2020 m. liepos 11 d., Šeštadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistas irgi žmogus

*print*

Archyvas :: Docentas daktaras Virgilijus Juodakis: Kieta plazma ir auksas

2014-11-04
 
Docentas daktaras Virgilijus Juodakis

Docentas daktaras Virgilijus Juodakis

Virgilijus Juodakis

 

 Kieta plazma ir auksas

 

Po trumpos pertraukos 1965 metais vėl buvo pradėtas leisti žurnalas „Moksleivis". Vyriausiuoju redaktoriu  buvo paskirtas Antanas Drilinga. Mudu jau buvome pažįstami, tad jokių keblumų nekilo įsidarbinti fotoreporteriu šiame atgimusiame žurnale. Labai tiko ir tai, kad pats fotografuoju ir pats parašau ką ir kiek reikia. Po televizijos maišaties vėl pasijutau ramus su savo fotoaparatais. Kolektyvas buvo nedidelis, nė dešimties nesiekė. Žurnalą maketavo ką tik Dailės institutą baigęs itin kūrybingas ir kruopštus Rimantas Dichavičius. Su juo daugiausiai ir turėjau reikalų. Buvo smagu vaizdais pasakoti pasirinktą temą ir papildyti žodžiu. Greta darbavosi Zeferinas Jonutis, Leopoldas Mykolaitis, Algimantas Zurba, Vytautas Bubnys... O labiausiai man tiko, kad komandiruotėse galėjau iškirpti  valandą kitą apsilankyti kraštotyros muziejuose ir būreliuose. Ir pas senesnius gyventojus galėjau užsukti. Prašiausi šeimos fotoalbumus pasklaidyti, jeigu tokių turėjo. Taip po truputį pradėjau lesioti žinias apie vietos gyventojams žinomus seniau čia dirbusius fotografus. Daugiausiai tai buvo pasakojimai apie prieš karą ateljė turėjusius profesionalus arba entuziastingus fotomėgėjus iš inteligentijos tarpo.

Visa tai buvo gražu ir miela, bet kai kas pradėjo labai erzinti ir slėgti. Dalykas tas, kad buvau pripratęs prie didelio formato puslapių ir atverstinių žurnale „Švyturys" bei „Jaunimo gretos". O čia, „Moksleivyje", - puslapiai ne ką didesni nei paprasto sąsiuvinio. Stengiesi žmogus, vargsti, prakaituoji, o pasirodo numeris - ir nėra į ką akį paganyti. Mažas nuotraukėles dar gadino ir prastas popierius bei bloga poligrafinė kokybė. Baigėsi tuo, kad...

Vieną gražią dieną kilo kūrybinis barnis su kažkuriuo šefu. Jis norėjo priversti mane daryti fotoreportažą iš temos, kurioje nėra nei veiksmo, nei kitokios vizualinės medžiagos. Kalba sukosi apie abituriento svajas. Niekaip nesutarėm. Ir tėškiau pareiškimą ant stalo - prašau atleisti iš darbo, išeinu. Kitą rytą įsidarbinau Medžiotojų draugijoje.  Mane čia žinojo „iš Bergo laikų".

Iki vakaro pašiurpau - ką aš padariau? Vėl miškai ir žvėrelių gaudynės per žiemos pūgas? Vėl medžioklės ir brakonieriai? Kurgi čia žurnalistika? Taip, įmanoma varpu skambinti ir neturint savos bažnyčios. Betgi toliau girdėti, kai turi savo varpą ir pastovią varpinę. Juk turiu žurnalisto diplomą, argi tam, kad vėl po miškus braidyčiau. Ar ne naudingesnis būsiu padėdamas moksleiviams įveikti slenksčius į suaugusių gyvenimą... Ir tėškiau pareiškimą ant stalo  Medžiotojų draugijoje - prašau atleisti iš darbo, išeinu.

