2022 m. liepos 7 d., Ketvirtadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistikos istorija

*print*

Archyvas :: Antanas Anskaitis: Nuotykingos kelionės po zanavykų kraštą

2022-01-19
 
Prie Sudargo piliakalnio. 2008 metai. Iš autoriaus archyvo

Prie Sudargo piliakalnio. 2008 metai. Iš autoriaus archyvo

Antanas Anskaitis
Sūduvos šiaurėje, dainingame didžiųjų kalbininkų ir mažesnių kalbos mokovų krašte, kaip žurnalistui teko lankytis keliolika kartų, retsykiais patirti smagių nuotykių.
Anais laikais apie septynerius metus buvo Kudirkos Naumiesčio rajonas. Šaltą žiemos dieną tryniausi po to rajono kolūkius. Vakarop, baigęs darbus, atėjau į miestelio valgyklą numalšinti alkį. Salės kampe kaip ir visi lankytojai pasikabinau paltą, kepurę. Pasrėbęs suvalkietiškų barščių ir sudorojęs kotletą, ruošiuosi išeiti, apsivelku paltą, tik nerandu savo ausinės. Jos vietoj kabo sena, nuo dulkių ir prakaito pajuodusi kepurė. Klausinėju, tik niekas nematė, kur maniškė išgaravo. Bet būta didžiadvasiško suvalkiečių vagies. Su ta jo palikta palaike kepure parvažiavau į Vilnių ir džiaugiausi per speigą nenušalęs ausų.
Kartą redakcijai parašė laišką kolūkio kalvis iš Plokščių apylinkės. Bekalant atšokusi metalo žiežirba pataikė tiesiai į akį. Kalvis prašė pirmininko išduoti pažymą apie nelaimingą atsitikimą, reikalingą invalidumo pašalpai gauti. Kolūkio biurokratai, matyt, bijodami, kad gali gauti pylos dėl saugumo reikalavimų nepaisymo, tos pažymos duoti atsisakė. Kovo mėnesį, per patį pavasario polaidį, išsiruošiau tirti skundą. Iš Šakių visą kelią į Plokščių tarpumiškes kulniavau pėsčias. Kol pasikalbėjom su kalviu, ūkio vadovais, atėjo pavakarė. Į viešbutį grįžau vėlų vakarą lyg medinėm kojom ir iki kelių peršlapęs. Tądien sukoriau apie 40 kilometrų. Vėliau jau buvau gudresnis, atvykęs į rajoną, prašydavau, kad nors į vieną pusę pavėžėtų. Pagelbėdavo ir rajonų redakcijos, paprašytos paskolindavo dviratį. Automobilių neturėjo, tai vertėsi dviračia transporto priemone.
Kalvio žmona paruošė pietus, išvirė kukulaičių. Pienišką sriubą srėbėme aliuminiais šaukštais iš aliuminių lėkščių. Šia proga pravartu priminti, kad pokario metai buvo aliuminio aukso amžius. Kaimo žmonės pietus virdavo aliuminiuose puoduose, semdavo sriubą aliuminiais samčiais, pildavo į aliumines lėkštes, srėbdavo aliuminiais šaukštais.
Džiaugiausi, kad kalviui padėjau, susitvarkęs reikiamus dokumentus, gavo pašalpą. Spausdintas žodis tada daug reiškė. Balandžio pabaigoje atvažiavo aplankyti studijuojantį sūnų, užsuko į redakciją, atvežė dovanų didelį sūrį. Stebėjausi, kad į Vilnių atvažiavo baltais medžiaginiais bateliais. Nežinau, kaip grįžo, nes naktį oras pabjuro, užėjo šlapdriba.
Pirmoji didžioji 1961 metų politinė ir ūkinė kampanija buvo pinigų keitimas. Sklandė gandai, kad keis ne visus pinigus, kad ne visi suspės, kad padidės kainos ir t.t. Pinigų keitimo išvakarėse „Valstiečių laikraščio" redakcija, norėdama nuraminti žmones, nutarė kokiame atokiame kaime surengti klausimų-atsakymų vakarą. Gavę autobusiuką ir susikvietę keletą įvairių sričių specialistų, lietingą ir vėjuotą gruodžio pavakarę nuvažiavome į nuošalų, netoli Kaliningrado srities buvusį Šakių rajono „Tiesos" kolūkį. Prie posūkio iš vieškelio mūsų laukė kolūkio traktorius su didelėm šlypkėm, ant medinių pavažų sukalta lentų platforma. Visa garbinga kompanija - sveikatos apsaugos ministro pavaduotojas M. Zaikauskas, garsus paskaitininkas profesorius K.Daukšas, SSRS valstybinio banko Lietuvos kontoros skyriaus viršininkas J. Skardžius, teisininkas J. Žėruolis bei dar, įskaitant žurnalistus, bene šeši kiti vyrai sėkmingai tomis šlypkėmis atplaukėme į kolūkio kultūros namus ir labai nustebome pamatę pilną salę žmonių. Kaip jie tamsoje sugebėjo ateiti per purvynus, man ir dabar neaišku.
