Baigęs Vilniaus Darbininkų jaunimo I vidurinę mokyklą, studijavau Kauno Politechnikos institute. Per atostogas parvažiuodavau į Vilnių, kur Lentupio g. žinybiniame įmonės bute gyveno mano brolis ir sesuo. Kartą, 1957 m. vasarą, su seserimi eidami Antakalnio gatve, pamatėme ateinantį tik iš matymo pažįstamą poetą Paulių Širvį. Jis prieš mus stabtelėjo ir seseriai ištiesė parkerį:

- Panele, aš Jums dovanoju auksinę plunksną.

Sesuo suglumo ir parkerį perdavė man. Aš ištiesiau parkerį atgal poetui, aiškindamas:

- Tai ne mano panelė, o tik ką iš Sibiro tremties grįžusi mano sesuo, kuri tikrai nepriims tokios brangios dovanos. Poetas juolab siūlė paimti, tačiau, pats pamatęs jog plunksna tikrai auksinė, grąžinau, klausdamas kuo Jam galiu padėti?

- Man trūksta rublio.

Supratau ko sutiktajam trūksta, prisistačiau studentas esąs ir pasiūliau drauge važiuoti į geležinkelio stoties restoraną, kur, mano žiniomis, buvo gera virtuvė ir galėsime drauge papietauti. Poetas mielai sutiko, sesuo pasuko namų link.

Susėdome prie laisvo keturviečio staliuko, užsakiau užkandą, kepsnį ir grafinuką su trimis „šimtukais". Pakėlėme „už pažintį", pradėjome užkandžiauti.

Čia be atsiklausimo prie mūsų staliuko atsisėdo karininkas ir rusiškai užsakinėjo padavėjai sau pietus. Paulius visu balsu sušuko:

- Oficer, vstatj! (Karininke, stok!)

Kai karininkas pašokęs išsitempė, Širvys išklojo:

- Kto pozvolil sestj u naševo stola? Učil li kto vas pravil priličija, čto zdes vedete sebia kak choziain? Vy unizili zvanije oficera!

- (Kas leido sėstis prie mudviejų? Ar mokė Jus kas mandagaus elgesio, kad čia elgiatės tarsi šeimininkas? Jūs pažeminote karininko vardą!)

Karininkas pradėjo atsiprašinėti ir jau stengėsi pakilęs pasitraukti, tačiau Širvys valdingai įsakė sėstis, pakvietęs padavėją užsakė karininkui taurelę, pripylė iš mūsų grafinuko ir ištaręs „da budet mir" (tebūnie taika) su juo drauge bespalvę visi išlenkėme.

Karininkas pietavo trumpai, labai padėkojo už bendravimą ir už pamoką. Su poetu pasilikome, nes dar vieno kepsnio ir vieno grafinuko pritrūko...

Kai bendravimas tapo laisvesnis, niekieno nevaržomas, prasitariau poetui, jog esu girdėjęs, kad jis restorane ir ant servetėlių sparnuotus žodžius užrašąs. Paprašiau kelis žodžius parašyti mus maloniai aptarnaujančiai padavėjai. Jis parašė. Perskaičiau, įsiminiau:

Aš atiduočiau Tau ir saulę ir pasaulį,

Bet Tu ir taip jau visa tai turi,

Aš tau pasiūlyčiau saldainių saują,

Bet juos suvalgyt gali bet kuri.

Prisipažinau Širviui, jog jo poezija patinka studentams, žinoma, - ir man, todėl, norėdamas susipažinti su žinomu poetu, pietauti pakviečiau iš egoistinių sumetimų. Toks mano aiškinimas, regis, jam patiko.

Atsisveikinome su poetu autobusų stotelėje, iš kurios buvom išvykę į tą trumpalaikę pažintį geležinkelio stotyje.

Mano bičiulis Simonas, gerai valdantis foto techniką, sužinojęs apie mano susitikimą su poetu, atsiuntė foto montažą - pokštą, kuriame aš sėdžiu su P. Širviu. Šią nuotrauką išsaugojau iki šiol.

