2020 m. liepos 11 d., Šeštadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistas irgi žmogus

*print*

Archyvas :: Docentas daktaras Virgilijus Juodakis: “Pasirašyk, Virgilijušai. taip reikia, bus geriau”

2014-10-03
 
Docentas daktaras Virgilijus Juodakis

Docentas daktaras Virgilijus Juodakis

 

Virgilijus Juodakis

 

Mano kaip sovietmečio politinio kalinio „karjera" buvo žaibiška.  1957 m. vasario 14 dieną suėmė pagal politekonomijos dėstytojos Saros Ginaitės Rubinsonienės įskundimą KGB. Gegužės 6 d. Aukščiausias teismas nuteisė. Po kelių dienų nubogino į Mordovijos lagerį 385/17, o gruodžio 1dieną paleido iš ten. Bausmės laikas baigėsi, nes buvo kažkokios „įskaitos" (začioty) santykiu 2 dienos už 1. Už darbo normų vykdymą ir problemų nekėlusį elgesį.

Šiek tiek po grįžimo pasiblaškiau po Vilnių be teisės čia gyventi ir dirbti. Klasioko Adaukto Mrcinkevičiaus „Jaunimo gretų" fotolaboratorijoje likimas mane suvedė su žurnalistais Jonu Bulota ir Viktoru Liubomiru Žeimantu bei kitais šauniais vyrais.  Per juos, pasitelkęs fotografiją,  įkėliau koją į žurnalistikos pasaulį. Tai buvo gera pradžia mano atgimimui. O juk sakoma: „Gera pradžia - pusė darbo".

Kitą pusę padarė gamtos apsaugos riteris Viktoras Bergas, kurio kuriamame Gamtos apsaugos komitete gavau pastovų darbą. Apie tai jau esu pasakojęs Juozo Stasino sudarytoje knygoje „Gamtos riterio lobiai" (Vilnius. 2007).

To komiteto vadas  Viktoras Bergas priimdamas mane į darbą nieko neklausinėjo. Spėju, kad iš Jono Bulotos viską apie mane žinojo. Tik parodė kambarį, kur turėjau įsirengti fotolaboratoriją ir nieko nelaukęs pasiuntė komandiruotėn į Gudų girią Varėnos rajone. Prisakė nusigauti į Musteikos kaimą, lapelyje užrašė pas ką ten galėsiu apsistoti, kas galės padėti girioje susigaudyti. Į mano klausimą o ką aš ten turėsiu fotografuoti, nustebęs atsakė - ogi girią, ir pažvelgęs į popierius linksmai pridėjo - Virgilijušai. Nuo tada jis  manęs nė karto nėra kitaip titulavęs. O apie užduotį paaiškino - tai graži ir romantiška giria, ten kurtiniai ir tetervinai tuokavietėse dūksta, ten garsusis Čepkelių raistas. Taigi pasižvalgyk ir parvežk nuotraukų, kaip tu tą girią pamatysi. Savaitės pakaks?

Ką aš galėjau atsakyti? Susikroviau į kuprinę kokius tada turėjau pasiskolintus fotoaparatus ir iškeliavau. Pėstute nuo Varėnos smėlingais keliukais per senovinius Dzūkijos kaimus iki Musteikos.

Vėliau sužinojau, kad Gudų giria buvo ta vieta, kurion lyg egzamino laikyti jis mėgo siųsti ko ne visus Komiteto naujokus, kiekvienam parinkdamas vis kitokį tos žvalgybos aspektą.

Ką parvežiau, V.Bergui patiko. Ypač viena nuotrauka, kurioje buvo kontražūru užfiksuotas brandaus miško vaizdas su vešliu pomiškiu ir samanų paklotu. Ir senovinės bitininkystės reliktus gyrė - draves, geinį, kamieninius avilius.

Gerai, tarė, matai koks grožis ir turtas, dar turime ką saugoti.

Kodėl reikia saugoti, kai niekas tos girios grožiui negrasina, man buvo neaišku. Ir vėliau daug ko nesupratau, nes visur matydavau žalius gojus, vešliai apžėlusius upių ir upelių slėnius, švarius ežerus, geologinių atodangų skardžius, pilnus gyvybės pėdsakų ir paslapčių. Taigi nuo ko ir kodėl visa tai reikėtų saugoti?

