2020 m. liepos 11 d., Šeštadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistas irgi žmogus

*print*

Archyvas :: Docentas daktaras Virgilijus Juodakis: "Universitas vilnensis"

2014-10-09
 
Docentas daktaras Virgilijus Juodakis

Docentas daktaras Virgilijus Juodakis

 

Virgilijus Juodakis

 

Dar dirbau Gamtos apsaugos komitete, kai  Jono Bulotos tiesiog stumiamas atsiradau Vilniaus universiteto Žurnalistikos katedros Neakivaizdinio skyriaus studentų sąrašuose. Tai nutiko 1962 metais. O nuo 1961 metų jau buvau Lietuvos Žurnalistų sąjungos narys. Vis per tą fotomedžioklę ir per publikacijas „Švyturio" žurnale, į kurį mane įvedė Rimantas Budrys ir Vytautas Misevičius. Su jais čia paskelbiau atverstinius „Byra rasos lankose", „Nemunu plaukia laivai" ir daug kitų. Nemažai žurnalistinių kelionių su jais apturėjau. Dirbau su jais ir mokiausi iš jų. Be to, pats jau buvau įkėlęs koją į „Jaunimo gretų", „Mūsų sodų", „Mūsų gamtos" puslapius. Pirmyn vedė kažkoks azartas ir noras pasakyti ne lietuvių kilmės spaudoje karaliavusiems fotografams (Levinas, Kacenbergas, Rebis, Ogajus, Šiško, Fišeris, Fainas ir kt.) - nagi pasislinkite, vyručiai, duokite ir mums vietos lietuviškuose spaudos leidiniuose. Buvau ne vienas. Laikraščiuose bei žurnaluose jau reiškėsi A.Marcinkevičius, R.Rakauskas, B.Bučelis, L.Ruikas, A,Sutkus, M.Baranauskas, J.Grikienis, A.Karosas.

Dėl duonos kąsnio žurnalistikos diplomas man buvo nereikalingas. Darbą turėjau, durys į žurnalų redakcijas atviros. Bet jis man buvo  reikalingas savigarbai užganėdinti. Išmetė iš konservos? Pasodino? Na, tai kas. Pabūgo atgal priimti? Tai  jų, o ne mano gėda. Va, universitetas nepabūgo ir priėmė. Žurnalisto diplomą baigęs gausiu. Juk jis ne menkesnis už muzikanto diplomą. Netgi svaresnis. Būtų gyvas mano dėdė Kauno universiteto profesorius chemikas Petras Juodakis, pritartų tokiam posūkiui.

Žurnalistikos katedros vedėju tada buvo Stasys Makauskas (nuo 1971 doc.). Jonas Bulota čia dirbo. O pati katedra buvo Filologijos fakulteto patalpose, palėpėje. Mat žurnalistikos katedra tada buvo sudėtinė Filologijos fakulteto dalis. Įėjimas iš garsiojo kiemelio su legendiniu berželiu.

Studijų Konservatorijoje ir Universiteto žurnalistikos programos skyrėsi. Bet dalis pozicijų sutapo. Jas dekanatas man užskaitė ir aš atsidūriau ne pirmame, o tiesiai trečiame kurse. Tiesa, su skolomis. Jas ir puoliau visų pirma likviduoti. Pasirodė, kad neakivaizduoliai jas gali laikyti nebūtinai sesijų metu, o bet kada, kada jautiesi pasiruošęs. Nustebęs pamačiau, kad galva atpratusi dirbti.

Sesijų metu apie egzaminus ir dėstytojus sklido įvairiausių gandų. Antikos literatūrą dėstė prof. Jonas Dumčius. Antikos konservatorijoje nebuvau ragavęs. O čia, pasirodo, reikia nemažai antikos autorių kūrinių žinoti. Ne tik turinį atpasakoti, ne tik herojus charakterizuoti, bet ir įvairiausių smulkmenų profesorius mėgstąs paklausti, norėdamas įsitikinti, ar studentas tikrai skaitė kas būtina iš Platono, Aristotelio, Senekos kūrybos. Kaip anekdotas sklido žinia, jog jis mėgstąs paklausti, ant kokios spalvos arklio nuskriejo Medėja, merginoms mėgstąs užduoti suktą klausimą apie kažkokį falą ir t.t. Šokęs skaityti, nustebau, kad po ekskursijos iki Uralo ir atgal, tik po trečio skaitymo sugebu įsiminti arklių spalvas... Nepamenu, apie ką atsakinėjau, bet parašą studijų knygutėje gavau iš pirmo karto.

