2024 m. balandžio 16 d., Antradienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistikos istorija

*print*

Archyvas :: Vladas Vertelis: Pirmasis „Šiaulių krašto“ numeris buvo kruopščiai planuojamas Arba Pradžios detektyvas

2024-02-22
 
Leonido Vorobjovo piešinys

Leonido Vorobjovo piešinys

Vladas Vertelis
Pirmasis „Šiaulių krašto" numeris buvo kruopščiai planuojamas. Neskubėta, nes žinota, kad blynas negali prisvilti. Laikraštis privalėjo nustebinti, apie jį žmonės turėjo lyg ir priverstinai kalbėti, o perskaitę - laukti antrojo, trečiojo karto. Girdėjau sakant, kad, nepatraukus skaitytojų dėmesio pirmaisiais trimis numeriais, galima toliau ir nebevargti. Būtent nuo pirmųjų „Šiaulių kraštų" priklausė mūsų sėkmė, tolesnis gyvenimas, mūsų šeimų gerovė.
Laikraščio žygis turėjo prasidėti gausiai iliustruotu žurnalistiniu tyrimu (tada toks terminas dar nevartotas) apie Lietuvos komunistų lyderio, partijos Centro komiteto pirmojo sekretoriaus Petro Griškevičiaus (1924-1987) medžiokles Šiaulių ir Joniškio rajonų miškuose.
Suradome alytnamį, kuriame P. Griškevičius su artimiausia svita apsistodavo prieš medžioklę ir ilsėdavosi po jos. Dažniausiai buvo šaudomi elniai. Dar ir dabar prieš akis stovi šokiruojančios, ne viešumai skirtos profesionaliai padarytos nuotraukos su nupjautomis didžiaragių galvomis ir prie jų išsirikiavusiu partiniu ir ūkiniu aktyvu. Visa to meto Centro ir vietos partinė-tarybinė grietinėlė. Šalia Pirmojo - vienoje gretoje Centro komiteto sekretoriai, Šiaulių miesto ir rajono pirmieji sekretoriai, vykdomojo komiteto pirmininkai ir kai kurių jų žmonos. Draugystė šeimomis. Šešios elnių galvos ir septyniolika personų.
P. Griškevičiaus jau nebebuvo tarp gyvųjų, dalis tos nuotraukos personažų aktyviai jau nebedalyvavo viešojoje politikoje, tačiau Algirdas Mykolas Brazauskas dar vis kopė į populiarumo viršūnę, kurią pasiekė 1995 m., ryškia persvara nugalėjęs Lietuvos prezidento rinkimuose.
P. Griškevičiaus žmonos rankose - raudonas gvazdikas. Kaip romantiška! Kaip iš „Internacionalo" - pirmyn, vergai nužemintieji, išalkusi minia pirmyn!
Medžioklės alytnamyje gyveno jauna pora, miško ūkio darbuotojai. Naujieji to būsto šeimininkai rodė sąsiuvinį, kuriame kruopščiai surašyta, kokie daiktai rasti, jiems atsikėlus gyventi į namą. Penki kilimai, 19 pagalvių, 10 antklodžių ir 13 stikliukų (taurelių).
Rašydamas straipsnį P. Griškevičių vadinau ne draugu, kaip buvo priimta, bet ponu. Tų medžioklių liudininkai (iš vietinio aptarnaujančio personalo) kalbėjo labai nenoriai, bet prisiminė girdėję, kaip po medžioklių, židinyje traškant beržinėms malkoms, bendražygiai į Pirmąjį kreipdavosi ponu... Ponas, Petrai, į Jūsų sveikatą... Ponas Sekretoriau, kad greičiau sušiltumėte... Ačiū, draugas Algirdai, ir jūs draugai kartu, neatsilikite... (Kalba netaisyta - red. past.)
Reportažas „Trylika stikliukų ponui Petrui Griškevičiui" nepasirodė, nors medžiagą jau nunešėme į spaustuvę. Pirmadienį puslapis su straipsniu turėjo būti sumontuotas, o antradienį, papuošęs „Šiaulių kraštą", privalėjo nutiesti mums kelią į sėkmę. Iš anksto džiaugėmės laikraščio populiarumu. Tačiau penktadienį, baigiantis darbo dienai, Elonai Janulytei, atsakingajai sekretorei, paskambino „Titnago" spaustuvės darbuotoja, pranešdama, kad tomis pačiomis nuotraukomis, kokias ji mačiusi ir prie „Šiaulių krašto" maketo, montuojamas šeštadieninis miesto dienraščio pirmasis puslapis.
