2022 m. liepos 7 d., Ketvirtadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistikos istorija

*print*

Archyvas :: Antanas Anskaitis: Kur čiauška septynios lakštingalos

2022-02-23
 
Antanas Anskaitis

Antanas Anskaitis

Antanas Anskaitis

Apie Salomėjos Nėries kūrybą daug prirašyta. Sovietmečiu šlovino jos patriotizmą, gilų lyriškumą, dabar kai kas poetę vadina vos ne tautos išdavike. Be abejo, literatūros žinovai, o ir diletantai, dar margins popieriaus lapus, įvairiausiai vertins, nes didis žmogus tarsi kometa: kam nebuvo lemta prasilenkti su įkaitusiu branduoliu, tas jaučiasi patenkintas prisilietęs prie švytinčios uodegos.
Tačiau ilgą laiką stebino rašančių vienpusiškumas - poetės jaunystės kūryba, pažiūrų keitimas, tragiški paskutiniai gyvenimo metai. Apie šeimą, tėvus, brolius, seseris - nė žodžio, tarsi poetė būtų nusileidusi iš kito pasaulio. Anais laikais nutylėdavo, nes ji neatitiko sovietmečio kanonų: tarybinė poetė buvo kilusi iš kaimo turtuolių, vadintų buožėmis, šeimos. Atrodė, kad ir dabar Bačinskų šeima, tik jau dėl kitų priežasčių, gyvens savo dienas tiksliai neįvardyta, pilnom lūpom nepasakyta, pusiau nuslėpta, pusiau nutylėta.
SAULIUS, VADINTAS BALANDUKU
Kai 1994 metais sužinojau, kad žemę ir sodybą atgavo tikrasis šeimininkas, Salomėjos Nėries sūnus, užsidegiau noru nuvažiuoti į Kiršų kaimą. Gal pavyks nuplėšti tos pusiau paslapties šydą?
Buvo vėjuota, šalta birželio diena. Vakaris vieną po kito ginė juodus lietaus debesis. Švystelės saulė, nespės pradžiūti, žiūrėk, vėl pila. Šieną tenka vogte vogti. Gal tie lietūs padėjo - mudu su fotokorespondentu Stasiu Laukiu šeimininkus radome namie. Moteris - nedidukė, judri, greitakalbė, mėgstanti bendrauti. Po penkių minučių jautėmės tarsi seni pažįstami.
- Saulius, mano vyras, yra tikras Salomėjos sūnus, gimęs 1937 metaism - pasakė ji.
Prisiminiau poetės dienoraščio ištrauką: „Nė vieno garso iš tėvynės negirdėjau per baisias košmaro savaites. Karo tremtiniai mudu su Balanduku. Kur mūsų brangus tėtukas?"
-Tas pats, jis, taip Salomėja jį mažą vadindavo.
Neiškenčiau nepaklausęs, kaip susipažino, ar seniai gyvena kartu.
-Aš - pasvalietė. Baigusi vidurinę, dirbau Švobiškyje pašto viršininke. Jis - dailininkas, piešė kolūkiui vaizdinės agitacijos stendus. Atėjo paskambinti, taip ir susipažinome. 1967 metais susituokėme. Saulius visas į tėvą skulptorių Bernardą Bučą. Kartu dirbdavo, kai reikėdavo prisidurti pinigo, apiformindavo kultūros namų sales, piešdavo stendus, plakatus. Aš - kaimiečio dukra, praktiškesnė, mėgstu ūkininkauti, Kaune gyvendama truputį komercijos griebiausi, siuvyklą turėjau, siuvinius į Maskvą veždavau, neblogai uždirbdavau. Šiek tiek susitaupėm pinigų. Saulius vis norėjo: „Atsiimam, atsiimam!" Štai jau treti metai ūkininkaujame.
Papasakojo, kad visas santaupas sudėjo į ūkį. Pirko karvių, arklį, pernai augino 150 žąsų. „Tik apie trečdalį tų žąsų išvogė". Dabar laiko 18 galvijų, iš jų trys melžiamos karvės. Ant tvarto prigrūsta šieno - suspėjo susivežti iki lietų. Dar augina cukrinius runkelius, mišinius.
Pasirodė, matyt po pogulio, ir šeimininkas - aukštas, baltaplaukis, gunktelėjęs, trumpi žili ūsiukai. Pagalvojau: „Štai koks jis, tas Balandukas. Visai nepanašus į Salomėją".
DAILININKAS, TAPĘS ŪKININKU
Tikras šiauriečio tipas. Lėtas, santūrus. Ištars porą žodžių, minutę pagalvos, bet pasakys - lipte prilips.
- Kaip atsitiko, kad būdamas dailininkas, tapote ūkininku?
