2020 m. lapkricio 30 d., Pirmadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistikos istorija

*print*

Archyvas :: Petras Babickas – žurnalistas, fotografas, diplomatas, „Radijo dėdė“

2020-06-03
 
Aldonos Ruseckaitės knyga „Petras Babickas. Archyvai“

Aldonos Ruseckaitės knyga „Petras Babickas. Archyvai“

Vytautas Žeimantas
Neseniai perskaičiau įdomią knygą apie tarpukario legendą, sunkaus likimo žurnalistą, fotografą, "Radijo dėde" Petrą Babicką. Jos autorė Aldona Ruseckaitė, knygą išleido Maironio lietuvių literatūros muziejus.
P. Babickas per savo beveik 90 gyvenimo metų ne tik daug nuveikė žurnalistikai. Jis noriai ir sėkmingai tarnavo įvairioms mūzoms. Todėl, kalbant apie P. Babicką, galima drąsiai sakyti, kad jis buvo spaudos ir radijo žurnalistas, publicistas, rašytojas, poetas, kinematografininkas, fotografas, dailininkas, vertėjas, diplomatas, kraštotyrininkas, keliautojas. Ir kiekvieną čia išvardintą žodį yra kuo pagrįsti.
Petras Babickas gimė Panevėžio valsčiuje, nedideliame Laukminiškių kaimelyje 1903 m. gegužės 12 dieną. Turbūt nuo gimtosios trobos slenksčio jam matėsi viliojantys toliai, nes jis su žurnalisto bloknotu ir reporterio fotoaparatu apvažiavo daug kraštų - Vakarų Europą, Mažąją Aziją, Šiaurės Afriką, Amerikos žemyną. Iš pradžių savo noru, vėliau ir blaškomas lemties smūgių. Ilgą savo gyvenimo kelią jis užbaigė tolimoje Brazilijoje, Rio de Žaneiro priemiestyje. Anapilin išėjo 1991 m. rugpjūčio 27 d., kai jį jau buvo pasiekusios žinios apie vėl laisvą Lietuvą. Jis buvo kviečiamas atvažiuoti į laisvą Tėvynę, tačiau, senatvės nuvargintas ir būdamas ligotas, atsisakė tolimos kelionės, nors visą laiką troško sugrįžti namo.
Šias eilutes P. Babickas parašė dar 1946 m., būdamas Romoje. Tačiau kelias į namus jam buvo sunkiai įsivaizduojamas, o po to, kai 1948 m. Buenos Airėse išleido knygą „Lietuva bolševikų okupacijoje", ir visiškai uždarytas.
Tačiau į Lietuvą jis sugrįžo, iš pradžių, aišku, virtualiai. Jo archyvą, saugotą Brazilijos lietuvių, priėmė į Rio de Žaneirą atplaukęs lietuvis buriuotojas Ignas Miniotas. Jis su jachta „Laisvė" 1993-1995 m. keliavo aplink pasaulį. Archyvas sėkmingai buvo atvežtas į Kauną ir perduotas Maironio lietuvių literatūros muziejui. Ši siunta ir tapo recenzuojamos knygos pagrindu. Knygoje sudėti jo laiškai, rankraščiai, biografinės ir autorinės meninės fotografijos, originaliosios kūrybos knygos, jo piešinių, akvarelių, tapybos reprodukcijos. Ir visą tai prasmingai sujungia išsamus A. Ruseckaitės apžvalginis straipsnis apie P. Babicko gyvenimą ir kūrybą.
Man Petras Babickas visų pirma įdomus savo žurnalistine veikla, juolab kad stovėjo prie Lietuvos radijo ištakų. 1926 m. kuriantis Kauno radiofonui, jis tapo pirmuoju pranešėju, vaikų valandėlių organizatoriumi. P. Babickas sukūrė per 20 radijo vaidinimų, pagarbiai buvo tituluojamas „Radijo dėde".
„Radiofonas mane išplukdė į plačius visuomeninės veiklos vandenis. Nebuvo žymesnio asmens Lietuvoje, kurio nebūčiau pažinęs, nes dauguma jų ir radijo programose dalyvaudavo. Vienutėlis (pradžioje) pranešėjo pareigose, turėjau kalbėti apie viską: nuo silkių marinavimo būdo iki tarpplanetinių skrydžių", - vėliau parašys P. Babickas, vienu metu net tapęs Kauno radijo direktoriumi.
Su pertraukomis radijuje jis dirbo iki 1940 metų, kai sovietai atleido iš darbo. Vokiečių okupacijos metais P. Babickas vėl dirbo radijuje, kol 1944 m. pasitraukė į Vakarus. Brazilijoje jis sugrįžo prie radijo žurnalistikos. Nuo 1958 m. rudens daugiau kaip dešimtmetį Rio de Žaneire vedė savaitinę radijo valandėlę portugalų kalba „Atvirlaiškis. VOZ da Lituania" (Lietuvos balsas).
