar kitokioje situacijoje, kad išliktum nenukentėjęs. Žodžiu, išklausiau ištisą ciklą pamokslų ir patarimų. Tos pamokos vėliau man didžiai pravertė.

Ypač įdomu buvo girdėti pasakojimus apie savitas elgesio taisykles lageriuose ir ten egzistuojančias kalinių hierarchijas. Labiausiai įsiminė aiškinimas, kas tokie yra „vory v zakone" (Įteisinti vagys? - V.J.). Tai tarsi karalaičiai, vietos valdovai, kurie neturi teisės dirbti bet kokio darbo. Jiems turi paklusti visi kiti, turi vykdyti jų paliepimus. Tarsi blakės ar blusos ant kitų kalinių sveiko kūno lageryje ar net atskirame barake. 

Maskvoje mus įkurdino perpaskirstymo punkte Krasnaja Presnia. Oficialiai niekas to nepranešė, bet kažkaip iš kažkur pasklido žinia jog čia ta garsioji senoji tvirtovė Krasnaja Presnia. Buvo smalsu, nes apie ją ne kartą buvau girdėjęs dar mokyklos suole. Labai senai statyta, daug nusipelnusi Spalio revoliucijos dienomis. O dabar štai - kalėjimas. Pastatas tikrai įspūdingas. Kaip atrodo išorėje neteko pamatyti, o štai viduje sienos iš raudonų plytų buvo tokios storos, kad einant iš vienos patalpos į kitą tarsi tuneliu teko žengti ne kelis žingsnius, o kelis metrus.

Patalpa, kurioje galų gale atsidūriau, buvo visai nepanaši į kalėjimo kamerą. Ją greičiau buvo galima pavadinti sale, nes buvo tokia didelė. Palei vieną sieną - praėjimas, palei kitą - dviejų aukštų narai. Per vidurį antrame aukšte parietęs kojas sėdėjo tikras pilvūzas. Visas jo kūnas buvo išmargintas tatuiruotėmis. Per kaklą jos užlipo netgi ant skruostų. Vaizdas buvo tiesiog pritrenkiantis, nes niekur nieko panašaus iki tol nebuvau matęs. Geradaris kunigas, kuris mane vedžiojo už atlapo suėmęs, pašnibždėjo, jog tai tikriausiai esąs „Vor v zakone", šios kameros „viršila". O tatuiruotės rodo jo veiklos nuopelnus ir kokiam sluoksniui ar bendraminčių kompanijai priklauso. Būtent jis pirmasis užvedė kalbą, kas ir iš kur mes esame. Netrukus pirmai pažinčiai užmegzti jis pasiūlė pažaisti lažybas. Pasigyrė, kad gali garsiai pabezdėti tiek kartų, kiek aš užsakysiu. Ir pademonstravo - klausyk, sakė, dabar driokstelėsiu tris kartus, o po to dar du. Kaip tarė, taip ir padarė. Tada pasiūlė man, kad užsakyčiau, kiek kartų norėčiau išgirsti. Tik ne daugiau nei tuziną. Bet pirma turiu užstatyti kokį nors savo daiktą. Kelnes, batus ar ką kitą. Kunigas leido man užstatyti nosinę. Momentaliai ją pralošiau. Daugiau kunigas neleido man derėtis. Sakė - plikas liksiu.

Tos tatuiruotės man taip įstrigo, kad ir šiandien, pamatęs jomis „pasidabinusią" asabą, visų pirma prisimenu tą bezdalių. Visa laimė, kad šių dienų tatuiruotieji kvaileliai garsiai negadina oro. Tai būtų gražaus koncerto ir kvapų terapijos. Tikriausiai nustelbtų ir tos kameros parašos tvaiką.

