2020 m. liepos 11 d., Šeštadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistas irgi žmogus

*print*

Archyvas :: Docentas daktaras Virgilijus Juodakis: Pradžią davė dėdė Karlas

2014-09-30
 
Docentas daktaras Virgilijus Juodakis

Docentas daktaras Virgilijus Juodakis

Virgilijus Juodakis 

 

Dabar man 80 metų. Esu pagarsėjęs kaip šioks toks Lietuvos fotografijos istorikas. Tiksliau - tos istorijos paieškų pradininkas. Neretai dabar tenka girdėti klausimą, o kaipgi prasidėjo mano pažintis su fotografija. Kartą vienas savaitraštis taip tiesiai ir paklausė - o kas mane atvedė į Fotografijos Galeras ? Į tokį klausimą dar neteko atsakinėti. Tad pabandžiau susigaudyti.

Fotografija susidomėjau kaip ir daugelis pokario vaikiščių savaime. Buvo pokaris. Buvo, berods, 1950 metai. Gyvenau Kaune. Lankiau Kauno komjaunimo vardo pirmąją berniukų mokyklą. Prieš tai ir po to ji vadinama Kauno „Aušros" gimnazija. Fiziką dėstė įdomus mokytojas Karlonas. Mes jį vadinome dėde Karla. Jis kartu su mumis lipdavo per tvorą į stadioną rungtynių žiūrėti. Kartu su juo brovėmės į Kauno sporto halę ir matėmė Algirdo Šociko kovą ringe prieš legendinį maskviškį Koroliovą. Taigi tas dėdė Karlas kamputyje po laiptais į antrąjį aukštą įrengė nedidukę fotolaboratoriją, kurioje vos galėjo tilpti 1,5 žmogliukų. Vienas ar du bakeliai juostoms ryškinti, keli stiklainiai chemikalams, trys kiuvetės ir primityvus didintuvėlis nuotraukoms spausdinti. Keli ryškalų bei fiksažų receptai ant sienos ir pakuočių pavyzdžiai, kokių chemikalų šiam paslaptingam užsiėmimui reikia ieškotis. Dėdė Karlas paaiškino kas ir kaip ir pastūmėjo - pirmyn.

Pirmieji buvome 3 žmogeliukai - Robertas, mano klasiokas Adauktas ir aš.

Robertas Verba (1932 - 1994) po mokyklos baigimo pasuko į kino pasaulį ir tapo „Lietuvių poetinės dokumentikos pradininku" (R.Oginskaitė.  „Nuo pradžios pasaulio" - Vilnius: Aidai, 2010.) Patapo ir operatoriumi, ir režisieriumi ir scenaristu. Režisiriaus Arūno Matelio nuomone „Jis vienas gražiausių šalies menininkų, genijus". „Ar Dievas yr? Nėra? Su juo susišnekėt nemažna". Šitą senučių pokalbį, - kai viena aktyviai klausinėja ir komentuoja, o kita flegmatiškai tyli, - cituoja visi, kas tik pažiūri Roberto Verbos filmą „Šimtamečių godos". Mudu ilgai mielai bendravome.

Adauktas Marcinkevičius (1936 - 1960) po baigimo išvyko mokytis į kinematografijos institutą Maskvoje. Bet ten nieko nebaigęs grįžo, dirbo fotografu žurnale „Jaunimo gretos", vėliau Enciklopedijos redakcijoje. Buvo amžinas entuziastas, tiesiog kunkuliavo įvairiausiais naujais sumanymais. 1958 m. prie Lietuvos Žurnalistų sąjungos įkūrė Fotosekciją. Jo pastangomis tais pačiais metais buvo surengta pirmoji pokario metais meninės fotografijos paroda Vilniuje. 1959 m. išleido parodos katalogą ir paroda iškeliavo, berods, į Čekoslovakiją. Visa tai buvo didelės naujienos.

Jo kūrybą nagrinėjęs Stanislovas Žvirgždas Visuotinėje lietuvių enciklopedjoje rašo: „Sukūrė visą eilę kultūros veikėjų portretų, fotoetiudų. Svarbesni kūriniai „Moters portretas". „Darbininkas", aktorius L.Noreika", „Skulptorius Petras Rimša", „Skeptikai", „Prie malūno". Kūrybai būdinga naujų krypčių paieška, eksperomentai, jis siekė atnaujinti fotografijos tradicijas, atsisakė laikotarpiui būdingų propogandinių štampų".