Iš pradžių bankininkas kalbėjo ir atsakinėjo apie pinigus, po to pasipylė visokių kitokių klausimų, kad nėra ambulatorijos, kad norint pasitaisyti dantį reikia triskart važiuoti į Šakius ir sugaišti tris dienas, kokių reikia dokumentų pasistatyti daržinę, kodėl teisėjai renkami ilgesniam laikui negu deputatai. Kolūkio pirmininkas J. Unikauskas papasakojo keistą situaciją: įrengė pirtį, malkas kūrena, vandenį kaitina, o lankytojų nesulaukia. Medikas ėmė agituoti suvalkiečius, koks geras daiktas ta pirtis. Vienas pagyvenęs vyras mestelėjo: „Negi eisi tris kilometrus į pirtį, grįždamas peršalsi ir susirgsi". Ministro pavaduotojas ėmė raminti: „Nebijokite, aš žinau, Aukštaitijoje žmonės, išsimaudę pirtyje, grūdinasi šaltu iš ežero atsineštu vandeniu, ir tada nebaisus joks šaltis". „O kurgi tą ežerą gausi?"- nusikvatojo salė. Daugiausia klausimų teko profesoriui Daukšui, net tokį - kaip žiūrėti į meilę iš pirmo žvilgsnio, į visus atsakė, kad net salė kvatojo. Tas vakaras su kaimiečių parūkymais truko geras tris valandas.
Po visų atsakymų pirmininkas svečius pakvietė į kitą kambarį. Stalas buvo apkrautas kaimiškomis gėrybėmis. Valgėm, gėrėm, net per barzdą varvėjo. Kai kurie paskui stebėjosi, krautuvėse nieko nėra, iš kur tuos skilandžius suvalkiečiai prasimano. Kelionę atgal vėl pradėjome tomis traktorinėmis šlypkėmis. Buvo smagu, nejautėm nė vėjo gūsių. Kai kas siūlė nakvoti Šakių viešbutyje. Bankininkas vos nepravirko, sako, negalįs svetimoje vietoje užmigti, išvargstąs, nervus sugadinąs. Pasigailėjom, nutarėme grįžti naktį. Visą kelią klegėjom, klausėmės profesoriaus anekdotų. Bankininkas pajutęs, kad artėja prie palaimingų namų, atsipalaidavo, atsilošė ir giliai užmigo. Paryčiui Vilniuje buvo šviežias kaip ridikas, tik anekdotų negirdėjęs. Klausimų-atsakymų vakaro aprašymą išspausdinome 1960 m. gruodžio 11 d. „Valstiečių laikraščio" numeryje.
Vienąkart, N. Chruščiovo laikais, buvo sukeltas toks judėjimas, vadintas dirbti ir gyventi komunistiškai. Dabar galvoju, neblogos būta idėjos, jog reikia sąžiningai dirbti, mokytis, kultūringai elgtis, nevogti, nesimušti, nesvetimoteriauti. Tik tos komunistinio darbo brigados buvo kurpiamos, kaip įprasta, varu. Su „Valstiečių laikraščio" fotokorespondentu S. Algiu (Šliomos Faino slapyvardis) tokią brigadą susiradome lankydamiesi Šakių rajono „Paryžiaus komunos" kolūkyje, atokaus Vaitiekupio kaimo karvių fermoje. Išklausinėjome apie melžėjų ir traktorininkų darbą, apie didėjančius primilžius ir svaresnius darbadienius, ruošėmės važiuoti. Melžėjos pakvietė į fermos poilsio kambarį, tais laikais vadintą raudonuoju kampeliu. Ant stalo atsirado lašinių, raugintas agurkas, kaimiškos duonos. Fermos vedėjas iš užkampio išsitraukė butelį ruginukės. Draugiškai išmetėm tos krūminės po burnelę kitą į komunistinio darbo sveikatą. O straipsnis „Smagu, kai jauti draugo ranką" (1959 m. Nr. 20) buvo išspausdintas jau be naminukės kvapelio.
Saulėtą 1996 metų bobų vasaros dieną važiavome į Sudargą, į Suvalkijos savivaldybių seniūnų susitikimą. Trejetą valandų vyko pokalbias apie darbus, apie tai, kad trūksta lėšų, kad seniūnams dėl kiekvienos smulkmenos tenka važiuoti į rajoną, aiškinti, kaulyti pinigų. Iš sostinės į renginį atvažiavę keli seimūnai pritarė, kad reikia didinti seniūnijų teises, o dar geriau būtų steigti daugiau, bet mažesnių savivaldybių. Juk Europos Sąjungos šalyse savivaldybės mažos, bet efektyviai tvarkosi. Po to valdiško paverkšlenimo, po aptakių pažadų grįžome namo, galvodami, kad veltui praleidome laiką. Tik vairuotojas švytėjo, kol mes posėdžiavome, jis nuvažiavo į netoliese esantį miškelį ir prisirinko krepšį baravykų.
Dar kartą, jau neskubėdamas ir nevaržomas pasitarimų darbotvarkės, Sudarge lankiausi 2008 metų vasarą. Akį džiugino neįprastas Suvalkijos lygumoms vaizdas - kalnai kalneliai, atšlaitėse žiedais pasidabinusios pievos. Mažytėje rajono pakraščio seniūnijoje tik trys kaimai, vos 300 gyventojų, už poros kilometrų, už ganyklų jau siena su Kaliningrado sritimi. Šalia miestelio ošia du miškai, prie aukšto upės šlaito dunkso net penki - Balnakalnio, Vorpilio, Žydkapio, Ketvirtasis ir Penktasis - piliakalniai, menantys audringą senovę. Šių piliakalnių sistema buvo pirmoji Lietuvos žemių gynybos linija, atlaikiusi daugybę kryžiuočių puolimų. O nuo tų piliakalnių atsiveria mėlyno Nemuno toliai, kitoje upės pusėje dunksančios girios. Savo gamtos grožiu Sudargas gali varžytis net su Merkine ir Kernave. Tačiau kol kas tik nedaugelis mūsų žmonių yra matę šį nuostabų, rūpestingai seniūnijos gyventojų prižiūrimą paslaptingą zanavykų žemės kampelį.
Paskutinį kartą atnaujinta: 2022-01-19 12:03
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media