2020 m. liepos 11 d., Šeštadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistas irgi žmogus

*print*

Archyvas :: Docentas daktaras Virgilijus Juodakis: Paviliojo televizija

2014-10-28
 
Virgilijus Juodakis

Virgilijus Juodakis

  Virgilijus Juodakis

 

Paviliojo televizija

 

Lietuvos televizija žengė šeštus naujagimio žingsnius, kai baigiau žurnalistikos mokslus Vilniaus universitete. Televizija tada buvo tikras techninių ir kūrybinių paieškų verpetas. Po Vilniaus ją pradėjo matyti Kaunas,  Klaipėda, Šiauliai. Atsirado galimybė perduoti programas į Maskvą ir priimti jas iš ten. Didelė naujiena buvo gimstanti kilnojamoji televizijos stotis. Pradžioje Lietuvos TV programos trukmė buvo tik 1,5 val. per parą, bet kasmet didėjo.

1961 televizija pradėjo kurti savo dokumentinius filmus, nuo 1963 - ir vaidybinius filmus. Žinios ir spektakliai, serialų paieškos ir įvairiausi konkursai. Režisieriai, operatoriai, redaktoriai, diktoriai, apšvietėjai, technikai, dailininkai, aktoriai, žurnalistai... Kas su kuo ir kaip turi bendrauti, bendradarbiauti. Kas tinka televizijai ir kas netinka? Ir iš viso - kas tai yra televizija? Ne dyvas, kad ji masino ne vieną.

Suviliojo ji ir mane. Vos gavęs diplomą, pasukau link Konarskio 49. Ko gi ten norėjau? Ogi nieko ypatingo nesiekiau. Tiesiog panorau susipažinti su nauja žurnalistinės veiklos sfera.

Gauti darbą  to meto televizijoje man buvo nesunku. Ten reikėjo ir fotografijos, ir filmuotos medžiagos. O aš ką tik buvau gavęs apdovanojimą Visasąjunginiame kino mėgėjų konkurse Maskvoje. Tai buvo 16 mm kino juostoje nufilmuoti keli siužetai, padaryti darbo Gamtos apsaugos komitete metais ir suklijuoti į vieną 20 minučių juostą. Čia buvo ir vilkiukai gūžtoje, ir gulbės Krokų lankoje, briedžiukas Punios šile, šerniukai šėrykloje žiemos metu, žinoma, ir brandaus miško vaizdai, Žalieji ežerai prie Vilniaus. Siužetas apie sėkmingą medžioklę. Kino juosta iš Maskvos man negrįžo. Atsiuntė tik gražų diplomą. Juo ir koziriavau prašydamasis į darbą Lietuvos televizijos ir radijo komiteto pirmininko Jono Janučio kabinete. Šefas iškart sutiko priimti, tik įrodinėjo, kad man reikia eiti į kino operatoriaus  tarnystę, o aš užsispyręs aiškinau, kad pradžiai noriu būti tele operatorius. Kodėl? Ogi todėl, aiškinau, kad noriu visą televizijos virtuvę pažinti nuo pat apačios. Kaip kad jūreivis laive privalo pradėti nuo švabros (taip jūreiviai vadina šluotą - V.Ž.) ir denio plovimo. Taip ir sutarėme.