- Kad čia išliktų - svarbu, - apvedė ranka sodybą. - Jei mėnesį būtume pavėlavę, nė stogų nebūtume radę. Toks buvo vogimas. Daug falšo pridirbta Lietuvoje.
Atsikėlė, sako, 1992-jų balandžio pirmąją. Apsigyveno buvusios kiaulidės gale, pašarų virtuvėje. Pasistatė krosnį, įdėjo grindis. Ten gyvena iki šiol. Salomėjos Nėries sūnus Saulius Bučas, jo žmona Laima, trejų metų sūnelis Simukas, dar jaunėliai vaikai Bernardas su Kęstučiu, dar Laimos Bučienės brolis. Pasakoja, žiemą būna labai šalta ir ankšta. Beje, priminsim, Bučų šeima - daugiavaikė. Vyriausias sūnus Mindaugas vedęs, įsikūręs atskirai. Neseniai ištekėjusi duktė Salomėja prižiūri tėvų butą Kaune, o su ja kartu gyvena Gertrūda, dar mokinė. Jei būtų poetė gyva, labai didžiuotųsi turėdama tiek daug vaikaičių.
Didžiausias Sauliaus noras - atstatyti gyvenamąjį namą. Jo nepalietė karo ugnis. Apie pusantrų metų jame buvo įsikūrę rusų išminuotojai. Baigę darbus, išsiardė ir išsivežė pastatą. Likę jo brėžiniai. Beje, panašus namas, sako, yra ir Kaune, Žemaičių gatvėje. Tad nebūtų sunku atstatyti tiksliai tokį, kokį po pirmojo pasaulinio karo surentė senelis Simonas Bačinskas.
- Tokiam namui reiktų apie 25 tūkstančių žaliųjų, - aiškina Saulius Bučas. - Kur čia juos uždirbsi! Tos kainos auga kaip ant mielių. Už vagnoriukus šieno vartytuvo nenupirkom, tai dabar už litus neįkandam. Ir dar brangs. Pyktelėjęs apibendrina. - Čia jokia rinka, tai spekuliacija, laukinis kapitalizmas. Kas įmano, tas grobia. Paskaičiavom - žemę dirbti neapsimoka. Nuostoliai ir nuostoliai. Ta vadinama Vyriausybė leidžia viską įvežti, produktus, kurie, supranti, daug prastesnės kokybės negu vietiniai, tik gražiam įpakavime. Aš nenoriu keiktis, grynas mėšlas tie jų produktai. O čia brangi chemija, tai mes valgom tikrą maistą.
Šeimininkė pridūrė, kad norėjo parduoti butą Kaune, tačiau persigalvojo. Šeima didelė, turi gausią biblioteką, apie 5 tūkst. knygų. Visą gyvenimą knygas pirko, negi dabar išmesi. Tad svajonė atstatyti gyvenamąjį namą vis labiau tolsta.
EKSKURSIJOS
Mums bekalbant, atburzgė autobusas. Kieme pasipylė būrys vaikų. Paaiškėjo, po literatūros vietas keliauja Kėdainių vidurinės mokyklos mokytoja Danutė Skaraitienė su savo mokiniais. Tad netikėtai ir mes tapome ekskursijos dalyviais. Laima Bučienė vaikams pasiūlė šviežio pieno, po to vedžiodama po sodybą, pasakojo:
- Šitie raudoni pastatai statyti Salomėjos senelio. Buvo pavyzdinis ūkis, turėjo 34 hektarus žemės, dar apie 30 nuomodavo. Samdė keturis žmones, o per darbymetį - dar kelis. Laikė 4 arklius, 8 kontroliuojamas karves, apie šimtą kiaulių, daug žąsų. Turėjo kuliamąją, motorą, visokio inventoriaus. Šeštadieniais atvažiuodavo ekskursijos pasimokyti, kaip ūkininkauti. Čia lankėsi net ir Lietuvos prezidentas Antanas Smetona.
Nusivedė prie obelies, augančios netoli kūdros.
- Šita palinkusi, saldinukė, buvo vadinama miegančiąja obelimi. Po ja labai mėgo pasėdėti Salomėja, ne vieną eilėraštį sukūrė. Čia labai graži aplinka, daug medžių, krūmų, dvi kūdros. Pavasarį be perstojo čiauška lakštingalos, vieną rytą net septynias suskaičiavau. Ten teka Širvinta, toliau tyvuliuoja ežeras. Ši nuostabi aplinka ir suformavo poetę...
O kaip smalsiai mokiniai sužiuro į Simuką, sužinoję, kad jis - Salomėjos Nėries anūkas.
Vasarą beveik kasdien čia atvažiuoja po vieną ar net kelias ekskursijas. Šeimininkams būtų geriau, jei lankytųsi šeštadieniais, mažiau trukdytų dirbti. Bet argi atsisakysi nepapasakojęs - poetės tėviškėje kiekvienas svečias brangus.
AKMENĖLIS TURI ŠALTĄ ŠIRDĮ
