Jeigu bus nors viena knyga tavo kambaryje - jame niekados neapsilankys tuštuma. Ši mintis kažkaip savaime išsikristalizavo sąmonėje. Seniai. Gal dar nebuvau gimęs. Manding, slypėjo genuose tėvo, kuris, dažniausiai išlenkęs taurelę kurcinio ašarų, bėrė kaip poterius mintinai eiliuotus tekstus. Kada ir kur išmoko ar pats sukūrė - nė karto nedrįsau paklausti. O vėliau nelabai ir kilo noras klausti, nes tėvas skaitė iš atminties paprastus eiliuotus žodžius. Gal kokios senos dainos. Kas žino. Knygų kambaryje, išskyrus kantičkų, tada nebuvo. Man, ketvirtos klasės mokiniui, pamokas ruošiančiam prie žibalinės lempos, ir kantička atrodė kaip stebuklas. Skaičiau giesmes, mokiausi atmintinai. Tuomet kantičkų giesmės labai panašėjo į kaimynės iš Masališkių kaimo Onos Pašukonytės-Jauneikienės vakarais už miškelio girdimas liūdnokas dainas. Kas vakarą jos ataidėdavo į mano, kitoje miškelio pusėje prisiglaudusį, Kučiūnų kaimelį. Pažinojau gerai kaimynę, jos vyrą Bonifacijų, 1904-1905 metų Rusijos-Japonijos karo dalyvį. Tačiau tada dar nežinojau, kad klausausi garsios dzūkų dainininkės dainų. Na, galvojau, dainuoja gražiai moteris, ir viskas. Gražiai tuomet dainavo daug Merkinės apylinkės kaimuose moterų ir vyrų. Kone kiekvienas sodžius galėjo pasigirti ir gabiais muzikantais.

Kad ir išmokau skaityti ir rašyti iš elementoriaus Saulutė, tačiau kantička labiau magiškai traukė. Vis atsargiai varčiau labai pageltusią, 1859 metais išleistą, motinos 1938-aisiais į Kučiūnus atsivežtą giesmyną. Jį išsaugojau. Kartais ir dabar pavartau Motiejaus Valančiaus išleistą kantičką. Iš jos, neišvaizdžios keturkampiškos knygelės pasukau į didelį knygų pasaulį. Iš kurio neišeinama, tik išnešama arba išvežama...

Čia, be jokio minoro. Linksmai, nes knyga džiaugsmą teikia. Net liūdnos pasakos turi laimingą pabaigą. Tai gal ir vaistas nuo liūdesio, nors būna visaip. Knyga padeda. Net išgyventi sunkios pandemijos metu. Andai dvidešimt pirmojo amžiaus trečiojo dešimtmečio pradžioje. Netikėtai koronavirusui, įsismelkusiam į visas pasaulio vietas. Neaplenkusiam ir Lietuvos. Koronovirusas gerokai išgąsdino. Gal ne tokia baisi pandemija, kaip maro 1710 metais Lietuvoje, tačiau labai grėsminga.

Todėl uždarytas, užspeistas daugiabučio dėžutėje, dar labiau įnikau į knygas, tarpukario spaudą. Ypač iš naujo skaičiau Lietuvos šaulių sąjungos leistą įdomų, daug informacijos talpinusį, gausiai iliustruotą žurnalą „Trimitą". Pavyko gauti kone visus 1929-1940 metų numerius. Daug šių ir kitų tarpukario Lietuvos žurnalų, laikraščių, knygų įsigijau pas garsų bibliofilą, kolekcininką Vidmantą Staniulį Kaune. Pandemijai atslūgus vėl galvojau su šiuo žmogumi susitikti. Nuvykti į jo senais leidiniais turtingą antikvariatą Kaune. Tačiau aną dieną girdžiu liūdną žinią - V. Staniulis paliko žemiškąjį pasaulį... Kaip gaila... Visą dieną neradau sau vietos knygų prikrautame kambaryje. Taip pat ir antrą, trečią dieną. Tik atsiverčiu „Trimitą" - prieš akis mielas Vidmantas... Vaidenasi ar ką, galvoju.... Trumpam pastumiu žurnalą į šalį. Padeda, bet neilgam. Kažkada šimtas, du šimtai gramų degtinės gelbėdavo jautrią sielą. Dabar, žinau, nepadėtų... Ne taip paprasta net mintyse atsisveikinti su labai artimu požiūriais, pomėgiais žmogumi. Nelengva, nes jis man buvo kaip dvasinis tėvas - patarėjas, gražios tarpukario Lietuvos istorijos skleidėjas, savotiškas romantikas. Lai jis ir aukštai turi didelius sparnus...

Pas jį, garsų bibliofilą, įsigyta retų leidinių. Tik čia pavyko gauti Lietuviškos enciklopedijos trūkstamus tomus, kone visus žurnalo „Naujoji Romuva" numerius, laikraščio „Literatūros naujienas" komplektą. Daug kitų laikraščių, žurnalų, knygų. Daug retų leidinių įsigijau ir Vilniuje, Panevėžyje, tačiau Kaune, daugiausia pas Vidmantą Staniulį. Dabar dažnai skaitau, sklaidau ant rašomojo stalo. Pro langą skverbiasi rausvi vakaro spinduliai - jie švelniai gula į atverstus knygos ar žurnalo lapus. Atrodo, dar labiau parausta pageltusiame popieriaus lape. Viskas ir čia aukso spalvos. Tik čia tikras lobis. Skaitai ir pajunti, kad tarsi kvėpuoji su tolimų epochų žmonėmis, juos pažįsti, jie tokie savi. Kaip andai tarpukario Lietuvos kūrėjai. Tiesiog stebiuosi, kiek jie turėjo daug dvasinių jėgų, entuziazmo statyti, kurti Lietuvą ant plyno lauko... Kad šitaip dabar būtų, pagalvoju. Jie, mūsų proseneliai, seneliai, dažniausiai turėjo tik tuščias rankas, bet didelę širdį. Jie per dvidešimt dvejus metus sukūrė sočią, pažangią valstybę. Jeigu nebūtų penkiasdešimties okupacijos metų, nūnai galėtume lygiuotis su išsivysčiusiomis Europos valstybėmis.

Dabar, kai atkurtai nepriklausomybei daugiau nei trisdešimt metų, nelabai didele pažanga galima pasigirti. Gal trūksta ano tarpukario laikotarpio žmonių entuziazmo, Adolfo Šapokos Lietuvos istorijos dvasios? Visaip gali galvoti. Vėl imu versti seną spaudą ir tik taip pamirštu dabartinius skaudulius. Kaip gydo knyga! Ir kambarys šviesus. Skaityti. Pažinti. Atrasti.

Paskutinį kartą atnaujinta: 2021-05-09 09:55

Atgal