Kiekvienas laikotarpis turi savas spalvas. Juodas, baltas ir daug pilkų atspalvių. Neretai ir juokingų. Tokia buvo ir praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio antroji pusė. Man tas laikotarpis prasidėjo visiškai juoda spalva ir baigėsi ganetinai šviesia. Juoda todėl, kad 1957 metais, kai buvau konservatorijos trečiakursis, politekonomijos dėstytojai Sarai Ginaitei Rubinsonienei įskundus, mane suėmė KGB. Tai buvo mano violončelės studijų pabaiga. Sudie, mieli profesoriai Povilai Berkavičiau ir Levai Seideli. Pirmasis mane mokė muzikuoti, antrasis įvaldyti virtuozinę grojimo techniką. Jie taip sisitarė. Paskutiniame kurse aš turėju vėl grįžti pas P, Berkavičių. Nespėjau.

Ne vien muzikos jis mane mokė. Atsargiai padėjo ir plačiau žvalgytis, kiek buvo galima. Tuo metu buvo pradėjęs veikti Vilniaus aerouostas. Tai jis retkarčiais pakviesdavo - važiuojame pasižvalgyti. Ir atsidurdavome to aerouosto kavinėje. Čia buvo kvapni kava ir dar kai kas. Ir prisiminimai, kaip jis mokėsi Leipcige. Mokėsi vilončelės meno, o tėvams Rygoje rašė, kad  vykdo jų valią ir mokosi medicinos. Tik štai reikalingos knygos labai brangiai kainuoja. Tėvai, žinia, padėdavo jas nupirkti.

O kartą nutikęs toks paslaptingas dalykas. Grįžtant namo iš kažkurio muzikavimo, pakeliui pasitaikė sutikti gražią, jauną ir labai maloniai čiauškančią panelę.  Bet ryte jis niekaip negalėjo suprasti, kokiu būdu ta panelė per naktį taip paseno...

Tarp tokių ir panašių prisisminimų mes bėgiome tai į balkoną, tai į keleivių salę - buvo smalsu matyti iš „kito pasaulio" atskridusius. Ypač džiaugėmės pamatę baltais chalatais iki žemės ir juodu lanku suveržtais baltais nuometais ant galvos. Tai buvo, anot mūsų, šachai ir padišachai iš arabų kraštų. Jie skridoro toliau, į Maskvą. O mes grįždavome prie staliuko laukti kito lėktuvo.

 Konservatorijoje buvau tiesiog susižavėjęs smuikininku profesoriumi Aleksandru Livontu. Buvau tvirtai nutaręs sekti jo pavyzdžiu. Dalykas tas, kad jis pirmasis griežė viską, ką smuikui parašydvo to meto mūsų kompozitoriai. Ir aš nutariau toks būti. Tik ne smuiku groti, o violončele. Ir jau buvai pradėjęs tuo tikslu bendradarbiauti su būsimu kompozitoriumi, šiuolaikinės lietuviškos estradinės muzikos pradininku Miku Vaitkevičiumi. Nutrūko.

Sudie ir svajonės būti koncertuojančiu violončelininku. O galėjau būti. Žymiai vėliau, jau  profesoriumi tapęs violončelininkas Romualdas Kulikauskas papasakojo, kad mano pavardę į savo atminties užrašus po vizito Vilniaus konservatorijoje buvo užsirašęs garsusis Mstislavas Rostropovičius. Pamenu, kad kažkoks dėdė porą kartų kukliai sėdėjo auditorijos kamputyje ir tylėjo.  Prof. L.Seidelis dirbo su manimi aiškindamas, kaip reiki įveikti sunkias vietas virtuozinėje Popperio pjesėje „Verpimo ratelis". Bet kad užsirašė... Nieko nežinojau. Tikrai užsirašė, tvirtino man R.Kulikauskas. Kai tu neatvykai į Maskvą pas jį, aš ton vieton buvau priimtas ir 1959 metais baigiau Maskvos konseratoriją.

