Žurnalistų kūryba

Dokumentinė novelė

Devyniasdešimt šeštųjų vasara Palangos poilsiautojams rūpesčių nekėlė - pakako ir šilumos, ir saulės. Bet šįryt, pakirdusi iš miego, Aliodija netgi apsidžiaugė: dangumi spėriai plaukė nesibaigianti debesų armada, pušų šakelės virpčiojo nuo gūsingo vėjo šuorų.

- Bus gera proga pasivaikščioti, - pamąstė sau Aliodija ir sėdo pusryčiauti. O tam pasivaikščiojimui turėjo ir tikslą: anądien sutiktas jos bičiulis Vytautas Sirijos Gira pasakė, jog į Palangą kelioms dienoms yra atvykęs rašytojas Juozas Kralikauskas. Būtų gera proga susitikti. Juk šis literatas kaip ne kaip yra buvęs jos mokytojas. Ir ne bet koks - kauniškėje Marijos Pečkauskaitės gimnazijoje jis taip įdomiai dėstė literatūrą, jog to žavesio įkvėpta Aliodija pasirinko lituanistines studijas.

Gal dėlt tos humanitarinės pakraipos jai taip miela bendrauti su plunksnos meistrais. Liepos mėnesį kasmet į savo namelį pakviečia Antanas Venclova - čia švenčiamas jo žmonos Elizos gimtadienis. Čia ji artimiau susipažino su Mieželaičio bei Mozūriūno šeimomis. Ne kartą ji grožėjosi, kaip turguje Venclova ir Augustinas Gricius kalbindavo prekeives, girdavo jų žemaitišką šnektą.

Apmaudus kuriozas įvyko tik bendraujant su buvusiu savo profesoriumi Juozu Keliuočiu. Aliodija žinojo, jog jį nuolat tardydavo sovietų saugumas, todėl susitikę jie iškart prakalbo apie literatūrą. Juozas Keliuotis pakvietė Aliodiją užeiti į jo nuomotą butą. Bet ji iki pat šiol nesupranta - ar profesorius nurodė ne tą namą, ar pati Aliodija sumaišė numerius. Bet užėjusi į tą namą, pirmame aukšte nerado nieko, o antrajame ją netikėtai sulaikė uniformuotas sargybinis. Prasidėjo ilgas ir nemalonus tardymas: kaip čia patekai? Kaip sugebėjai prasmukti pro pirmame aukšte budėjusį sargybinį? Tik po geros valandos ją paleido į laisvę - pasirodo, tame name buvo įsikūrusi KGB būstinė...

- Šiandien tikriausiai taip neatsitiks, - pamąstė sau Aliodija, gerdama kavą. Ir Juozą Kralikauską, savo geriausią mokytoją, tikriausiai pavyks sutikti. Juk Palanga jai mintinai pažįstama. Šis kurortas - jos gyvenimo alfa ir omega.

Mintyse surikiavo - štai jau šeši dešimtmečiai, kai kasmet visus tris vasaros mėnesius mėgaujasi Palangos erdve. Ne kartą yra girdėjusi tarp pajūrio mėgėjų sklandantį posakį - Ruzgaitė pasirodė Basanavičiaus gatvėje, vadinasi, prie jūros jau prasidėjo vasaros sezonas...

Palanga jos gyvenime atsirado ne iš karto. Vaikystės metai prabėgo Plepešiškių kaime netoli Utenos krašte esančio Užpalių miestelio. Viskas prasidėjo 1932-aisiais, kai tėtis ją pirmąsyk nusivežė į Palangą. Gaivi Baltijos jūra ir aukštos auksinės smėlio kopos užbūrė būsimąją baleriną. Per maža pasakyti - užbūrė. Ji jau nebeįsivaizdavo savo gyvenimo vasarų be Palangos. Visi metų laikai, visos savaitės ir dienos bėgo liejant prakaitą choreografijos pamokose ar baleto repeticijose, tačiau ateidavo vasara - ir trys mėnesiai šventai bei ištikimai aukojami Palangai. Jos akyse keitėsi kurortas, statėsi naujos vilos, bet pajūrio dvasia lėmė jos vasarų likimą.