Vidaus telegrafas nuolat kalbėjo apie Butyrką. Tai visai netoli nuo čia esantis kalėjimas užsieniečiams. Ten ir kameros nedidelės, ir radijas esąs, ir laikraščiai, žurnalai. Ir maitina sočiai. Kai vieną dieną pietums davė makaronų su mėsgaliais, tuojau buvo nuspręsta, kad virtuvė apsirikusi ir užuot Butyrkon pakliuvę, katilai netyčia pateko pas mus. Gal ir taip, gal ir ne, bet tikrai buvo „žinoma", kad netoli esanti skerdykla ir drebezgos iš jos maitina abu kalėjimus. Dažnai - į ten, retkarčiais - į čia.

Iš Maskvos paskirstomojo kalėjimo mane, jau be kunigo globos, išvežė į Mordovijos lagerius. Pradžioje pakliuvau taipogi į paskirstomąjį.  Nežinau į kurį, nes ten jų buvo ir tebėra daug. Tas lageris buvo aptvertas aukšta iš viršuje nusmailintų rąstų tvora. Jos viršus apraizgytas spygliuota viela. Per visą jos perimetrą lagerio vidun kelių metrų pločio smėliu nubarstyta draudžiama vaikščioti juosta. Tą juostą nuo lagerio vidaus kiemo skyrė dar viena spygliuotos vielos tvora. Virš aptvaro kampuose ir šiaip per vidurį kyšojo nedideli keturkampiai sargybos bokšteliai. Juose dieną naktį šmėžavo sargybą einantys kareiviai su šautuvais. O pačioje teritorijoje buvo keliolika didelių barakų. Juose vėlgi dviem aukštais gultai ir vienoje patalpoje po keliasdešimt kalinių.

Aš patekau į tokį, kuriame buvau vienintelis jaunas. Visi kiti buvo kur kas vyresni, neretai ir visiškai garbingo amžiaus. Mane jie vadino „pareniok", kas reiškė - vaikinukas. Labiausiai stebino tai, kad iki suėmimo jie buvo aukšto rango kariškiai ir civiliai: kapitonai, majorai, admirolai, direktoriai, profesoriai ir t.t. Vienu balsu jie man aiškino, kad turiu džiaugtis, jog dabar politiniai kaliniai yra atskirti nuo buitinių nusikaltėlių. Taip padaryta po prieš metus ar dvejus per SSRS lagerius nuvilnijusios sukilimų bangos. Dabar esą visai pakenčiamos sąlygos. O anksčiau kai kuriem yra tekę ir su antrankiais būti, katorgos lageriuose nakčiai prie gulto grandinėmis būdavę prirakinti. Vardijo tokius žiaurius lagerius, bet man tie pavadinimai nieko nesakė, nes nieko panašaus nebuvau girdėjęs. Buitiniai nusikaltėliai žiauriai terorizuodavę politinius. Ir darė tai su lagerių valdžios žinia. To neapsikentę, politiniai ir  sukilę. Kai kuriose  vietose sukilimai buvę malšinami šautuvais ir netgi tankais traiškomi. Klausiausi akis išpūtęs, sunku buvo patikėti ir įsivaizduoti kaip ten buvę.

Kita kasdien sklandanti žinia buvo apie „samostrelą" vakar ar užvakar. Kiekvienas pasakotojas rodė vis į kitą sargybos bokštelį. Ana va, tame ar tame tai nutikę. „Samostrel" - sargybos metu nusišovęs kareivis. Lietuviškai derėtų versti savišaudis. Tai esąs neretas dalykas lageriuose, nes jaunų kareivėlių psichika nepakelia minties, kad žmogus žmogų kaip pavojingą gyvulį saugo viela apraizgęs ir net kulkosvaidį pasistatęs.

Po kelių dienų išgirdau komandą „Iodokos, na vychod s veščiami" - atsieit, Juodakis, prie vartų su daiktais. Tai reiškė naują etapą. Vėl traukiniu, po to sunkvežimio kėbule su keliais bendrakeleiviais ir sargybiniais per gražų mišką ir atsidūriau savo paskirties vietoje. Civilinę aprangą pakeitė darbinių rūbų komplektu. Nuvedė į baraką ir parodė man skirtą gultą. Tai buvo jau šiokia tokia lova,o ne vieta ant narų. Ir spintelė smulkmenoms. Tai buvo lageris Nr. 385/17. Čia pirmoji gera žinia buvo ta, kad dabar jau galima rašyti laiškus namo. Paskelbė adresą. Davė pieštuką, popieriaus lapą ir voką. Tą pačią dieną ir pasinaudojau šia malone.