Telekameros tada buvo gremėzdiškos, ant stovo su trimis ratukais pritvirtintos. Studijoje jos buvo, berods, keturios. Ir dar „gervė" su mikrofonu. Didesnės laidos transliacijoje dažniausiai dalyvavo trys, ketvirtoji lyg ir budėjo atsargoje, jeigu kas su kuria netikėto nutiktų. Nuo stovo driekėsi ganėtinai sunkus riešo storumo kabelis, pilnas įvairių laidų laidelių. Kiekvieną kabelį pirmyn-atgal, kairėn-dešinėn kilnojo kabelmeisteris, dažniausiai ne per didelės jėgos moteriškaitė. Per tai neretai ir sumaištis kildavo. Režisierė iš kabinos virš studijos per ausines duoda komandą kuriai nors kamerai važiuoti, tarkime, kairėn per visą studiją, o važiuoti trukdo „svetimas" kabelis. Tada kabelmeisteriai skuba savo globotinius per tele operatorių galvas kilnoti ir taip kartais supainioja, kad tikras skandalas kyla. Visa tai per tai, kad režisierius negeba taip paskirstyti kameras, kad jos viena kitai nekliudytų. O tele operatoriams sunkiausia būdavo per ausines girdėti toli gražu ne visada profesionalius režisierių įsakymus daryti tą ar tą, o atsakyti ar pasiginčyti kad yra racionalesnis kelias jie negali, nes ausinėse tik vienpusis ryšys.

Dienos darbo grafike buvo daug tuščių langų tarp repeticijų. Po valandą ir kur kas daugiau. Tai buvo puikios progos kaišioti nosį į įvairias televizijos darbo tarnybas ir susipažinti kas, kur, kaip, kodėl veikia, kokiais ryšiais susiję. Įrašymo technikos tada dar nebuvo. Visos laidos ir laidelės į eterį ėjo gyvai tiesiogiai iš studijos. Naujųjų rūmų dar nebuvo. Visas kūrybinis darbas virė vien senuosiuose. Čia televizija turėjo mažytę studiją diktoriams ir vieną gana didelę studiją sudėtingesnėms ir didesnėms laidoms. O tame pačiame senajame pastate veikė dar ir radijo tarnybos. Kalbėta, kad iš viso čia triūsia per aštuonis šimtus radijo ir televizijos darbuotojų. Inžinieriai, žurnalistai, prožektorių valdovai, režisieriai, „radijušnikai". Jų daug, o kabinetų mažai. Tad neretai koridoriuose dūzgė rimti ir mažiau rimti kūrybiniai debatai. Čia buvo svarstomi nauji epizodai „Petraičių šeimoje", aptarinėjami „Literatūrinių herojų klubo" personažai. Tai buvo nebloga mokykla pažinti televizijos specifiką.

Ta žvalgyba baigėsi tuo, kad pradėjau išdrįsti siūlytis tai vienai, tai kitai redakcijai ką nors patalkinti. Čia vėlgi pamačiau, kaip sudėtinga susiorganizuoti kokią išvyką ką nors tinkamo eteriui paruošti. Reikėjo sumanymo scenarijaus, gauti komandiruotę, mašiną, kino operatorių, prožektorius. Bet visa tai suklijavus, buvo vienas malonumas matyti, kaip nuoširdžiai dirba televizijos žmonės.

Niekada nepamiršiu, kaip kartą buvau suporuotas su kino operatoriumi  Kazimieru Musnickiu vienu reisu paruošti kelis nedidelius siužetus žemės  ūkio tematika. Viename kolūkyje  prireikė pafilmuoti kiaulių fermoje. Kazys užsikepė žūt būt pagauti simpatiško besišypsančio paršo snukį. Pats taip sugalvojo. Ir nedvejodamas peršokęs per užtvarą su kino kamera numaknojo per mėšlus paskui tą paršą.  Numaknojo į mėšlus panardinęs savo kad ir ne labai blizgančius „štibletus". Po to pusvalandį juos plovė baloje.

Arba režisierius Henrikas Šablevičius. Tokį kruopštumą reta pamatyti. Reikėjo nemažos kantrybės vykdant jo nurodymus repetuojant kad ir nedidelį spektaklį. Nesvarbu, kad subtilūs šviesos efektai dėl netobulos technikos transliacijos metu dingdavo, bet repeticijose galingi „digai" privalėjo išgauti žvakės apšvietimo efektą. Lygiai tokį, koks buvo atrastas užvakar per repeticiją.