Nuo tada man buvo pasakyta - mieste tau nėra kas veikti. Ir prasidėjo. Mažiausiai pusę dienų per mėnesį būdavau komandiruotėse. Punios šilas ir Anykščių šilelis, Vidzgiris ir Užvenčių giria, Palangos parkas ir Nerijos kopos, piliakalniai, aukščiausia eglė, seniausia Lietuvoje obelis, Žuvinto rezervatas ir Nemuno žemupys kai pavasaris ledus neša ir gulbės bei žąsys parskrenda, seni parkai, dideli akmenys ir mažytės žolelės, paukščiai ir žvėreliai, kiek jų pasisekdavo pagauti į objektyvą.

Tos mano nuotraukos papildydavo mokslininkų raštus, juos iliustruodavo ir visa tai gulė ant valdžios vyrų stalo. Kiek žinau, dažnai tiesiai ant A.Sniečkaus stalo. Pagal visa tai buvo sprendžiama, kur rezervatą, kur draustinį kurti, kur kitaip saugomą teritoriją skelbti, ką būtų verta gamtos paminklu skelbti, kur kokią ūkinę veiklą riboti.

Per tą begalinį V.Bergo entuziazmą retsykiais ir linksmų dalykų nutikdavo. Pavyzdžiui, ten, kur dabar Gariūnų turgus, buvo didžiulis smėlio ir žvyro karjeras. Kartą iš ten atėjo sensacinga žinia - ekskavatoriai atkasė labai labai seną kažkokio medžio kelmą, gal iš ledynmedžio, gal iš dar senesnių laikų. Darbai buvo sustabdyti, daug kartų ten skubėjo geologai ir botanikai, daug kartų ir aš tą dyvą fotografavau, kol galų gale paaiškėjo, kad medienos ten nė krislelio nebeliko, o kas matosi, tai tik į buvusių šaknų padarytus urvus kažkokių druskų privarvėję. Sensacijos neliko.

Užtat be jokio triukšmo daug kas buvo iki mūsų dienų išsaugota. Pavyzdžiui, kad ir Bačkonių parkas, kuriame dabar visiems pakeleiviams gerai žinoma poilsio vieta.

Arba Izidoriaus Nevidansko parkas, gal Vaclovo Intos akmenų muziejaus neturėtume...

Be jokio vargo ar limitų mano fotolaboratorija buvo aprūpinta reikiama, tada sunkiai gaunama, technika ir foto medžiagomis. Bene pirmasis Vilniuje apturėjau naujausius tada teleobjektyvus Tair-3, MTO-500 ir net TO-1000.

Netrukus V.Bergas sugalvojo, jog iš labiausiai nusisekusių nuotraukų reikia sukomplektuoti foto parodą ir vežioti ją per įvairius miestus ir miestelius. Tegul žmonės mato, ką gražaus ir vertingo, reto turime. Taip ir buvo padaryta. Ji keliavo per kultūros namus, per kino teatrų vestibiulius. Žmonėms patiko. Ypač, kai pamatydavo ką iš savo rajono. Patiko vėliau gamtos paminklais paskelbti medžiai, gulbės, apuokas, lapės ir miškinė lelija, laukinis česnakas, šilagėlė ir t.t. Man gi labiausiai liko įstrigęs tas faktas, kad važiuodamas perkelti parodos iš vienos vietos į kitą, būtinai turėjau vežtis iš naujo atspausdintą išsižiojusios ir įgelti pasiruošusios gyvatės nuotrauką. Amžinai ją pavogdavo. Žmonės juokavo - tikriausiai uošvienei portretą parnešė.

Nei iš šio, nei iš to kartą pasišaukė V.Bergas į kabinetą ir padavė mašinėle prirašytą lapą. Paskaityk, sako, Virgilijušai, ir pasirašyk. Neprieštarauk, taip reikia, taip bus geriau. Tau geriau.

Skaitau, o ten parašyta, jog tai mano pareiškimas Lietuvos TSR Aukščiausiojo teismo prezidiumui, teikiamas Gamtos apsaugos komiteto kolektyvo. Ir labai prašau Aukščiausiąjį teismą rasti galimybę nuimti man teistumą pagal BK str. 58-10 I dalį, nes noriu mokytis. Ir, žinoma, pasižadu panašių klaidų nebedaryti.