Kai po kurio laiko sulaukiau mamos laiško, skaitydamas niekaip negalėjau suprati, kodėl laišką man ji rašė ne kambaryje, o lauke ir dar lietučiui lyjant. Raidės ir žodžiai vietomis buvo sulieti, vos įskaitomi. Tik paskutinis laiško sakinys viską paaiškino. Tiksliai nepamenu, bet maždaug jis buvo toks: „Ar žinai, sūneli, ką reiškia šitas tavo adresas? Kai mes buvome tremtyje Komijoje, šitame  385/17 lageryje 1944 metų rugsėjo 9 dieną mirė tavo tėtis". (Nagi ir nutinka gyvenime keisčiausi sutapimai. Šiandien, kai rašau šiuos prisiminimus, yra kaip tik rugsėjo devintoji diena, tik metai kiti - 2014. Lygiai prieš 70 metų... Man tada buvo 10, jam - 44 metai). 

Manau, kad čia vieta pacituoti keletą eilučių iš mano tėčio tardymo protokolo 1941.XI.4 d. Kraslage.

„ - Kokiomis aplinkybėmis buvote pervestas dirbti į politinę policiją ? - klausia tardytojas.

Kaltinamasis paaiškina, jog 1934 m. pradžioje Klaipėda priklausė Lietuvai. Bet tuo metu Klaipėdoje jau buvo įkurta fašistinė partija „Neuman und Zass". Jos tikslas buvo atplėšti nuo Lietuvos Klaipėdos kraštą ir prijungti jį prie Vokietijos.

„Lietuvos saugumo policija surengė masinius Klaipėdos krašto vokietininkų areštus. Suėmė ir lyderius Ernstą Neumaną bei Theodorą von Sassą. Tai labai komplikavo Lietuvos ir Vokietijos santykius. Areštuotiems prižiūrėti skubiai prireikė vokiškai kalbančių žmonių. Aš supratau ir kalbėjau vokiškai. Todėl policijos departamentas ir komandiravo mane tokiam darbui į Klaipėdos krašto politinę policiją. Buvau paskirtas Klaipėdos krašto politinės policijos daboklės komendantu. Man buvo pavesta pristatinėti suimtus vokiečius nacionalistus į tardymus, parvežti į  daboklę, rūpintis jų maitinimu, sanitarine pagalba, jeigu prireiktų, užtikrinti reikiamą apsaugą. Tam reikalui turėjau dešimt pagalbininkų.

Ten dirbau, kol byla buvo perduota prokuratūrai".

Tardymo protokole yra ir toks klausimas (?):

„Tardymas turi oficialių duomenų, kad jūsų namuose rinkdavosi pasitarti durpyno direktorius Jablonskis, Mažuitis Jonas ir kunigas Aloyzas. Susirinkę jūs kalbėdavote antitarybinėmis temomis. Galite tai patvirtinti?"

Atsakymas: „Negaliu ir nepatvirtinu, nes jokių susibėgimų mano name nėra buvę. Nuo pirmos dienos, kai Raudonoji Armija įžengė į Lietuvą, mano name apsigyveno pasienio dalinio kapitonas Borščenos, to paties dalinio politinis vadovas Vorošilov ir dar vienas kažkoks kapitonas. Va, pas juos tai rinkdavosi Raudonosios Armijos vadai".

Tėtis buvo nuteistas 10 metų, medicinos pripažintas tinkamu sunkiems darbams ir po dviejų metų pasimirė.