Prabėgo daug metų, bet Aliodijos atmintyje ir šiandien gyvi pirmieji įspūdžiai - Tiškevičiaus parke vaikščiojančios ponios su ilgais drabužiais, prisidengusios saulės skėčiais, ponai su cilindrais, besiramščiuojantys lazdelėmis. Broniaus Jonušo vadovaujami vakariniai koncertai parke. Terasose vakarais ponios ir ponios žaisdavo kortomis. Ne kartą jai teko matyti vasarojantį prezidentą Antaną Smetoną, netoliese jos vilos ant suoliuko sėdintį ir skaitantį Vincą Krėvę-Mickevičių, sutikdavo ir profesorių Mykolą Biržišką su žmona. Ilgam širdyje išliko tradicniai pasimatymai su poetu Kęstučiu prie senojo beržo Birutės kalno papėdėje.

Net 1939-aisiais, kai visi kalbėjo apie karą, jai pavyko vasaroti Palangoje. Čia teko pabuvoti net karo metu - 1942-aisiais. Ją tuomet į Palangą nusivežė garsusis dainininkas Antanas Kučingis su savo dukra Rasa, Aliodijos bendraklase.

Kaip šiandien mena Aliodija - keliai tankų išdaužyti, Palanga - sudeginta ir apytuštė. Garsusis tiltas nuniokotas, turėklai išgriuvę, kai kurios skersinės lentelės išplėšytos. Linksmai nusiteikęs maestro pasiūlė merginoms:

- Negalim eiti, tai ripokim.

Taip ropomis trijulė pasiekė tilto galą. Ir čia Kučingis dar kartą sužavėjo merginas - gražia kregždute nušoko nuo tilto į jūrą...

Tą Kučingio šuolį Aliodija vis prisimindavo, kai jau tarybiniais metais poilsiautojai ne kartą žavėjosi dailininko Stasio Krasausko skrydžiais nuo tilto į ošiančias jūros bangas...

Jos akyse augo ir keitėsi Palanga. Atsirasdavo naujos vilos, kildavo nauji statiniai. Ne kartą su henriku Baniu yra šokusi garsiajame restorane „Jūra", o kitą rytą išvydo tik degėsius. Kartą būdama moterų pliaže pastebėjo horizonte dūmų kamuolius, tik vakare sužinojo - sudegė Kurhauzas.

Kartais Aliodija apsistodavo viešbutyje, bet dažniausiai vasarodavo dviejų deltonai nudažytų medinių namukų viloje „Romeo ir Džiuljeta". Keletą metų gyveno tuomet dar būsimosios astrologės Palmiros kelertienės tėvų namuose.

Tos vilos, kuriose poilsiaudavo Aliodija, priklausė profsąjungoms. Bet išaušus Atgimimui, profsąjungų turtą mikliai „prichvatizavo" kostiumuoti berniukai. Galimybė ilsėtis profsąjungų vilose ėmė tolti kaip svajonių miražas. Tuo labiau, kad ir Aliodijai atėjo pensijinis amžius. Negi Palanga išnyks iš jos gyvenimo?

Lemtingą išeitį tuo sunkiu laikotarpiu jai pasiūlė jos kolegė Gražina, daugelį metų dirbusi vaistinėje ir atsitiktinai jos sutikta poliklinikoje. Ji turinti butą Palangoje ir vieną kambarį pasiūlė Aliodijai. Tad laimingai prasitęsė dar dešimtmečiui saulėtosios vasaros pajūryje.

...papusryčiavusi Aliodija išsirengė į miestą. Ilgokai vaikščiojo kurorto gatvėmis, kuriose šiandien netrūko poilsiautojų - idealesnio oro pasivaikščiojimams net nesugalvosi. Eidama Daukanto gatve pro viešbutį, netikėtai pamatė Juozą Kralikauską, besileidžiantį laipteliais.