Atėjo pietų metas. Išlydėjusi ekskursiją, šeimininkė sukruto - kuo čia žurnalistus pavaišinti. Nė nepajutom, kaip ant staliuko, stovinčio lauke, šalia gyvenamojo namo pamatų, atsirado kaimiškų lašinių, o po to ir skanios suvalkietiškos kiaušinienės su spirgučiais. Sėdėjom ant šaltų marmurinių suoliukų, tų pačių, kurie dar neseniai buvo Kaune, Karo muziejaus sodely, šalia Salomėjos Nėries kapo. Perkėlus poetės palaikus į kapines, jie tapo nereikalingi, bet, pasak sūnaus, negi išmesi.
Pasakojo apie šeimą. Apie praeitus kryžiaus kelius, kol atgavo ūkį, apie nemandagius žmones, kurie ir dabar elgiasi kaip sovietmetį, kai galėjo imti, glemžti, vogti ką norėjo.
Sužinojome apie jaunesnį Salomėjos Nėries brolį Viktorą, gimusį 1905 metais, sumanų diplomuotą agronomą, prieš karą tvarkiusį tėvų ūkį, seserį Oną, gimusią 1907 m. Ir apie poetės motiną Uršulę, brolį Bronių. Visi jie iki mirties gyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose. 1944-aisiais, netoliese nusistovėjus fronto linijai, vokiečiai Bačinskų šeimą, kaip ir daugelį kitų pafrontės gyventojų, evakavo į vakarus. Atėjus sovietmečiui, visas užgyventas Bačinskų šeimos turtas buvo nacionalizuotas, atiteko kolūkiui. Poetės motinos, brolių, sesers kaulus priglaudė Amerikos žemė.
Kai 1989 metų pavasarį buvo priimtas Valstiečių ūkių įstatymas, Saulius Bučas panoro susigrąžinti senelių žemę, ūkininkauti. Tačiau Vilkaviškio rajono valdininkai atsisakė tenkinti prašymą. Teko kreiptis į tuometinę Ministrų Tarybą. Po kiek laiko iš tos aukštos įstaigos gavo atsakymą. L. Bučienė atnešė jį pasiskaityti. Atsakyme juodu ant balto buvo parašyta: „Lietuvos TSR Ministrų Tarybos vadovybė, išnagrinėjusi Jūsų pareiškimą dėl sodybos Vilkaviškio rajono Kiršų kaime perdavimo, nerado įstatyminio pagrindo patenkinti Jūsų prašymą. J. Panamariovas, Agropramoninių šakų skyriaus vedėjas".
Beveik dvejus metus Salomėjos Nėries sūnus kovojo, kol atgavo savo senelių žemę. Ką kalbėti apie paprastus žmones, jei sugebama taip pasielgti su garsios poetės ir nusipelniusio skulptoriaus sūnumi.
Mums bekalbant į kiemą atvažiavo lengvasis automobilis. Laima nubėgo pas svečią. Po kiek laiko grįžo patenkinta:
- Atvažiavo lentpjūvės vedėjas, pranešė, kad išpjovė tvoros lentas. Norime sodybą aptverti, bus tvarkingiau, matys, kad gyvena žmonės.
Saulius pasvajojo: jei pavyktų atstatyti gyvenamąjį namą, antrame aukšte įrengtų poilsio kambarius rašytojams, menininkams pailsėti, pamedituoti, žmonėms, pavargusiems nuo miesto triukšmo, prasiblaškyti, pauogauti, lakštingalų pasiklausyti. Žada nupirkti pora ponių, kad ekskursantai galėtų pasivažinėti poetės vaikščiotais takais. Salomėjos Nėries gimtinė galėtų būti unikali, daugeliui patraukli kaimo turizmo sodyba.
APIE DIEMEDĮ IR ŽĄSINĄ MOLIŪGĄ
Šis pokalbis su garsiosios poetės sūnumi ir marčia buvo išspausdintas „Lietuvos aido" 1994 m. birželio 30 d. Praėjus metams, 1995 m. liepos pabaigoje vėl aplankiau poetės sūnaus šeimą.
Viskas atrodė kaip pernai. Tie patys raudonų plytų tvartai, kurių viename gale, buvusioje virtuvėje įsikūrusi šeima, tie patys mūriniai gyvenamojo namo pamatai. Tiesa, labiau pabalęs lėtakalbis poetės sūnus, tačiau nė kiek nepasikeitusi judri šeimininkė. Gerokai ūgtelėjęs jauniausias poetės Salomėjos Nėries vaikaitis Simukas, visoje sodyboje prisibijantis tik to pikto juodo gaidžio, kurį mielai nušautų, jei tik šautuvą turėtų. Ošė tie patys beržai svyruonėliai, kaleno gandrai, ant gelžbetoninio elektros stulpo susisukę lizdą. Nuo vaisių gausumo net palinko senoji saldinukė, Salomėjos vadinta miegančiąja obelimi.
