2024 m. kovo 28 d., Ketvirtadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistikos istorija

*print*

Archyvas :: Antanas Anskaitis: Keli štrichai buvusių kolegų portretams

2021-10-08
 
Antanas  Anskaitis

Antanas Anskaitis

Antanas Anskaitis
Dirbdamas įvairiuose leidiniuose, bendravau su keliomis dešimtimis įdomių, kūrybingų, šmaikščių, originalių kolegų - redaktorių, korespondentų, fotografų, dailininkų, stilistų, korektorių ir kitokių spaudos specialistų. Visi jie savo priemonėmis pasakojo apie svarbiausius įvykius, piešė darbščių žmonių portretus. O pasakojimų apie pačius spaudos darbuotojus nepateisinamai maža: reikia būti labai „iškiliu", kad žurnalisto persona kas nors susidomėtų. Norėčiau nors kiek šią disproporciją išlyginti.
REDAKCIJOS SODININKAS IR ESPERANTININKAS
Kai 1955 m. pradėjau dirbti „Valstiečių laikraštyje", kaimyniniame Žemdirbystės skyriuje sukosi seniausias redakcijos darbuotojas agronomas STASYS KAZLAUSKAS, nedidukas, išblukusio lino spalvos plaukais, ožio barzdele. Iš tiesų ne toks buvo dienų galas, gimęs 1901 m., bet mums, žaliam jaunimui, atrodė tikras senis. Ir redaktorius kažkodėl jo nespaudė, nevarydavo į komandiruotes. Užtat „mūsų senukas" kruopščiai redaguodavo skaitytojų laiškus, užsakydavo ir taisydavo sodininkystės ir daržininkystės specialistų straipsnius, retkarčiais pats parašydavo kokį patarimą daržininkams. Gyveno vadinamajame Raitininkų mikrorajone, mediniame name prie stadiono, žmona sklypelyje augindavo ridikus ir morkas, rytais pundelius nešdavo parduoti į netoliese esančią Kalvarijų turgavietę. Laisvalaikiu mūsų agronomas turėjo nemažą „antrą etatą": ne tik ravėdavo savo daržą, bet ir darbuodavosi CK pirmojo sekretoriaus Antano Sniečkaus sode. Genėdavo ten, Čiurlionio gatvėje, partinių obelų šakas, sodindavo ir skiepydavo vaismedžius, retindavo vaiskrūmius. Sako, kartais vieną šaką pasikeisdami pjaudavę su pačiu partiniu bosu.
Nuo jaunystės, nuo Smetonos laikų S. Kazlauskas buvo aistringas esperantininkas. Kai tik kiti skyriaus darbuotojai išeidavo pietauti, tuoj griebdavo telefono ragelį ir imdavo su draugais esperantiškai čiauškėti. Esperantininkai tuo metu buvo pusiau legali draugija, kaltinta kosmopolitizmu. Vieną vakarą su bosu gerdamas arbatą, pasiteiravo, ar galėtų draugai susirinkti, pabendrauti esperantiškai. Sniečkus nusijuokė sakydamas: „Žaiskite, jei labai jau norite!" Nuo tada esperantininkai be baimės galėjo kalbėti net ir redakcijų telefonais.
Redakcijos darbuotojų susibūrime, pobūvyje S. Kazlauskas iškart tapdavo draugijos siela, tamada, pasakodavo anekdotus, įvairias savo ir kitų draugų istorijas. O vieną liūdną istoriją prisimenu ir dabar. Būdamas Lietuvos kariuomenėje, tarnavo ulonų būryje. Pavasarėjančią dieną gavęs užduotį nugabenti kariškus raštus, patraukė tiesiu keliu per Simno ežerą. Ledas įlūžo, raitelis su šlapiais raštais iš eketės išsikapstė, o arklys neišsikapanojo. Po to įvykio, sako, baigėsi karinė tarnyba.