Tikra palaima nusišypsojo man, kad dar suskubau pasiklausyti prof. Vosyliaus Sezemano logikos paskaitų. Logikos dėsniai, būtis, praeitis, dabartis, ateitis, jų priežastinės sąsajos, ryšiai. Su kiekvienu jo pusvalandžiu jaučiausi protingesnis tapęs. Įdomus sutapimas - jis, švedo ir vokietės sūnus, 1956 m. grįžo į Vilnių iš Taišeto lagerio, o mane, lietuvį, kaip tik tais metais represinei KGB įstaigai apskundė Sara Ginaitė. Pirmieji trys KGB tardytojai buvo rusai. Tikras internacionalas. Toks tada buvo gyvenimas. Tokioje aplinkoje teko suktis.

Nuostabios buvo lietuvių lingvistinės stilistikos pradininko Juozo Pikčilingio paskaitos apie žodžių aiškumą ir tikslumą. Ne veltui memorialinėje lentoje yra šie žodžiai: „Mylėjo tėvų žemę, brangino jos kalbą ir lietuvių būdą".

Filosofijos išminties vingrybes girdėjau iš Eugenijaus Meškausko lūpų. Erdvės, laikas, materijos sąvokos... Po jo - Kristinos Rickevičiūtės filosofinės minties citatos iš Platono, Aristotelio, Diogeno ir kitų senovės išminčių mąstysenos. Beje, kai prireikė laikyti egzaminą pas K.Rickevičiūtę, kaip tyčia ištraukiau bilietą, kuriame buvo tik vienas iš trijų klausimų, kuriame jaučiausi galįs kažkiek plaukioti. Jame buvo kalba apie senovės Kinijos filosofijos dalykus, ci-dao daleles ir panašiai. Ką daryti? Nejučia pradėjau ne tai klausti, ne tai įrodinėti dėstytojai, o tiksliau sakant užvedžiau diskusiją apie tai, iš kur tie kiniečiai galėjo tiek žinių ir išminties turėti, kad praktiškai atomo teoriją sukūrė. Spėliojau, kad, tikriausiai, čia buvo neapsieita be ateivių iš kosmoso. Dėstytoja užkibo. Ko gero, svarsčiau, ir žmonių balta, juoda, geltona, raudona, siaurų akių, plačių skruostikaulių rasės yra kosminės kilmės. Mokslas šios sklaidos neaiškina, nežino ką sakyti. Tenkinasi tik žingsniu beždžionė - žmogus. Ateiviai iš kosmoso, tikriausiai, jau valdė genetiką. Ir kaip sodininkai į laukines obelaites skiepija kultūrines obelų veisles, taip jie įskiepijo į Žemėje aptiktas beždžiones skirtingus genus. Iš čia kilo juodaodžių, baltaodžių, geltonodžių žmonių rasės. Įskiepijo ir stebi, kas gausis. Stebėjo ir stebi iki šiol. O kad mes jų nematome, tai argi skruzdėlės nutuokia, kad mes jas stebime pasilenkę virš skruzdėlyno. Mes jas stebime, o jos mūsų nesuvokia. Lyg mūsų ir nebūtų. Masteliai nelygūs. Kai dėstytoja atsitokėjo, parašė man penketą ir paaiškino - už išradingumą ir gebėjimą nukreipti kalbą sau tinkama linkme.

Ne mažiau įdomus dalykas kartą nutiko ir su rusų literatūros įskaita. Jos pradžios laukėme koridoriuje prie paskirtos auditorijos. Durys buvo kiek praviros. O auditorijoje mūsų egzaminatorius kažkam skaitė paskaitą apie rusų literatūros futurizmo atstovus. Stovėdamas prie durų plyšio aš taipogi išklausiau tą paskaitą. O sėdęs įskaitos laikyti gavau tiksliai tą patį klausimą, apie kurį dėstytojas ką tik buvo skaitęs paskaitą. Atsakinėjau netgi tiksliai pakartodamas kai kurias girdėtas formuluotes, už durų ką tik girdėtas citatas. Mano nuostabai dėstytojas nė kiek nenustebo, parašė gerą pažymį ir aš išėjau.

