Žurnalistų kūryba

„Kai esu Victorijoje, dieną planuoju taip: rytą ir vakare, kai Lietuvoje darbo valandos, intensyviai "gyvenu" Vilniuje, tai yra, susirašinėju, keičiuosi dokumentais ir kitaip bendrauju, o vidudienį ir popietę, jei reikia, labiau užsiimu Victorijos reikalais. Gal tai ir atrodo šiek tiek neįprasta, tačiau yra bent dvi priežastys, dėl kurių tame neįžvelgiu nieko ypatingo. Pirma, vis daugiau žmonių visame pasaulyje dirba namuose (vyksta toks kryptingas ekojudėjimas, kad mažėtų automobilių spūsčių bei kitų sąnaudų biurams), ir aš jau seniai esu viena iš jų, nes ir Lietuvoje mano darbo kabinetas buvo namuose, Vilniuje. 

Kokie keliai ir kokiomis aplinkybėmis apsigyvenote Victorijoje?

Profesiniai keliai nuo seno vesdavo į JAV, o mano a. a. vyro šeima ir plati giminė gyveno Kanadoje. Mano sūnus nuo trejų metukų įprato skristi tai į JAV, tai į Kanadą. Šios dvi valstybės nebuvo svajonių šalys ar pan., bet per keliolika metų po truputėlį tapo svarbia gyvenimo dalimi. Kai sūnus paaugo, neberadau priežasčių priešintis giminaičių raginimams persikelti už Atlanto: kodėl gi nepasukus dar vienu likimo vingiu? Man nesvetimas polinkis pastebėti galimybes ir įgyti naujų patirčių. Be to, nesu baisiai sėsli: nematau problemos ar juolab grėsmės išvykti, grįžti, vėl kur nors iškeliauti. Galiu patikinti, kad pernelyg nesuku sau galvos, ar įsikursiu visam laikui svetur, ar grįšiu į Lietuvą. Man brangi ir ši svetinga žemė. Man pasaulis yra platus ir atviras, o gyvenimas - dažnai nenuspėjamas.

Lietuvos visuomenei Jūs žinoma kaip televizijos žurnalistė, viduriniosios ir vyresnės kartos žmonės pamena Jus kaip LNK žinių vedėją. Kas nutiko, kad vieną dieną nusprendėte užverti televizijos duris ir imtis istorinės dokumentikos?

Turiu patikslinti: istorijos dokumentika buvo mano pagrindinis darbas televizijoje. 2002-2009 m. sukūriau net 20 feature formato dokumentinių filmų, ir būtent tai vainikavo karjerą TV. Nors pelniau CNN apdovanojimą už naujienų reportažus, dokumentika buvo prasmingiausia ir geriausia, ką pavyko nuveikti per 20 metų. Tai patvirtino gausūs apdovanojimai (už filmus pelnyti visi pagrindiniai profesiniai įvertinimai, kokie tik teikiami Lietuvoje) ir lig šiol užduodami klausimai: nors praėjo jau kone dešimt metų, manęs vis dar paklausia, kokį dokumentinį filmą kuriu šiuo metu... Kad ir kaip atrodytų keista, dokumentikos sėkmė gal ir pranašavo karjeros pabaigą: mačiau ribas, kiek galėčiau plėtoti kūrybą Lietuvoje, ir baisiai nenorėjau amžiams įstrigti be galimybės tobulėti. Tačiau galiausiai iš televizijos išstūmė visai kitas dalykas: profesinės etikos pažeidinėjimai, su kuriais negalėjau taikytis, peržengė ribas. Komercinei televizijai buvau reikalinga kaip žinių laidos „veidas", tačiau mano profesiniai principai jai buvo svetimi. Kai nuo politinių užkulisinių žaidimų (kai į žinių tarnybą, pavyzdžiui, nežinia kaip patenka vaizdo kasetė su įrašu, ir jį naudojant neviešinama jos kilmė) reportažuose buvo nusivažiuota net iki vaikų pornografijos vaizdų, teliko išsiskirti. Po pastarojo įvykio nedvejodama atsistatydinau, nors mane mėgino sustabdyti, siūlydami didesnę algą. Turiu pabrėžti, kad man tai nebuvo nei paprasta, nei lengva, nei smagu, - tarsi šokti nuo uolos. Palikti televizijos netroškau, nes aš moku, galiu ir vis dar noriu dirbti šį darbą. Tačiau kolegų ir administracijos etinė laikysena bei darbo metodai nepaliko pasirinkimo.