Tuo laiku Pavilnyje redakcija turėjo kažkokio išsikrausčiusio lenko seną sodą. Rudenį kai kurie darbuotojai vis važiuodavo prisiskinti obuolių, pavasarį genėdavo vaismedžius. S. Kazlauskas buvo savotiškas neoficialus sodo komendantas. Vieną rudenį sužinojome, kad tas sodas redakcijai jau nebepriklauso, kad atsiradęs savininkas ar sklypą gavusi kita organizacija. Mūsų komendantas nieko tikro negalėjo pasakyti, redakcija dėl to sodo į teisėsaugos institucijas nesikreipė. Netrukus po tos painios istorijos „redakcijos senukas" perėjo dirbti į „Mūsų sodų" redakciją.
MŪSŲ „PROFESORIUS"
Žemdirbystės skyriaus vedėją agronomą JONĄ JONYNĄ jam negirdint vadindavome profesoriumi. Aukštas, liesas, tyliai kalbantis, inteligentiškas žmogus kėlė savotišką pagarbą. Gal ir todėl, kad jauniesiems žurnalistams universitete vieną semestrą dėstydavo žemės ūkio pagrindų kursą. O man dar buvo savotiškas globėjas, diplominio darbo vadovas. Į darbą ateidavo vėliau už kitus ir vis rašydavo, rašydavo. Pietų pertraukos metu eidavo pietauti į namus, po poros valandų grįžęs vėl įnikdavo rašyti. Nė prie mėgstančių paplepėti ar koridoriaus gale parūkyti neprisidėdavo. Niekada nemačiau Jonyno nei redakcijos darbuotojų pobūviuose, nei kolektyvinėse išvykose pažvejoti, pabūti gamtoje. Bet nepraleisdavo pasitarimų, posėdžių Žemės ūkio ministerijoje.
Kartą A. Sniečkus „Valstiečių laikraščio" redakciją pagyrė, kad geri agronominiai įžanginiai, arba kaip tada vadindavo, vedamieji straipsniai. Tada dar labiau pakilo Jonyno autoritetas: įžanginius rašydavo jau bent kartą per savaitę. Suprantama, tų straipsnių rašytojas gaudavo didžiausią redakcijoje honorarą. Kai kas tų honorarų pavydėdavo, sklido pasakojimai, kad Jonynas stengęsis daug uždirbti dar ir todėl, kad buvo vedęs garsią Kauno ponią, 1940 m. į Sibirą ištremto ir ten žuvusio aukšto valdininko žmoną ir tarybiniais laikais norėjęs užtikrinti jai gerą gyvenimą.
Ilgainiui tų agronominių vedamųjų rašymas pradėjo visiems pakyrėti, nes buvo valdiški, be žurnalistinės išmonės, pasiūti pagal vieną kurpalį. Kartą agronomė Aldona Kudžmaitė, rinkdavusi Jonyno vedamiesiems faktus, beskubėdama kažką sumaišė. Už neteisingų faktų surinkimą ji užsidirbo papeikimą, o to vedamojo pagal kito žurnalisto pateiktus faktus kurpėjas lyg niekur nieko gavo honorarą. Kilo pasipiktinimo banga, nuo to laiko pastebimai sumažėjo agronominių įžanginių skaičius. Netrukus po to inicidento J. Jonynas išėjo dirbti į Radijo komitetą.
Jonas Jonynas nugyveno ilgą gyvenimą. Mirė 2005 m. eidamas dvyniasdešimt trečiuosius metus. Palaidotas sostinės „Saulės" kapinėse ant aukšto skardžio. Lankydamasis šiose kapinėse, uždegu žvakelę ant buvusio mokytojo ir vyresnio kolegos kapo.
TYLENIŲ TYLENIS
Jeigu anais laikais kas būtų reitingavęs tylenius, „Valstiečių laikraščio" Šiaulių zonos korespondentas ALFONSAS MILTAKIS būtų užėmęs vieną pirmųjų vietą. Aukštas, išdžiūvęs, nosis kaip bulvytė, dangiškai mėlynos akys, lėta eisena, jokios šypsenos, ne pirmos jaunystės kostiumas - tokį regėdavomen mūsų šiaulietį. Dar žinojome, kad gimęs 1913 metais, kad buvo Raudonosios armijos 16-osios lietuviškosios divizijos karys, tik nė žodžio neišgirdome, kaip kariavo. Visą gyvenimą liko užkietėjęs viengungis. Šmaikštuoliai pasakojo, kaip kartą Miltakį nugirdę ir paguldę į vieną lovą su linksmąja našle. Korespondentas ramiai išsimiegojęs ir, nė ačiū nepasakęs, rytą iškeliavo savo keliais... rinkti straipsniui faktų.