Miško vežimas iš kirtavietės buvo pirmas darbas, prie kurio buvau paskirtas. Keturiese ritinome rąstus į vežimus. Po to patogiai laukdavome, kol arkliais kinkyti ratai grįždavo krovinį kažkur  nuvežę. Darbas kaip darbas, o štai palyda sudarė labai nekokią atmosfera. Dalykas tas, kad mus nuolat lydėjo ir saugojo du sargybiniai su šautuvais ir sarginiais šunimis. Prie tokios kompanijos priprasti neįmanoma. Labai slegia. Tiesiog šlykštu. Iki šiol pagaugai per nugarą nuriedą visa tai prisiminus. Laimei, po kurio laiko gavau „bezkonvoiką". Tai buvo teisė vaikščioti be konvojaus už lagerio ribos. O nutiko štai kas.

Man suskaudo dantį. Dantų medicinos vietoje nebuvo. Po poros dienų kažko parvežti į netoliese esantį Javas miestelį siuntė sunkvežimį. Leido ir man važiuoti. Paprašiau kiek nors pinigėlių iš kasos prireikus vaistams pirkti. Išdavė. Ir du jaunus kareivėlius su šautuvais priskyrė. Diena, pamenu, buvo karšta ir saulėta. Kareivėliai ambulatorijos laukiamajame pakaitomis mane vis po vieną saugojo, o kitas vis kažko laukan išeidavo. Ilgai teko laukti. Tik po vidurdienio dantį patvarkė. O mano sargybiniai vis pakaitomis laukan vaikščiojo. Vis labiau grįžę ir mane kalbino, klausinėjo kas ir kaip, iš kur.

Kai išėjome iš ambulatorijos „namo važiuoti", už kampo stabtelėjome prie nedidelio kioskelio. Iškaboje puikavosi gražus bokalas. Jie pasiėmė po bokalą ir man pasiūlė atsigaivinti, danties skausmą numalšinti. Pamaniau, kad gira.  Bet ne ji čia buvo, o kažkoks jaunas drumzlinas vynas. Bet ganėtinai gardus. Ir labai pigus. Tada ir aš užsakiau po bokalą visiems trims iš vaistams skirtų pinigų. Tada jie pakartojo, o aš dar po vieną, dar. Mašinos kėbule miško keliuku „namo" kratėmės jau gana draugiškai bendraudami. Jie pasipasakojo, kad pašaukti kariuomenėn pakliuvo į  apsaugos dalinį. Jokių poligonų nematė. Tas dalinys skirtas kalinius lageriuose saugoti. Ir etapuose lydėti. Tokia jų tarnyba. Stovėti sargybos bokšteliuose virš tvoros. Nuobodu ir šlykštu. Dažnai dūšią katės braižo. Visa atgaiva ir pramoga štai šitokios kelionės dantų taisyti.

Diena buvo karšta, oras labai tvankus. Kai pasiekėme lagerio vartus, mano sargybiniai visai suzmeko. Aš padėjau jiems išsiropšti iš kėbulo, ant peties pasikabinau abu jų šauninkus ir nuvedžiau „V prohodnūjų" (Vartai į lagerį). Čia juos pridaviau ir nuėjau į savo baraką.

Rytojaus dieną gavau šaukimą ateiti į lagerio komendanto kontorą. Kažkodėl man regis, kad jo pavardė buvo Bugaj. Kalbėjo, kad tai esąs ukrainietis, visai neblogo būdo dėdulė. Apie vakarykštę kelionę nieko neklausinėjo, tik pasiteiravo, kodėl aš nepasinaudojau proga ir nepabėgau su dviem šautuvais. Atsakiau, kad man nedaug liko sėdėti, o žinau, jog už pabėgimą, kai pagauna, prideda papildomai trejus metus. Menkas biznis, taip sakant.

Iš seifo jis išsiėmė pilką aplanką, pasklaidė, paskaitė ir tiesiog užsipuolė mane, kodėl nerašau malonės prašymo. Mano byla esanti skysta. Nerašiau ir nerašysiu, sakiau. Nenoriu jokios malonės. Kiek skirta, tiek ir atbūsiu. Sąžiningai. O svarbiausia, pridėjau, dar nebaigiau lankyti kino mechanikų kursų. Laisvėje gali prireikti.