Aš žiūriu į V.Bergą, jis - į mane ir šypsosi. Paklusau ir pasirašiau. Prakaitą nuo kaktos nubraukiau: pasirodo, jis žino mano paslaptį... Tikriausiai ir kad pirmojo vežimo tremtinys esu žino... Jokiame to prezidiumo posėdyje nė būti nebuvau, bet po kurio laiko gavau raštą, jog mano prašymas patenkintas ir teistumas panaikintas.

Ta nutartis yra išlikusi mano bylos antrame tome (VYA, fondo Nr. K-1, ap. 58, b.nr. 43491/3 T.2, lapo Nr. 229).  Joje rašoma, kad baudžiamųjų bylų Teisminė kolegija (pirmininkas Aperaitis, liaudies tarėjai Kriviliovas ir Feigelsonienė, prokuroro pad. Bukaševas, Gamtos apsaugos komiteto  atstovas, sekretorė Kliučiauskaitė)

 „... išžiūrėjo viešame teismo posėdyje 1960 m. gegužės mėn. 6 d. Gamtos apsaugos komiteto profsąjungos narių visuotinio darbuotojų susirinkimo prašymą dėl teistumo panaikinimo prieš terminą Juodakiui V.A.

... ir nustatė, kad bausmę atliko 1957 m. gruodžio 1 d. Jau daugiau kaip metus laiko dirbdamas Gamtos apsaugos komitete laborantu pasirodė aktyviu ir pareigingu, įsijungdamas į gamtos apsaugą ne tik propagandos srityje bet ir tiesioginėje kovoje su gamtos saugos įstatymų pažeidėjais. Suorganizavo kilnojamą foto parodą, kuri jau aplankė eilę rajonų. Geru elgesiu ir darbu yra įgijęs kolektyvo pasitikėjimą. Priimdama tai dėmesin, Teisminė Kolegija skaito, kad Juodakis yra pasitaisęs ir nusipelnęs to, kad jam teistumas būtų panaikintas prieš terminą.

Remdamasi... nutarė: Juodakiui, Virgilijui, Aleksandro s., ... teistumą panaikinti prieš Terminą".

Pasirašyk, Virgilijušai, sakė man V.Bergas, tau bus geriau. Tikrai gavosi geriau. Tik nesijaučiau vertas pagyrimo už „..tiesioginę kovą su gamtos saugos įstatymų pažeidėjas". Dalykas tas, kad per visą tarnystės pas V.Bergą laiką tik vieną kartą pasišoviau pakovoti su brakonieriais. Bet ir tuokart gavosi konfūzas... O nutiko tai Žuvinto rezervate, kai čia atsargiai plaukiojau valtele tankiai apsikaišęs lapuotomis krūmynų šakomis ir   apsiginklavęs teleobjektyvais. Taikiausi į vandens paukščius. Vanduo čia negilus. Beveik visur matosi maurais apžėlęs dugnas. Todėl akys lengvai užkliuvo už  vos ne ežero paviršiuje pakabinto tinklo. Niekada nebuvau gaudęs brakonierių, o štai čia, ne bet kur, o Žuvinto rezervate aptikau, jie man patys tiesiog į nagus prašosi. Žinoma, pasišoviau pasitarnauti mielos tėvynės gamtos labui ir su didžiausiu malonumu įsiverčiau į valtį gal 10, gal 20 metrų ilgio tinklą su visokiomis jame įstrigusiomis žuvimis ir kitokiais vandens gyviais. Paukščių foto medžioklė neberūpėjo. Skubėdamas irklavau link rezervato administracijos, ten inspektoriai, ten priduosiu tinklą, gal pasiseks suorganizuoti pasalą ir pagauti tuos niekadėjus, kai jie atsliūkins savo brakonieriško tinklo traukti. Jaučiausi kaip ant sparnų. Bet pasirodė, kad tas tinklas buvo stoties mokslo darbuotojų pastatytas ichtiofaunos tyrimo tikslais. Ne brakonierius sugavau, o mokslinių tyrimų darnią eigą sugadinau. Buvo didžiai sarmata. Nežinojau kur akis dėti. Daugiau nė karto, niekur ir niekada nebandžiau medžioti brakonierių, nenorėjau įsijausti į gamtos apsaugos inspektoriaus vaidmenį. Man pakako foto medžioklės. Tiesą sakant, tą kartą šiek tiek suabejojau, ar moksliniams tyrimams reikalingas toks ilgas tinklas...