Rašė aiškia rašysena pusėtinas korespondencijas, straipsnius, pasisakymus. Rašinių taisyti beveik nereikėdavo. Mėgo gyventi pasilepindamas. Nuomojo butelį tuometinėje Garelio gatvėje, tad, atvažiavęs į Vilnių, nesitrindavo viešbučiuose, o gyvendavo savo namų jaukumoje. Nebuvo mėgėjas išgerti, bet negalėjo rašyti neįsipylęs konjako taurelės. Nesimezga mintis, pakels taurelę, siurbtels kelis lašus ir, žiūrėk, kūrybinė ugnelė jau vėl rusena. Kartą grupė redakcijos žurnalistų važiavome į tuometinį Leningradą, apžiūrėjome miesto įžymybes. Paskutinį pusdienį paskyrėme lankyti parduotuves. Kas suradome marškinius, kas nupirkome vaikams striukę, kas žmonai kvėpaliukų. Alfonsas Miltakis tą pusdienį aplankė laukinių gyvūnų gaminių parduotuvę „Dičj", nusipirko keptą putpelę. Grįždami traukinyje apžiūrinėjome pirkinius, džiaugėmės sėkme, o mūsų korespondentas ramiai sau valgė putpelieną. Nors vis bandėme pradėti pokalbį apie putpelių maistinę reikšmę, ant tų provokacijų jis nekibo ir nepasiūlė paragauti nors putpelės sparnelio.
VISĄLAIK BUVĘS PAVADUOTOJU
Žmogui įprasta siekti karjeros aukšumų. Pradėjęs darbą eiliniu reporteriu, nori būti laidos ar skyriaus vedėju, juo tapęs, svajoji dar aukščiau kilti. Tik ne kiekvieno statūs karjeros laiptai. 1970 metais steigėme „Tarybų darbo" žurnalą. Mane patvirtino vyriausiuoju redaktoriumi, o pavaduotoju pasiūlė ALGIMANTĄ VAINEIKĮ, aukštą, griežtų veido bruožų, vešliaplaukį, valingą, gražiai pasirėdžiusį 35 metų vyrą. Redakcijos moterys, pamačiusios Vaineikį, atrodė, tampančios labiau moteriškesnės, šypsena paslaptingesnė. O ir draugų nestokojo. Kasdien vis po gerą valandėlę kažkam paskambins, pasiteiraus, naujienom pasidalys, susitars susitikti. Kūrybinis darbas sekėsi, rašydavo greitai, mėgo ekonomines temas.
Atėjo šiek tiek „sugadintas", keletą metų dirbęs „Kooperatininko" žurnalo redaktoriaus pavaduotoju. Žinia, tada, visaliaudinio deficito laikais, prekybininkai buvo priveligijuota kasta. O prekybininkų žurnalistui, dargi redaktoriaus pavaduotojui, visuomet buvo atviros bazių durys. Kartą pasigyrė, kad neįsivaizduojąs, kas yra tarybiniai batai, Lietkoopsąjungos bazėse užsienietišku apavu, kostiumais, marškiniais apsirūpindavo kada panorėjęs. Prisipažįstu, ir mane kartą, kai pabėdojau, kad nerandu lietpalčio, nusivedė į bazę Vanagėlio gatvėje.
Kartu dirbome penkerius metus, pajutau, kad po kiek laiko pradėjo bodėtis tarybų veiklos aprašinėjimais. Vieną dieną pranešė, kad išeinąs dirbti „Vakarinių naujienų" redaktoriaus pavaduotoju. Gražiai išleidom mūsų leidinio vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoją į geriau apmokamas paprasto pavaduotojo pareigas. Retsykiais susitikdavome, skųsdavosi, kad turįs daug darbo, kad pakyrėjo redaguoti „kitų mėšlą".
