2019 m. birželio 16 d., Sekmadienis

Žurnalistikos istorija

*print*

Apolinaras Juodpusis:ką mena sena publikacija almanache „GUBOS“

2019-06-10
 
Apolinaras Juodpusis,
LŽS narys

 

Tarp savo senų knygų, kurias nė nežinau kodėl iki šiol išsaugojau, radau 1927 metų „Lietuvos" redakcijos Kaune leidinį - literatūros almanachą „GUBOS", o jame Vaclovo Biržiškos, Liudo Giros, Vinco Krėvės, Salomėjos Nėries, Stasio Santvaro, Vaižganto ir kitų ano meto autorių kūrinių: prozos, poezijos, net dailės darbų reprodukcijų.
Kadangi šiais metais ypatingo dėmesio nusipelnė mūsų etnografinis, geografinis ir istorinis regionas Žemaitija (šiemet žemaičiai švenčia savo krašto 800 metų jubiliejų), 2019-ieji paskelbti Žemaitijos metais, man, viekšniškiui, pirmiausia šiame almanache ir užkliuvo kultūros istoriko, teisininko, bibliografo, Kauno ir Vilniaus universitetų profesoriaus, filologijos habilituoto daktaro Vaclovo Biržiškos publikacija-bibliografinė apžvalga „Žemaitiškoji knyga". Teisininkas, įvairiapusis kultūros veikėjas, netgi kariškis Vaclovas Biržiška itin daug yra nuveikęs bibliografijos ir lietuvių knygos istorijos baruose, taigi pirmiausia tose „Gubose" ir atverčiau išsamią ankstyvųjų žemaitiškų knygų apžvalgą.
„ ... neseni dar tie laikai, kada visa lietuvių literatūra su mažomis tik išimtimis vien žemaitiškai buvo rašoma ar bent žemaičiavo..." - rašo V. Biržiška. Publikacijos autorius sako, jog nelemtam spaudos uždraudimui užėjus, kada net patys senieji rašytojai žemaičiai ir lietuviai kurį laiką svyravo ir pradėjo spausdinti knygutes rusų raidėmis, tie patys žemaičiai pirmieji organizavo savo knygų spausdinimą Prūsuose, pradėjo uoliausiai jas platinti, paragino savo atkaklumu ir Valančių, iš dalies net Ivinskį savo žemaitiškas knygutes spausdinti senoviška tarme... Mirus Valančiui, mirus 1881 m. paskutiniam žemaitiškos knygos mokihanui Ivinskiui, išnyko ir žemaitiškos knygos. Bet kada jos prasidėjo? - klausia V. Biržiška. 
Minimoje devyniolikos puslapių publikacijoje suskaičiau keliolika pavardžių, kurias V. Biržiška vienaip ar kitaip sieja su ankstyvąja žemaitiškų knygų, knygelių ar brošiūrų leidyba. Tai Pranciškus Voiciechovskis, Pranciškus Šrubauskis, Antanas Klementas, kunigai Klukas, Pabrėža, Rupeika, Vilmikas, Vizgirda ir kt. Lietuviškos spaudos tyrinėtojams, spaudos istorikams tos pavardės, neabejoju, žinomos, kitiems gi gal mažiau girdėtos arba visai nieko nesako. Todėl daugelio jų čia neįmanoma suminėti (nors visi svarbūs), apsiribosiu sustodamas ties svarbiausiais autoriais ir jų darbais, davusiais didžiausią impulsą šiuolaikinės lietuvių literatūros raidos pradžiai.
„Ar visos tos XVIII amž. knygutės, kad ir žemaičių noromis skaitomos, buvo žemaitiškos knygos? Į tai nelengva atsakyti. Matyt, dauguma autorių ar teisingiau vertėjų, nei lietuviškai, nei žemaitiškai gerai nemokėjo. Bet norėjo žemaitiškai rašyti ir manė, kad reikalui užtenka ir išoriškai sužemaitinti lenkiški žodžiai ir jie skaitytojams patiekti" - rašo V. Biržiška.