O šiaip tuo metu Vilniuje buvo daug ko. Pavyzdžiui, išnyko arkliuku traukiamos karetaitės, vežiojusios keleivius iki atsirado taksi. Atsirado pirmoji troleibusų linija nuo stoties iki Žvėryno. Gatvėse stovėjo tokie staliukai-prekystaliai, čia moteriškaitės į stiklinę šliūktelėdavo raudono ar geltono sirupo, iš krano prileisdavo gazuoto vandens. Gaivinkis - 3 kapeikos. Benzinas kainavo 7 kapeikas, buteliukas limonado - 15. Pasirodė didelė naujiena - šratiniai rašikliai. Parduotuvėję ką nors iš maisto perki, tai suvynioja į storą popierių ir sveria kartu. Už prekystalio stovėdavo didžiuliai tokio vos ne kartoninio popieriaus rulonai. Maskva pyko už norus restauruoti, o praktiškai atstatyti Trakų pilį. Maskva, pykdama ir purslodama, plačiai išreklamavo naują modernų restoraną „Neringą". Populiariausia vakarienė ar pusryčiai studentų bendrabutyje buvo stiklinė karšto vandens ir jame ištirpdytas kubelis sauso „buljono" iš gelsvės šaknies. Priterštas nosines plovėme silpname kalio permanganato tirpale. Prestižiškiausia vieta jaunimui pasišokti buvo Karininkų namų Baltoji salė. Dabar čia mūsų prezidentūros baltoji salė. Čia mus mokė šokti padespaną, padegrasą, mazurką, o mes protestuodami šokome bugi vugį, tvistą, rokenrolą. Sportavome ten, kur dabar stovi mūsų Seimo rūmai, nes čia buvo Jaunimo stadionas. Skleidėsi Kazio Valaičio, Vytauto Mačiuikos, Stasio Krasausko talentai. Graibstėme Vytauto Rimkevičiaus romaną „Studentai". Leipome girdėdami Beatričės Grincevičiūtės dainuojamą Balio Dvariono „Esi graži ir nuostabi žvaigždutė...". Ankstyvą 6 val. rytą karinė tanketė timptelėjo trosą ir nuvertė prieš Vilniaus geležinkelio stotį stovėjusią J.Stalino statulą. Mačiau, nes tada skubėjau į traukinį Kaunan pas mamą važiuoti.

Statula nuvirto, bet tvaikas liko.

Kai 1958 metais po Mordovijos lagerio Nr. 385/17 vėl atsiradau Vilniuje, sužinojau kad...

Sužinojau, kad Konservatorija manęs atgal nepriima ir nepriims. Pyko? Bijojo? Taip buvo prisakyta? Nežinau.

Sužinojau ir tai, kad neturiu teisės nei gyventi nei dirbti arčiau nei 100 km nuo didžiųjų Lietuvos TSR miestų Vilniaus, Kauno, Panevėžio, Šiaulių ir Klaipėdos.

Sužinojau, kad galioja gudri taisyklė - darbo negausi kol neprisiregistravęs ir neprisiregistruosi, kol nesi gavęs darbo.

Štai apie tokias uodegas mane ir siekė perspėti lagerio komendantas Bugaj, kai atsisakiau rašyti malonės prašymą.

Niekur važiuoti už 100 km nenorėjau. Praktiškai Lietuvoje nė nebuvo tokios vietos. Sėdėti slapta Kaune ant mamos sprando buvo sarmata. Laimei, Vilniuje sutikau  klasioką Adauktą Marcinkevičių. Tuo metu jis dirbo „Jaunimo gretų" redakcijoje fotografu. O redakcija buvo to meto komjaunimo CK pastato pirmame aukšte. (Šiandien tai komercinių įstaigų pilnas bildingas tiesiai prieš V.Kudirkos paminklą. Kartu čia buvo ir žurnalo „Moksleivis" redakcija).  Bičiulio fotolaboratorija - pusrūsyje. O Adauktas buvo būtent tas pats, su kuriuo kartu mokėmės fotografijos abecelės dėdės Karlo kamputyje po laiptais. Suprantama, kad mudu radome bendrą kalbą per fotografiją. Pas jį čia ir prisiglaudžiau. Buvo smagu suvokti, kad tūnau panosėje tokios įstaigos, kuri padėjo konservatorijos politekonomijos dėstytojai Sarai Ginaitei Rubinsonienei  pasodinti mane į KGB rūsius.

Adauktas buvo tiesiog pamišęs tada vos atsiradusia mūsuose spalvotos fotografijos ant popieriaus technologija. Jos paslaptis ką tik buvo iš Maskvos parvežęs kinooperatorius Algimantas Mockus. Jis ten kelias dienas bibliotekoje vertė straipsnius iš anglų kalbos apie tai kaip, kuo ir kiek laiko reikia apdoroti spalvotosios fotografijos negatyvines juostas ir fotopopierių. Tai buvo ilgas, varginantis ir labai kruopštus darbas. Ištisas valandas truko. Ir dar visiškoje tamsoje. Aš, suprantama, jam padėjau dūkti. Čia pat ir numigdavome paryčiais.