Tada jis pavadino mane kvaileliu. Po malonės, sakė, visi galai į vandenį. Nerašydamas gali pasigailėti, liks nemalonios uodegos. Tada nesupratau ką visa tai reiškia. Supratau, kai grįžus atsirūgo... O tada tas Bugaj užsirūkė, patylėjo, patylėjo ir pasiteiravo, o gal ir nuo bezkonvoikės atsisakysiu? O kas tai yra, paklausiau. Paaiškino. Šį kartą aš neatsisakiau.

Naudodamasis teise vaikščioti be sargybinių, pradėjau metodiškai vaikščioti nedideliais atstumais aplink lagerį. Vyliausi aptikti kokias nors kapinaites. Ir radau. Be jokio aptvaro, be jokių pažymėjimų. Tik jaunomis pušaitėmis apžėlę kauburėliai. Vieni maži, kiti didesni. Ne du ir ne dvidešimt. Ištisos eilės nemažame plote. Vis tik prabėgo trylika metelių... Įsidrąsinęs vėl nuėjau pas komendantą Bugajų. Pasisakiau ko ieškau ir klausiu - gal yra kokie popieriai, knygos ar planeliai, kas kur kada buvo palaidoti. Išgirdau atsakymą, jog nieko nėra, niekas nieko nežino, niekam tokie dalykai nerūpėjo. Į nosinės kampą įsirišau žiupsnelį žemės iš kapinaičių vidurio ir parsivežiau. Kai mama pasimirė, į jos kapą subėriau.

Po darbo miške buvau paskirtas dirbti naujo barako statyboje. Dabar yra išminčių, kurie nesigėdija tvirtinti, kad tokiu būdu padėjau tarybų valdžiai statyti komunizmą. Tegu tokie pamosikuotų kirviu visą dieną. Kol iš apvalių rąstų gautųsi keturbriauniai ruošiniai barako sienoms. Ne aš vienas toks buvau. Tūkstančiai. Šimtai tūkstančių. Daug buvo ir iš Lietuvos. Ir šachtose, ir miškuose, ir geležinkelių statybose ir kanalų kasimo darbuose. Ne savo noru jie talkino komunizmo statyboms. Tais metais, kai aš „talkinau" pirmojo šiame lageryje šilto barako statyboje, tėvą Stanislovą jau trečią kartą suėmė, A.Terlecką tų metų gruodyje areštavo, V.Bogušis dar buvo negimęs, po Vėlinių Rasų kapinėse V.Petkų nuteisė aštuoniems metams ir t.t.

Šiltojo barako statyboje dirbome daugiau nei dešimt kalinių. Kaip dera, laikas nuo laiko būdavo skelbiamas „perekūras", tai buvo pertraukos parūkyti. Rudeniop jau gerokai vėsu. Todėl aplink laužą ratu susėdus bent rankas galima pasišildyti. Prie to laužo neretai užsimegzdavo kalba apie valgius. Nagi, „boroda", pradėk, sakydavo man, nes buvau užsiauginęs barzdą. Mat prieš konservatoriją vasarą dirbdamas kalkuliatoriumi Palangos „Jūros" restorane gerai buvau išstudijavęs storulę įvairiausių valgių receptūrų knygą ir prieš suėmimą perskaitęs pasiutusiai įdomią lenkų rašytojos Vandos Vasilevskos knygą apie kelionę po Kiniją, kurioje buvo aprašyta ką, kur, kada valgė ir kaip tie keisti patiekalai gaminami. Visa tai prisimindamas, čia prie lauželio duodavau valią savo fantazijai. Kepiau, viriau, troškinau mėsas ir žuvis, „gaminau" daugybės rūšių ir formų kinietiškus koldūnus, lipdžiau tortus, pilsčiau kvapnias sriubas, čirškinau lietuviškus lašinius, dėjau ant jų bulves, pyliau plaktus kiaušinius. Pasisekimas buvo fantastiškas. Visai panašiai kaip šiandien TV ekrane virėjai savo išmonę rodo. Bepig, kai visko yra čia pat po ranka...Po tokių kulinarinių pamokų žirgliavome valgyklon balandos srėbti, kažkokios košės ir sūrios žuvies gabalėlio šveisti.

