2024 m. kovo 28 d., Ketvirtadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistikos istorija

*print*

Archyvas :: Bronius Žalys: žurnalistas, redaktorius, poetas

2020-07-01
 
Bronius Žalys

Bronius Žalys

Algirdas Butkevičius,
Biržai


Žurnalistą ir poetą Bronių Žalį kaimynai kupiškėnai laiko savo žmogumi, nes jis gimė Kupiškio žemėje. Tačiau jis nesvetimas ir Biržų krašto žmonėms, nes čia, Suosto apylinkėse, prabėgo jo vaikystės ir ankstyvosios jaunystės metai, o Biržų pašonėje, Naradavos kaime, daug metų gyveno jo jaunesnė sesuo Stanislava Didžionienė. Biržietė ir jo gyvenimo ištikima palydovė žmona Palmyra.
Gimė Bronius Žalys 1921 metų rugsėjo 8 dieną Šimonių valsčiuje, Gaigalų kaimo ūkininko šeimoje. Vėliau prisimins, kad tėvas, Amerikoje sunkiai dirbęs cukraus fabrike, grįžęs tėviškėn nusipirko 80 hektarų ūkį. Žemė buvo prasta. Pievos, krūmynai. Dirbo daug, o naudos mažai. „Prikalbėjo jauna žmona, - rašė savo prisiminimuose Bronius Žalys, - tėvų ūkį parduoti ir pirkti dviejų aukštų namą Kupiškyje, kur gyvensią kaip ponai. Ūkį pardavė, namą mieste užpirko... Tuo metu prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, užėjo vokiečiai ir caro rublis neteko savo magiškos galios. Namo dokumentai dar nebuvo padaryti, kai šeimininkas staigiai persigalvojo ir liko tėvas be ūkio, be namo, tik su kartonine dėže, pilna rusiškų „bumažkų". Mes su sesute mėgdavome jomis žaisti. Taip tėvas išėjo elgetomis".
Sunkiai Žaliai kabinosi į gyvenimą. Tėvas nuomojo ūkelius, kuriuos dirbo iš pusės. Tarnavo pas ūkininkus Latvijoje. 1927 metais Žaliai persikėlė gyventi į Biržų valsčių. Bronius nuo septynerių metų ganė, vėliau dirbo samdiniu. Tik vėlų rudenį ir žiemą galėjo mokytis Suosto, Gerultiškio, Užušilių pradžios mokyklose. Nuo mažens labai mėgo skaityti. Ypač patiko poezija. Būdamas vienuolikos metų jau bandė rašyti istorinį romaną iš Lietuvos praeities. Pirmasis žurnalistinis bandymas buvo korespondencija „Lietuvos ūkininke", išspausdinta 1936 metais. 1938 metais bandė stoti į Biržų gimnaziją, tačiau trūko lėšų toliau mokytis, todėl liko namuose padėti tėvui ūkio darbuose. 
Pavojingas, kupinas išbandymų ir nuotykių buvo Broniaus Žalio gyvenimas Antrojo pasaulinio karo metais. „1942 metais vokiečiai mane buvo paėmę į frontą kartu su lietuviškais arkliais, - rašė B. Žalys „Tėviškės žiburių" laikraštyje 1999 metais, - Nuvažiavau prie Ladogos ežero. Prižiūrėjome arklius, bet į frontą veždavome tik statybines medžiagas, aprangą ir maistą. Su ginklu į apkasus mūsų nevarė. Nors ir buvome apsirengę vokiškomis drapanomis, dirbome tik kaip civiliai. Kai „Štern" diviziją rusai sumalė, mus paleido ilgesnėm atostogom namo. Vėliau įsakė grįžti, bet kas čia klausys? 1944 m. liepos mėnesį artėjo rusai. Giriose nebuvo saugu dėl raudonųjų partizanų. Bijojau, kad neatkirstų siaurojo traukinuko iš Biržų, kur tuo metu gyvenome, į Šiaulius. Tuosyk kaip tik gavau net su grasinimais šaukimą į vokiečių kariuomenę. Taigi reikėjo eiti. Liepos 24 d. Tauragėje buvome apvilkti „Luftwaffės" uniformomis ir išvežti Vokietijon į sugriautą Štetiną, paskui į Greifswaldą, o rudeniop - į Norvegijos šiaurę, už speigračio prie geležinkelio tiesimo darbų".