Ir grįžau į „Moksleivį" nosį nukabinęs. Priims atgal? Nepriims? Grįžau su dailią pusės kibiro alaus bačkutę po pažastimi pasibrukęs. O, pasigirdo, dar niekas išeidamas iš darbo nebuvo taip atsisveikinęs. Ne išeidamas, tyliai atsakiau, o taikydamasis vėl ateiti. Apsigalvojau. Atsiprašau. Noriu grįžti. Kol giriose nepaklydau.

Nepyko. Radome sutarimą. Priėmė atgal. Dar daugiau - kalbai klaidžiojant apie išėjimo ir sugrįžimo motyvus, vis pasipainiodavo mintis, kad norėčiau būti naudingas abiturientams renkantis specialybę. O nuotraukos vargu ar gali būti naudingos tokiame dalyke. Jos rodo kas jau padaryta, kas dabar daroma. O dėl ateities kur kas efektyviau būtų kalbėti tiesiog apie įvairias specialybes. Palaipsniui išsirutuliojo mintis - ar nenorėčiau išbandyti save mokslų populiarizacijos dirvonuose. Tam reikėtų pasakoti apie įvairias mokslo šakas. Žinoma, visų pirma apie tas, kurios Lietuvoje daugiau ar mažiau sėkmingai vystomos.

Taip aš atsiradau mokslo populiarizacijos skyriaus redaktoriaus kėdėje. Kitą dieną gavau iš seifo ištrauktą storoką knygą. Buvo įsakyta gerai susipažinti. Ir įsidėmėti. Tai buvo ištisa biblija apie tai, kas galima ir ko negalima pasakoti nei žodžiu, nei piešiniu, nei kokiu nors grafiku ar brėžiniu.

Lektūra pasirodė besanti tikrai įdomi. Negalima, pasirodo, skleisti žinių apie tai kiek banginių Tarybų sąjungoje sumedžiojama. Negalima garsinti kokias algas gauna futbolininkai ar kiti garsesni sportininkai. Nebūtina visiems žinoti, kiek į valstybės kasą turi sumokėti užsienyje honorarus gavę dainininkai ar aktoriai. Nevalia... nereikia... ir t.t.

Ne - tai ne. Bet domėtis nedraudžiama. Ir bet kurios mokslo šakos praeityje kapstytis galima. Ir pasvarstyti, kaip atrodytų mūsų pasaulis šiandien, jeigu nebūtų išrastas arba staiga iš gyvenimo dingtų, tarkime, popierius, stiklas, druska, klijai ar elektra...

Ir prasidėjo. Archeologų mįslės, širdies operacijų gudrybės, lazerių kelias į Lietuvos mokslininkų laboratorijas, stiklo virimas, popieriaus gamybos receptūros ir t.t. Greitai suvokiau, kad nevalia pas mokslininkus eiti vien smalsumo vedamam. Girdi, kas , kaip, kodėl? Visų pirma būtina gerokai susipažinti su tos mokslo šakos plinka. Tik tada gali nebūti vien žingeidus nemokša. O žinių pasisemti galima bibliotekose. Reikia tik netingėti. Tik tada gali bent šiek tiek pavaizduoti nusimanantį pašnekovą. Bet vis vien neretai pasitaikydavo, kaip sakoma, sėsti balon.

Kartą akis užkliuvo už žinutės, kad akademikas Juras Požėla gilinasi į kieto kūno plazmos paslaptis. Tai esanti nauja daug žadanti fizikos sritis. Aha, šovė mintis galvon, plazma? Taigi plazma Saulėje, plazma dienos šviesos lempose, plazma žvakės liepsnoje. Ką naujo jose ieško mūsų akademikas? Taigi bibliotekoje šiek tiek apsišvietęs, drąsiai pasiprašiau audiencijos. Paskirtą dieną prisistačiau ir kalbą` pradėjau nuo klausimo, ką gerbiamasis fizikas patartų man pasiskaityti? Apie Saulę ir žvakę jau skaičiau, žinau. Bet abiturientams norėčiau papasakoti plačiau, gal kas susidomės ta kietojo kūno plazma ir tikslingai pasuks fizikos tyrinėtojo  keliu.

