Žurnalistikos istorija

Tokiu pavadinimu straipsnis buvo išspausdintas „Gimtojo krašto" 1967 m. rugsėjo 14 d. Iš tikrųjų rašinį buvau pavadinęs kitaip - „Pas lietuviško midaus kūrėją". Tas Kultūrinių ryšių su užsienio lietuviais komiteto (anais laikais buvo tokia institucija) laikraštis mūsų savanoriams ir prievartiniams emigrantams pasakojo apie respublikos laimėjimus, vis gerėjantį ir gerėjantį gyvenimą, suprantama, ieškojo visokių įdomybių. Viena jų, matyt, galėjo būti ir mano pasakojimas apie midaus kūrėją Aleksandrą Sinkevičių. Po rašinio paskelbimo redakcijos darbuotojas sakė antraštę pakeitęs, nes tuo vėžiu norėjęs labiau sudominti užsienio skaitytojus.

Mintis parašyti straipsnį kilo atsitiktinai. Grįždamas iš komandiruotės po Prienų rajono kolūkius, nutariau užsukti į Stakliškes. Nors iš anksto nebuvau susitaręs, tylų pietų metą pravėriau įmonės kontoros duris. Už serijinio aptrinto tarnautojų stalo sėdėjo nedidelis žilstelėjęs žmogus. Pasirodė, jog tai pats įmonės vadovas. Sutiko papasakoti, sakė šiandien skubių reikalų neturįs.

Jaunystėje, tarpukario metais skaitęs apie seną lietuvišką midų, apie tai, kad po Žalgirio mūšio šiuo tauriu gėrimu Vytautas Didysis vaišinęs savo karius, kad midumi net būdavo drėkinamos drobulės, kad geriau gytų žaizdos. Tačiau amžiams slenkant, po visokių padalijimų ir okupacijų sunyko midaus virimo tradicijos. Ėmęs dirbti Klaipėdos alaus daryklos technologu, užsidegė idėja atrasti senovines midaus gamybos paslaptis, daryti bandymus.

1955 metais Kaune vykusiame aludarių pasitarime viešai kalbėjo, kad įmanoma atkurti lietuviško midaus gamybą. Tačiau tas pasiūlymas nieko nesudomino, nuvylė. Ir tik po poros metų ryžosi rašyti raštą į Maisto pramonės ministeriją, net nurodė midaus darymo receptą. Kaip įprasta, valdininkai buvo vangūs. Ir tik tada, kai midumi susidomėjo Lietkoopsąjungos vadovas P. Murauskas, prasidėjo tikri darbai. Buvo nuspręsta šį gėrimą virti Stakliškių alaus darykloje. A. Sinkevičius, daug negalvodamas paliko uostamiestį, atvyko gyventi į nuošalią kaimo gyvenvietę. Pradžioje dirbo vyresniuoju inžinieriumi, vėliau tapo ir šios įmonės vadovu. Džiaugėsi galėdamas įgyvendinti jaunystės idėją.

1958 m. spėjo subręsti trijų rūšių midus. Naujojo gėrimo pavyzdžius vertino dvi komisijos. Ministerijos specialistams naujovė nepatiko, bet degustacijos komisija midaus skonį, aromatą, spalvą ir skaidrumą įvertino labai gerai ir pasiūlė pradėti plačiai gaminti. 1960-aisiais pasirodė „Dainava", netrukus ant prekystalių lentynų atsirado „Bočiai" ir „Trakai". Maskvoje parodoje šie gėrimai buvo įvertinti sidabro ir bronzos medaliais.

-Bet ką čia daug pasakoti, eikime į cechus, geriau, kai patys viską pamatysite,- pasiūlė direktorius.

Štai didžiulis katilas: čia, verdančiame vandenyje, sustatyti medaus bidonai. Po to jau iškaitintas, išsilydęs medus pilamas į katilą, kur verdamas atskiestas. Išviręs, išputojęs vamzdžiais keliauja į kitą pastatą, į didžiulius kubilus. Juose keletą mėnesių bręsta, fermentuojasi, palaipsniui tampa tauriu gėrimu.

-Midus - „tingus" gėrimas, - pasakoja jo kūrėjas. - Antai „Dainava" subręsta tik po aštuonių mėnesių, „Bočių" midui reikia keturiolikos, „Trakų" - dvidešimt šešių mėnesių, o „Balzamas" galutinai susifermentuoja per pustrečių metų nuo gamybos pradžios. Užtat jis 50 laipsnių stiprumo, labai skanus.

Lietuvišką midų yra tyrę mokslininkai, jame atrado savybių, kliudančių vėžinėms ląstelėms daugintis. Tačiau neteko girdėti, kad koks šiuolaikinis daktaras būtų rekomendavęs gydytis midumi. Kas žino, galbūt tas gydymo būdas pamirštas kaip kad kelis šimtmečius buvo pamiršta pati midaus gamyba.

Vieną vakarą su Aleksandru Sinkevičiumi teko bendrauti ir neformalioje aplinkoje. Redaktorius Pranas Keibas surengė Prienų rajono laikraščio bene dvidešimties metų jubiliejaus minėjimą. Buvo iškilmingas susirinkimas, sakomos sveikinimo kalbos. Man buvo pavesta atstovauti mūsiškiam „Valstiečių laikraščiui". Po susirinkimo gerbtiną publiką pakvietė į kitą salę. Ilgas stalas buvo apkrautas užkandžiais, gėrimais. Atsisėdau stalo pakrašty šalia A. Sinkevičiaus. Atitrūkdami nuo tostų, pakalbėjome ir apie gyvenimą. Pašnekovas pajuokavo, kad trukdo dažni įmonės lankytojai, besitikintys lauktuvių, kad ne viskas taip gerai, kaip iš šalies atrodo, kad yra ir pavydo, intrigų, skundų, kad iš rajkomo ir pylos gaunąs.

Ant stalo puikavosi A. Sinkevičiaus dovana - gal kokių dešimties litrų statinaitė firminio gėrimo „Prienų šilai". Įkaitę rajono bosai pradėjo girti tuos šilus, siūlė jų kūrėjui rėžti tostą. Mano kaimynas atsistojęs be jokių gražbyliavimų pasakė, ko reikalavo, pakėlė taurelę. Tačiau pastebėjau, kad per visą vakarą neišdažė nė to vieno stiklelio. O gėrimas išties buvo puikus. Tik niekur ir niekada daugiau tų „Prienų šilų" neteko pastebėti.

Po keliolikos metų, jau nepriklausomos Lietuvos laikais, Prienuose įvyko išvažiuojamasis „Savivaldybių žinių" redakcijos kolegijos posėdis. Po oficialios dalies susipažinome su rajono įžymybėmis. Šeimininkai nusivežė ir į Stakliškes, apžiūrėjome išaugusią, išsiplėtusią įmonę. Didžiuliame, moderniai įrengtame rūsyje baltose metalinėse cisternose brendo midutis. Naujieji savininkai surengė gėrimų degustaciją, pasakojo apie planus, ateities užmojus. Tik kažkodėl niekas neprisiminė Amžinybėn iškeliavusio lietuviško midaus atkūrėjo Aleksandro Sinkevičiaus.