2022 m. birželio 26 d., Sekmadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistikos istorija

*print*

Archyvas :: Antanas Anskaitis: KELI ŠTRICHAI BUVUSIŲ KOLEGŲ PORTRETAMS

2021-11-28
 
Su žemdirbystės skyriaus vedėja Aldona  Kudžmaite išbandome redakcijos „laivyną“

Su žemdirbystės skyriaus vedėja Aldona Kudžmaite išbandome redakcijos „laivyną“

Pabaiga. Pradžia 2021 10 08

 

Antanas Anskaitis

 

Dirbdamas įvairiuose leidiniuose, bendravau su keliomis dešimtimis įdomių, kūrybingų, šmaikščių, originalių kolegų. Visi jie savo priemonėmis pasakojo apie svarbiausius įvykius, piešė iškilių žmonių portretus. O pasakojimų apie pačius spaudos darbuotojus maža. Norėčiau nors kiek šią disproporciją išlyginti. Šįkart prisiminimai apie buvusį originalų, aštrialiežuvį „Valstiečių laikraščio" kultūros skyriaus vedėją Antaną STIKLAKĮ.
GRYNAKRAUJIS SANGVINIKAS
Pagal temperamentą žmonės skirstomi į keturis tipus - sangvinikus, cholerikus, flegmatikus,melancholikus, tačiau grynų tipų reta, dažniausiai būna „visko po truputį". O Antaną Stiklakį nesuklysdamas galėčiau vadinti grynaveisliu sangviniku. Užsidegs - kalnus nuvers, perdegs - vieni pelenai liks. Šis sangvinikas „Valstiečių laikraštyje" išarė ilgą ir gražią kūrybinę vagą. Pradžioje buvo Marijampolės krašto korespondentas. Kūrybinio pakilimo metu parašydavo smagių korespondencijų, feljetonų. Dar ir dabar prisimenu korespondenciją, kai dūdų orkestrui grojant kolūkiečiai iš klumpių vertė pirmininką. Kokį pusmetį tą rašinį redaktorius įvardydavo kaip pavyzdinį. Bet užeidavo tylos metas, ir kokį mėnesį iš Suvalkijos korespondento nesulaukdavome nė eilutės. Gal užgeria, galvojo redakcijos vadovai. Pasirodė, priežastis rimtesnė: mūsų korespondentas dar bendradarbiavo Marijampolės dramos teatre (iki 1959 m. toks teatras dar buvo), tad tekdavo vaidinti, važiuoti į kūrybines išvykas. Pasakoja, gerai vaidinęs kunigą, po to net patį Leniną. Gyvenimo akibrokštas - buvo kažkuo panašus į revoliucijos vadą: mažiukas, didele pliktelėjusia galva, skvarbiu žvilgsniu. Net buvo gimęs tą pačią dieną kaip Leninas - balandžio 22-ąją.
Kad atitrauktų nuo tų vaidinimų, mūsų korespondentą perkėlė dirbti į Vilnių literatūriniu darbuotoju į Kultūros skyrių. Pajutom, iškart padidėjo kūrybinis žurnalisto našumas. Greitai tapo svarbiausiu redakcijos humoristu, šeštadieninio „Spyglio" rengėju, netrukus ir skyriaus vedėju. Kad „Valstiečių laikraščio" tiražas išaugo beveik iki 400 tūkst. egzempliorių, yra nemažas ir A. Stiklakio, jo humoro skyrelio nuopelnas. Gaila, dabartinėje žiniasklaidoje stebėtinai mažai humoro laidų ir humoristinių rašinių.
Karštas A.Stiklakio temperamentas buvo ir didelis pliusas, ir nemažas trūkumas. Keletą metų buvau renkamas redakcijos profsąjungos pirmininku. Patyriau įdomų dėsningumą: jei kuo nors uždegi Stiklakį, žiūrėk, užsidegs ir kiti. Kažkaip įkalbėjome Stiklakį, kad redakcijai vertėtų įsigyti porą baidarių, laisvalaikiu pasiirstytume, pasimaudytume, žuvelę patrauktume, tyru oru pakvėpuotume. Užsidegė Stiklakis: „Koks geras daiktas tos baidarės, kodėl anksčiau apie jas nepagalvojom..." Paėmęs už parankės, veduosi per kabinetus. Stiklakis dega, agituoja, įrodinėja, žurnalistai krapšto pinigines. Aš vos spėju pildyti aukų lapą. Duoda kas vieną, kas du, o kas net penkis rublius. Per kelis pasivaikščiojimus algų gavimo dienomis prisirinkome tiek pinigų, kad galėjome statyti net keturių baidarių flotiliją.