Netrukus V.Bergas vėl mane pasikvietė ir liepė pasirašyti kitą raštą, kuriuo prašiausi priimamas atgal į šlovingo komjaunimo eiles. Nepasirašysiu, sakau - vos du ar trys mėnesiai man belikę pagal amžių komjaunuoliu būti, o be to... Pasirašyk, Virgilijušai, sako, taip bus geriau, juk teistumo nebėra. Ilgai nesiginčijau, juk jis teisininkas, pasidaviau ir padėjau parašą. Priėmė atgal, atstatė tose šlovingose eilėse.

Keistas buvo tas priėmimas atgal į komjaunimą. Aiškiai po kai kurių skambučių, kuriais viskas buvo suderinta. Tik nežinau kas skambino, negi pats V.Bergas? O vėl mane komjaunuoliu padarė, berods, kažkoks Mykolas Aleliūnas, kuris per posėdį rajkome uždavė man vienintelį klausimą - kodėl, mano manymu, žurnale „Jaunimo gretos" dirbęs ir kūrybinius vėjus sukėlęs to meto labai kūrybingas fotoreporteris, mano geras pažįstamas, savo noru pasitraukė iš gyvenimo. Matyt, jiedu buvo pažįstami. Išdėsčiau savo nuomonę, pasvarstėme ir tai buvo viskas. Eik, sako, vėl esi komjaunuolis kaip buvęs. Juo pabuvau dar mėnesį ar du. Baigėsi amžiaus cenzas. Ta procedūra man labai pravertė.

O  dalykas buvo tas, kad vieną vėlų vakarą mano klasiokas Adauktas Marcinkevičius išsiuntė Kaunan savo tėvams trijų žodžių telegramą, pasirašęs Jono Bulotos vardu: „Šiąnakt mirė Adauktas". O anksti ryte atėjęs į darbą aš radau jį koridoriuje prie mano  darbovietės durų. Įnešiau į savo laboratoriją, paguldžiau ant sofos  ir iškviečiau greitąją pagalbą. Nebeišgelbėjo... Tai nutiko 1960 metais.

Kai atėjo man šaukimas eiti į armiją, apie tai pasakiau V. Bergui. Juk reikia pranešti viršininkui, kad manęs nebebus. Reikės ieškoti naujo žmogaus. Susiraukė, bet sako - kur žmogus dingsi, šaukia, tai reikia eiti. Įsidėjau kišenėn fotoaparatą, saują kasečių su fotojuostomis ir vieną rytą išėjau į šaukimo punktą. Ten kvietė, kvietė pavardėmis gal visą šimtinę, kol pagaliau likome tik dviese nepakviesti. Tada išgirdau - pririnkome kiek reikia, o judu galite eiti namo iki kito karto. Kito karto nebebuvo. Taip ir likau iki pensijos neišmokęs pagal antpečius skirti karinių laipsnių. Tik vėliau mane pasiekė gandas, kad šitaip su manimi suveikė kažkas iš Vilniaus medžiotojų draugijos, mat medžioklės limitai ir nemažai geriausių medžioklės plotų buvo Gamtos apsaugos komiteto žinioje...

Nors 1960 metų gagužės 6 dieną V.Bergo rūpesčiu man buvo panaikintas teistumas, po dešimties dienų (gegužės 17 d.) Vilniaus II-os Juridinės konsultacijos advokatas Albinas Šukelis LTSR Aukščiausiojo Teismo Pirmininkui padavė PRIEŽIŪROS SKUNDĄ. Jis yra išlikęs mano byloje (LYA, K-1, ap. 58, bylos Nr. 43491/3 T2, lapo Nr. 231). Matomai, mano geradaris Viktoras  Bergas savo pastangas buvo nukreipęs keliais frontais.

