2019 m. rugsejo 21 d., Šeštadienis

Žurnalistikos istorija

*print*

Archyvas :: Neringa Klumbytė: Laiškų institucija ir kritinis pilietiškumas satyros ir humoro žurnale ,,Šluota”

2019-06-29
 
Neringa Klumbytė:

Neringa Klumbytė:

 

Dr. Neringa Klumbytė,

Majamio universiteto (JAV) Antropologijos katedra

 

Sovietmečiu laiškų rašymas į spaudą buvo Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungos Konstitucijos garantuota ir Komunistų partijos struktūrų remiama praktika. Satyros ir humoro žurnalo ,,Šluota" skaitytojai rašydavo redakcijai apie įvairias kasdienes problemas, susijusias su viešąja aplinka, vartojimu ir žmonių darbo santykiais. Laiškai buvo kritinio pilietiškumo dokumentai, juose skaitytojai integravo ideologinius valstybės ir visuomenės kūrimo idealus bei ideologiškai nepriimtiną kritiką, tiesiogiai ir netiesiogiai kritikuodami santvarką ar aukščiausią valdžią. Taigi ,,Šluota" - Komunistų Partijos Centro Komiteto propagandos organas - buvo ir aukščiausios valdžios bei santvarkos kritikos institucija. Ši kritika ir ja išreiškiama opozicija buvo valstybės sankcionuoto kritinio pilietiškumo išdava. 

 

Rugsėjo 30 d. [1980], mirus kaimynų berniukui, aukšto kaimynai susitarė nupirkti gėlių krepšelį. 18 val. nuvykus į Olandų gatvėje esančią Laidotuvių reikmenų parduotuvę, ant parduotuvės durų rankenos kabojo ryškus užrašas ,,Переучёт" [prekių, pajamų ir pan. perskaičiavimas - N. K.]: Prie parduotuvės stovėjo būrelis žmonių - vienam reikėjo karsto, kitam - vainiko. Primygtinai reikalaujant priėjo parduotuvėje buvusi darbuotoja ir paaiškino, kad mėnesio pabaigoje pas juos visada šitaip - vyksta patikrinimas, o be to - nėra gėlių. Parduotuvės vedėjas, kaip paaiškino ji, ,,sėdi namie", nes ,,nėra gėlių". Labai keista, kad šiuo metu, kai žydi astros, gladiolės, chrizantemos, šioje parduotuvėje negalima įsigyti kuklaus krepšelio, taip reikalingo tokiai liūdnai progai.

Be to, ir iš viso parduotuvės darbuotoja leidosi į šias kalbas tik po to, kai vienas iš žmonių ilgai daužė į duris ir garsiai šaukė, kad jam reikalingas karstas. Jis pažadėjo darbuotojai įsprausti į delną, kad tik gauti! Užėjus į parduotuvę iš kiemo pusės pavyko rasti tik porą girtų vyrukų, tarp gaminamų ar pagamintų karstų išsidėsčiusių ,,rašalo" butelius.

Sunku apsakyti, kaip visa tai nesiderina prie Laidotuvių rūmų paskirties (Lietuvos literatūros ir meno archyvas (toliau - LLMA) 1980, F 361, ap. 2, b. 542, l. 78-79).  (Laiškas rašytas 1980 m. spalio 1 d. Laiškų autorių kalba netaisyta. Dauguma laiškų autorių  pasirašo savo pavardėmis, kurios straipsnyje neminimos. Visi laiškai turi konkrečias nuorodas į archyvinius dokumentus, kuriuose šios pavardės yra pateikiamos).

