Vilniaus centrą dažniausiai pasiekiu tuo pačiu priemiestiniu autobusu. Kartai keleiviai, iš atokesnių vietovių vykstantys į sostinę, snūduriuoja, vienas kitas paauglys, tarsi virtuozas muzikantas, pirštukais mikliai maigo savąjį aifoniuką, kartais... Šįkart autobuso galiorka buvo itin triukšminga: vyko „politiniai debatai". Vienas vyriškis vis prieštaravo pašnekovui - ką toks būsimasis prezidentas, Seime per kelias kadencijas trynes kėdes ir nudėvėjęs ne vienerias kelnes, bet nieko doro nenuveikęs, ką toks padarytų Lietuvos labui, o štai žmogus su guminiu bananu tvarką įvestų...

Dar kitam juokas ima, kai kažkuris seimūnas, užsimanęs balotiruotis į Europos parlamentą, dorai nesuvokia, nei kodėl į ten lįstų, nei pats nenutuokia, ką ten veiktų...

„Algos, geros algos!" - įsitepia moterėlė. - Seimo senbūviui, nustekenusiam socdemų partiją, ten tik vieta ramiai pasėdėti, pasnausti...

Taigi vyksta debatai... autobuse.

ŽODŽIŲ ABRAKADABRA

O štai rimtų politikų, politologų, įvairiausių kandidatų debatai, nuomonių kautynės, kad net žiežirbos lekia! „Šnekoriai", užuot vartoję įprastus, daugeliui suprantamus lietuviškus žodžius, vis mala ir mala apie kažkokius naratyvus, empatijas, nepotizmus, diskursus, vis perklausdami pašnekovą ar patvirtindami savo argumentus žodelyčiais ane, ta prasme, reiškia ir t.t.

Ir retai išgirsti įprastą, mielą, mūsų visų pripažintą ir pamėgtą AČIŪ, ATSIPRAŠAU, MALONĖKITE PATIKSLINTI...

MIŠKAS, TAS MIŠKAS...

Pagaliau pavasaris! Praėjusios žiemos miško, prie kurio gyvenu, nemačiau dėl skaudaus praradimo šeimoje, todėl štai dabar vėl kasryt išeinu pasivaikščioti, pasimankštinti, pamąstyti apie žmogaus gyvenimą kaip akimirką šimtmečių ar tūkstantmečių bėgsme. Čia, miške, dabar jau ima derinti „stygas" paukščių orkestro muzikantai. Dar diena ar savaitė, ir miško paukščių simfoninis orkestras suskambės visu savo didybe, jis pritars pušų viršūnių ošimui - gims palaimingas grožis ausiai, akiai, širdžiai. Dabar dar kažkiek tylu, tik genelis senos drebulės viršūnėje Morzės abėcėle kala, gal man padėkos žinią siunčia už žiemą jam nepagailėtą lašinukų bryzelį prie namų...

Bet kas nustebino šiame man iki tol gerai pažįstamame miške? Žiemą, pasirodo, miškininkai stipriai padirbėjo pjūklais ir galingu traktoriumi: išretino pomiškio smulkmę - ir menkaverčius krūmokšnius, ir gerokai paaugusius berželius, pušaites, kad jau suaugę medžiai dar spėriau bujotų. Spindi dabar prieš saulę pjūklais nurėžtų berželių kelmai - sunkiasi sula, tarsi tų vargšų sudorotų medelių ašaros; net pušaitės spaudžia sakų lašelius, vėlgi tarsi ašaras...

Užgis žaizdos, bet man neaišku, ar miškininkai išvalys mišką, ar išveš tas krūmų ir nemažų stuobrių krūvas? Juk tai puiki žaliava biokurui. Kad ne visada taip darbas iki galo padaromas, pavyzdžių - begalės!

Paskutinį kartą atnaujinta: 2019-05-03 16:42

Atgal