Neilgai kamavosi tose naujienose, grįžo į mūsiškę orbitą, kaip turintis žurnalistiškai tarybinio darbo patirties buvo priimtas Lietuvos TSR Aukščiausiosios tarybos prezidiumo Tarybų darbo skyriaus vedėjo pavaduotoju. Taigi jau tapo keturiskart diplomuotas pavaduotojas. Tik šįkart jau respublikinio, konstitucinio lygio. Į komandiruotes po rajonus važiuodavo Prezidiumo automobiliu, pasitarimuose sėdėdavo už prezidiumo stalo, sakydavo „uždavinius pastatančias" kalbas. Tik žurnalistui, mokančiam, kaip sakydavo, lengva ranka rašyti, vis pavesdavo sukurpti pažymas, nutarimų projektus, viršininkų kalbas. Vieną kalbą, kaip pasakojo, parašė istorinės svarbos, pačiam rašytojui Juozui Baltušiui. Ta Vaineikio sukurta kalba J. Baltušis, vyriausias amžiumi deputatas, pradėjo pirmąjį paskutinės sovietinės Aukščiausiosios tarybos posėdį.
KULTŪRINGAS ARTOJAS
Į „Tarybų darbo" redakciją žurnalistas RIMANTAS CEMNOLONSKIS atėjo iš pedagogų auklėtojo - „Tarybinio mokytojo" redakcijos, todėl gerai išmanė švietimo, kultūros, socialinius klausimus ir buvo vienas iš pagrindinių kūrybinių darbuotojų leidžiant pirmuosius mūsų naujo leidinio numerius. Ramus, taktiškas, kaip sakoma, nuo pat gimimo pedagogas. Mokėjo taupyti šventą darbo valandą. Rašė tik darbovietėje, tik dieną. Rašė greitai, kaip sakoma, iš rankos. Todėl niekada nestokojo kūrinių ne tik mūsų, bet ir kitiems leidiniams. Sakydavo, kad laikas po darbo turi būti skirtas šeimai, poilsiui, literatūros skaitymui. Būdavo, atsipūsdami paplepam valandėlę, žiūrėk, Rimantas tuoj tarsi negirdi pokalbio, varto popieriaus lapus, krutina koją. Suprantam, laikas baigti plepėti, kibti prie darbo. Gal tas Rimanto darbštumas buvo iš reikalo - reikėjo išsimokėti skolas už įsigytą kooperatinį butą.
Komandiruotėse irgi nesnausdavo, ne tik surinkdavo faktus savo korespondencijai, bet ir užsakydavo, kad parašytų apie savo patirtį įdomesni žmonės. Tiesa, kartais „užlūždavo". Pamenu, parašė piktą korespondenciją apie Lazdijų rajono užkampyje, netoli Druskininkų buvusio Gerdašių vaistažolių tarybinio ūkio direktoriaus piktnaudžiavimus. Nuošalaus kaimo vergvaldys autorių ir redakciją apskundė partijos Centro komitetui. Geras dvi savaites vyko tikrinimai, ginčai. Redakcija laimėjo, bet po to Rimantui teko pagulėti ligoninėje. Po kiek laiko gerą mūsų darbuotoją didesne alga ir honorarais paviliojo G. Zimanas į „Komunisto" žurnalo redakciją.
(Bus daugiau)
 
Rubrika "Žurnalistikos istorija" yra SRTRF projketo dalis.
 
 
Paskutinį kartą atnaujinta: 2022-01-02 11:24
 
 

Komentarai (6)

Jūsų el. paštas

Julija Benediktavičienė

2021-10-09 13:13

Patiko

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Aldona Savickaitė

2021-10-09 12:52

O ką "Valstiečių laikraštyje" nebuvo moterų?

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rūta Marija Andriekienė

2021-10-09 12:51

Įdomu.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Feliksas Jaugėla

2021-10-09 12:18

Geras sumanymas. Žurnalistai - traukite, ką turite giliuose stalčiuose...

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Jurgis

2021-10-08 11:15

Maladiec, Antanai. Varyk taip ir toliau.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media