„Ar pažins?" - šmėkštelėjo mintyse. Kralikauskas ne tik pažino.

- Labas, Aliodija, - tiesdamas ranką maloniai pasisveikino.

Tai, kad mokytojas prisiminė jos vardą, Aliodijai buvo maloni staigmena. Susitikusiems po daugelio metų mokytojui ir jo mokinei šnekų netrūko.

- Mano visos vasaros čia, Palangoje, - išdidžiai pasigyrė Aliodija.

- O aš atvažiavau ieškoti drugelio, - šypsodamasis prisipažino Kralikauskas.

Atsakymas iš tiesų nustebino Aliodiją.

- Drugelio? - dar kartą perklausė buvusi mokinė: gal blogai nugirdo žodį?

- Taip, drugelio, - pakartojo Juozas Kralikauskas ir papasakojo savo šiek tiek dramatišką, šiek tiek romantišką gyvenimo pradžią.

O buvę taip. 1938-aisiais jis vedė tuometinę gražuolę Feliciją Verbavičiūtę. Ji būsimajam rašytojui pagimdė dvynukus, iš kurių vienas po trejų metų mirė, o po ketverių mirė ir ji pati - jauna bei graži jo žmona. Mirė tesulaukusi dvidešimt penkerių metų...

- Po vestuvinėn kelionėn atvažiavome į Palangą, - prisiminė Kralikauskas. - Vaikščiojome kurorto gatvėmis, daug laiko praleidome ant tilto. Štai tada ji ir prasitarė: jei kada nors, po jos mirties, atvažiuosiu į Palangą, ji man pasirodys baltu drugeliu... Tuomet apie mirtį mes negalvojom, nors Felicija ir buvo silpnos sveikatos. Bet tie žodžiai širdin įstrigo... Štai ir atvažiavau į Palangą, vaikščiojau tomis pat vietomis, daug galvojau apie Feliciją, bet drugelio taip ir neišvydau, - skėstelėjo rankomis rašytojas.

Šiandien jis išvažiuojąs į Vilnių, į Gereontologijos centrą, kuriame ir gyvena. Daiktai jau sudėti, ką tik viešbutyje papietavęs ir dabar ėjęs dar kavos atsigerti. Bet patekti į kavinukes buvo beviltiška - prie visų nutįsusios didžiulės eilės.

Tada Aliodija apkvietė į savo nuomojamą kambarėlį. Tuo labiau, kad prie kavos turinti ir skanėstų - ji ne tik baleto maniakė, bet ir didelė saldumynų gerbėja.

Kol Aliodija ruošė vaišes, juozas Kralikauskas, patogiai įsitaisęs prie stalo, atidžiai žvalgėsi po kambarį.

- Ieškote drugelio? - paklausė Aliodija ir iškart nukaito: gal įžeidžiančiai paklausė?

- Galvoju apie Feliciją, - aptakiai atsakė rašytojas.

Aliodija žinojo, jog Kralikauskas daug metų gyveno Kanadoje, tad bandydama pakeisti nejaukią temą, panoro išgirsti apie mokytojo likimo vingius.

O tų vingių būta išties dramatiškų. Kralikauskas pasakojo sklandžiai ir įdomiai. Kai 1940 m. bolševikai uždarė M. Pečkauskaitės katalikišką gimnaziją, jis liko be darbo. Nuėjo pas patį švietimo komisarą J. Žiugždą. Jo atsakas buvo trumpas: Kralikauskui, kaip katalikiškų pažiūrų veikėjui ir literatui, patarė... Kaip greičiau palikti Kauną.

Karo metais jis palaidojo žmoną, ir vieną iš dvynių sūnų. 1944-aisiais, vėl artėjant rusams, nutarė trauktis iš Lietuvos, bet bėgti su penkiamečiu berniuku - ar nebus pražūtinga?

Nuvažiavo į tėviškę, pas motiną, paklausti, ką sako jos širdis. Ir išgirdo tokį patarimą: „Bėk kuo greičiau ir kuo toliau. Užauginau jus penkis, užauginsiu ir tavąjį..."