Už visus darbus priskaičiuodavo kažkiek uždarbio. Zonoje buvo pilna įvairios smulkmės parduotuvėlė. Bet maisto nebuvo. Užtat buvo arbatžolių kubeliai ir retkarčiais odekolono, tik ne visiems. Be „blato" negausi. Iš arbatžolių kai kurie gudročiai virdavo „čifirą". Litras vandens, pakelis arbatžolių ir virimas kol liks nedidelė stiklinė tiršto rudo skysčio. Ir mane porą kartų pavaišino. Tai buvo pakaitalas alkoholiui. Bet jis manęs neveikė. Ragavau ir gurkšnį odekolono „Trojnoj". Šlykštus bjaurybė. Tris dienas per ausis muilo skonis garavo. Tai buvo spalio 4 dieną, kai išskrido pirmasis tarybinis sputnikas. Ta proga odekoloną pardavinėjo be blato. Temstančiame danguje buvo prisakyta stebėti iš dešinės į kairę slenkančią nedidelę žibančią žvaigždutę. Taip su savo stabininkų brigados vyrais atšvenčiau pirmąjį žmonijos žingsnį į kosmosą. „Užkandai" pasakojau kaip gaminami lietuviški cepelinai su riebių kvapnių spirgučių ir grietinės užpilu. Iki J.Gagarino dar buvo likę keli metai.

Didelė parama dvasios stiprybei palaikyti buvo iš Lietuvos ateinančios banderolės su lietuviška spauda. Visa bėda, kad jas gaudavau išpakuotas, be jokio atgalinio adreso. Matomai tikrino ar nėra ko neleistino įdėta. Taip ir likau nežinioje kam turėjau būti dėkingas už tokias malonias dovanas. Dabar žinau. Bet taip ir likau kiaulė nepadėkojęs tokiai mielai mergužėlei Torai. Gailiuosi ir atsiprašau. Bent dabar, kad ir po šitiek metų...

Buvo žiemos metas, kai atėjo ilgai lauktoji diena. Kolegos įteikė tradicinį nedidelį savadarbį čemodanėlį.  Lagerio administracija grąžino mano civilinius apdarus, uždirbtų pinigų likutį, išdavė trečios kategorijos dailidės pažymėjimą. Kino mechaniko pažymėjimo negavau, nes nespėjau baigti kursų. Ir geležinkelio bilietą iki pat Kauno nupirko. Iš mano uždirbtų. Smulkiai, net įkyriai, kelis kartus išaiškino, kaip juo naudotis. Pasirodo, jį turint galima bus išlipti bet kurioje stotyje, specialioje kompostiravimo kasoje atsižymėti atvykimą ir numatomo išvykimo datas. Galimas tarpas - tik dvi dienos. Tokie sustojimai galimi visą mėnesį.

Davė mašiną ir nuvežė iki to miestelio, kur dantį gydžiausi. Ten buvo geležinkelis. Iki Mordovijos sostinė Saransko. Iš ten - kur kam. Mano kelias namo gulė per Maskvą. Ne mane vieną vežė. Kėbule sėdėjome daugiau nei tuzinas. Labai keista buvo, kad greta nebesėdi kareivėliai su šautuvais. Maždaug pusė buvome bernai, kita pusė - moteriškaitės iš gretimai buvusio moterų lagerio.

Viena tiesiog priskreto prie manęs. Važiuok, sakė, su manimi iki Maskvos. Aš iš tenai, iš netolimo miesto. Mano nusikaltimas ir byla buvo grupinė. Bet aš nieko neišdaviau. Nuteisė mane vieną, sakė. Už tai dabar turinti teisę sugrįžusi metus gyventi nieko nedirbdama. Vien ilsėsis. Bendrai išlaikys. Tokios esančios jos sektos taisyklės. Ir taipogi turinti teisę tiems metams parsivežti bet kokį kompanioną. Nebijok, sakė man, aš tavęs neskriausiu. Tiesiog nenorinti ištisus metus leisti viena, kol iš lagerio sugrįš jos draugė. Supranti - mano pora. Mano žmona. Mudvi amžiams drauge. Mudvi sutarėme apsigyventi netoli viena kitos. Ir civilines šeimas susikurti. Gal ir vaikų turėti. Bet kad galėtume be didesnių įtarimų viena kitą lankyti ir mylėtis. Iki sočiai. Iki pamišimo. Tiek, kiek jūs, vyrai, negalite mums suteikti. Tik kai du vyrai vaikšto už rankučių susikibę jūs kažką įtariate, o kai dvi moterys ar merginos? Niekas nieko...