1963 metais kartą man teko su H.Šablevičiumi dirbti tiesioginėje transliacijoje iš Valstybinės filharmonijos. Turėjo būti transliuojama simfonija. Pagal darbo grafiką turėjau būti laisvas. Bet Šoblė (taip savame rate jį tituluodavome) išsireikalavo, kad ir aš būčiau paskirtas ton transliacijon. Kam? Juk tele kamara man nebuvo paskirta. Dalykas tas, kad tokia muzikinė transliacija jam buvo naujiena. Jis atsinešė tos simfonijos partitūrą ir repeticijos metu pasisodino mane šalia savęs prie transliacijos pulto KTS autobuse. Ir paprašė, kad replikuočiau, kada kuri instrumentų grupė dominuoja skambančioje muzikoje. Raudonu pieštuku po kiekvienos mano replikos žymėjosi per kelis taktus atgal,  ką sakiau. Matai, paaiškino man, noriu rodyti tą grupę, kuri tuo metu dominuoja. Juk negerai, kai skamba, tarkime trombonų solo, o ekrane rodomos, pavyzdžiui, fleitos ar smuikai. Nežinau, ar transliacijos metu jis suskubo pasinaudoti mano „konsultacijomis", juk neįgudus partitūros skaityti tiesiog neįmanoma. Tuo labiau iš anksto duoti komandą tele operatoriams nukreipti objektyvą ten, kur pasigirs trombonai. Tikriausiai nieko iš to nesigavo. Bet tai buvo nuoširdžios pastangos režisieriaus pareigas atlikti kūrybingai ir sąžiningai.

Na, o man buvo prisakyta po simfonijos  atsirasti su mikrofonu scenos kairėje ir keliais sakiniais pakalbinti jaunąjį dirigentą ir iš Leningrado atvykusį jo mokytoją profesorių I. Musiną. Taip ir padariau. Šitaip Lietuvos publikai buvo pristatytas dabartinis maestro profesorius Juozas Domarkas. Transliacija nusisekė šauniai, tik po visko aš susilaukiau pabarimo, kad atsisveikindamas su prelegentais pamiršau jiems padėkoti. Paskutinis akordas, kaip sakoma, gavosi labai nemandagus.

Prieš tai aš jau buvau suskubęs parengti ir pravesti didelę laidą moksleiviams su žaidimų  ir blic konkursiukų elementais. Ir taipogi pilną laidą jaunimo redakcijai apie iš įvairių respublikų suvažiavusius jaunuosius Jonavos azotinių trąšų gamyklos statytojus.

Visa tai leido man įsitikinti, kad visiškai įmanoma TV laidas ruošti vienam. Todėl išsirutuliojo mintis, kad tikslinga būtų įvesti naują tvarką. O būtent - už algą televizijos žurnalistas privalėtų išleisti į eterį vieną valandinę laidą. Visiškai autorinę laidą. Kas reikštų - pats susiranda temą, gauna jai aprobaciją, pats fotografuoja, pats filmuoja, pats praveda laidą studijoje. O jeigu įvalioja daugiau, tai už tai gauna papildomą honorarą. Bet šita mano siūloma inovacija nerado pritarimo.

Be to, labai erzino ir netenkino skylėta dienotvarkė. Ateini iš ryto, valandą parepetuoji, dvi prabimbinėji koridoriuose. Vėl pusvalandis kitos repeticijos. Vėl pertrauka. Vakare kokia nors laida. Ir grįžti namo sutemus. Labai netaupiai laikas eina.

Todėl ėmiau žvalgytis, kur pasidavus. Ir radau. 1965 metais buvo atgaivintas žurnalas „Moksleivis".

 

 

 

 

 

 

 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2014-12-20 10:56
 
 

Komentarai (3)

Jūsų el. paštas

Gėda

2014-11-12 06:47

Aš jau nustojau žiurėti lietuviškas televizijas.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Juozas

2014-11-01 10:45

Ačiū už įdomius pasakojimus.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Buvęs

2014-10-29 09:58

Dabar televizijoje daugiau jovalo.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media