Skunde advokatas rašė, kad „...Šiuo metu JUODAKIS kreipėsi į Juridinę Konsultaciją, prašydamas susipažinti su byla ir parašyti priežiūros skundą". (Dievaži, neatsimenu, kad būčiau rašęs tokį popierių. Neatsimenu, kad būčiau kreipęsis raštu. Neatsimenu ir kad žodžiu būčiau kreipęsis...). „ Vykdydamas konsultacijos vedėjo pavedimą, aš susipažinau su Juodakio baudžiamąja byla ir noriu pareikšti Pirmininkui sekančius samprotavimus:

Juodakis nuteistas už tai, kad 1956 m lapkričio-gruodžio mėn. politinės ekonomijos paskaitų metu, „paleisdavo replikas girdamas kapitalistinę santvarką". Be abejo šiam epizodui įrodyti teismas turėjo remtis liud. Ginaitės parodymais, kuri tuo metu dėstė politinę ekonomiją. Tačiau Ginaitė teisminio posėdžio metu štai ką parodė: - Juodakis labai gabus studentas... klausimai ir replikos buvo nevisiškai tinkamo pobūdžio, tačiau incidentų nebuvo...(206-207 b.l.).

Aš skaitau, kad jeigu studentas paskaitų metu kelia įvairius klausimus ir dėstytoja negali deramai atsakyti ... negalima juk tokio studento traukti už tai baudžiamojon atsakomybėn, net jeigu tie klausimai ir replikos būtų „nevisiškai tinkamo pobūdžio". Galvočiau, kad šis epizodas nėra įrodytas ir dėl to jis negalėjo būti motyvu nuosprendyje.

Nuosprendyje minima, kad JUODAKIS nepalankiai atsiliepdavęs apie įvykius Vengrijoje ir studentui Petrauskui minėjęs, kad smerkiąs tarybinius karius, nes jie esą nekaltai žudo Vengrijos piliečius.Šio fakto neneigia nei pats Juodakis, tačiau jis jį savaip aiškina. Jis sakosi nesupratęs Vengrijos įvykių, o kur tik nesikreipęs, atsakymo negavęs, ir todėl pasiklausęs nežinomų radijo stočių taip ir supratęs Vengrijos įvykius.Tai dalinai patvirtina ir kiti liudytojai. Štai studentas Gabalis aiškiai teisminio posėdžio metu pareiškė, kad kiek tik jie neklausę dėst. GINAITĖS, kad ji paaiškintų apie tai kas dedasi Vengrijoje, jokio atsakymo negaudavo. Reikia pasakyti, kad silpnai tą reikalą pradžioje nušviesdavo ir mūsų respublikinė spauda. Kalbėdamas apie tai PETRAUSKUI, JUODAKIS reiškė savo vidinį  įsitikinimą, ir nors tuose išsireiškimuose ir yra agitacijos ir propagandos nusikaltimo sudėties, tačiau jis tik „formaliai turi baudžiamojo įstatymo numatytos veiklos požymius, bet dėl mažareikšmingumo nėra pavojingas visuomenei" (Pagrindų 7 str.). Prašyčiau peržiūrėti ir šį epizodą. Argi iš tiesų tai buvo nusikaltimas?

Ir paskutinis agitacijos ir propagandos JUODAKIO veiklos epizodas: studentei BOLOTINAI kalbėjo neigiamai apie kolūkinę santvarką Tarybų Lietuvoje, nes „buržuazinėje LIETUVOJE buvo daugiau auginama bekonų negu dabar. Galvočiau, kad tai ne visiškai rimtai teiktas kaltinimas ir net apie jo mažareikšmingumą kalbėti netenka.

Visa tai, ką aš anksčiau esu pasakęs, suteikia man teisę prašyti Jus peržiūrėti minėtą bylą ir esant rimtam pagrindui užprotestuoti nuosprendį bylai visiškai nutraukti".

Šis bandymas liko be teigiamo rezultato. Skundo kairiajame viršutiniame kampe yra rezoliucija be datos su neįskaitomu parašu: „Skundą atmesti. Nėra pagrindo".

Netrukus vėlgi J.Bulotos raginamas ir su puikiausia V.Bergo parašyta charakteristika įstojau į Vilniaus universitetą ir po dviejų su puse metų apsigyniau žurnalisto diplomą. Be kita ko, toje charakteristikoje buvo akcentuota, kad aš „... plačiai dalyvauju spaudoje propaguodamas gamtos apsaugos idėjas".