Savo laiške vilnietė yra pilietiškai aktyvi, kovojanti už viešą ir asmeninę gerovę, už aptarnavimo kultūrą ir savitarpio supratimą bei pagarbą, kartu ji netiesiogiai pateikia įsivaizduojamos darnios visuomenės idealus. Nors laiškų rašymas gali atrodyti nesusijęs su pilietiškumu ir politika, šiame straipsnyje parodau, kad skundai dėl kasdienių reiškinių buvo komunikacijos žanras, formuojamas valstybinių institucijų ir jų atstovų bei pačių rašančiųjų. Skundai išreiškė tam tikrą veiksmingumą (agency), kurį įvardiju kritiniu pilietiškumu, nes jis pateikdavo vertinančias ir neigiamybes bei reiškinių trūkumus iškeliančias pilietines ir politines pozicijas. Jis nebuvo būdingas tik ,,Šluotai", kiti žurnalai ir laikraščiai, valstybinės institucijos taip pat gaudavo įvairių skundų. ,,Šluotos" atveju kritinis pilietiškumas dažniausiai pateikdavo nepasitenkinimą visuomeniniais ir socialiniais reiškiniais, viešosios erdvės kritiką, vertindavo žmonių, dirbančiųjų ir vadovaujančiųjų santykius. Vilnietės laiškas yra politinio dalyvavimo forma, kuriuo ji išreiškia savo pilietinę poziciją dėl to, kaip visuomenėje organizuojamas žmonių aprūpinimas ir kokie yra tarpusavio santykiai tarp valstybės tarnautojų ir pirkėjų. Laiške kritikuojamos patiriamos negerovės ir egzistuojantys trūkumai bei kalbama apie paprastų žmonių atskirtį, patiriamą viešosiose erdvėse. Toks laiškas yra žinojimo ir ,,savęs" kūrimo dokumentas. (Kritinio pilietiškumo sąvoka (critical citizenship) daugiausia vartojama edukologijos srityje, kalbant apie vaikų ir studentų ugdymą, jų teises ir demokratinį dalyvavimą pilietinėje visuomenėje. Antropologijoje ši sąvoka taip pat sutinkama kritinės pedagogikos ir ugdymo srityje (pvz., Lazar 2010).

,,Šluota" išspausdino straipsnį apie vilnietės atvejį pateikdama daug bendresnę kritiką paslaugų sferos atžvilgiu, pridėdama naujų faktų (greičiausiai po laiško patikrinimo) ir pakeisdama detales, minimas laiške, bei beletrizuodama faktus. ,,Šluotos" straipsnis pavadintas ,,Kartėlio lašai" ir jis pradedamas bendra fraze: ,,Prieš įsigydami daiktą praktiškesni žmonės gerai pasižiūri, kad nebūtų pagamintas mėnesio gale. Toks, sako, suteikiąs daugiau vargo, negu naudos. O štai neseniai į redakciją užsukusi moteriškė liūdnai dėstė, kad laidotuves tvarkyti savaitės ar mėnesio pabaigoje irgi labai ne kas." (Po šio apsilankymo laiškų skyriaus darbuotojai greičiausiai paskatino moterį parašyti laišką. Anot Alberto Lukšos, žmonės užsukdavo į redakciją, ne tik rašydavo laiškus. Kartais jų pasakojimai būdavo užrašomi darbuotojų, kartais jie patys parašydavo ir laišką.  Interviu su Albertu Lukša, 2017 08 05, Širvintų raj. Žr. Kartėlio lašai 1980: 15.). Toliau ,,Šluotoje" aprašoma laiške apibūdinta situacija, tuomet moralizuojama, kad paslaugų laukiantiems turėtų būti rodomas dėmesys, "Juk čia ateina dažnai pasimetę, sutrikę, kartais netgi nežinantys, kas tokiu atveju reikalinga" (Kartėlio lašai 1980: 15). ,,Šluota" pateikia informaciją, jog ritualinių paslaugų biuras suteikia paslaugų daugiau nei už tris tūkstančius per metus, parašo, iš kur jie gauna gėlių ir vainikų, pasvarsto, kad skintų gėlių, kurių nebūna nusipirkti, paklausa būtų taip pat ne mažesnė nei vainikų. Straipsnelis baigiamas tiek gero aptarnavimo, tiek supratimo ir užuojautos nebuvimo kritika, apgailestavimu dėl tokios situacijos:

Ir jau visai liūdna, kai karsto tenka pralaukti porą valandų, prieš tai užsirašius į eilę. O juk karstus gamina trys įmonės...

Piktina čia ateinančius ir retkarčiais apsiblausę veidai, ypač vakarais budinčių sargų, kurie, beje, net savo apranga iššaukiančiai atrodo rimties rūmuose. O juk artimojo netekimo skausmas kaip kartėlio lašai aitrina menkiausi nesklandumai atiduodant jam paskutinę pagarbą (Kartėlio lašai 1980: 15).