Jūs istorijos mokslų daktaro laipsniui gauti Vilniaus universitete gynėtės darbą „S. Dariaus ir S. Girėno byla: istorinis vyksmas, traktuotė, naratyvo kaita". Viename interviu spaudai sakėte, kad tai buvo labai įdomus ir įtraukiantis darbas, nors pirminės šio tyrinėjimo užuomazgos lyg ir nevedė į akademines aukštumas. Įdomu, kokie mokslinio tyrinėjimo laukai atsivėrė apie šiuos, taip lietuviams gerai žinomus didžiavyrius, kad tai tapo pirma rimta mokslų studija?

Nors pati savo darbą vertinu labai kritiškai, disertacijos mokslinis vadovas prof. Zenonas Butkus, gynimo procedūros metu kalbėdamas iš tribūnos, pasakė, kad atliktas „titaniškas darbas". Konsultantas doc. Nerijus Šepetys yra minėjęs, kad parašiau „tris disertacijas vienoje", o oponentas dr. Darius Staliūnas atsiliepime teigė, kad seniai buvo skaitęs tokį detalų darbą. Be to, disertacija buvo pagerbta ir Lietuvos mokslų akademijos premija. Taigi trumpai atsakyti negaliu: tyrimo laukų, kaip sakote, atverta aibės, ir jų nepavyktų apsakyti interviu. Užtat džiugu pranešti, kad, kolegų istorikų ir leidybos profesionalų paraginta, disertacijos pagrindu parašiau monografiją. Leidyklos „Aukso žuvys" leidžiama knyga „Lituanica: nematomoji pusė" bus pristatyta vasarį Vilniaus tarptautinėje knygų mugėje. Kovo mėnesį planuojamas knygos pristatymas Čikagoje, Balzeko lietuvių kultūros muziejuje.

Be šio mokslinio darbo garsiesiems lakūnams esate pastačiusi dar vieną literatūrinį paminklą. Tai vaikams skirta knyga „Darius ir Girėnas. Istorija ir legenda". Kaip gimė šio darbo mintis?

Nors ši knygelė irgi pelnė įvertinimą (apdovanota International Board on Books for Young People Lietuvos skyriaus premija), nesu linkusi jo sureikšminti. Tai yra kuo paprasčiausias pasakojimas jauniausio amžiaus skaitytojams. Už pasakojimą kone svarbesni dailūs knygos paveikslėliai. Teksto paprašė leidykla „Baltos lankos", nes jų netenkino pirminis, kito autoriaus sukurtas variantas.

Kokia šiuo metu yra Jūsų veikla? Galbūt yra ateities kūrybinių sumanymų, kurie jau greitu laiku bus pradėti įgyvendinti?

Šiuo metu įpusėjau podoktorantūros tyrimo projektą Vilniaus universitete, Istorijos fakultete. Parašius disertaciją, kurios herojai buvo du tautos didvyriai, sudomino herojaus fenomenas. Man parūpo, paprastai tariant, herojų socialinės gamybos procesas, kuris neretai būna ir politizuotas: kaip asmenybės paverčiamos didvyriais, kodėl jų įvaizdžiu manipuliuojama ir mulkinant mases į valias naudojamasi. Tuo pačiu norėjau geriau suprasti, dėl kokių priežasčių išgyvename vadinamąjį postheroizmo perversmą, kai tradicinių didvyrių postamentai dūla, aureolės dingsta, kyla monumentų karai ir kiti nesutarimai. Buvo daugiau nei įdomu atrasti, jog Vakarų valstybėse, pirmiausia JAV, kaip tik jau keliolika metų formuojama nauja tyrimų sritis, kuri taip ir vadinasi - heroism studies. Vienas aktyviausių šios tarpdisciplininės veiklos iniciatorių ir telkėjų - legendinis Stanfordo universiteto prof. Phillip Zimbardo, dar septintajame dešimtmetyje pasaulyje išgarsėjęs vadinamuoju „Stanfordo eksperimentu". Mane stulbina sutapimas, kad apie šį eksperimentą aš sužinojau ir visam gyvenimui įsiminiau dar būdama moksleivė sovietų Lietuvoje. Apie unikalų tyrimą, kuris be gailesčio demaskavo žmoguje tūnantį blogį, man tuomet papasakojo Tėtis - teisininkas, advokatas iš pašaukimo. Taigi pastaruoju metu Ph. Zimbardo su kolegomis siekia atskleisti priešingą žmogiškumo pusę - gėrio, tiksliau, nesavanaudiškos ir pasiaukojamos elgsenos potencialą. Tai yra tik viena naujųjų studijų kryptis, jų yra bene dešimtys. Žinoma, galėčiau banaliai pasijuokti, kad heroizmo genas, deja, kol kas neatrastas. Bet rimčiau vertinant, istorikų, filosofų, sociologų ir psichologų atliekami tyrimai daro nemenką įspūdį. Gal tai atspindės ir būsimi mano straipsniai. Tokia intelektuali diskusija būtų pravarti Lietuvoje, kur postheroizmo simptomai ir aktualijos aki­vaizdūs, tik kol kas nespėjama jų įvardyti ir svarstyti.

