Buvo tokie audringi kūrybinio darbo metai, surado mane kažkas beatostogaujantį Plungėje, Truikių kaime ir pasakė - važiuok į Akmenę, nors turėjau važiuot į Ignaliną. Norėjau pažiūrėt į žemėlapį, kur toji Akmenė yra, bet uošvių namuose Lietuvos žemėlapio nebuvo, ir aš nuėjau į autobusų stotį, pažiūrėjau - yra autobusas į Naująją Akmenę, nusipirkau bilietą ir išvažiavau. Žinojau, kad toje Akmenėje yra aukštas cemento gamyklos kaminas, privažiavau kažkokį nykų miestelį su aukštu kaimu, lipu lauk, bet automatiškai paklausiu šoferio - „Jau Akmenė?" - „Ne, čia tik Venta".

Taip nuvažiavau į Akmenę, kurioj išdirbau dešimt metų.

Dešimt metų...

Iš redakcijos sekretoriaus Apolinaro Juodpusio partijos rajono komiteto pirmasis sekretorius Vytautas Vengalis padaro komiteto propagandos ir agitacijos skyriaus vedėją, ir aš važiuoju į savo Skuodą ir prikalbinu Orvydus keltis į Naująją Akmenę: Juliją - redakcijos sekretore, jos Praną - literatūriniu darbuotoju.

Abu mano Skuode eina atsakingas pareigas.

Tokiu pat keliu atsiduria Naujoj Akmenėje Ir Skuodo radijo redaktorius Leopoldas Rozga - pavaduotoju.

Sutinku nuvykęs į Skuodą rajkomo pirmąjį sekretorių Viktorą Staneiką, ir šis man - „Ką?Vėl kadrų pirkt atvažiavai? Neduosiu!"

Kur tu neduosi, pagalvojau, aš Naujojoj Akmenėj be jokios rajkomo malonės galiu reikalingam žmogui pasiūlyti trijų ar net keturių kambarių butą, nors pats gyvenu tik dviejuose kambariuose...

Neskubu prašyt trijų, nes atvažiavau tik laikinai - dviems metams.

Naujojoj Akmenėj daugiau neatlaiko.

Ir man Vytautas Vengalis lyg juokais pasakė: „Žinok, pas mus redaktoriai feljetonų nerašo."

Rašiau, ir ne vieną...

Rašėm viską.

Ir feljetonus, ir apybraižas, ir tiriamuosius straipsnius, ir visokį politinį niekalą.

Ir net knygas.

Ir Julija, ir Leopoldas, ir aš.

Išvažiavau iš Akmenės dviem autorinėm knygelėm vežinas, žiūriu, ir Julija visą glėbį prirašiusi ir išleidusi, ir Leopoldas.

O jei tiesiai šviesiai, redakcijos centrinė figūra - ne redaktorius, o sekretorius, apie jį viskas sukasi, nes jis gamina laikraštį, tai yra tą produkciją, kurią gauna skaitytojas.

Tokia centrine figūra „Vienybėje" buvo mūsų Julė.

Bet ne todėl, kad tai pasakyčiau, rašau tas eilutes - rašau jas sužinojęs, kad Vasario šešioliktą Julijanai Sejavičienei suteiktas Akmenės rajono Garbės pilietės vardas.

Sveikinu!

Ir Linkiu, linkiu, linkiu, kas geram žmogui linkima.

Anot Jablonskio dainos, kas gera prisiminkime, kas bloga, lai...

Ir rajono valdžią sveikinu - už tai, kad gerbia ir vertina žmones, kurie dirbo, dirba ir dirbs, kol jėgos leis, mūsų valstybės labui.

O laikas bėga.

Baisiai negailestingas Laikas.

Bet jis, tas Laikas, koks jis, juk mūsų.

Ne Laikas daro žmones, o žmonės Laikus...

Tai ne mano, tai Vytauto Petkevičiaus žodžiai.

Ir baisiai teisingi, ir baisiai neteisingi...

Ir nubraukiau dar vienus žodžius, kieno jie, nežinau, bet prisimenu, ir vėl užrašiau:

„Možet vsie my čutočku geroji,