Žurnalistų kūryba

Perkopęs aštuoniasdešimties metų ribą, retsykiais leidžiu sau, progai pasitaikius, beveik rimtai, o gal kiek ir pajuokaujant, papasakoti jaunimui apie kai kuriuos savo, tėvų ir senelių gyvenimo epizodus, perteikti praėjusios epochos neišblėstančius vaizdinius. Nežinau kaip kitiems senjorams, bet man vaikystės, paauglystės ir jaunystės dienų prisiminimai sugrįžta nostalgijos tapytais paveikslais.

Žinau, kad jaunimas ne visuomet įdėmiai klausosi senjorų postringavimų apie praeitį, bet noriu tikėti, kad mano gyvenimo vaizdiniai, vis tik, nugula jų sąmonėje ir užpildo gyvenimo suvokimo tuštumas geranoriškais jausmais. Kai imu pasakoti apie pokario vaikystės dienas, kariškus žaidimus, apie paauglystės darbus šienapjūtėje, ar apie parduotas vasaras bėgiojant paskui karves Pamario lankose, anūkų akyse įžvelgiu žingeidumo kibirkštėlių. Vadinasi, neveltui aušinu burną.

Kas be ko, piemenavimo vaizdinius paįvairinu geranoriška morale, jog paauglys pabėgiojęs paskui karvių uodegas, sėkmingiau orientuojasi gyvenime, geriau suvokia ir įprasmina tikrąsias moralines ir etines vertybes.

Gerai suprantu šiandieninį jaunimą, puikiai jau iš mažens įvaldžiusį išmaniąsias technologijas, ir apie jokį karvių ganymą ir girdėti nenorintį. Bet daugelis jų nežino, jog piemenavimas kadaise užėmė deramą vietą kaimo bendruomenėje ir buvo nelengvo gyvenimo raiška.

Priminsiu, kad piemenys atsirado kartu su gyvulininkyste. Piemenauti paprastai eidavo nepasiturinčių valstiečių vaikai ar paaugliai. Juos prižiūrėdavo kerdžius - piemenų vyresnysis. Paskaičiuota, kad Lietuvoje tarpukariu piemenaudavo per 30 tūkst. vaikų ar paauglių.

Šiandien Lietuvoje pamirštas piemenavimo amatas. Ir ačiū Dievui.

Visais amžiais laikas koregavo žmonių gyvenseną. Iš esmės jis pakeitė ir mūsų kartos gyvenimą. Dabar fermerių karves gano elektriniai ar kitokie „išmanieji" piemenys.

Ir vis tik, galvoju, kad neprošal būtų jaunimui pačiame gyvenimo priešaušryje pajusti sunkesnio gyvenimo skonį, anot rašytojo Juozo Baltušio, sužinoti su kuo valgoma druska.

Anuomet paaugliams gyvulių ganymas, įvairūs darbai ūkyje buvo įprastas dalykas. Darbas nuo mažens padėdavo jiems geriau suprasti sunkesnio gyvenimo skonį, patirti alkano, pavargusio, lietaus ar šalčio išvarginto žmogaus dalią.

Daugelis mūsų kartos žmonių, kurių gretos jau gana išretėjusios, per savo gyvenimą nemažai suvalgė „druskos", ir ne vien piemenaujant, ar žingsniuojant pagal plūgą. Tūkstančiai žmonių šaltį ir alkį kentė Sibiro platybėse, partizanų žeminėse, kiti - beperstojo jautė baimę dėl savo ir gimtojo krašto ateities.

Karo ir pokario gyvenimo vaizdiniai neišblėsta iš mūsų kartos atminties, ir dar ilgai neišnyks. Praeities blogio virusas yra taip giliai ir taip skausmingai įsirėžęs į daugelio žmonių sąmonę, kad , matyt, ir likusieji iš gyvenimo išeisime jo užkrėsti. Bet prisiminti ir priminti ateinančiai kartai apie praeityje parduotas vasaras ar valgytą „druską" verta...

Nuūžus Antrojo pasaulinio karo audrai, Nemuno užliejamose pievose tarp Šilutės ir Rusnės nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens piemenys, tarp jų ir šios knygos autorius, ganė didžiules bandas karvių.

Kai pavasarį Nemunas ir jo intakai susigrąžindavo potvynio vandenis į savo vagas, aplinkinių miestų, miestelių ir kaimų gyventojai imdavo ruoštis pavasario darbams, pratinti galvijus ganiavai. Vos tik sužaliuodavo kokia nors kalvelė ar kur nors žemės plotelis pasidengdavo žaluma, galvijai - jau ir ten. Skabo pasirodžiusią pirmąją žolęlę, pratinasi prie artėjančios didžiosios ganiavos.

Kartais būdavo užsitęsia žiema, potvynių vanduo vis nepalieka ganyklų, o šieno pas gyvulių laikytojus belikę vienas kitas kuokštas, greitai nebebus ką jiems paduoti, ir gyventojai imdavo nerimauti. Jie nekantraudami laukdavo dienos kuomet galvijus galės išleisti į lauką pasiganyti. Ta laimingoji diena ir galvijams, ir jų šeimininkams būdavo šv. Jurgio, gyvulių globėjo, diena. Šios dienos jie visi laukdavo kaip išganymo.