J.Požėla ramiai išklausė mano postringavimą. Pritarė, kad sumanymas gražus ir „Moksleivio" redakcijos noras labai geras supažindinti jaunimą su mokslų naujienomis. Ir dar ramiau paaiškino, jog negali nieko rekomenduoti, nes... pasiskaityti nėra ko. Kol kas pasaulyje yra tik vienas straipsnis apie tai, ir tas prancūzų kalba. Į lietuvių kalbą dar neišverstas. O kieto kūno plazmą sudaro karštieji elektronai. Tai visiškai ne ta plazma, kuri Saulėje ar žvakėje... Uodegą pabrukęs tyliai padėkojau ir susigėdęs išsliūkinau.

Nei tada, nei vėliau į kietojo kūno plazmą gilintis daugiau nebeišdrįsau. Nors po trijų metų (1971) pasirodė J.Požėlos ir V.Denio išsamus mokslinis straipsnis apie karštus elektronus ir iš jų susidarančią kietojo kūno plazmą, kurią mokslininkai tik tik pradeda „čiupinėti".

Kitą kartą užkliuvau už tiesiog fantastinės mokslinės minties, kad galima būtų įrengti liftą į kosmosą. Tą fantaziją aprašiau nusirašydamas nuo Maskvoje leidžiamo populiaraus žurnalo „Ogoniok" plačios publikacijos su įspūdingomis iliustracijomis ir nuo Leningrade  apgintos ta tema disertacijos autoreferato. Redakcijai patiko, skyrė net tris ar keturis, jeigu prireiks, puslapius. Neprireikė. Neprireikė todėl, kad Galavlitas (tarybinės cenzūros tarnyba) neleido spausdinti. Juk čia kosmoso mokslo dalykai... Nesvarbu, kad „Ogoniokas" ir autoreferatas viešai apie tai pasakoja. Jiems galiam, o mums negalima...

Dar kitą kartą sumaniau papasakoti ką nors įdomaus apie pinigus. Natūralu, kad pasiprašiau leidimo apsilankyti banko (tada buvo tik vienas bankas Lietuvoje) pinigų saugykloje. Paskirtą valandą trijų banko tarnautojų lydimas nusileidau į rūsį. Tie trys vienu metu, kiekvienas vis su kitokiu atsineštu savu raktu, vienu metu pasuko juos įkišę į masyvias plienines duris. Durys be girgždesio atsivėrė. Saugyklos patalpa buvo nedidelė. Aplink pasieniais lentynos. O jose didesnės ir mažesnės įvairių šalių pinigų krūvelės. Smagu buvo ne tik pamatyti, bet ir pačiupinėti nematytus įvairių dydžių ir spalvų banknotus. Į klausimą, kam jie čia pas mus reikalingi, jeigu  apyvartoje cirkuliuoja vien tik rubliai, atsakymo negavau. Ant grindų kėpsojo didesni ir mažesni tvirto audeklo maišai su metalinėmis monetomis. Atskiroje spintoje gulėjo pundeliai susitrynusių, suplyšusių ar apdegusių rublių. Kam jie čia, koks jų likimas? Ogi, paaiškino man, pinigai susidėvi, pasidaro nebetinkami vartoti. Tokius bankas surenka, suskaičiuoja, suraišioja tinkamai suskirstytus ir paruošia sunaikinimui. Paprastai tokie sudeginami. Vietoje jų iš pinigų spaustuvės atsiunčiami nauji.