Baidares gamino toks visų galų meistras Kepalas, buvęs Filharmonijos choristas, tremtinys, tapęs „Žalgirio" vandens bazės ūkvedžiu. Ta bazė buvo labai patogioje vietoje, prie būsimo tilto, jungsiančio Antakalnį su Žirmūnais, šalia Šv. Petro ir Povilo bažnyčios. Kartą vasarą redaktorius sunerimo: kai tik gražesnė, saulėta diena, apie pietus redakcija ištuštėja, nėra kam dirbti, su kuo pasitarti, žurnalistai pasirodo tik apie 15 val. Išsiaiškino, kad dėl to kaltas mūsų „laivynas". Būdavo, kai karšta, griebiame baidares ir iriamės į Valakupių pliažą maudytis. Tiesa, vyresni, labiau tingūs likdavo kaitintis pakrūmėje šalia buvusio žiemos uosto. Redaktorius uždraudė tą smagų darbo dienų paįvairinimą. Tačiau savaitgaliais buvo tiek norinčių, kad baidares reikėdavo užsisakyti iš anksto.
Mūsų sangvinikas mėgo girtis esąs geriausias redakcijoje žvejys, muselininkas, gaudydamas kiršlius, ne karą išvaikščiojęs Musios pakrantes. O aš tik neseniai buvau įsitaisęs spiningą. Taigi spiningaujame iš vienos valties ankstyvą rytą Bebrusų ežere. Aš užmetu kokia dvidešimt metrų, nelabai tiksliai pataikydamas, Stiklakis užsimoja, žiūriu, blizgė lekia kokį pusšimtį metrų, ir vis ten, kur reikia, šalia lelijų ar nendryno. Man tik trinkt - ir ištraukiu kilograminę lydeką. A. Stiklakis žiūri baltom akim, greitai keičia blizgę į tokią, kaip maniškė. Po kokios dešimties mininučių man trinkteli antroji kilograminė. Mano bendravaltis prapliumpa keiktis - „rupūže, matj, na grinoriui ir sekasi". Neištraukė tąryt žvejybos asas nė vienos lydekos, grįžo iš žvejybos juodas kaip debesis.
A. Stiklakis buvo vienas iš nedaugelio žurnalistų, atvirai reiškusių savo pažiūras, kritikavusių valdžios sprendimus. Pasigirdavo, kad gimęs laimingais 1927 metais, karas pasibaigė anksčiau negu kad būtų ėmę į kariuomenę. Kartą užeinu į Kultūros skyriaus kabinetą. Nuo ginčo įkaitę vienas prieš kitą atsistoję mūsų sangvinikas ir labai idėjiškas, poeto gyslelę turįs Algimantas Stankevičius. „Revizionistas tu esi! - meta priešininką naikinamą frazę Stankevičius. „O tu stulpininkas, komunistinis šventeiva prakeiktas", - ir trenkia kumščiu į stalą, kad net stiklas pažyra. Nė vienas nemato nei to stalo, nei įėjusio pašaliečio.
Artėjant senatvei, vis pasiskųsdavo, kad jau pagriso jam ta žurnalistika ir garsiai pareikšdavo, kad paliks darbą pačią pirmą pensinio amžiaus dieną, dargi 17 valandą nurodydavo. Tačiau neišlaikė nekart garsiai afišuoto pažado, mat, būsimam pensininkui redaktorius pažadėjo paskyrą įsigyti automobilį. Tik tos paskyros dar teko laukti gerą pusmetį ir dirbti vis girdint bendradarbių pasišaipymus dėl žodžio nesilaikymo. Galų gale, sulaukęs automobilio ir pensijos, išvažiavo į žmonos tėviškę ežerais turtingame Švenčionių rajone.

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2022-01-02 11:26
 
 

Komentarai (1)

Jūsų el. paštas

Jonas

2021-12-26 15:03

Miela prisiminti senus bičiulius.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media