Buvo ir nesėkmingų bandymų. Lietuvių literatūros egzamino laikyti nusitaikiau specialiai Šv. Kalėdų dieną, nes mažai ką žinojau. Nepadėjo. Nei mykimas, nei zyzimas, nei užuojautos paieška, kad sunku šeimoje, nes namo statybos darbai gaišina, ką tik sūnus gimė ir kitokios „gudrybės". Pavarė. Namo statyba niekaip nėra susijusi su lietuvių literatūra.

Kelias paskaitas politinių dalykų motyvais (mokslinis komunizmas) mums skaitė dėstytoja Mira Bordonaitė (A.Sniečkaus žmona). Nežinau kaip nutiko, bet kažkoks Pinčiukas manyje prabilo ir aš kelis kartus jai uždaviau tuos pačius klausimus ir replikas, už ką dėstytoja Sara Ginaitė konservatorijoje mane apskundė KGB. Ko aš tikėjausi? Tiesiog buvo smalsu palyginti, kaip panašiose situacijose pasielgs dvi dėstytojos. Retai kam tokia proga pasitaiko. Ir kas nutiko? Ogi nieko ypatingo. Į mano replikas paskaitų metu trumpai pati sureplikavo, o pertraukos metu M.Bordonaitė pasikvietė mane koridoriuje prie lango ir taip prabilo. Tiksliai jos žodžių, žinia, neatsimenu, bet mintis buvo tokia. Vyruti, esi jau suaugęs žmogus, ir, matau, nekvailas. Taigi visus atsakymus į visus savo klausimus tu pats žinai. Tai kodėl man trukdai išdėstyti tas mintis, kurias turiu išsakyti? Klausimas, kaip sakoma, buvo išsemtas. Toliau man viskas buvo aišku ir be replikų.

O iš katedros dėstytojų labiausiai įsiminė Broniaus Raguočio (doc. nuo 1974) paskaitos. Ne jų turinys, ne kažkokios ten žinios apie užsienio lietuvių kada ir kur ten leistus lietuviškus laikraščius. Per vieną ausį įėjo, per kitą išėjo. O štai kalbos maniera, sakinių konstrukcija, struktūra, maža pasakyti - žavėjo. Tai buvo tikros pamokos kaip reikia dėstyti mintis, kaip rutulioti pasirinktą siužetą, kaip mandagiai išsireikšti. Kaip nusakyti esmę ir pabaigoje vienu sakiniu apibendrinti kas buvo išgvildenta. Žodžiu, ausimis gerte gėriau kalbos kultūros pamokas.

Rašto ir spaudos formavimosi istoriją dėstė doc. Stasys Makauskas. „Acta di jurna", „Vsiakaja vsiačina", „Akropolis", tekstų adaptacijos ir t.t. Mokymo programoje buvo ir fotografija. Kurį laiką pažintį su ja dėstė taipogi S.Makauskas. Būtent pažintį. Dalykas tas, kad toje pačioje palėpėje šalia katedros buvo  miniatiūrinė fotolaboratorija. Joje vienu metu galėjo išsitekti dėstytojas ir pusantro studento. Na, gal du. Dėstytojas prie mažo didintuvo patamsyje demonstravo, kaip ir kur reikia įdėti fotonegatyvą, kur pakišti gabaliuką fotopopieriaus, kiek ilgai jį apšviesti ir kaip po to jį mirkyti ryškale bei fiksaže. Ir tai buvo viskas. Na, beveik viskas. Pasikeisti vietomis su studentu, kad jis pabandytų visa tai padaryti, nebuvo galima, nes trukdė į nugaras įsirėmusi siena. Na, beveik trukdė. Suprantama, kad kiekvieną bent kiek jau pramokusį fotografijos, S.Makauskas atleisdavo nuo tokių užsiėmimų.

Kartą drauge su S.Makausku Skapo gatvele išlindome į Gorkio gatvės pradžią (dabar tai Pilies g. Nr. 8 su kavine apačioje). Čia buvo mano darbovietė ir fotolaboratorija. Dėstytojas pasiprašė svečiuosna ir užėjęs tarėsi, kokios fotolaboratorijos reikėtų Žurnalistikos katedrai, kad dalykas gautųsi rimtas, be jokios ten „vsiakoj vsiačiny". Ar galima ką nors paskaičiuoti, ar yra kokie nors normatyvai. Nieko panašaus nežinojau ir niekuo negalėjau padėti. Pasirodo, jau tada nusimatė Žurnalistikos katedros atskyrimas nuo Filologijos fakulteto ir jos inkorporavimas į Istorijos fakulteto sudėtį. Švietėsi galimybė išlysti iš paliepės ir gauti normalias patalpas. Po kiek laiko taip ir nutiko.