Na, o auksas? Negalėjau to nepaklausti. Labai jau rūpėjo rankoje palaikyti, pačiupinėti. Kur auksas? Kiek jo šis Lietuvos bankas turi? Tai kad neturime, išgirdau, ir pasigirdo tylus krizenimas. Kaip tai bankas be aukso? Va taip. Kartais pasitaiko. Kai kur nors kiek nors jo konfiskuoja. Bet tai ne kokie luitai. O dažniausiai auksiniai papuošalai ar kitokie juvelyriniai dirbiniai. Pasitaiko ir laikrodžių, stalo įrankių. Priimame ir atiduodame pagal svorį bendru pavadinimu „Dirbiniai iš aukso" (izdelija iz zolota). Bet tokie dalykai čia  užsilaiko vos kelias dienas. Kol išveža į Maskvą. Pamenu, liūdna pasidarė - bankas be aukso. Kažkaip netilpo į banko sampratą... Žinojau, kad apie bankų atsargas ir saugyklas negalima rašyti. Ir nerašiau. Tik apie pinigų kaip mainų tarpininką papasakojau. Apie kriaukleles, apie akmenėlius, apie ožkų kalius akmens amžiuje. Apie pirmąsias metalines monetas senovėje. Bet sumanęs pinigų temą negalėjau nepasinaudoti proga patekti į to meto banko saugyklą. Smalsumą patenkinau. O juk būtų įdomu žinoti, ar šiandien mūsų centrinis bankas turi savo saugyklose aukso? Ir kaip jis atrodo.

Nepamenu, kokiu būdu sužinojau, kad tolimajame Altajuje gyvena ir girininku miškuose dirba lietuvis Vytautas Almanis. Raštingas ir įdomiai pasakoti apie gamtą gebantis žmogus. Nepamenu ir kaip su juo susisiekiau. Bet susisiekiau ir paprašiau moksleiviams papasakoti ką nors įdomaus. Papasakojo.  Parašė. Apie kalnus, maralus, stebuklingos galios augalų šaknis, sniego žmogaus paieškas. Atspausdinome. Tai buvo bene pirmoji publikacija spaudoje, dabar gerai žinomo Lietuvoje gyvenančio prozininko Vytauto Almanio kūrinys. Vėliau jis parašė knygas „Baltųjų vandenų šalyje" (1973), „Per Ulkero žvaigždyną" (1979), „Audra susitelkė Korgone" (1985), „Už kalnų namai" (1992). O tada padėkos ženklan už publikaciją jis atsiuntė man į redakciją nedidelį siuntinėlį. Jame buvo kažkiek tų stebuklingos galios šaknų ir keli gabaliukai maralų ragų. Ir receptas kiek jų reikia užpilti puslitriu degtinės, kiek dienų tamsoje laikyti, kiek dažnai suplakti kol gausis tas stebuklingasis legendinis Altajaus kalnų gyvybės eleksyras. Gerti tris kartus per dieną po arbatinį šaukštelį pusvalandį prieš valgį.

Ilgai nelaukęs užpyliau ir padėjau redakcijos spintoje stebuklui subręsti. Po dienos ar dviejų ne man vienam parūpo paragauti, gal jau kiek pritraukė, įdomu koks skonis. Nutarėme padegustuoti. Arbatinių šaukštelių neturėjome. Pačioje degustacijos kulminacijoje į kabinetą netikėtai užėjo vyriausias redaktorius Vytautas Bubnys (Antanas Drilinga jau buvo išvykęs Kaunan kurti naują žurnalą „Nemunas"). Redaktoriau, puolėme girtis, kaip gerai veikia Altajaus šaknelės, kokia darbinga nuotaika jų paragavus. Nustebęs Vytautas atbulas dingo už durų ir pasigirdo garsus plumpt. Tai Bubnys nuo šaknelių kvapo iš klumpių išvirto. Po jo - Juodakis su kabineto kaimynu plumpt, plumpt.

Taip buvo ar nebuvo - nesvarbu. Teisinkis žmogus kiek nori, legenda vis vien laikas nuo laiko atgyja ir iki šiandien pasakojama kaip tikra istorija. Lygiai kaip legenda, kad tą dieną, kai mane supažindino su poetu Algimantu Baltakiu, mudu ilgai ir įtariai žiūrėjome vienas į kitą ir vos susilaikėme nevožę vienas kitam per ausį už patyčias: Aš Baltakis, Aš Juodakis...