Tas „kuo toliau" virto tarsi prakeiksmu. Jis atsidūrė Kanados šiaurėje - košmariškai tamsaus ir šalto požwmio urvuose. Aliodijai parūpo išsamiau sužinoti apie tas aukso kasyklas.

Juozas Kralikauskas įsijautė į savo skaudžiausių dešimtmečių praeitį ir ėmė pasakoti jausmingai, tarsi būtų nutikę tik vakar:

- Tamsa ir drėgmė, pragaro šaltis, kylantis iš pačių žemės vidurių ir žmonių akių. Dirbau devintame aukšte į gylį. Pagal Dantę, tai toji žemiausia vieta, kurioje yra iki pažastų įšalęs Liuciferis. Taigi ir aš tame devintame rate. Neperšlampama uniforma, šalmas, ant jo - prožektoriai. Kur juos pasuki, ten matai, kitur - nieko. Aklina tamsa. Jokio vabalo, jokios skruzdėlytės, jokio gyvo daikto ten nebuvo - tik du vamzdžiai. Pro veną - deguonis, pro kitą - vanduo. Su tokia sunkia mašina turi gręžti nesibaigiančius koridorius, kanalus, kurių pats nematai. Protingas žmogus, inteligentas į tokį pragarą nelįs. Ten buvo susirinkę visi vargšai arba tokie, kurie niekur nepritampa, kurie, pavyzdžiui, užmušė savo žmoną ar dar kokį baisų dalyką padarė...

- Beje, - tęsė pasakojimą Kralikauskas, - į požemius pirmą kartą nusileidau 1947-ųjų Kūčių dieną. Ir tik po metų sužinojau, kad tą pačią dieną mirė ir mano tėvas...

Sugraudinta tokio pasakojimo, Aliodija irgi prisiminė 1940-ųjų vasarą:

- Buvo birželio penkioliktoji, su džiaugsmu ėjau į septintokių atsisveikinimo balių. Pasipuošiau nauja suknele, gimnazijoje radau ir kitas puošnias abiturientes, vaišėmis nukraurus stalus. Pradėjo rinktis svečiai. Bet netruks į salę atėjo direktorius Antanas Šerkšnas ir pranešė - sovietiniai tankai iš Vilniaus jau artėja prie Kauno...

Verkdamos išsiskirstėm...

...Gurkšnodami kavą ir užkąsdami sočiais pyragaičiais, Aliodija ir Juozas mintimis vinguriavo savo praeities takais, ieškojo ir rasdavo bendrų atitikmenų, palikusių skaudžius randus sieloje.

- Gal Tau, Aliodija, juokingai pasirodė mano užuomina apie drugelį, - pakeitė, o gal praplėtė pokalbio temą Kralikauskas, - bet aš pasąmonėj tikiu, kad yra kažkokie atsitiktinumai, kažkokios požeminės jėgos, kurios mus kartais nustebina netikėtais posūkiais ar sveiku protu nepaaiškinamomis detalėmis...

Ir tada rašytojas papasakojo du įvykius, kurių jis pats niekaip iki šiol negalėjo sau pačiam paaiškinti. Vienas - jo senelio mirtis. Jis miręs anksti, sulaukęs tik šešiasdešimties metų. Niekada nesiskundęs nei bloga savijauta, nei kokia liga, grįžo vakare iš sodo ir paliepė marčiai:

- Dek žvakę, mirsiu.

Visi namiškiai bandė prieštarauti. Bet jis vėl, tik šįsyk daug griežčiau, pakartojo savo ištartį. Motina uždegė žvakę ir senelis netrukus mirė...

Kitas atvejis. Motina gimdė daug vaikų, bet jie vis mirdavo ir mirdavo.