Skaitytojų skundai buvo kasdienių patirčių dokumentai. Klampojimas per purvą, gyvenimas tarp statybinių šiukšlių ar stovėjimas ilgoje eilėje buvo kasdienės patirtys, kurias valdžia pati skatino suvokti per ,,vis dar pasitaikančių trūkumų" prizmę, tai yra ,,trūkumų" kasdienybės prizmę. ,,Kasdienybės" sąvoka nurodo intersubjektyvias buvimo formas, kurioms būdingas ištęstumas laike, pasikartojimas erdvėje, tam tikras emocinis moralinis patiriančio asmens santykis su materialia aplinka ir daiktais bei žmonėmis. ,,Vis dar pasitaikantys trūkumai" ar ,,vis dar pasitaikančios negerovės" buvo ideologinė frazė, kuri reiškė, kad tebėra senojo, sovietinės valdžios naikinamų ,,buržuazinio režimo" atgyvenų, kurių ilgainiui turėjo nelikti komunistinėje visuomenėje. Tarp tokių atgyvenų buvo religingumas, perdėtas vartotojiškumas ar spekuliavimas. Komunistinio režimo ideologiniai pamatai buvo nekvestionuojami, jei kas vyko blogai, buvo konkrečių žmonių blogo elgesio ar apsileidimo, taip pat pateikiamų ,,trūkumų" retorika, rezultatas. Juozas Bulota 1964 m. rašė: ,,Sveikas juokas - puikiausias vaistas prieš visas ligas ir trūkumus. <...> O jeigu sveikas, nuoširdus juokas kam nors sukelia ne šypseną, o pyktį - galime džiaugtis: pataikyta tiesiai į tašką. Žinoma, įvairios buržuazinės atplaišos - biurokratai, brokdariai, išeikvotojai, veltėdžiai ir kiti į juos panašūs - niekuomet neatsiuntė ,,Šluotai" džiaugsmingų padėkos laiškų."

Laiškais žmonės turėjo prisidėti prie socialistinės valstybės kūrimo, dalyvauti valstybės valdyme kaip jos kritiški piliečiai, informuodami valdžios institucijas apie ,,vis dar pasitaikančias" problemas ir prisidėdami prie jų išgyvendinimo (Patys ,,Šluotos" darbuotojai nebūtinai suvokė savo darbą su laiškais kaip gyventojų įtraukimą į valstybės valdymą). Šiame straipsnyje teigsiu, jog laiškai-skundai, susiję su kasdienybe, išreiškė kritinį pilietiškumą, kuris integravo komunistinius valstybės ir visuomenės kūrimo idealus bei ideologiškai nepriimtiną kritiką, būtent pačios santvarkos ar aukščiausios valdžios kritiką. Ši kritika buvo tam tikra opozicijos aukščiausiai valdžiai ar santvarkai forma, kuri, kitaip nei disidentų ar nesovietinės ir nematomos visuomenės opozicija (Kavaliauskaitė, Ramonaitė 2011; Ramonaitė 2015), egzistavo viešoje erdvėje. Taigi ,,Šluota" - Komunistų Partijos Centro Komiteto propagandos organas - buvo ir tam tikra aukščiausios valdžios bei santvarkos kritikos institucija. Ši kritika ir ja išreiškiama opozicija buvo valstybės sankcionuoto kritinio pilietiškumo išdava. (Negalima būtų teigti, kad skaitytojų laiškai tiesiogiai atspindėjo, ką ,,Šluotos" skaitytojai iš tikrųjų išgyveno ir galvojo. Tačiau temų dažnumas, skundų rašymo populiarumas, laiškuose deklaruojama pagarba ir susižavėjimas ,,Šluota" ir nuoširdumas bei interviu metu surinkti prisiminimai apie sovietmečio skundų efektyvumą leidžia teigti, kad skundai buvo svarbūs kasdienybės dokumentai, atspindintys ir formuojantys jausenas ir patirtis)