Ne kartą sakiau ir sakysiu, kad dirbti kartą per mėnesį išeinančiame žurnale yra tikra palaima. Poniškas darbas. Vienas didelis rašinys, keletas mažesnių, kas nors atsargai dėl viso pikto - ir viskas. Todėl sočiai turėjau laisvo laiko ir kitkuo pasidomėti.

Nuolat kaišiojau nosį į sparčiai besivystantį Lietuvos meninės fotografijos pasaulį, nors pats fotografuoti laiko nebeturėjau ir parodose nedalyvavau. Bet laikas nuo laiko išdrįsdavau pasukti liežuvį parodų aptarimuose, bet vis man knietėjo ką nors aštresnio pažerti, kaip aš sakydavau - žarijas pažarstyti, kad debatai būtų aštresni. Atsiliepdavau ir į Viktoro Liubomiro Žeimanto raginimus išsakyti savo nuomonę „Komjaunimo tiesos" puslapiuose. Mane nuolat persekiojo mintis, kad neturime aiškios takoskyros, kur baigiasi paprasta fotografija ir prasideda jos meniškumas. Amžinai skambėjo priešprieša ELTOS fotografija ir meninė. Viena bloga, kita - gera. Nors parodose tarp gerųjų nemažai vietos rasdavosi ir blogajai. O tik nedidelė dalis gerųjų rasdavo vietos spaudos puslapiuose. Aiškiai stokojome tikslios savos teorinės minties. Vis aiškiau ryškėjo reikalas turėti kokį nors organizacinį fotografijos vienetą. Pagaliau to reikalo ėmėsi Antanas Sutkus. Vieną popietę mano kabinete „Moksleivio" redakcijoje susirinkome bene septyni to reikalo entuziastai ir aš, sėdęs prie rašomosios mašinėlės, surašiau  bendrai sukurtą raštą, jog iniciatyvinė grupė įgalioja A.Sutkų imtis konkrečių veiksmų Fotomeno draugijai įkurti. Visi pasirašėme ir atsidusome, nes niekas kitas nebuvome linkę užsimesti ant pečių neaiškaus likimo  naštą. Tokia buvo naujo mūsų fotografijos istorijos etapo pradžių pradžia. Sėkminga pradžia. 1969 metais begalinis Antano entuziazmas ir pasiaukojantis triūsas buvo apvainikuotas sėkme. Taip, A.Sutkus didis fotografas, bet, mano galva, jis dar didesnis kaip organizatorius ir fotografų veiklos administratorius. Ir šita jo veikla turėtų būti iškeliama į pirmą vietą. Be jo neturėtume Lietuvos Fotomenininkų sąjungos. Nors be Sąjungos fotomenininką A.Sutkų turėtume.

Tais pačiais metais man buvo patikėtas albumo „Lietuvos fotografija" sudarytojo vaidmuo. Ir šiandien vis dar nepamirštama parašyti, kad aš sudariau šį leidinį. Leiskite paprieštarauti. Sudarytojo definicija žodynuose taip apibudinama: „Tai asmuo, atskirus kūrinius sujungiantis į visumą, pvz., rinkinį, almanachą, vadovėlį, chrestomatiją". Aš nieko nesujungiau. Nuotraukas surinkau ne aš. Jos per kelis kartus buvo atrinktos kolektyviniuose redakcinės komisijos ginčuose, sumaketavo dailininkas, atspausdino poligrafistai. Aš tik parašiau įvadinį straipsnį. Gaila, bet panaši nesąmonė su leidinio sudarytojo vaidmeniu iki šių dienų gyvuoja dažname leidinyje. Sudarytojas, žinia, garbingas titulas, bet panašiais atvejais jis ne vietoje. Tai tiesiog apgaulė, svetimo triūso pasisavinimas.