- Kai gimiau aš, - vėl įsiterpė Kralikauskas, - motina pasižadėjo: jei liksiu gyvas, ji mane pėsčia nuneš į Vilnių, prie Aušros vartų. Ir ėjo, ir nešė, visus 40 kilometrų ėjo basa ir pėsčia, apėjo Vilniaus Kalvarijas, Aušros vartus. Ir štai aš tebegyvenu, nors netrukus jau artėja devyniasdešimtasis gimtadienis, - šypsojosi Kralikauskas.

- Štai kodėl patikėjau savo mirusios žmonos žodžiais, štai kodėl atvažiavau į Palangą. Vaikščiojau, apie Feliciją galvojau, bet baltojo drugelio nepamačiau...

- O kodėl būtent baltojo? - nustebo Aliodija.

- Taip, gyvenime mačiau įvairiaspalvių drugelių. Bet Felicija mirė labai jauna, - nelaukdamas atsakė Kralikauskas, - o jaunystė man neatsiejama nuo šviesių, baltų tonų... ir nuometas jos buvo baltas, ir karste gulėjo baltai aprengta...

Tarsi akimis dairydamasis drugelio, tarsi žvalgydamasis po kambarį, Kralikauskas pastebėjo sieninį laikrodį.

- Laikas kilti. - rašytojas padėkojo Aliodijai už vaišes.

- Palydėsiu, - atitarė Aliodija.

Prieš išeidami iš kamnario, jie abu atrsi susitarę peržvelgė patalpą, bet balto drugelio nematė. Išėję pasuko link Daukanto gatvės viešbučio.

Kralikauskas vėl įsileido į prisiminimus:

- Daug nuostabiausių pasaulio vietovių esu aplankęs, bet man svarbiausia - viena vienintelė - mano tėviškė.

Ir tada Kralikauskas trumpai papasakojo, kaip, gyvendamas Kanadoje, bandė aplankyti tėviškę. Kartą už tris tūkstančius dolerių nusipirko turistinį kelialapį Lietuvon, bet čia atvykus tarybiniai įstatymai neleido aplankyti tėviškės.

Kitąkart vėl nepagailėjo dolerių, bet ir vėl šlagbaumas - į tėviškę nevalia. Trečią kartą tikėjosi tikrai pakliūti į gimtuosius Kareivonis - juk neseniai buvo vykusi Helsinkio konferencija. Ten pasakyti gražūs sovietinių lyderių žodžiai gal sušvelnino įstatymus? Deja...

Ir tada Kralikausko nervai neišlaikė. Jis slapčia ir pėsčias išskuodė tėviškės link.

- Pro Elektrėnus, pro Kietaviškes, - vardino Kralikauskas, - ir štai baltuoju žvyrelio takeliu į aukštąjį pušų kalnelį. Kadaise palikau sodyboje prie Gojaus abu tėvelius gyvus ir sveikus, ogi štai - tik du kauburėliai. Prikritau, prigludau. O po to į aukštumėlę tėvų sodybon slinkau. Ir kai tik išvydau - pašalnojau, suledėjau. Aš jau nepažįstamoj planetoj. Nei pirkios, nei jokio tėvų relikto. Šiurpi dykynė. Negyva vieta...

Kralikauskas susigraudino. Lietuvon jis visam laikui sugrįžo prieš trejetą metų.

Eidami Daukanto gatve, prie rašytojų poilsiavietės „Diemedis" pamatė besėdintį Vytautą Sirijos Girą. Jis iškart pašoko, pasisveikino ir pats geranoriškai pasisiūlė palydėti Kralikauską iki autobusų stoties.

Aliodija atsisveikino su buvusiu mokytoju, o dabar - žymiu rašytoju. Grįžo į savo nuomojamą kambarį.

Vos pradariusi duris, iš nuostabos žaktelėjo. Tarsi bijodama nubaidyti pasaką, ji staiga prisėdo, pamirksėjo akimis - gal jos meluoja - ir vėl įsistebeilijo. Bet akys neapgavo.

Kambario erdvėje, nuo sofos iki palangės, skraidė didelis baltas drugelis...

Rubrika Žurnalistų kūryba yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.