Šis straipsnis grindžiamas archyvine ir interviu medžiaga. Pagrindiniai dokumentai, kuriais rėmiausi rašydama šį straipsnį, saugomi Lietuvos literatūros ir meno archyve. Šiuos dokumentus sudaro faktinės medžiagos rankraščiai nuo 1971 iki 1990 m., taip pat įvairių įstaigų atsakymai į skaitytojų laiškus, ministerijų atsakymai į skaitytojų laiškus, įstaigų atsakymai į spausdintą medžiagą, nepanaudota iliustracinė medžiaga, nepanaudotų literatūrinių kūrinių rankraščiai ir atsakymai autoriams, panaudotos iliustracijos faktinei medžiagai, susirašinėjimai dėl žmonių skundų ir jų patikrinimo bei valdžios institucijų atsakymai į skaitytojų laiškus. Straipsnyje taip pat naudojama Lietuvos ypatingojo archyvo (KGB dokumentų skyriaus, VRM dokumentų skyriaus, LKP dokumentų skyriaus) dokumentai. Keli interviu buvo atlikti su Albertu Lukša, taip pat su Ona Banadiene, kurie dirbo ,,Šluotos" laiškų skyriuje, su vienuolika kitų ,,Šluotos" darbuotojų ar bendradarbių ir su žurnalo skaitytojais. (Atliekant ,,Šluotos" tyrimą nepavyko rasti žmonių, kurie rašė laiškus būtent ,,Šluotai". Skaitytojai prisiminė, kaip skaitė apie įvairius faktus, įvairiai komentavo medžiagą, išspausdintą ,,Šluotoje", bei prisiminė rašytus laiškus ar skundus į kitus laikraščius ar institucijas). Rengiant šį straipsnį buvo peržiūrėti visi išlikę laiškai, siųsti ,,Šluotai", giluminei analizei buvo pasirinkti 1971 m. laiškai, pirmieji išlikusios faktinės medžiagos rankraščiai, taip pat 1975 ir 1980 m. laiškai, rašyti TSRS penkmečių metais. Iš viso analizuojama apie 300 skaitytojų laiškų, 1263 puslapiai archyvinės medžiagos. (Tarp šių laiškų autorių yra ir aktyvo bei specialiųjų korespondentų laiškų, tačiau dauguma laiškų rašyti skaitytojų. Kai kuriais atvejais laiškai buvo pasirašomi tik pavarde, taigi ne visada aišku, ar jie atsiųsti skaitytojo, aktyvo nario ar specialaus korespondento. Kai kurie laiškai yra kolektyviniai. Straipsnyje remiamasi tiek spausdintais, tiek nespausdintais skaitytojų laiškais.) Straipsnyje aptariamas 1956-1985 m. laikotarpis, kurio metu ,,Šluotos" laiškų praktika išliko sąlygiškai nedaug pakitusi. Kadangi straipsnio tikslas yra aprašyti patį kritinio pilietiškumo reiškinį, pasirinkti metai (1971, 1975, 1980) atspindi geriausiai identifikuojamą ,,Šluotos" laiškų rašymo ir redakcijos darbo su laiškais laikotarpį: apklaustieji ,,Šluotos" darbuotojai tuo metu dirbo laiškų ar kituose skyriuose, maždaug 1976-1977 m. darbas su laiškais pirminės partinės organizacijos dokumentuose jau apibūdinamas kaip pasiekęs tam tikrą efektyvumą, nuo 1971m. yra išlikę patys faktinės medžiagos rankraščiai. 1985 m. SSKP generaliniu sekretoriumi tampa Michailas Gorbačiovas, tuomet ima keistis politinio atvirumo ir pilietinės kritikos pobūdis, todėl 1985 m. laiškai nėra analizuojami. Vėlyvuoju devintuoju dešimtmečiu yrant sovietinei satyrinei teisingumo politikai, laiškų praktika ,,Šluotoje" transformuojasi ir nyksta.

Autoritarinėje valstybėje kritinis pilietiškumas galėjo reikštis tik Komunistų Partijos, KGB, Glavlito (Vyriausiosios valstybinių paslapčių spaudoje saugojimo valdybos) ir pačios redakcijos kontrolės kontekste, todėl straipsnyje analizuojamas kritinis pilietiškumas nesiriboja tik skaitytojų laiškais, bet atskleidžia ir redakcijos darbo su laiškais pobūdį, kuris tiesiogiai formavo kritinį pilietiškumą ir transformavo jį į viešosios erdvės kasdienybės kritikos diskursą. Kadangi tai antropologinis straipsnis, svarbu paaiškinti laiškų-skundų rašymą kaip politinį ir socialinį procesą per ,,Šluotos" atvejį; istoriniai procesai čia sudaro svarbų kontekstą, bet ne analizės objektą. Iš visų ,,Šluotai" siųstų laiškų daugiausia dėmesio straipsnyje skiriama skaitytojų rašytiems laiškams-skundams, kurie sudarė laiškų skyriui siųstų laiškų daugumą. (Straipsnyje analizuodama ,,Šluotos" laiškus vartoju tiek ,,skundų", tiek ,,laiškų" terminus sinonimiškai).