Čia pat laboratorijoje jis įsigudrino ir fotgrafuoti operuodamas spalvotomis šviesomis, dangstydamas lempas spalvotais popieriais ar stiklais. Taip jis sukūrė gana įspūdingą portretą „Liejikas". Tai buvo ugnies šviesomis nutapytas veidas stambiu planu. Darbas tiko žurnalo viršeliui. Kartais, netekęs kantrybės, jis iš akies į ryškalus ko nors pridėdavo ar pamažindavo. Sakė - taip gali gimti atradimai. Bet tik vieną kartą gavosi kažkas priimtino - merginos portretas vien iš žalių spalvų ir atspalvių. Taip ir pavadino - „Portretas žaliame". Įdomiausia, kad  tą žalią portretą jis sugebėjo įpiršti redakcijai ir žurnalas jį atspausdino.

Adaukto idėja fix buvo sujungti poeziją su fotografija. Ilgai kūrė atverstinį žurnalui iš poetinių Vlado Mozuriūno posmų ir savo darytų spalvotų gamtos fotografijų. Ilgai netiko, nes čia nebuvo jokios partinės ideologijos nė krislelio. O triūso buvo begalės.

Tokiuose polėkiuose paskendęs, Adauktas dažnai nespėdavo padaryti tai, kas buvo prisakyta ar būdavo pažadėjęs. Tokias atvejais aš pradėjau fotografuoti už jį visokias smulkmenas, nesudėtingas užduotis. Taip įkėliau koją į fotožurnalistiką, nors po nuotraukomis rašėme jo pavardę. Abiem buvo gerai. Jis išpildydavo pažadus, o aš pradėjau gauti kapeiką, nes jis vedė tikslią apskaitą ir sąžiningai atsiskaitydavo su manimi. Netrukus didesnius dalykėlius pradėjau pasirašinėti savo pavarde.

Kita Adaukto Marcinkevičiaus idėja fix buvo suorganizuoti respublikinę fotoparodą. Ir suorganizavo. Pasitelkęs Žurnlistų sąjungos vardą ir kažkieno pagalbą iš tuomečio komjaunimo CK virš laboratorijos ir redakcijos. Atrinktoms parodinėms nuotraukoms atspausdinti visi dalyviai gavome po tris didelio formato fotopopieriaus lapus kiekvienam kadrui. Paroda buvo atidaryta 1958 metais kažkuriame pastate Trakų gatvės pradžioje. Pasisekimas buvo gražus. Vistik tai buvo pirmoji pokario metais respublikinė meninės fotogfafijos paroda. Taip ji buvo pavadinta.

Dar paroda buvo nenukabinta, o jau pasklido žinia, kad ji 1959 metais visa bus siunčiama į Čekoslovakiją. Vėl visi dalyviai gavome po tris lapus kiekvienam kadrui. Paroda tikrai iškeliavo, netrukus atėjo palankūs atsiliepimai.

Tačiau, keliaujant į užsienį, reikėjo parodos katalogo.

Abiejų parodų rengimo darbinis centras buvo ELTOS fotokronikos vedėjo, dar vieno to laiko fotografijos entuziasto Huberto Paluševičiaus darbo kabinetas. Tarp ELTOS darbuotojų Adauktas rado geranoriškus vertėjus katalogo tekstams. Veltui. Aš pagal savo galvą sudėliojau katalogo maketą. Tuo pasinaudojęs į pirmą viršelį įdėjau savo nuotrauką. Ir datą užrašiau ne Vilniaus parodos (1958), o Čekoslovakijos - 1959. Taip ta paroda gavo ne vieną, o dvi gimimo datas. Iki dabar tai kelia kai kurią painiavą.

Labai įdomus buvo katalogo gamybos finalas. Spaustuvės darbui apmokėti (ji buvo Kaune) reikėjo pinigų. Jų ieškodamas A.Marcinkevičius ėmėsi kelionių per valdžios kabinetus. Kur ir per kokius - nežinau. Sekėsi sunkiai, pasakojo man  Adauktas. Pagaliau viename lyg ir rado pritarimą, bet paprašė atnešti ir parodyti sumanyto katalogo maketą, reikią aptarti, pasitarti. Jeigu tiks, jeigu viskas tvarkoje, gal kaip nors ir ras tuos reikiamus rublius. Jeigu viskas bus tvarkoje, paklausė žygeivis, rasite? Rasime, atsakė. Tada Adauktas išsitraukė iš užanties jau atspausdinto katalogo tris egzempliorius ir padėjo ant stalo. Štai, sakė, žiūrėkite. Ir apmokėkite kaip žadėję. Apmokėjo.