Žinoma, kad pabūgau ir pabėgau. Maskvoje išlipęs užkomposteravau bilietą ir nukulniavau tiesiai į Raudonąją aikštę. Mat nutariau apsilankyti Mauzoliejuje. Norėjau pamatyti abu čia gulinčius „geradarius". Radau ilgą eilę, kuri vinguriavo iki pat Maniežo aikštės. Pridavęs saugojimo kameron savo lagerinį čemodanėlį, vis dairiausi ar neišvarys kas mane iš čia, nes mano rūbai buvo toli gražu ne pavyzdiniai. Jeigu varys lauk, buvau nutaręs priešintis ir įrodinėti, kad aš savo sąžiningai atsėdėjau ir dabar esu lygus su visais kitais čia stovinčiais. Bet niekas nevarė.

Bestovint išgirdau už savęs kalbant lietuviškai. Matomai, ženkliai sureagavau, kad jie mane užkalbino. Užsimezgė kalba kas esu, iš kur toks. Nieko neslėpiau. Kaip vaikas, gavęs diržų. Gavau ir kvit. Vėl švarus, vėl nekaltas. Vykstu namo į Kauną.

Mauzoliejuje nustebino maži V.Lenino gabaritai ir raupsuotas J.Stalino veidas. Dėl to abu man atrodė kažkiek nenormalūs. Na, ne tokie kaip visi, ir tiek. Mano smalsumas buvo patenkintas.

Išėjus iš Mauzoliejaus, už manęs stovėjęs stambaus kūno lietuvis apkabino mane per pečius ir...nebepaleido. Jis nusivedė mane į kažkokį butą, kur pas pažįstamus buvo apsistojęs, perrengė švariu kostiumu, davė padorius batus ir vakare abu jau sėdėjome Maskvos Didžiajame Teatre. Buvo vaidinamas baletas „Gulbių ežeras". Tiesiog fantastika - per vieną parą sudie lageriui 385/17,  lezbietės psiūlymas, du garsūs nabašnikai ir P.Čaikovskio baletas. Argi ne nuostabi mano ekskursijos pabaiga ? Juk sakiau pradžioje, kad tokios šiandien už jokį pinigą nenusipirksi.

Teatru iškart po lagerio mane pamalonino tolimojo plaukiojimo kapitonas Bronius. O štai pavardės ir nebeprisimenu. Lyg tai Ro..., lyg tai Ra..., lyg Ru... Ko gero - Rudzinskas. Ptrabočykit, jeigu apsirinku.

Po teatro buvo nakvynė pas geradario malonius pažįstamus maskviškius, o rytojaus dieną traukinys jau vežė mus į Vakarus nuo stolyčios, traukinys riedėjo link Lietuvos.

Tokia buvo mano ekskursija nuo Vilniaus link Uralo ir atgal į Kauną pas mamą.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2014-09-11 15:25
 
 

Komentarai (2)

Jūsų el. paštas

Taip

2014-10-04 08:43

O ta profesorė Sara Ginaitė, sako, kažkur Kanadoje profesoriauja

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Apolinaras

2014-09-24 21:33

Virgilijau, Virgilijau, ir graudu, ir liūdna, ir pasiutusiai įdomu skaityti tą Tavo odisėją, tą ekskursiją. Džiaugiuosi, kad ištvėrei, kad nesuklupai, kad esi su milžiniška gyvenimo patirtimi ir (puiku !) su sveiku humoro jausmu.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media