P. Babickas buvo ir vienas iš pirmųjų lietuviškos kinematografijos puoselėtojų, dokumentinių filmų pradininkų. Jis, Švietimo ministerijos prašymu, suorganizavo filmoteką, sukūrė mokomųjų filmų apie Martyną Jankų, Joną Šliūpą, Adomą Jakštą-Dambrauską, Gabrielę Petkevičaitę-Bitę, generolą Joną Bulotą, kitus. Sukūrė ir ilgametražį dokumentinį filmą „Lietuva vasara", kurį 1934 m. demonstravo įvairiuose JAV lietuvių kolonijose.
P. Babickas buvo ir vienas žymiausių prieškario Lietuvos fotografų. Jis vienas iš pirmųjų Lietuvos spaudoje ėmė rengti fotoreportažus, buvo meninės fotografijos pradininkas. 1932 m. jis surengė pirmąją Lietuvoje personalinę meninės fotografijos pa-rodą, kurioje eksponavo per 300 savo nuotraukų. 1933 m. su kolegomis įkūrė Lietuvos fotomėgėjų sąjungą, įsteigė ir leido žurnalą „Foto mėgėjas", vėliau žurnalą „Galerija". 1937 m. Paryžiaus pasaulinėje meno ir technikos parodoje P. Babicko fotografijos pelnė aukso medalį. Kaip fotografas P. Babickas ypač išgarsėjo savo fotoreportažais, skirtais Vilniaus sugrąžinimui. 1939 m. jis kaip „Lietuvos aido" korespondentas į Vilnių įžengė kartu su pirmaisiais Lietuvos kariuomenės daliniais.
Nemažai Petras Babickas nuveikė ir kaip spaudos darbuotojas, pradėjęs darbuotis nuo 1921 m. Iš pradžių jis daug rašė JAV lietuvių spaudai - „Vienybei", „Židiniui" „Trimitui", „Naujajai Romuvai", „Kariui", kitiems. Be jau anksčiau minėtų leidinių, 1936-1938 m. dar redagavo žurnalą „Mūsų Vilnius". 1939 m. parengė informacinių leidinių apie Lietuvą užsienio kalbomis. Ispanų kalba - „Lituania antiqua", portugalų - „Lihtuania iliustrada", ang-lų - „Picturesque Lithuania".
Kaip poetas ir rašytojas P. Babickas pradėjo skleistis 1930 m., Kaune išleidęs pirmąjį eilėraščių rinkinį „Geltona ir juoda" bei pirmąją apysaką vaikams „Nuostabi Jonuko kelionė". Vėliau Kaune pasirodė dar ir jo novelių knyga „Vakar" (1931), eilėraščių rinkinys „Žmogaus remontas" (1934), apybraižos „Gintaro krantas" (1932, 1938), apysaka vaikams „Murziukas" (1935), kelionių esė „Elada" (1939), publicistikos rinkinys „Gyvenimas - laimė".
Kaip poetas P. Babickas buvo aktyvus ir išeivijoje. Vokietijoje, Revensburge pasirodė jo eilėraščių knyga „Toli nuo Tėvynės" (1945), Buenos Airėse - „Svetimoje padangėje" (1947), Čikagoje - „Dramblio kojos" (1957). Aktyviai rašė ir į Bostone leidžiamą „Lietuvių enciklopediją".
Nuo 1946 m. gyveno Rio de Žaneire. 1950-1965 m. dirbo Lietuvos pasiuntinybėje sekretoriumi, kultūros skyriaus vedėju, spaudos atašė. Kai Brazilija, spaudžiama sovietų, nutarė uždaryti Lietuvos pasiuntinybę, P. Babickas liko be darbo. Vertėsi straipsnių rašymu, vertimais. Jis jau mokėjo aštuonias užsienio kalbas. Į tėvynę grįžti žadėjo tada, kai „Lietuvos sienas saugos Lietuvos kareiviai ir Lietuvos muitinė". Iki pat mirties nepriėmė Brazilijos pilietybės.
Petras Babickas buvo palaidotas Rio de Žaneiro Catumbi kapinėse, lietuvių katalikų laidojimo vietoje „Mosoles". Pargabenti P. Babicko palaikus į Lietuvą paskatino radijo ir televizijos žurnalistai. Lietuvos radijo 80-mečio proga, 2006 m. palaikai buvo parvežti iš Brazilijos ir perlaidoti Kauno Petrašiūnų kapinėse.
Džiugu, kad P. Babickas sugrįžta pas mu sir per šią solidžiai išleistą knygą. Joje gausu nuotraukų, įvairių dokumentų, yra pluoštas spalvotų P. Babicko dailės kūrinių. Džiugu, kad leidimą parėmė Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisija. Tikėkimės, kad ši komisija ir toliau bus dėmesinga lietuvių žurnalistikos istorijai.
Rubrika Žurnalistikos istorija yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.

Paskutinį kartą atnaujinta: 2020-06-29 18:33
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media