Ar trenkė žaibas? Stipriau. Pamenu, kaip apsivertė pasaulis. Nusikeikęs viešai ir sodriai, kaip buvau išmokytas sovietų kariuomenėje, pasakiau - mūsų dar nėra, o jie jau bijo...
Šokiruotai dar negimusio laikraščio komandai nekilo abejonių, kodėl taip atsitiko. Kelias dienas prieš šį įvykį fotožurnalistas, su kuriuo kartu palikome miesto laikraščio redakciją ir su kuriuo kartu rengėme publikacijas, pareiškė grįžtąs atgal, nes „Šiaulių krašte" dar neįrengta fotolaboratorija, ir apskritai dar nežinia, ar mums pasiseks... Šventas jaunystės naivume, tada nė vienas iš „Šiaulių krašto" šešetuko turbūt net nesusapnavo to išsiskyrimo pasekmių, nes taip nedaroma, tai žema, nekolegiška.
Supratome ir tai, kad kelias dienas mūsų komandoje pabuvęs žmogus žino ir visas kitas pagrindines artimiausių numerių temas. Atidėti laikraščio starto jau negalėjome, nes per miesto radiją ir iš lūpų į lūpas paskleista jau keliavo žinia apie naująjį Šiaulių laikraštį, ir tokį, kokio dar nebuvo.
Debiutuoti su ta pačia tema, nors ir daug išsamesne ir įdomesne publikacija, tolygu staigiai mirčiai, pajuokai. Todėl išėmėme „Trylika stikliukų..." iš puslapių, kai kuriuos straipsnius iš antrojo numerio perkėlėme į pirmąjį, nes neabejojome, kad ir antradienį konkurentai savo laikraštį pradės būtent iš mūsų išnešta tema. Žurnalistė Birutė Kybartienė skubiai parengė socialinį reportažą iš Šiaulių priemiesčio skambia antrašte „Čia gyvena žmonės ir žiurkės".
Nors B. Kybartienės socialinis reportažas žanro prasme buvo gana retas to meto spaudoje, o tema - aštri, be nugludintų kampų, tačiau visuotinio susidomėjimo, sprogusios bombos įspūdžio negalėjo sukelti ir nesukėlė, tačiau akcentavo vieną iš svarbiausių naujojo leidinio krypčių - socialinę orientaciją. Kaip gyveni, mažasis žmogau?
Prisvilo. Jaučiau didžiulį nusivylimą, asmeninę atsakomybę, kaltę. Visa redakcija vaikščiojo lyg ne sava. Jautėmės apvogti. Vakarienė pirmojo numerio proga virto vos ne gedulo pietumis, bet naivumo jau buvo mažiau. Konkurentai sugadino šventę, bet redakcijos stuburo nesulaužė, atvirkščiai - per tris streso dienas gerokai užsigrūdinome. Trauktis nebebuvo kur: ne žaisti laikraščio leidybą susirinkome, ir visų mūsų laukia rimti iššūkiai. Pagrindinės temos išneštos, laikraštį išleidome ne pritrenkiantį, tačiau - tai nebuvo katastrofa. Spontaniškai išsiveržusį pyktį pakeitė ryžtas.
Paradoksalu, bet „Šiaulių krašto" (tiksliau, aplink šią idėją susibūrusių žurnalistų) imta bijoti dar jam negimus. Šią išdavystę priėmėme kaip profesinę / antiprofesinę pamoką, valios treniruotę.
Išnešta tema mums buvo svarbi ir dėl ideologinių motyvų. Patalpas redakcijai nuomojome iš Lietuvos komunistų partijos Šiaulių miesto komiteto, todėl dalis visuomenės mus jau laikė raudonaisiais, manė, kad leisime partinį laikraštį, gal net opozicinį Nepriklausomybei. „Trylika stikliukų ponui Petrui Griškevičiui" nuo pirmos dienos turėjo įrodyti, kad tiesa yra kitokia. Todėl reikėjo žymiai daugiau pastangų įtikinti, kad „Šiaulių kraštas" - savo galva galvojantis, naująją Lietuvą padedantis kurti leidinys.
Paskutinį kartą atnaujinta: 2024-02-22 12:29
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media