Dalykas tas, kad V.Bergo iniciatyva komitete buvo sulipdyta lyg ir propagandinė brigada tam reikalui. Mokslines mintis kuravo botanikas Kęstutis Balevičius, tekstus rašė filologas Zenonas Butkevičius, o man priklausė visus jų rašinius iliustruoti tinkamomis nuotraukomis. Visur kaišiojome didesnes ir mažesnes žinutes apie gamtą, gamtosaugą, komiteto veiklą, mėgėjiškos ir pramoninės žvejybos dalykus, medžioklę, įdomius medžius ar akmenis, retus augaliokus. Dažnas laikraštis Vilniuje ir rajonuose įsivedė reguliarius skyrelius apie gamtą. Kad būtų solidžiau, neretai mūsų triumviratas pasirašydavo V.Bergo pavarde ir titulu. Jis neprieštaravo, dalyką suprato. Laikas nuo laiko pasikviesdavo mus ir paduodavo didesnę ar mažesnę saują smulkių perlaidėlių, sakydamas - jūs patys geriau žinote kiek kuriam čia priklauso, pasidalinkite. Bet mes nesidalindavome - nė nesitarę vikriai likviduodavome.

Ne tik savo komiteto darbuotojus V,Bergas po visą Lietuvą varinėjo. Ir pats labai mėgo sėsti už vairo (turėjo „Volgą"), kad po  tėviškę pasižvalgius. Būdavo, ateini ryte į darbą, o jis staiga klausia - fotoaparatai tvarkoje, fotojuostų turi? Tai braukiam, Virgilijušai. Kartais jau iš miesto išvažiavęs imdavo tartis - tai kurlink šiandien suksime? Nežinodavai žmogus ar šiandien nakvoti namo sugrįši. Užtat jis puikiausiai žinojo, kur pakeliui Ariogaloje ar Tauragėje skanūs koldūnai, kad Ukmergės miškininkai ne agurkais, o šviežiais pomidorais su medumi mielai pavaišina, kuriame kaime Ignalinos paviete  žmonės mėgsta lašinius medumi apsitepę skanauti. Va, čia Anūpras, ana va ten Gervazas  gamtosauga rūpinasi. Be jokios algos, jų širdis taip gyventi liepia... O Mingės kaime Nemuno žemupyje Velykoms žvejai būtinai didelį šamą karštai išsirūko... Visur jis turėjo pažįstamų, visur  viskuo ką aplink matė žavėjosi, įdomiai pasakojo apie upelių slėnius, ežerus, nuotykius medžioklėse. Apie jas kalbai užėjus, būtinai nepamiršdavo po tam tikro nuotykio per dantį patraukti - tai kaip ten buvo, Virgilijušai, su tais šernais, kada nuotraukas ar filmą pamatysime?

O dalykas buvo toks. Buvau įsigudrinęs su Komiteto medžiotojais į medžiokles važinėti. Jie su šautuvais, o aš su teleobjektyvais foto medžioklėn. Bet kai nutikdavo blogas  oras, mano geriausi norai nueidavo šuniui ant uodegos, diena veltui. Tai V.Bergas ir pamokė - stok, sako į medžiotojus ir kartu imkis miškan šautuvą. Saulė - fotografuoji, lietus - medžioji. Taip ir padariau, strielbą nusipirkau. Gerai supratau, kad ankstyvą  rytą pamiškėje iš mašinos išlipus neįmanoma nuspėti koks bus oras popiet ar vakarop. Todėl pradėjau ant peties kabintis ir šautuvą, ir teleobjektyvą ir dar mėgėjišką kino kamerą. Taigi kartą stoviu linijoje ir girdžiu varovus šaukiant - šernai, šernai, šernai. O mano vamzdyje šratai tik kiškiams tinkami. Bet prisiminiau, kad ant peties kabo fotoaparatas su teleobjektyvu. Nespėjau prie akies prisidėti, prisiminiau, kad turiu ir kino kamerą. Čiupau ją, bet susipainiojo persipynę dirželiai. O šernai, visa govėda, stambi patelė bene su dešimčia paršiukų iš krūmų tiesiai ties manimi, nors koja spirk, iškriuksėjo ir jau per  liniją skuodžia. Vėl bandau fotoaparatą pasičiupti, betgi teleobjektyvas čia netinka. Paskutinis šerniukas man jau uodegą kitapus linijos rodė, kai sugriebęs šautuvą įsigudrinau jam nors uodegą kiškiniais šratais pakasyti... Po varymo, žinoma, aiškinausi, kad man rūpėjo fotografuoti ir nufilmuoti tokią gražią šeimyną, o ne kepsnelio vaikytis. Nuo tada ilgus mėnesius vis filmus „ryškinau", vis dar nesuskubau...