Apžvalgos autorius toliau rašo: „Suprantama - raštingumas liaudyje nebuvo dar prasiplatinęs. Nauji rašytojai rašė ne tiek liaudžiai, kiek kunigams ir negausingiems raštingiems bajorams, - o jie buvo po visą Lietuvą išsklaidyti, taigi įvairiomis tarmėmis gauna knygas... Šrubauskis yra grynas žemaitiškas rašytojas, nors ir nesirūpino didesniu savo kalbos grynumu, įvesdamas nemaža polonizmų, kurie buvo įsigalėję beveik visose XVIII amžiaus mūsų knygose ir iš dalies buvo lyg savotišku knygos žemaitiškumo požymiu." Apžvalgoje toliau skaitome, jog aštuonioliktojo amžiaus pabaigoj dalykai gerėja. Du beveik vienais metais gimę žemaičiai bajorai Dionizas Poška ir Antanas Klementas rašinėja ir savo pažįstamų tarpe platina žemaitiškas daineles. Tačiau rusų užplūdimas ir išplaukusios iš to politinės komplikacijos šiedviem neleidžia stoti naujo sąjūdžio priešaky, jie po senovei rašinėja savo eiles, bet nė nemėgina jų spausdinti. Buvo reikalingi kiti žmonės, dirbą palankesnėmis sąlygomis.
Čia V. Biržiška plačiau sustoja ties žemaičių vyskupo Juozapo Arnulpo Giedraičio (g. 1754 m.), kunigo Bonaventuros Goilevičiaus (g. 1752 m.), kunigo Vincento Vilmiko (g. 1780 m.) ir kitų darbais. Po jų pirmąjį obalsį duoda Simonas Daukantas, kuris 1822 m. rašo „Darbus senuju Lietuwiu yr Żemaycziu". Nors šis darbas spausdintas nebuvo, bent vilniečiams, esą, buvo gerai žinomas, o savo turiniu, savo žemaitiška kalba, savo tendencija negalėjo nepadaryti giliausios įtakos visiems, kam teko jį skaityti ar išgirsti. Įdomūs S. Daukanto „Pratarymo" baigiamieji žodžiai: „...džiaugsiuos yr lynksmynsiuos, jog pyrmasys tarp Lituwiu, gudresnems wirams norentems raszity, kela praskiniau" - nepasiliko be atbalsio. V. Biržiška tvirtina, jog visas būrelis panorėjo eiti Daukanto „praskintu keliu". Pradedamos rankioti apie savo kraštą žinios iš įvairių senesnių rašytojų, gaudomos senosios žemaitiškos lietuviškos knygos ir net bandoma jas iš naujo spausdinti, pagaliau savarankiškai gaminamos ir verčiamos iš kitų kalbų ir žemaičiams spausdinamos.
1829 m. Simanas Stanevičius išspausdina gražų rinkinį „Dainu Żemaycziu", kunigas Savickis spausdina „ant żemaytyszka leżuwe iszguldytas" „Kałbos dusziu su Dievu iszimtos isz knygu Szwęta Augustina", 1832 m., tik sukilimui pasibaigus, žemaičiai gauna Kaliksto Kassakauskio „Kałbriedą leżuwio żiamaytiszko" - gramatiką. O toliau Lauryno Ivinskio pirmasis „Metu skajtlus ukiszkas ant metu Wieszpaties 1846", kiti jo darbai, kunigas Kazimieras Prialgauskis bando sudaryti žemaičiams naują maldaknygę, vienas tiktai Daukantas duoda pasauliui, bet irgi ūkininkams skirtų knygučių, pagaliau vyskupo Motiejaus Valančiaus svarbiausias darbas, pasirodęs 1848 metais, žemaitiška dviejų tomų „Żemajtiu Wiskupiste". Mums, šiandienos žmonėms, gerai arba neblogai žinomas lietuviško rašto eržkėčiuotas kelias spaudos draudimo laikais, tad Vaclovo Biržiškos „Gubose" skelbtą apžvalgos galą baigiu jos faksimile ir autoriaus parašu.

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2019-06-10 13:08
 
Share |
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media