Dauguma ,,Šluotai" siųstų skundų gali būti apibūdinami keliais bruožais: pirma, tai yra prašymai atkreipti dėmesį į kasdienes problemas ir atkurti teisingumą; antra, siuntėjas yra arba nuolankus (besiskundžiantis) ar pasipiktinęs prašytojas, arba aktyvus pilietis, pranešantis ,,Šluotai" apie neteisybes; trečia, skundas paremtas tikrais faktais, dažnai nurodant pavardes ir adresus; ketvirta, tai yra (potencialiai) satyrinio pobūdžio laiškas - išjuokiantis ,,negeroves" ir ,,trūkumus". (Ne visi ,,Šluotos" laiškai gali būti apibūdinami šiais keturiais bruožais. Remdamasi sovietinių skundų tyrimais, Bogdanova apibrėžia skundus kaip prašymus apginti nuo neteisybės (Bogdanova 2014: 61). Antra, anot Bogdanovos, skundas rašomas su tam tikra statusų asimetrija: tas, į kurį kreipiamasi, yra galingas palyginti su tuo, kuris kreipiasi. Trečia, priešingai nei į anoniminį įskundimą, į skundą turi būti atsakyta, skundas paprastai bus pasirašytas ir su adresu (Bogdanova 2014: 61).Laiškai-skundai skyrėsi nuo įskundimų (rus. донос), savanoriška raštiška forma pateiktos neigiamos informacijos apie tam tikrą žmogų ar žmones (Fitzpatrick, Gellately 1997b: 17). Sheila Fitzpatrick, kuri tyrinėjo stalininio laikotarpio laiškus, teigia, jog skundai buvo artimi įskundimams, tačiau skunde pirmiausia buvo pabrėžiamas rašančiojo viktimizacija, o ne kito subjekto nusižengimai ir bausmės svarba (Fitzpatrick 1996b: 86). Įskundėjas būdavo pilietis, kuris prašydavo valdžią ar kitą aukštą instituciją imtis drausminamųjų veiksmų prieš kitą pilietį (Fitzpatrick, Gellately 1997b: 17). Įskundimų ,,Šluota" gaudavo nedaug; juose būdavo pateikiama neigiama informacija apie vietinės valdžios korupciją, blogą elgesį su darbuotojais arba nepriimtiną aptarnavimą. ,,Šluotos" įskundimuose nebūdavo prašoma nubausti konkrečius asmenis, tačiau, kaip ir skunduose, pabrėžiama rašančiojo viktimizacija (žr. toliau). Tokių laiškų, kuriuose būtų kalbama apie Tėvynės išdavikus, tiesiogiai reiškiami nacionalistiniai ketinimai ar antivalstybinės nuotaikos, ,,Šluotos" archyvinėje medžiagoje nėra. Net jei jie ir buvo gauti, ,,Šluotos" darbuotojai juos persiųsdavo į KGB. (LYA KGB dokumentų skyriuje radau tik kelis laiškus, kurie buvo persiųsti iš ,,Šluotos" į KGB. Tokių laiškų neturėjo būti daug, nes žmonės, ypač paskutiniais LTSR dešimtmečiais, žinojo, kur kokius laiškus siųsti. ,,Šluotos" laiškų darbuotojai prisiminė retai gaudavę tokių laiškų).

,,Šluotos" kasdienėje darbo erdvėje atsiųstieji laiškai buvo vadinami ,,laiškais". ,,Šluotos" darbuotojai, prisimindami savo darbą ,,Šluotoje", laiškus įvardijo ,,paverkšlenimais", ,,pasiguodimais", ,,pagalbos šauksmu". ,,Rašydavo kas, kam tiktai kur, kokia nors bėda, ar kas", pateikdavo informaciją apie neigiamą atvejį, faktą", - prisiminė Albertas Lukša. (Interviu su Albertu Lukša, Širvintų raj. 2015 07 09, 2017 08 05). Šluotiškių apibūdinimai yra svarbūs, nes jie pateikia jų kaip globėjų santykį su laiškų autoriais. ,,Guodimosi" ar ,,verkšlenimo" emocinis registras taip pat parodo hierarchinius santykius tarp ,,Šluotos", kaip valdžios atstovo, ir laiškus rašiusių skaitytojų. (Apie dejavimą ir skundimąsi (lament) posovietiniu periodu žr. Lankauskas 2015; Ries 1997). ,,Šluotos" darbuotojai turėjo paguosti ir atkurti teisybę, kaip įvadiniame pavyzdyje dėl laidotuvių rūmų. Anot Alberto Lukšos, jie ir atlikdavo šį vaidmenį, daugiausia ištraukdami negeroves į viešumą, Albertas Lukša teigė, jog ,,Šluotos" visur privengdavo, viešumos bijojo net tie, kurie nieko nebijojo. (Interviu su Albertu Lukša, Širvintų raj. 2015 07 09.)

Bus daugiau

Paskutinį kartą atnaujinta: 2019-07-01 11:19
 
 

Komentarai (3)

Jūsų el. paštas

Juozas

2019-07-06 11:16

Iš Amerikos, o domisi "Šluota". Kodėl?

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Feliksas

2019-07-01 13:58

Įdomu, kas yra autorė? Amerikos lietuvė?

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media