Šeimininką radome kieme, savo amželį bebaigiančioje „Volgoje"... besiklausantį radijo laidos. „Noriu sužinoti, kokia orų prognozė". Vėliau pasakos apie konfliktą su Vilkaviškio elektros tinklais. Atvažiavo patikrinti, rado suskilusį skaitliuko stiklą, užuot pataisę, atjungė elektrą. Tad dabar ūkis be elektros, o žinių, kad neatitrūktų nuo pasaulio, pasiklauso įsijungęs automobilio radijo imtuvą.
Vėl kaip ir pernai susėdome prie lauko stalo ant šaltų marmurinių suoliukų, atsivežtų nuo buvusio poetės kapo Kaune, Karo muziejaus sodelyje. Ant stalo atsirado šviežio pieno, varškės, neseniai išsukto medaus. Aktyviausias medaus valgytojas Simukas, o vyresnieji jo broliai Bernardas ir Kęstutis - tikri bitininkai, kasmet vis plečiantys bityną. Mūsų lankymosi dieną Bernardas, Alvito mokyklos mokinys, sugavo bičių spiečių, susimetusį ant kartoninės dėžės, ramiai nunešė į rūsį, kad, pajutusios šaltį, pilkosios susimestų į kamuoliuką. Kol bitutes šaldė, papasakojo, kaip studijavo J. Kriščiūno „Bitininkystės" vadovėlį, kaip ūkyje augina medingąsias mėlynžiedes facelijas.
Dvidešimtmetis poetės vaikaitis Kęstutis kartu su šeimininkės broliu - bene svarbiausi ūkininkai, šienpjoviai, gyvulių augintojai O dvylikametė Gertrūda, akordionistė, pas tėvus atvažiuoja tik vasarą. Prasidėjus mokslo metams, grįžta į Kauną, gyvena su vyresniąja seserimi Salomėja, turinčia savo šeimą. Atskirai įsikūręs ir vyriausias Bučų sūnus Mindaugas.
Šeimininkas darbo drabužiais, auliniais batais. Laima mestelėjo:
- Nors nusiskusti galėtum. Į ką dabar panašus?
- Mano žmona lenkiško charakterio, atrodo, išsipuošk ir tik svečių lauk. Lyg ir dirbti nereikėtų, tik ekskursantus priiminėk.
Dar pyktelėjo, kad ekskursijų vadovai dažnai nemandagiai elgiasi, automobiliais atvažiuoja į kiemą, baido gyvulius, paukščius, nors prie sodybos įrengta automobilių stovėjimo aikštelė. Pabėdojo, kad tų darbų begalės. Visą vasarą nepadeda dalgio. Vien sodyba apie 5 hektarai, po obelimis tarp medžių šienapjove nepravažiuosi, melioracijos šlaitus tik dalgiu tenupjausi. Šeimininkė skuba pridurti: kanaluose lapės urvus išsirausia, lapiukus veda.
-Tos lapės šiemet jau šešis kalakutus nusinešė, du povus, net verkiau, tokie gražūs buvo, o vištų - be skaičiaus.
Sodyboje daug visokių paukščių. Vaikšto ir būrys žąsų.
- Čia tos didžiosios, moliūginės, kitų dar rusiškom vadinamos. Vienas žąsinas net 12 kilogramų svėrė. Norim, kad į ekskursiją atvažiavę vaikučiai pamatytų, kaip atrodo tas žąsinas moliūgas, kuris išskrido į dausas, - vis pasakoja šeimininkė ir priduria. - Šiemet labai gražiai žaliuoja diemedis, gal laimės linki...
Atsisveikinom kaip seni pažįstami. Apie šį susitikimą rašiau „Lietuvos aido" 1995 m. liepos 29 d. numeryje. Daugiau Salomėjos Nėries gimtinėje lankytis neteko. Praslinkus nemažai laiko, sužinojau, kad niūrią 2007 metų žiemos dieną poetės sūnus paliko šią žemelę taip ir nepajėgęs įgyvendinti savo svajonės - atstatyti poetės gimtąjį namą. Neatsirado nei rėmėjų, nei padėjėjų. Nei Kultūros ministerijoje, nei rajono savivaldybėje. Palaidotas Alvito kapinėse, netoli nuo poetės gimtinės. Norėčiau tikėti, galbūt ateityje tą svajonę - atstatyti gyvenamąjį namą - tikrove pavers poetės vaikaičiai. Gal atsiras koks turtingas, literatūrai neabejingas rėmėjas.
Paskutinį kartą atnaujinta: 2022-03-16 11:03
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media