Kaip jis ten Kaune suveikė, neklausinėjau.

Taip bendraujant su labai aktyviu buvusiu klasioku, kažkuriuo momentu mane pasiekė žinia, kad Valstybinė filharmonija skelbia konkursą simfoniniam orkestrui papildyti naujais muzikantais. Tame tarpe buvo reikalingas ir violončelininkas. Konkurso skelbime buvo sakoma, kad laimėjusieji konkursą, jeigu bus iš kitų miestų, gaus teisę prisiregistruoti Vilniuje. Čiupau savo instrumentą, ir aktyviai miklinau pirštus iki pritryniau mazolius ant jų. Konkurse dalyvavome tryse. Mūsų likimą sprendė kompozitorius ir dirigentas Balys Dvarionas. Lemiama užduotis buvo ne šiaip ką pagroti, o skaityti iš lapo, o tai reiškia pagal dirigento mostus groti tiesiai iš nežinomų gaidų lapo. Esu tikras, kad ne aš geriausiai paskaičiau iš lapo. Bet maestro B. Dvarionas pirštu parodė tiesiai į mane - tu, girdi, geriausiai skaitai, tu konkursą laimėjai. Ir šiandien esu įsitikinęs, kad taip nutiko tik todėl, kad B. Dvarionas buvo geras bičiulis su profesiriumi P. Berkavičiumi. Ir žinojo, kas per fruktas aš esu. Žinojo, ir nepabūgo. Ačiū jam. Ačiū abiems profesoriams. Jie drąsiai panaikino man 100 km draudimą. Oficialiai gavau teisę prisiregistruoti Vilniuje. Filharmonijos orkestre grojau du sezonus. Kai B. Dvarionas pasitraukė nuo vadovavimo orkestrui, kadrų skyrius mane mandagiai išprašė lauk. Nieko baisaus. Juk šalia fotografijos jau turėjau ir registraciją. Buvo galima toliau žvalgytis.

O žvalgytis man labai ir labai padėjo neretai Adaukto laboratorijon užsukdavęs toks netoli gyvenęs linksmų plaučių vyriokas Jonas Bulota keistai tituluojamas docentu. Ką tai reiškia, tada aš nežinojau. Kiek susipažinę, netrukus išsiaiškinome kas aš toks, ir jis pasipasakojo, kad su mokytoju K. Gerulaičiu 1946 vasarą iš Laptevų jūros pakrantės parvežė grupę vaikų - našlaičių, kurių tėvai, ištremti 1941 iš Lietuvos, nuo bado ir šalčio žuvo Lenos upės deltos salose. O be jo netrukus man padėjo žvalgytis ir „Komjaunimo tiesos" redaktoriaus pavaduotojas Liubomiras Viktoras Žeimantas. Jis nuolat prašė ką nors brūkštelėti apie fotografiją. Dažniausiai apie kokią nors parodėlę pareikšti savo nuomonę. Tik recenzija, jis mokė mane, kad ir nedidutė, privalo jungti savyje ir gerą ir kiek kritišką žodį. Taip pradėjau retkarčiais miklinti savo plunksną. Šitai labai pravertė ne taip tolimoje ateityje.

Taip palengva atėjo diena, kai docentas J. Bulota paragino mane nueiti į M. Gorkio gatvės pradžią. Ten, virš blynų valgyklos kuriasi nauja įstaiga gamtai saugoti. Jai reikalingas fotografas. Nepasididžiavau. Nuėjau. Ir buvau priimtas į darbą. Čia išbuvau penkerius metus. Ta įstaiga buvo Gamtos apsaugos komietetas prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos. Ją kūrė ir su didžiuliu entuziazmu vairavo Viktoras Bergas.

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2014-09-30 18:54
 
 

Komentarai (2)

Jūsų el. paštas

T.R.

2014-10-26 09:09

Pritariu. Palėpeje ne tik talentai gimsta, ten jie kartais būna ir padaromi.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Antanas

2014-10-04 08:41

Įdomu tai, kad daug gerų dalykų prasideda nuo palėpės.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media