Pasibaigus karui, gyveno Vokietijoje pabėgėlių stovykloje, vėliau dirbo Belgijoje anglių kasyklose, o 1947 metų pabaigoje išplaukė į Australiją. Prieš atvykstant teko pasirašyti sutartį, kad dvejus metus dirbs ten, kur paskirs australų darbo įstaigos. Dažniausiai tai buvo tokie darbai, kurių nenorėjo dirbti vietiniai. B. Žalys dirbo provincijos viešbutyje daržininku ir traktorininku. Vėliau per dvejus metus baigęs vakarinę australų gimnaziją, įstojo į pašto mokyklą ir ją baigęs dvidešimt metų dirbo telekomunikacijoje, buvo VI kategorijos valdininkas, kaip pats sako - šioks toks viršininkas.
Pirmuosius eilėraščius B. Žalys išspausdino 1945 metais Norvegijoje leistuose lietuviškuose laikraščiuose „Šiandien" ir „Pašvaistės", o rimčiau eiliuoti pradėjo jau gyvendamas Australijoje, tapęs Sidnėjaus literatų būrelio, vėliau Lietuvių rašytojų draugijos ir žurnalistų sąjungos nariu, dažnai dalyvaudamas literatūriniuose vakaruose, spausdindamas eilėraščius Australijos laikraščiuose, almanachuose ir kituose leidiniuose. B. Žalys yra pasakojęs, kad jam didelę įtaką padarę Sidnėjuje viešėjusio poeto Bernardo Brazdžionio žodžiai. Bičiuliai jam B. Žalį pristatę kaip poetą. „Prisipažinau, - sakė B. Žalys, - kad bandau rašyti, bet... neiškopiu į aukštumas. O jis ir sako: „Poezija kaip žydinti pieva. Joje yra visokiausių gėlų: vienos mažesnės, kitos didesnės, bet jų visų reikia!" 
1983metais Sidnėjuje buvo išleistas B. Žalio poezijos rinkinys „Apie žmones, žemę ir vėjus", 1985 metais - „Laiko pėdomis", o 2002 metais, jau grįžus į Lietuvą ir apsigyvenus Vilniuje - „Būrė laikę laumės". 
Gyvendamas tolimoje Australijoje poetas ilgėjosi Lietuvos. 1987 metais jo pirmoji viešnagė Lietuvoje buvo trumpa; 10 dienų Vilniuje ir Kaune, kitur tuomet lankytis dar neleido. O 1995 metų vasarą Bronius Žalys su žmona Palmyra Lietuvoje viešėjo tris mėnesius. Lankė gimines, pažįstamas vietas, daug laiko praleido Biržuose. Užsuko ir į rajono laikraščio redakciją. Tais metais (nuo 1991 iki 1999 - ųjų) jis redagavo Australijoje leidžiamą lietuvių savaitraštį „Mūsų pastogė". Kalbėjomės apie laikraščio leidimo rūpesčius Australijoje ir Lietuvoje. Svečias man pasakojo, kad „Mūsų pastogė" turinti apie tūkstantį prenumeratorių, tautiečius aplankanti kas savaitę, jos puslapius daugiausia užpildo patys Australijos lietuviai, nors talkininkų netrūksta ir iš kitur, net iš Lietuvos. Pačią redakciją sudaro tik du žmonės - redaktorius ir mergina, spausdinanti tekstus. Korektūrą skaito žmona Palmyra. Australijoje senosios kartos lietuvių mažėja, o jaunieji nebesugeba skaityti lietuviškos „Mūsų pastogės", todėl pageidauja, kad bent dalis laikraščio tiražo būtų spausdinama anglų kalba. Sakė apsistojęs pas seserį Stanislavą Naradavoje, prisiminė vaikystės dienas, mokslo metus Suosto pradinėje