O tuokart paklausiau, ar tiktų diplominiam darbui tema „Fotomedžioklė"? Žinoma, atsakė S.Makauskas. Įdomu ir netikėta. Nieko panašaus nesame turėję. O kas Lietuvoje, kada ir kur yra pradėjęs žvėrelius bei paukščiukus fotografuoti? Labai tiktų darbo pradžioje šitai papasakoti. Atsakiau, kad nežinau, bet pabandysiu paieškoti.

Noras noru, o padaryti tai, pasirodė, ganėtinai keblu. Dalykas tas, kad ieškoti reikėjo prieškario ir dar senesnių laikų spaudoje. Bet visa šita lektūra buvo uždaryta bibliotekų specfonduose. Kad ne kiekvienas į ją nosį kaišiotų. Bet katedros raštas, kad tai reikalinga man diplominiam darbui ruošti, pravėrė duris į tokius specfondus Universiteto ir Mokslų akademijos bibliotekose. O kad žinotute, kaip tai buvo įdomu. Tiesiog siaubingai. Ypač, kai pamiršdavau, ko čia atėjęs, ir nejučia pradėdavau skaityti ko ne visus puslapius iš eilės. Net reklaminius skelbimus. Vos prisėdai ryte, o jau, žiūrėk, vakaras už lango. Tik kai įsakiau sau nieko nematyti, kas nereikalinga, šita medžioklė senuose laikraščių ir žurnalų puslapiuose pajudėjo iš vietos. Bet buvo jau vėlu - reikėjo skubėti diplominį darbą nešti katedron. Atspaudžiau vilko, lapės, gulbės, apuoko, voveraitės, kelias miško bei ežerų dideles nuotraukas, šį bei tą prie jų brūkštelėjau. O rašto dalyje papasakojau kokie objektyvai tam reikalingi, kaip tykoti pasaloje pasislėpus, kokius pėdsakus sniege palieka žvėrys, kokiais masalais galima juos vilioti. Ir nunešiau katedron... Iki gynimui paskirtos dienos buvo likusio vos dvi ar trys dienos. O kad darbo vadovui ir oponentui darbą perskaityti, įvertinti, parašyti recenzijas reikia ne dviejų dienų, man buvo nei galvoj, nei uodegoj. Nežinojau. Tikrai buvau pasikėlęs į kažkokią puikybę - jūs gi vis vien nei vienas nieko nesuprantate apie fotomedžioklę...

Mano diplominio darbo vadovas buvo doc. S.Makauskas, oponentas - Domas Šniukas. Abu neišsidavė, kad juos tokiu būdu tiesiog įžeidžiau, kad buvau tikras chamas. Ačiū. Atsiprašau. Abu darbą įvertino „lab.ger".

O aš likau nepatenkintas. Nepatenkintas todėl, kad neįvaliojau atkapstyti, kas, kur ir kada Lietuvoje pradėjo fotomedžioklę. Ne tiek nepatenkintas likau, kiek susirgęs paieškų manija. Pasidarė labai įdomu. Nes pakeliui pradėjau aptikti įdomių duomenų aplamai apie fotografijos praeitį Lietuvoje. Taip radosi naujas interesas. Ėmė ryškėti ilgas ir įdomus paieškų darbas ateičiai.

Paskutinį kartą atnaujinta: 2014-10-09 13:49
 
 

Komentarai (5)

Jūsų el. paštas

Jonas

2014-11-01 10:46

Gerai, kai atvirai pasakojama.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Aldona

2014-10-26 09:07

Miela buvo skaityti ir prisiminti universitetą.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Ap.

2014-10-24 13:38

Mielas Virgilijau, šiuo savo įdomiu rašiniu man priminei manuosius kelius ir klystkelius ilgalaikėse neakivaizdinėse studijose: ir apie prof. J.Dumčių, ir apie doc. S. Makauską, kurio dėka tik sugrįžau į VU ir jį baigiau. O apie savojo diplominio darbo temą, kurią padėjote suformuluoti, gal kitą kartą.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Česlovas

2014-10-23 14:07

ačiū, Kuratoriau, už paprastą ir kiek nostalgišką žodį... Sveikatos.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Danutė

2014-10-14 15:07

Ačiū už atvirą pasakojimą.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media