Be viso to turėjau pakankamai laiko lindėti M.Mažvydo bibliotekoje, apsilankyti muziejų saugyklose, archyvų skaityklose. Taip pamažėle lesiojau žinių nuotrupas dviem kryptimis: kas tiktų mokslo populiarizacijos straipsniams savai redakcijai ir kas ką nors sakytų apie mūsų fotografijos praeitį, nes nedavė ramybės mintis, o kas gi ir kada mūsuose pradėjo fotomedžioklę. Sklaidydamas prieškario spaudą užtikau, kad gana dažnai joje šmėžavo B.Buračo pavardė prie gražių etnografinio pobūdžio nuotraukų. Jas lydėjo nedideli rašiniai apie tai, kas matoma fotografijoje. Nieko panašaus dabarties spaudos puslapiuose nesimatė. Taip aptikau tarybiniais metais visiškai užmirštą prieškario etnografą fotografą Balį Buračą. Pasiteiravęs sužinojau, kad jis gyvas ir varganai gyvena Kaune. Toliau, kaip sakoma, buvo technikos dalykas. Susiradau, susipažinau ir pabandžiau apie jį papasakoti. Sekėsi sunkokai, bet dalykas nebuvo beviltiškas. Pasisekė ne tik spaudoje papasakoti, bet ir po kelių metų (1971) išleisti nedidelę knygutę, lyg ir  monografiją „Balys Buračas". Taip jis buvo „sugrąžintas į gyvenimą".

Kitas užsiėmimas laisvalaikiu tapo mintis surengti kurso draugų susitikimą. Dalykas tas, kad kurse buvau išrinktas seniūnu ir išsiskirstant po baigimo sklandė mintis tai padaryti. Kaip kurso seniūnas turėjau visų adresus. Jų sąrašą parodžiau Žurnalistų sąjungoje ir paprašiau pagalbos surengiant žurnalistų seminarą Panevėžyje tikslu susipažinti ir pagarsinti tada ganėtinai naują dalyką Lietuvoje - stumbrus. Mintis patiko. Davė raštą ir patarė dar kreiptis ir į laikraščių bei žurnalų susivienijimą „Periodika". Ir ten pritarė, davė raštą. Pirmasis raštas rodė sumanymo rimtumą, antrasis užtikrino finansinę paramą vykstantiems į tokį rimtą seminarą. Niekur nesakiau, kad tas sąrašas yra vien tik mano kurso draugų adresų sąrašas. Juk baigėme neakivaizdinį skyrių, tad redakcijų adresai apėmė visą respubliką, atrodė rimtai ir įspūdingai. „Seminaro" trukmė buvo numatyta tys dienos. Visi kviečiami „besidomintys stumbrų introdukcijos problemomis"  gavo komandiruotes. Mūsų kurso atstovas Panevėžyje gavo užduotį pasirūpinti nakvynės, maitinimo dislokacija, numatyti „seminaro" dalykinę programą.

Seminaras praėjo pilnai dalykiškai ir turiningai. Visi dalyviai įsipareigojo apie jį plačiai papasakoti  savo laikraščių puslapiuose. Ir atsiųsti iškarpas mecenatams parodyti. Gavau vos dvi ar tris iškarpas. Seniūnas buvo įpareigotas po kurio laiko surengti daugiau tokių susitikimų. Ir surengė. Telšiuose prie Germanto ežero „domėjomės"  medžioklės dalykais, Rusnės saloje „gilinomės" į žvejybos ir žuvų veisimo problemas. Kai iškėliau mintį kitą kartą suvažiuoti su antromis pusėmis ir vaikais, sumanymas pritarimo nerado ir turiningi profesiniai seminarai nutrūko... Paprieštaravo ir kursiokai ir kurso  moterys. Gaila, bet teko paklusti daugumos diktatui.