Jeigu reiktų apibūdinti keliais žodžiais gyvenimą Kanadoje, koks tai būtų naujos aplinkos įvertinimas?

Turbūt nuskambės šiek tiek grubiai, bet esminis skirtumas arba naujas potyris yra toks: čia beveik visai nepatiriu ir nejuntu agresijos. Vancouverio sala yra ypatingas didelės šalies kampelis: nepaprastai gražus ir taikingas. Jei kitur Kanadoje, tarkime, Toronte, galėjai palikti namo duris nerakintas prieš dešimtmečius, tai čia taip saugu ir ramu buvo dar prieš keliolika metų. Žinoma, kaip kitur, taip ir čia apstu problemų ir rūpesčių. Gyvenimas keičiasi greitai ir dramatiškai: beveik kurortinė zona, kone ištisas draustinis tampa vis tankiau gyvenamas, miestai plečiasi, gyvenimas brangsta, daugėja benamių, eismas intensyvėja, kelių tinklas tankėja ir taip toliau. Sėslesni salos gyventojai dūsauja, kad idilė baigia išnykti. Tačiau man, atvykėlei, akivaizdu, kad čia dar galima patirti seną gerą patogumą, kai žmonės vieni kitiems paslaugūs ir malonūs, tausoja savo ir kitų gerovę: paprastai tariant, niekas nelipa ant galvos, nesistumdo ir nepalydi keiksmais, kiekvienam užtenka dėmesio ir erdvės. Be to, didelį įspūdį daro sociokultūrinė sistema, įtraukianti bendruomeninė veikla, aktyvūs socialiniai tinklai: yra begalė progų savanoriauti, telktis ir kartu kurti gerovę. Vilniuje į talką, būdavo, kaimynų neprisišauksi. Nors čia irgi taip nutinka, bet aktyvių žmonių nepalyginamai daugiau, ir savitarpio pagalba dar egzistuoja. Taigi nepuoselėju utopijos ir nesitikiu idilės, bet džiaugiuosi mažais, pozityviais dalykais ir prisidedu kiek galiu, kad jie tęstųsi, o ne nyktų.

Kokių labiausiai dalykų pasiilgstate iš lietuviškos aplinkos?

Iš pradžių atrodė taip: Vilniuje palikau Mamą ir... Nacionalinį operos ir baleto teatrą. Per antrąjį teatro sezoną Victorijoje tapau prakutusia spektaklių lankytoja, ir kultūros ilgesį apmaldžiau. Abu su sūnumi tik kartais tepasiilgstame vilnietiško „ėjimo į teatrą" ritualo: mat, kaip bežiūrėtum, Victorijoje daug kas vyksta paprasčiau, nebūtinai pakylėtai, be spindesio ir ceremonialų. Tačiau kalbant iš esmės, dabar labiausiai tepasiilgstu Lietuvoje likusios Mamos: šio ryšio niekas niekada ir niekur nepakeis. O visi kiti ir visa kita, kas mano širdžiai artima ir miela, bent iš dalies yra pasiekiama ranka: juk, tobulėjant ryšių technologijoms, pasaulį galima kišenėje nešiotis.

Rubrika Žurnalistų kūryba yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.