Kai buvo pradėta dalinti pirmuosius kolektyvinius sodus, V.Bergas, stačiai užpyko ant tų darbuotojų, kurie nenorėjo užsiimti mėgėjiška sodininkyste. Komitetui sodas buvo paskirtas netoli Žaliųjų ežerų, po kelis arus kiekvienam sodininkui. Kolektyviniai sodai tada buvo visiškai naujas dalykas, mūsiškis buvo vienas pirmųjų. Jis prisiminė kadaise žemės matininku dirbęs ir puolė bendrą sodą matuoti, projektuoti, braižyti, numatyti kur kokie medžiai bus pasodinti, krūmai. Kur aviliai stovės, gėlynai žydės. Norėjo, kad vaismedžių eilės gražiai lygiuotųsi ir išilgai sklypo ir įstrižai. Kai pradėjome kuoliukais žymėti būsimo Rojaus sodo žaliąją architektūrą, visos įstrižainės susikraipė, mat architektas buvo pamiršęs, kad per sodo vidurį turi būti paliktas platus kelias per visą ilgį. Numojo ranka ir sutiko, kad kiekvienas pats tesižino ką kur ir kiek sodinti.

Tuo metu susilaukiau pirmagimio sūnelio ir šitą sodą nutariau parduoti, mat uošvijoje apturėjau dar trisdešimt arų. Ir pardaviau. Bendradarbiui vairuotojui Juozui. Už keturių durų spintą (planavau, kad šeimoje turėsime keturis vaikus, taigi simboliškai kiekvienam po duris) ir dvi mašinas mėšlo uošvienės daržui. Tokios tada buvo sodų kainos.

1964 metais universiteto Žurnalistikos katedroje apsigyniau diplominį darbą „Fotomedžioklė". Tai buvo darbo pas V.Bergą suvestinė. Kartu su diplomu  mane paviliojo televizija. Nepatiko, todėl netrukus perėjau dirbti į žurnalą „Moksleivis", o jau iš ten buvau pakviestas į Žurnalistikos katedrą dėstyti būsimiems žurnalistams fotožurnalistikos dalykus. Netrukus čia apsigyniau disertaciją, kurios pagrindu vėliau gavosi monografija „Lietuvos fotografijos istorija. 1854 - 1940".

Viso to nebūtų buvę, jeigu ne Jono Bulotos paraginimas eiti dirbti pas V.Bergą, ir jeigu šis nebūtų liepęs pasirašyti jo paruoštus anuos du popierius. Ačiū jiems abiems, didžiai ačiū. Nei vieno laidotuvėse nebuvau, todėl ir šiandien man atrodo, kad kiekvienu momentu gatvėje galiu išvysti apvalų besišypsantį mėnuliuką, kuris džiugiai ištars - o, Virgilijušas. Ir plačią Jono šypseną. O aš tada jiems prisipažinsiu, jog dabar suprantu, kodėl tada reikėjo ir dabar tuo labiau reikia saugoti Lietuvos gamtą.

Paskutinį kartą atnaujinta: 2014-10-09 12:28
 
 

Komentarai (3)

Jūsų el. paštas

Jonas

2014-10-26 09:07

Dieve, kiek visko buvo.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Vanda

2014-10-04 08:40

Buvo įdomu paskaityti.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Juozas Stasinas

2014-10-03 18:13

Virgilijušai, ačiū Tau, kad prisiminei mūsų gamtosaugos ir gyvenimo mokytoją, tą garbingą Žmogų, daug nuveikusį ne tik gamtosaugoje, bet ir Lietuvos kultūroje. Rašinyje apie viską papasakojai teisingai.
Manau, kad apie Viktorą Bergą yra ką papasakoti. Tai privalome padaryti.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media