mokykloje, poetinio kelio pradžią, prasidėjusią, kai jam buvo penkiolika ar šešiolika metų. Kaip kūrėją jį pažadinęs tėvas. „Taigi, - prisiminė Bronius Žalys, - vieną vakarą už kažkokią mano tikrą ar tariamą šunybę tėvukas atskaitė įprastinį maždaug pusantros valandos pamokslą. Buvo žiemos naktis, lauk ištrūkt labai šalta. Pykčio ir nuoskaudos draskomas, nustvėriau popieriaus skiautę ir pradėjau rašyti apie savo baisingai sunkų ir niūrų gyvenimą, viską labai dramatizuodamas: „Skersai kelio rangosi gyvatės,/neramu, klaiku". Šis eilėraštis neišliko. Kaip ir kiti jaunystėje rašyti. Bet gimė suvokimas, kas jis gali juos rašyti. (Jau vėliau, 2004 metais, poeto sesuo Stanislava man pasakos, kad brolis labai daug rašantis. Kai ji nuvažiavusi pas jį į svečius Vilniuje, jis parodęs pilną spintą rankraščių. „Viens, du - ir eilėraštis parašytas, - pasakojo Stanislava. - Lieka tik pašlifuoti. Net telefonu kalbėdamas jis ima staiga ir pasako: „Tu, Stasyt, dabar pakalbėk su Palmyra, nes man reikia rašyti") 
Tą 1995 metų vasaros dieną poetas man paliko du eilėraščius. Vienas - „Vasaros vidurdienis sesers sodyboje" buvo skirtas seseriai Stanislavai, o kito pavadinimas buvo „Kad protėviai namuos ramiai ilsėtus". Abu išspausdinom rugpjūčio 8 dienos rajono laikraščio numeryje, taip skaitytojams primindami čia gyvenusį ir po penkiasdešimties metų gimtinėn grįžusį poetą. 
Į išsiilgtą tėvų žemę Lietuvą poetas su žmona grįžo 2000 -ųjų metų gegužę. Įsikūrė svajonių mieste Vilniuje, nuosavame bute Žirmūnų mikrorajone. Rašė penktąjį savo atsiminimų tomą (atsiminimus padovanos Vilniaus, Kauno, Kupiškio bibliotekoms), kūrė eilėraščius, stengėsi dalyvauti Lietuvos rašytojų sąjungos (buvo jos narys) renginiuose ir suvažiavimuose. Visą gyvenimą buvęs aktyvus skautininkas, skautų reikalams leidęs laikraštėlius ir vadovėlius, Vilniaus skautų vadovų pakviestas įstojo į Lietuvos skautų sąjungos J. Basanavičiaus draugovę, dalyvaudavo jos sueigose. Buvo įsitikinęs, kad būtent skautai „yra geriausia, jaunus žmones auklėjanti organizacija, kad jie išaugtų ne tik gerais žmonėmis, bet ir gerais lietuviais". Todėl sugrįžę į gimtąją šalį Bronius ir jo žmona Palmyra gražiai bendravo su Kupiškio rajono Šimonių miestelio pagrindinės mokyklos moksleiviais. Vaikai siųsdavo Žaliams laiškus ir piešinius, o šie stengdavosi kiekvienam atsakyti. Ne kartą moksleiviai, lankydamiesi sostinėje, užsukdavo paviešėti pas kraštietį poetą ir žurnalistą. 
Kartą per savaitę Bronius Žalys būtinai apsilankydavo Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje paskaityti išeivijos leidinių, užsienio spaudos, lietuviškųjų enciklopedijų. 2006 metų pavasarį, einant į biblioteką, poetą ištiko insultas. Metus kovojo su sunkios ligos padariniais. Mirė 2007 metų balandžio 30 dieną. Palaidotas Antakalnio kapinių Rašytojų kalnelyje. 
Rubrika Žurnalistikos istorija yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2020-09-16 14:36
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media