Vieną gražią dieną lemtis M.Mažvydo bibliotekoje mane vėl suvedė su doc. S.Makausku. Susitikę ant laiptų pasilabinome ir jis mandagiai pradėjo klausinėti kaip gyvenu, ką veikiu. Pasipasakojau, kad po diplomo gavimo padirbėjau televizijoje, pakeliui ten susipažinau su radijo dalykais. Dabar mokslo populiarizacija užsiimu. Taigi, sakau, neduoda ramybės tamstai duotas pažadas rasti, kas ir kada Lietuvoje pradėjo fotomedžioklę. Štai ir lesioju. Pakeliui daug įdomaus aptinku. Mūsų fotografijos istorija, pasirodo, niekieno dar neartas dirvonas. Tikriausiai rašysiu disertaciją, kai per dirvoną skersai išilgai pabraidysiu. S.Makauskas patarė man nedaryto tos klaidos, kurią jis padarė disertaciją ruošdamas. Klaida buvusi ta, kad duomenis rinkdamas nepasižymėjo, kurią žinią iš kurio šaltinio užsirašė. Dabar tenka vėl kapstytis, nes moksliniame darbe būtina nurodyti, iš kur paėmei citatą ar duomenis. Siaubingas darbas. Lengviau iš naujo ką nors atrasti, negu atsekti, ką iš kur paėmei. Kad man taip neatsitiktų, S.Makauskas patarė ką randu ne į kokį sąsiuvinį rašytis, o naudoti diskretinę sistemą. Tam reikia visada turėti pilną kišenę nedidelių lapelių. Labai tam tinkančios bibliotekų katalogų kortelės. Jos tvirtos, nesilanksto. O vietos pilnai pakanka ir žiniai, faktui užsirašyti, ir kampuose leidinio pavadinimą pasižymėti, metus, puslapį, archyvo signatūrą ar kitokius duomenis. Patogu prireikus rūšiuoti, pagal kuriuos nors požymius dėlioti. Kaip kortų kaladę gali pašyti, maišyti ir vėl dėlioti.

Kelias dienas iš kelių jau prirašytų sąsiuvinių surinktus duomenis perkėliau į patartą dekretinę sistemą. Vėliau labai pravertė.

Antrą labai vertingą patarimą gavau iš Viktoro Liubomiro Žeimanto, kai kartą įsikalbėjome apie mano paieškas. Kalba pasisuko apie tai, kad nemažai įdomaus tenka išgirsti ir užsirašyti iš dar gyvų žmonių pasakojimų apie fotografiją seniau. Tai kas, sakė V. L. Žeimantas, kad parašysi, jog tas ar anas sakė tą ar tą. Galima tikėti, galima netikėti. Nesolidu. Tokius pasakojimus reikia dokumentuoti. Tam tavo ranka užrašytą pasakojimą žmogus turėtų patvirtinti savo parašu, kad jo mintys užrašytos teisingai. Po to kas nors iš vietos valdžios turėtų parašu ir antspaudu patvirtinti, kad toks žmogus tikrai egzistuoja ir čia gyvena. Ir dar ne viskas. Dabar tą užrašytą ir patvirtintą pasakojimą reikėtų atiduoti kur nors saugoti, pavyzdžiui į Vilniaus universiteto rankraščių skyrių. Ten tas popierius bus priimtas saugoti, užregistruotas, gaus tam tikrą signatūrą. Štai dabar užfiksuotas mintis jau galėsi cituoti kaip rimtą šaltinį. Va šitaip.

Paklusau abiejų patarimams. Nemažai laiko sugaišau, kol viską susitvarkiau pagal juos. Bet vėliau nesigailėjau.

 

 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2014-12-20 10:56
 
 

Komentarai (4)

Jūsų el. paštas

Buvęs studentas

2014-11-30 11:52

Tegyvuoja buvusi Žurnalistikos katedra

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Birutė

2014-11-27 10:23

Smagus skaitymas. Ačiū

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Aldona

2014-11-12 06:46

Smagūs prisiminimai, gerai parašyti.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media