Atėjus visuotinai ganiavos dienai miestelėnai sugindavo savo galvijus į vieną didelę bandą už miestelio, kur kasdien nuo pat ankstyvo ryto laukdavo kerdžius su savo piemenų komanda. Kerdžius ir mes, jo pagalbininkai, suformavę kelių šimtų karvių bandą, pliauškindami dvimetrinio ilgio botagais, patraukdavome akmenuotu keliu Rusnės link. Čia, kiek tik akys užmato, driekėsi ganiavos plotai, nusidažę vaiskia žaluma.

Pasakiški vaizdai mus užburdavo užkopus ant aukštesnės kalvelės ar įsikorus į medį. Iš aukštėliau akimis neaprėpiamuose žaliuojančiuose ganiavos plotuose šimtai karvių, išalkusių per žiemą šviežio maisto, beperstojo šlemščia rasotą žolę,

O pievos, tos žaliosios Pamario pievos...

Jose daug sodrios žolės, įvairių vaistinių augalų, pavienių medžių ir krūmų, išsimėčiusių palei melioracijos griovius ar susitelkusių žemėlesnėse bei drėgnesnėse vietose per visą bekraštę pievų platumą, kurią pagyvina ir jai gyvos pilnatvės vaizdinį suteikia juodmargių ir žalmargių bandos, arklių būriai, baltaskarės melžėjos, piemenys ir šienpjoviai.

Vidurdienį, kai saulė pakildavo virš mūsų galvų, ar vakare, kai ji jau leisdavosi už horizonto, į ganyklą sugužėdavo melžėjos: vienos pėsčios, kitos - su dviračiais, bet visos su kibirais ar bidonėliais. Melžėjos savo globotinėms, kaip padėką už šiltą pienelį, atnešdavo ir šiokių tokių lauktuvių: tai nuo pietų stalo likusią duonos kriaukšlelę, tai kokį geltonskruostį buroką. Retsykiais jos nepamiršdavo ir piemenų pamaloninti kokiais nors skanėstais.

Negalėdavome atsistebėti karvių ir šeimininkių šilta draugyste: vos tik raguotosios pamatydavo savo šeimininkes, akimirksniu bliaudamos pasileisdavo į susitikimą. Likusios jas palydėdavo pavydulingais žvilgsniais ir bliovimais. Ganyklų erdvėje toks karvių bliovesys pavirsdavo viena harmoninga melodija, kuri tartum Bacho muzikos garsai nuvilnydavo Pamario laukais toli toli.

Sunku pasakyti, kas karvių tokį bliovimą iššaukdavo: gal didelė meilė savo šeimininkėms, jų ilgesys, o gal žinia, kad jos atėjo ne tuščios, ar įprotis, jog, atidavus pieną tuščiu tešmeniu namo parkulniuoti bus žymiai lengviau. Kas gali suprasti tokio mielo gyvulio elgesį?

Melžėjoms atlikus savo darbą, kerdžius botago pliaukštelėjimu ir savidarbe birbyne duoda ženklą piemenims palengva galvijus suvaryti į bandą ir ruoštis kelionei namo. Nedelsdami plačiai išsibarsčiusias karves sugename į vieną kompaktišką būrį ir visi užimame vietas pagal nusistovėjusią hierarchiją. Karvių bandos priekyje atsistoja kerdžius, apsiginklavęs ilgu botagu, birbyne, pakabinta per pečius, ir vokišku trofėjiniu durklu, prisegtu prie šono. Šalia kerdžiaus atsistoja dar viena kita po melžimo likusi baltaskarė melžėja su pieno kibiru ar bidonėliu rankose. Karvių bandos gale įsitaiso kerdžiaus dešinioji ranka, nemažą piemenavimo stažą sukaupęs, piemuo ir pirmamečiai piemenys pagalbininkai. Taip suformuota ilga galvijų vora, skatinama botagų pliaukštelėjimais ir piemenų šūkčiojimais greičiau judėti, patraukia miestelio link, po savęs palikdama šilto pieno, susimaišiusio su karvės mėšlu, kvapą...

Nors karvių ganymas buvo trumpalaikis mano užsėmimas, bet jis man davė nemažai gyvenimiškos patirties: pažinau nelengvą piemens dalią, sužinojau „druskos" bei durpyno vandens karštomis vasaros dienomis skonį, pamilau gamtą ir išmokau joje deramai elgtis. Vėliau to paties išmokiau ir savo vaikus. O tai jau yra daug ir nepaprastai reikšminga žmogaus gyvenime, ypač šiandien, kai dalis visuomenės begalo amoraliai elgiasi gamtoje ir su gyvūnija.

Kas be ko, prisipažinsiu, kad sunku būdavo per dieną bėgioti paskui karves, nekantriai laukdavau rudens ir per visą vasarą ilgėjausi mokyklos, mokytojų ir draugų.