Bendravimas ir susitikimai su P. Širvio poezija nuo to laiko nebenutrūko, išliko iki šių dienų.

Pastaruoju metu jį šviesiai atgaivino Česlovo Stonio publicistinė kompozicija „Amžinai neramus neramus", „Literatūroje ir mene" 2015-09-11 paskelbtas šis jo eilėraštis:

Paulius Širvys

Aisčiai, aisčiai!..

Aisčiai!
Baltaraiščiai, -
Raudonraiščiai!
Aisčiai, aisčiai!..

Ar girdėjai,
Kaip dunda
Vagonuos
Amžinų tremtinių
Ir kareivių tauta?

Ar matei,
Kaip sustingusius
Aikštėj
Lavonus
Apuosto nususęs
Benamis šuva?

Ar matei,
Kaip tarpusavy
Žudėsi aisčiai -
Ir vienų,
Ir kitų
Kruvina Lietuva?

Durtuvas - draugas,
Durtuvas - ponas.
Durtuvui lenkias
Storas ir plonas.

O motina
Stovi ir plėšos.
Apsiniaukė
Dangus.
Nebežino,
Kas draugas,
Kas priešas.
Ašarodama
Keikia visus.

Aisčiai, aisčiai!
Baltaraiščiai,
Raudonraiščiai!
Aisčiai, aisčiai...

Į nežinomas tolumas
Dunda vagonai.
Dunda
Ir dunda vagonai.
- Šėtonai, Šėtonai!
Vaikas užduso!
Leiskit palaidot,
Ponas Miša,
Žemelėj rusų...
Oi, Miša, Miša!
Ji nebeverkia.
Jinai pamišo.

Durtuvas - draugas,
Durtuvas - ponas.
Durtuvui lenkias
Storas ir plonas.

Oi, Miška, Miška!
Leiskit palaidot.
Leiskit į mišką!
Miška išblyško.

Leisti jis leistų,
Ar gaila žemės?
Plati rusų žemė -
Stepės aptemę.
Tik dunda, dunda,
Dunda vagonas -
Nesulaikysi.

Durtuvas - draugas,
Durtuvas - ponas...
- Oi, Miša, Miška,
Leiski į mišką...

Aušromis
Tavo ašaros tyška.
Tu klausi,
Kodėl,
Oi, kodėl
Išėjau aš į mišką.

Mano seserį
Išvežė Miška,
Tai kaipgi,
O kaipgi
Aš neisiu
Į mišką?

1955

Rubrika Žurnalistikos istorija yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.

Paskutinį kartą atnaujinta: 2018-01-01 11:45

Atgal

Komentarai (4)

Jūsų el. paštas

2017-11-26 10:16

Įdomus eilėraštis. Kur jis jį tai[p ilgai laikė, niekam nerodė?

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Juozas

2017-11-21 19:02

"Aš beržas,/ Lietuviškas beržas,/ Su plieno dalgiu ant peties...",- šitaip gali eiliuoti tik jautrios sielos poetas, begalo mylintis savo kraštą,jo žmones, save sutapatindamas su baltaskariu lietuvišku beržu. Maloniai nuteikia gerb. Kosto, kad ir trumpas, bet nuoširdus pasakojimas, priminimas mums, buvusiems studentams, apie mylimą poetą Paulių Širvį.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Algis

2017-11-20 18:01

Mielas Kostai, na kodėl vis apie tą pakilnojimą pirmiausia kalbame? Pirmiausia – jis buvo iki skausmo talentingas poetas. Tad ir gerbkime jį tokį, o ne vien tą žmogišką silpnybę minėkime. O aprašytas epizodas su karininku dar kartą parodo Pauliaus drąsą sakyti tiesą į akis.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Kostas

2017-11-19 10:06

Taip. mėgo Paulius pakilnoti....

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus